Lietuvoje

2021.07.25 10:40

Seną laivą pavertė šiltnamiu, augina daržoves ir puoselėja tvarumo idėjas: daiktai čia – ne atsitiktiniai, o su savo ypatinga istorija

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.07.25 10:40

Jau kurį laiką uostamiesčio gyventojai ir svečiai naudojasi galimybe įžengti ir iš arti pamatyti anksčiau uždarą buvusią industrinę teritoriją, kur buvo remontuojami laivai. Vietinių Berlynu dar vadinamą teritoriją iš apleistų pastatų kūrybinėmis rezidencijomis, galerija ir laisvalaikio erdve pavertė menininkų bendruomenė „Tema“. Senos uosto dirbtuvės alsuoja klaipėdietiška dvasia, kur kiekvienas daiktas turi savą istoriją – tvarumo idėjos įkvėpti kūrėjai šią erdvę kuria naudodami įvairiais būdais juos pasiekiančius ir antrojo šanso vėl tarnauti laukiančius daiktus. Pavyzdžiui, seną laivą paversdami šiltnamiu, o seną laivo radaro gaubtą – vaikų žaidimų nameliu.

Kūrybininkų bendruomenei „Tema“ patikėtose pramoninėse erdvėse šiuo metu verda gyvenimas. Buvusi „Laivitės“ teritorija yra tapusi menininkų kūrybinėmis erdvėmis, čia veikia galerija bei du barai. Turistai ir vietiniai čia dažnai užsuka į koncertus bei parodas. Vos įžengus pro teritorijos vartus, kurie čia atsirado neseniai ir vis dar primena, kokios anksčiau uždaros buvo šios valdos, apima jausmas, jog prieš akis atsivėrė galimybė pažvelgti į iš tiesų neeilinę erdvę, sklidiną netikėtų ir kūrybiškai atskleistų eksponatų.

„Durkite pirštu į bet kurį daiktą šiame angare ir aš papasakosiu jums jo istoriją“, – sako „Temos“ įkūrėjas Linas Kutavičius ir priduria, kad kuriant šią erdvę neteko pirkti jokių naujų daiktų. Visa tai, ką galima išvysti šioje teritorijoje, – antram gyvenimui prikelti eksponatai.

Apie tai, kas diktuoja idėjas, galinčias atgaivinti senus daiktus, kiek kainuoja tvarus gyvenimas ir ar daug lietuviams dar reikia tobulėti šioje srityje, LRT.lt pasakojo „Temos“ įkūrėjas ir gerai žinomas menininkas L. Kutavičius bei „Temos“ komunikacijos vadovė Arūnė Baronaitė.

Daiktų ieškoti nereikia, jie susiranda patys

– Kaip į jūsų gyvenimą, veiklą atėjo tvarumo siekis ir kaip ilgai taikote kasdienybėje ir kūryboje tokius sprendimus?

L. Kutavičius: Visą gyvenimą. Čia tiesiog taikome išgyvenimo sugebėjimus – tiesiog naudojame medžiagas, kurias turime. Tai susiję su tuo, kad čia viskas yra laikina. Jeigu žinotume, kad bus galimybė būti 10 metų, gal investuotume daugiau į sąlygas ir jų gerinimą. Kadangi žinome, kad čia viskas yra laikina, nėra prasmės pirkti naujo.

Kita vertus, smagu nepirkti. Šiame pasaulyje yra tiek daug daiktų, kam jų dar pirkti ir skatinti vartotojiškumą, kurio nereikia?


Smagu nepirkti. Šiame pasaulyje yra tiek daug daiktų, kam jų dar pirkti.

L. Kutavičius

– Yra pastebėjimų, kad gyventi tvariai yra nepigu, o ekologiški produktai ar gaminiai, tvariai pagaminti daiktai yra brangesni nei masinės prekybos. Jūs sakote, kad laikinumo jausmas skatina ieškoti tvarių ir originalių sprendimų. Jums nebrangu tvariai gyventi?

L. Kutavičius: Yra ir kitas posakis, kad laikas – pinigai. Jeigu skiri laiko konstruoti, ieškoti, gaminti, tai darai savo laiko sąskaita. Tu sutaupai pinigų, bet ne laiko. Galbūt greičiau yra nupirkti, o per likusį laiką uždirbti pinigų. Skaičiuoti galima įvairiai. Tačiau pas mus tam yra skiriamas dėmesys ir laikas, o ne pinigai.

– Kaip randate tuos daiktus, kuriuos perkuriate, suteikiate jiems antro gyvenimo šansą? Kaip tie daiktai virsta kažkuo kitu?

L. Kutavičius: Reikėtų klausti, kaip daiktai mus randa. Daiktai mus randa labai lengvai. Ir mes jau dažnai sakome: ačiū, mums jau nereikia daiktų. Jų turime labai daug ir ieškoti jų jau nereikia. Mums tiesiog veža. Žmonės žino, kad mes tokie, ir mums veža. Nėra taip, kad mes viską priimame, ką mums suveža. Tačiau turime, pavyzdžiui, daiktų iš penkių skirtingų legendinių barų, kurie jau uždaryti: Dramos teatro baro kėdes, kurios buvo išluptos prieš rekonstrukciją prieš 10 metų, iš „Fakso“, „Kaštono“ ir kitų.

Daiktų istorijos – atskiras dalykas. Kartais darau tokias lyg viktorinas – atvyksta žmonės ir sakau jiems: durkite pirštu į bet kurį daiktą šiame angare ir aš papasakosiu jo istoriją. Jie netiki ir aš papasakoju.

– O kokio daikto istorija jums patiems įdomiausia, brangiausia?

L. Kutavičius: Vienas tokių brangesnių – jachtos modelis, kuris buvo rastas jachtklubo bare „Gero vėjo“, kai mes jį perėmėme kaip operatorius prieš daug metų. Ten buvo visiškai apleista ir buvo daug daiktų. Ten ir radome tą jachtos modelį. Vėliau sužinojome, kad ją lydi legenda – jachta buvo rasta kažkur viduryje vandenyno, kai plaukė legendinė jachta „Lietuva“ vienose iš varžybų. Jūrų muziejuje yra žurnalas, kur pažymėtas šis faktas, ir vietos, kurioje modelis buvo rastas, koordinatės. Ją parvežė kaip dovaną jachtklubui, bet vėliau ji buvo pamesta ir užmiršta. Visi jachtos „Lietuva“ įgulos nariai, atėję į barą, gali daug ką papasakoti apie tai.

A. Baronaitė: Yra ir daugiau jachtos „Lietuva“ ženklų. Čia guli ir jachtos stiebas. Ir iš jo yra padarytas suoliukas. Ant jo galima atsisėsti. Stiebas buvo paslėptas, ant jo buvo sukrauta daugybė metalo. Jo nė nesimatė ir radome tik kai pradėjome tvarkyti kiemą. Tai taip pat savotiškas reliktas, nes tai yra istorinis daiktas.

L. Kutavičius: Yra ką papasakoti. Nors kitiems gal atrodo, kad tai tiesiog metalo gabalas.

A. Baronaitė: Manau, žmonės yra tapę tokie vartotojiški ir jiems taip svarbu gaudyti visokias madų tendencijas, kad jie sukuria interjerą, kuris neturi auros. O kai įdedi šiek tiek laiko į tai, gali rasti unikalių daiktų ir tas interjeras bus gyvas, turės istoriją. Tai yra daug svarbiau, nei tiesiog gražiai sustatyti baldus.

Nauja funkcija pati atranda daiktus

– Kai jus pasiekia tie unikalūs daiktai, kaip patys dėl to jaučiatės? Nesusimąstote, kaip ir kodėl taip nutinka?

L. Kutavičius: Kai tuo gyveni, gal taip smarkiai ir nebestebina, bet tu vertini duos daiktus, stengiesi pasakoti tą istoriją, ne numeti, o pakeli, kad jis funkcionuotų, atliktų kitą funkciją. Jachtklube taip pat naudojau tai, ką radau ten. Iš jachtos „Lietuva“ giko buvau padaręs suoliuką prie baro, iš senos burlentės – stalą, būrių – apšvietimą. Viską galima panaudoti.

– Ar daug laiko prireikia idėjai, kur ir kaip vieną ar kitą daiktą pritaikysite?

L. Kutavičius: Viskas išeina organiškai. Atsiranda daiktas ir tu jau matai, kad jis kur nors čia tiktų, būtų galima jį panaudoti vienu ar kitokiu būdu, rasti jam kitą funkciją.

Štai kieme stovintis burbulas, kurį pavertėme vaikų žaidimų aikštele, iš tiesų yra palydovinio laivo radaro gaubtas. Jis čia kieme voliojosi, buvo nereikalingas. Mums jį atidavė ir mes su vaikais padarėme žaidimų aikštelę. O dabar nekilnojamojo turto plėtotojai nori užsakyti tokių daiktų. Jie mato, kad tai yra kažkas kito, nestandartinis elementas. Deja, sakau, niekas tokių negamina.

– Bet ar nemanote, kad tam reikia turėti gabumų, talentą, pašaukimą? Juk tikrai nedažnas sugalvoja sename laive įrengti šiltnamį.

L. Kutavičius: Nedažnas. Pats nesu matęs tokio dalyko. Mes ir darome taip, kaip nė patys nemokame. Bet pasiteisino – ten dabar auga daržovės. Įrengiau tokią tinginio laistymo sistemą – vejos laistymo įrenginį pakabinau žemyn galva ir taip palaistome šiltnamį.

A. Baronaitė: Praėjusiais metais laivas buvo vaikų žaidimų aikštelė. Šiemet tokia vasara, kad nė šiltnamio nereikia, bet derliaus jau turime – neseniai valgiau žirnių.

Aš buvau visiškai pesimistiškai nusiteikusi, kai išgirdau apie šį planą. Bet viskas pavyko ir labai džiugu. Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog suvalgys labai daug laiko.

L. Kutavičius: Smagu, kad tai įtraukia, nes ateina žmonių, kurie apie tai nusimano, pataria.

A. Baronaitė: Taip ir kuriasi bendruomenės, žmonės ateina, pamato, kad čia vyksta kažkas įdomaus, pradeda domėtis. Tai kartu yra tam tikras žmonių edukavimas. Tiek aš, tiek Linas esame daug keliavę ir grįžę į Klaipėdą norime pasidalyti ta patirtimi. Taigi, tu kuri erdvę, kuri tau būtų patogi ir miela, bet kad būtų patraukli ir kitiems. Taip pat ir su vartojimu – parodai žmogui, kad daug ką galima paprasčiau padaryti, nebūtina važiuoti ir pirkti visko.


Daug ką galima paprasčiau padaryti, nebūtina važiuoti ir pirkti visko.

A. Baronaitė

Atsisakė plastiko

– Tikėtina, kad šią vietą nemažai žmonių, kuriems yra įdomus menas, netradicinės idėjos, jau atrado, bet ar lengva tapti šios erdvės bendruomenės nariu?

L. Kutavičius: Čia žmonės jaučiasi labai laisvai. Bet dažnai sulaukiame klausimų, kaip čia papulti, kai kas nori čia ką nors daryti. Mes neturime apsibrėžę jokių reikalavimų ir atrankų nerengiame. Visi, kurie nori kurti, visi, kurių rankos auga iš tinkamos vietos, tie ir išlieka.

– Tokio gyvenimo būdo, tokios kūrybos yra ir išmokstama?

L. Kutavičius: Mes kiekvieną kartą mokomės. Tiek su šviesos projektais, tiek su šios erdvės rengimu. Mes darome tai pirmą kartą. Tiesiog imi ir darai. Galbūt ne pagal taisykles, bet mes padarome.

– Ar ši erdvė turi baigtinį tašką, kai sakysite, kad viskas, ši vieta jau sukurta, ištobulinta, einame kitur?

L. Kutavičius: Tai neegzistuoja. Linijos, ribos nėra. Mes jau bendravome su kitų panašių vietų šeimininkais, visi suprantame, kad esame pasmerkti iki gyvenimo galo daryti, galvoti, konstruoti.

– Ar čia įsikuriantiems verslams, pavyzdžiui, kavinėms ir barams, keliate reikalavimą taikyti tvarius sprendimus?

A. Baronaitė: Esame sutarę, kad čia nėra jokio plastiko. Jau pirmųjų pokalbių metu, kai aptarinėjome, kokią tarą galėtume naudoti, „Herkus Kantas“ buvo tik už stiklą. Nors tai yra pavojinga, nes dūžta, daugiau darbo plaunant. „Hofas“ pasirinko plastikinius, tačiau daugkartinius indus. Nei gėrimams, nei maistui nėra naudojama plastikinė tara.

Taip pat bandome rūšiuoti, tačiau tai ne taip paprasta, nes prie to turi prisidėti ir lankytojai. O žmonės tai daro ne visada. Dažnai būna, kad žmonės viską tiesiog palieka.

L. Kutavičius: Ir kitur čia pritaikyti tokie sprendimai: scena padaryta iš konteinerių, garso izoliacija – iš palečių. Kai atsikraustėme iš „Fanierkės“, atsivežėme tokių dalykų, pavyzdžiui, vienos studijos medžiagos jau penktą kartą išrenkamos ir vežamos į kitą vietą. Ir ta studija kaskart atrodo labai panašiai. Iš čia turbūt irgi išsirinksime tam tikrus dalykus.

– Kokį įspūdį susidarote čia veikdami, bendraudami su žmonėmis – ar klaipėdiečiai, lietuviai pasiruošę ir nori tvariai gyventi, o galbūt toks gyvenimo būdas dar yra tolimas ir kiek atsiliekama, lyginant su padėtimi Europoje?

L. Kutavičius: Toli. Maždaug 10 metų. Bet dabar ateina permainos, Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai įgyvendinti tvarumo idėją. Ateina laikas rimčiau tai įgyvendinti, o ne tik kūrybiniu, skvotų lygmeniu. Aš prieš 13 metų gyvenau Olandijoje ir ten dirbau su kūrėjais „Refunk“, kurie visiškai viską iš šiukšlių darė. Jie tada jau buvo galingai finansuojami valstybės. Jie tiesiog keliaudavo po pasaulį skleisdami tą žinią. Afrikoje darydavo žaidimų aikšteles iš padangų ir panašiai. Ten viskas buvo tikrai aukšto lygio. Mes dar nepasiekėme to. 10 metų atsilikimas – vertinant optimistiškai.

A. Baronaitė: Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo daugiau žmonės susimąstys, ims domėtis. Tada prasidės pokyčiai. Bet reikės laiko.

Vietų, kurias būtų galima atgaivinti tokiais sprendimais, yra, bet trūksta politinės valios

– Ar jūs žinote, kiek tiksliai dar čia būsite ir galėsite plėtoti šią erdvę?

L. Kutavičius: Taip, žinome, mūsų laikas čia baigsis kitais metais. Mes tą žinojome. Pratęsimo tikimybė visada yra, nes, kaip ir patys šeimininkai sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Bet dabar mūsų rankose yra sutartis, kur nurodytas terminas – 2022 metų pabaiga. Ir taškas.

Čia viską etapais griaus ir tie pirmieji etapai jau ne už kalnų.

– Ar Klaipėdoje yra vietų, kur tokie kūrėjai kaip jūs norėtų įsikurti ir prikelti kitokiam gyvenimui tokią vietą?

L. Kutavičius: Ne kartą kalbėta apie verslo ir meno santykį. Tai vyksta tik dėl to, kad verslininkai mus įsileidžia, o mes tiesiog mokame nuomą, o ne dėl to, kad esame miesto teritorijoje, patalpose, kurios priklauso miesto savivaldybei. Daugelis mano, kad čia viskas priklauso miestui ir viskas vyksta miesto iniciatyva, kaip dažnai būna, kad miestas turi patalpas, bet jas skiria menininkams, kol paaiškės tolesni planai. Klaipėdai iki to dar toli. Kažkas vyksta, bet tai labai uždelsti ir ilgi procesai. Mes neturime tam laiko. Mūsų biurokratai tam neturi įrankių.

Vilniuje vadinamasis Vitebskas yra pirmasis pavyzdys, kur didelis objektas tikrai lengvatinėmis sąlygomis yra duotas menininkams 10 metų. Aš pats ten turiu erdvę.

Klaipėdoje ne erdvių trūksta, o politinės valios. Erdvių yra net per daug. Jeigu menininkams duotų laisvę, jie rastų ką ir kur daryti. Bet juos taip sukausto, kad neįmanoma nieko padaryti. Čia įmanoma viskas, nes yra privati teritorija.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.