Lietuvoje

2021.07.25 20:05

Raskevičius: mitas, kad visi pabėgėliai iš Lietuvos išvažiuoja

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2021.07.25 20:05

Pirmą kartą su didesniais pabėgėlių srautais susidūrusi Lietuva neturi nei jų priėmimo, nei integracijos strategijos, teigia Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, o Vyriausybės atsaką kritikuojantys prezidentas ir opozicija žmogaus teises prisimena tik tada, kai jiems tai patogu.

„Savaitėje“ pokalbis su Tomu Vytautu Raskevičiumi, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku, kuris nebuvo pakviestas į Prezidentūros sušauktą nuotolinį pasitarimą prieš prezidentui priimant sprendimą pasirašyti įstatymą, kurį pats pavadino skylėtu.

Savaitė. Neteisėtos migracijos iššūkiai Lietuvai

– Pone Raskevičiau, ar žinote, kodėl nebuvote pakviestas į tą pokalbį?

– Ne, tokios informacijos neturiu, tačiau apibendrinant situaciją apskritai, mūsų valdžios institucijų reakcija dabar primena savotišką galios žaidimą „Kas pastatys aukštesnę tvorą“. Ar parengs įstatymo projektą, labiau ribojantį prieglobsčio prašytojų teises.

Iš tiesų, jau stebėdami pastarųjų mėnesių procesus, kurie vyksta Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, pagaliau privalome sau konstatuoti, kad tai peržengia ekstremaliosios situacijos ribas, ir panašu, kad migracijos, migrantų teisių užtikrinimo klausimas taps rutininės politikos dalimi, tai reiškia, išliks mūsų politinėje darbotvarkėje ilgesnį laiką. Ir aš labai tikiuosi, kad institucijų dėmesys, pokalbis ir diskusija apie šią problemą įgaus kuo daugiau bendradarbiavimo bruožų, susėdus visiems prie bendro stalo, ieškant atitinkamų sprendimų.

– Ką dabar darys Seimas? Kad būtų sušaukta neeilinė sesija, kad įstatymas būtų taisomas – jeigu jis būtų taisomas – reikėtų rinkti Seimo narių parašus. Ar jie bus renkami, ar bus laukiama rudens sesijos, kuri prasidės rugsėjo 10 dieną?

– Mano tokia nuojauta, kad iš tiesų prie įstatymo bus grįžtama jau rudens sesijos metu. Pasikartosiu, kad įstatymas nuo pat pradžių buvo probleminis žmogaus teisių požiūriu, todėl aš, kaip Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, teikiau eilę pasiūlymų neeilinės sesijos metu svarstant tą įstatymo projektą.

Pavyzdžiui, būtent mano iniciatyva atsirado ribojimas, kad prieglobsčio prašytojai yra sulaikomi ne neterminuotą laiką, o jis yra apribojamas iki 6 mėnesių. Įstatyme yra palikta tam tikrų taisytinų vietų. Kai kurias iš jų išryškino ir pats prezidentas.

Mano manymu, pati problematiškiausia vieta, kad supaprastinta apeliacijos procedūra nėra pririšta įstatyme prie ekstremaliosios situacijos. Tai, manau, tikrai rudens sesijos metu reikės prie to grįžti labai operatyviai ir pataisyti.

– Nepaisant išsakytų pastabų ir jūsų paties kritikos, jūs balsavote už šitą įstatymo redakciją. Kaip jūs prognozuojate, ar Seimas yra linkęs taisyti įstatymą, kurį prezidentas pavadino įstatymu, kuris išmeta žmogaus teises į šiukšlių dėžę?

– Taip, aš pats balsavau už įstatymo projektą, nes manau, kad ypatinga situacija reikalauja ypatingų priemonių ir mes, kaip valstybė, susidurdama su migracijos iššūkiais, privalome ieškoti sprendimų, kurie atlieptų ir nacionalinio saugumo poreikius, ir užtikrintų žmogaus teises.

Kai kurių politikų laikysena šio įstatymo ir šios temos atžvilgiu man atrodo iš tiesų labai keista, nes opozicijos atstovai mūsų siūlymus, kurie būtent ir užtikrina žmogaus teisių standartus, neeilinės sesijos metu kritikavo, o dabar tie patys politikai, vadindami save prezidento atrama Seime, aiškina, koks žmogaus teisių požiūriu tas įstatymas yra probleminis.

Ir žinote, kai mes kalbame apie žmogaus teises plačiąja prasme, tai mes neturėtume jų diferencijuoti. Šiandien mes kalbame apie migrantų teises, prieglobsčio prašytojų teises, prieš keletą mėnesių kalbėjome apie kitų socialinių grupių teises ir tada tie patys politikai, kurie save šiandien skelbia žmogaus teisių gynėjais, įskaitant ir patį prezidentą, kitų žmogaus teisių klausimais laikėsi arba labai rezervuotai, arba netgi priešiškai

– Kalbant apie kitas žmogaus teises, jūs esate įsiprašęs į Prezidentūrą pasikalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus tada, kai buvo nepriimtas partnerystės įstatymas, atmestas pateikimo stadijoje, nors nuoroda į tokią santykių formą yra kituose Lietuvos teisės aktuose, kad ir dėl įvairių veiklų esant ekstremaliai situacijai per pandemiją. Ar po pokalbio su prezidento patarėjais esate gavęs kokių nors ženklų, kad apie tai norėtų pasikalbėti ir pats prezidentas?

– Ne, tokių ženklų nesu gavęs iš Prezidentūros. Kaip Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, jaučiu tam tikrą šaltumą.

Ir iš tiesų, kalbant apie tą susitikimą, jo turinį, tai susitikimo metu išgirdau ne pasiūlymus, kaip konkrečiai Partnerystės įstatymą būtų galima pataisyti, kad prezidentas jį palaikytų, bet man nuolatos buvo siunčiamas signalas apie tai, kaip įstatymo rengėjai, teikėjai, turėtų kalbėtis su opozicija.

Tada natūrali reakcija mano buvo to susitikimo metu – na, žinot, vykdant politinį dialogą apie kažkokius įstatymų projektus reikėtų kalbėti ne tik su opozicija, bet ir su tais asmenimis, kuriems tas įstatyminis reguliavimas būtų aktualus. Tai aš paprašiau patarėjų perduoti prezidentui kvietimą susitikti su tos pačios lyties šeimomis, kurioms pirmiausia būtų aktualus šitas Partnerystės įstatymo projektas.

Na ir girdėjau viešoje erdvėje, kad kvietimas nebuvo perduotas visai dėl perdėm užimtos prezidento darbotvarkės, bet kol kas atsiliepimų į tą kvietimą nesame išgirdę.

– Jūs taip pat pateikėt prezidentui kvietimą važiuoti kartu su jumis į imigrantų laikymo, apgyvendinimo vietas ir pasižiūrėti į situaciją ten, kaip ji atrodo. Ar sulaukėte atsakymo į šį kvietimą?

– Ne, kol kas atsakymo nesulaukėme ir šį kvietimą. O pagrindinė priežastis, kodėl aš tą kvietimą suformulavau, nes žinote apie žmogaus teises yra labai lengva polemizuoti furšetiniuose formatuose, įvairiuose politiniuose susitikimuose prie apskritojo stalo, bet žmogaus teisės prasideda kiekvieno iš mūsų kasdienybėje.

Ir jeigu iš tiesų prezidentas nuoširdžiai yra susirūpinęs prieglobsčio prašytojų teisėmis, vadovaudamasis tiek tarptautinėmis žmogaus teisėmis, tiek humanitariniais principais, manau, būtų labai tikslinga iš pirmų lūpų išgirsti prieglobsčio stovyklose esančių asmenų liudijimus apie tai, su kokiomis problemomis ir iššūkiais jie susiduria. Nes, mano giliu įsitikinimu, tie žmonės pirmiausia yra nukentėję nuo Lukašenkos diktatūrinio režimo manipuliacijų, o mes, kaip demokratinė valstybė, privalome įsipareigoti tų žmonių žmogaus teisių apsaugai, nes tai labai stebi ne tik mūsų partneriai, bet ir mums priešiškos užsienio valstybės.

– Prezidentas kol kas palieka veikti vykdomajai valdžiai, taip pat ir savivaldybėms ir ministerijai, sienos apsaugos tarnyba tose sulaikymo vietose turi ir kontroliuoti situaciją, ir spręsti problemas. Ką jūs galėtumėte pasakyti, dėl ko tai nėra teisingas sprendimas, jeigu galvojate, kad nėra teisingas. Galbūt jis yra teisingas, nes prezidentas tiesiog nesikiša į vykdomosios valdžios veiklą?

– Bet aš tiktai norėčiau pabrėžti, kad valstybės politikai, valstybės vadovai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos prezidentas, gali pademonstruoti tam tikrą politinę lyderystę sprendžiant ar visuomenėje ieškant sutarimo tam tikrais jautriais klausimais.

Žinote, aš kai galvoju apie dabar Lietuvą ištikusią migrantų krizę, tai manau, kad mes buvome nepasiruošę ne tik dėl, tarkime, skylėtos Lietuvos-Baltarusijos sienos ar tam tikrų nepakankamų valstybės resursų ir išteklių nagrinėjant prieglobsčio prašymus. Mes esame nepasiruošę kaip visuomenė diskutuoti šiuo klausimu, nes ilgą laiką visuomenėje šios temos paprasčiausiai nebuvo, ir tiesiog galima daryti labai aiškias paraleles su kitais žmogaus teisių klausimais. Yra labai lengva apsimesti, kad jų nėra, tačiau kai jie mus „ištinka“, iš tiesų tada jaučiamas didelis susipriešinimas ir pasimetimas.

Tai šitoje vietoje iš tiesų reikėtų ypatingos prezidento lyderystės, nes, kaip ir minėjau, migrantų prieglobsčio ir prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimas nebus šios vasaros politinis klausimas – manau, kad jis su mumis išliks kur kas ilgesnį laiką.

– Galima manyti, dėl objektyvių priežasčių, kad šis klausimas tiktai pradeda būti Lietuvos darbotvarkėje, nes šie ar kiti migrantai tikrai anksčiau ar vėliau atranda kelius per Lietuvą į Europos Sąjungą ir į pačią Lietuvą. Jūs esate sakęs, kad migrantų išskirstymas per savivaldybes tėra laikina problema. Iš tikrųjų dalis tų žmonių bet kokiu atveju tikrai pasiliks Lietuvoje. Vieni grįš į savo kilmės šalis savo noru, kiti galbūt bus deportuoti, tačiau kai kurie gaus prieglobstį, nes jiems gali kilti grėsmė grįžus, bet bus ir tokių, kurių deportacijos nepriima jų kilmės šalys.

Socialinės apsaugos ministerija kol kas bent jau viešai nekalba apie detalesnius migrantų integracijos planus. Logiškai tada dalyje visuomenės kyla baimė, kad pasilikę migrantai kels grėsmę. Jeigu bus laikomasi nuostatos laikyti juos uždarytus getuose, tuomet tai baimei pagrindo gali ir būti, nes tokiose vietose tikrai yra didesnė grėsmė kilti radikalizacijai arba riaušėms. Ar, jūsų akimis žiūrint, Lietuva turi planą dėl pasiliksiančių žmonių integravimo čia, Lietuvoje? Kaip padaryti juos lojalius Lietuvos valstybei, galų gale dirbančius ir mokančius jai mokesčius?

– Iš tiesų yra geras posakis, kad reikėtų mokytis iš svetimų, o ne iš savų klaidų. Manau, kad šiame etape Lietuva, panašu, žengia tokiu keliu, kur reikės mokytis iš mūsų pačių nepadarytų namų darbų, nes vidutinio ar ilgojo laikotarpio migracijos ir integracijos strategijos paprasčiausiai Lietuvoje nėra, nes su tuo klausimu, tai yra didesniu prieglobsčio prašytojų skaičiumi, kurie norėtų integruotis Lietuvos visuomenėje, iki šiol mes nesame susidūrę.

Čia galima atsiminti 2015-ųjų migracijos krizę ir taip vadinamą perkėlimo strategiją. Kai buvo išsidalinta prieglobsčio prašytojais tarp visų Europos Sąjungos valstybių, Lietuvoje buvo kilę daug labai šaršalo dėl 1000 žmonių, iš kurių pas mus atvyko tiktai šiek tiek daugiau negu 500, ir dažnai viešojoje erdvėje yra skleidžiamas toks mitas, kad visi tie žmonės tapo antrinio judėjimo subjektais ir persikėlė į kitas Europos Sąjungos valstybes. Tai yra netiesa, iš tų 500 atvykusių beveik 300 yra pasilikę ir šiuo metu gyvena Lietuvoje.

Manau, kad migracija šiaip yra teigiamas procesas tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme. Tiesiog, kaip jūs labai teisingai įvardinote, reikia turėti aiškią strategiją ir priemones, kaip tuos migracinius procesus valdyti, bent išvengiant kitose šalyse pasikartojusių tam tikrų iššūkių arba net krizinių situacijų.

Tai aš tiktai gali tikėtis, kad dabartinė migracijos krizė, su kuria susiduriame Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, taps paskata Vyriausybei, galbūt ir Seimui įsitraukiant, parengti tam tikrą migracijos ir integracijos strategiją, kuri galėtų būti mūsų strateginiu dokumentu – ilgesniu, ne tik šios vasaros laikotarpiu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.