Lietuvoje

2021.07.25 20:35

Globos ekspertė: daugybė žmonių Lietuvoje gali tapti globėjais, tačiau paprasčiausiai to nežino

Viltė Norvydaitė, LRT.lt2021.07.25 20:35

„Nė neįtartumėte, kad kaimynų vaikas yra globojamas“, – tvirtina globos ekspertė Rugilė Ladauskienė. Nors visuomenės požiūris į globą keičiasi, specialistė teigia, kad vis dar turime įsisenėjusių mitų, kuriuos reikia griauti. Pasak moters, nereikia būti ypatingam, kad taptum globėju, – beveik kiekvienas galime padėti.

– Kalbėdami apie globą ir įvaikinimą žmonės neretai šiuos žodžius vartoja kaip sinonimus. Kuo šios sąvokos skiriasi?

– Globa turi keletą rūšių, tačiau didžiausias globos ir įvaikinimo skirtumas yra tai, kad įvaikintojas teisine prasme tampa lygiateisiu tėčiu arba mama, gali keisti vaiko vardą, pavardę. Globos atveju tėtis ar mama nepakeičiami. Nors socialine ir emocine prasme santykiai gali būti nutrūkę, teisiškai ryšiai su biologine šeima nenutrūksta.

Svarbu žinoti, kad vaikai įrašomi į galimų įvaikinti sąrašą tik tuomet, kai nėra artimų emocinių ryšių. Vaikui, kuris, pavyzdžiui, turi močiutę, aktyviai bendraujančią su juo, pagal interesus tinkamesnis globos atvejis, kad tie ryšiai galėtų būti išlaikyti.

– Minėjote, kad globa yra kelių rūšių. Kokios jos?

– Taip, globa Lietuvoje yra kelių rūšių ir kartais žmones tai klaidina. Kai šeimą ištinka didžiulės problemos, vaiko sveikatai bei saugumui ima grėsti pavojus, dažniausiai vaikai yra perkeliami pas budinčius globotojus. Tokie globėjai vidutiniškai apie metus būna su vaikais, kuriems tuo metu reikia skubios pagalbos ir saugių namų.

Kita rūšis – laikinieji globėjai, kurie dažniausiai yra giminaičiai, padedantys, jei šeimoje atsitiko nelaimė. Na, ir dar mes turime nuolatinę globą – teisiškai tai vaikų globa iki 18 metų, bet paprastai su tuo vaiku gyvenama visą gyvenimą.

– Kokia šiuo metu yra globos ir įvaikinimo situacija Lietuvoje? Kokias tendencijas matote?

– Šiuo metu yra du kartus išaugęs laukiančių įvaikinti šeimų skaičius. Pastebima tendencija, kad tokių šeimų daugėja dėl to, kad vis mažiau vaikų įrašoma į galimų įvaikinti sąrašą, o tai susiję su visos socialinės pagalbos šeimai sistema. Pagalbos tikrai sparčiai daugėja ir vis mažiau vaikų paimama iš šeimų.

Taip pat turime situaciją, kuri panaši ir Vakarų Europos šalyse, – įvaikinti norima mažesnius vaikus, dažniausiai – iki trejų metų. Matome, kad Lietuva labai sparčiai vejasi tendencijas, kurias turi labiau vaiko apsaugos sistemoje išsivysčiusios šalys. Šeimų, kurios nori globoti ir įvaikinti, atvirumas didėja ir amžiui, ir tautybei, ir lyčiai.

– O kokia globos ir įvaikinimo statistika bei skaičiai?

– Lietuvoje yra 4,5 tūkst. šeimose globojamų vaikų, 3,5 tūkst. globėjų, kurie šeimose globoja vaikus, daugiau kaip 200 budinčių globotojų, kurie padeda krizės atveju. 1,5 tūkst. vaikų auga globos institucijose. Džiugu, kad iš tų 1,5 tūkst. pusė yra bendruomeniniuose vaikų globos namuose.

Tokie namai yra artimesni mūsų socialinei aplinkai, nes vaikai atsikrausto gyventi arti mūsų, patiria tokį socialinį gyvenimą, kaip ir vaikai šeimose: gyvena butuose, keliauja į parduotuvę apsipirkti, patys eina į mokyklą. Artimiausiu metu visi vaikai turėtų persikraustyti į bendruomeninius vaikų globos namus.

– Kada tai turėtų įvykti?

– Jau šiemet, bet, aišku, pandemija viską sujaukė. Išbrangus statybų medžiagoms ir stringant viešiesiems pirkimams turime pristabdytą ir lėtesnį procesą. Vis dėlto tikimės, kad šiais ir kitais metais pavyks pasiekti šį tikslą.

– O kaip kinta visuomenės požiūris į globą?

– Iš tiesų sakyčiau, kad visuomenės požiūris keičiasi į pozityvią pusę, nes žiniasklaida pakankamai bendradarbiauja, domisi. To žmonėms ir reikia – reikia žinojimo, nes neabejoju, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie gali globoti, bet paprasčiausiai net nežino apie galimybę. Žmonės tiesiog nuščiūva net per atsitiktinius pokalbius apie tai, ką dirbu, sužinoję, kad jie gali globoti, jiems atsiveria kelias užauginti žmogų.

– Daugelyje filmų apie globos namuose gyvenančius vaikus rodoma, kaip šeima atvyksta pasirinkti vaiko, o šis vaizduojamas tarsi grėsmė visuomenei, nes yra išdykęs. Tai tik keli vis dar gajūs stereotipai. Kokius dar mitus jums tenka griauti?

– Paprastai žmonės vis dar skambina ir klausia, kaip ir kur reikia nuvažiuoti, kad būtų galima išsirinkti vaiką. Iš tiesų vaiko Lietuvoje išsirinkti negalima, nes būtent vaikui parenkama šeima, o ne atvirkščiai.

Taip pat turime nemažai mitų apie proceso trukmę. Procesas užtrunka apie tris mėnesius, tačiau suskaičiavus valandomis mokymai trunka tik 21 valandą.

Daug mitų yra ir apie pačius globojamus vaikus. Neretai vyrauja nuostata, kad globojamą vaiką užauginti yra be galo sunku. Iš tiesų nė vieną vaiką užauginti nėra lengva, nes tu augini žmogų. Vis dar daug kas mano, kad globojami vaikai yra nusikaltėliai, kad turi narkomanų ir alkoholikų genų, jie spjaudosi, rūko ir daro nusikaltimus, bet iš tiesų tai visiškas mitas.

Galiu tvirtai pasakyti, kad jūs nė neįtartumėte, jog kaimynystėje gyvena globojamas vaikas. Neretai žmonės mano, kad reikia turėti labai ištaigingus namus, būti susituokus, gauti dideles pajamas ir turėti vaikų auginimo patirties, kad globotum vaiką. Visa tai yra netiesa.

– O kodėl tie mitai vis dar gajūs? Kur matote problemą?

– Mitai dažniausiai formuojasi, kai trūksta informacijos. Kai žmonės nežino, jie susikuria žinojimą ir iš lūpų į lūpas skleidžia netinkamą informaciją. Kitas dalykas – turime iš sovietmečio likusios informacijos apie internatus. Trečias dalykas – informacijos dabar tiek daug, kad nebūtinai tave pasieks tinkama informacija.

Beje, daug dažniau sklinda skambios antraštės su negatyvia žinia. Pastebime, kad vienas neigiamas nutikimas globėjų šeimoje nubraukia vienus metus mūsų darbo švietime. Tai įdomus reiškinys, nes globa yra tokia tema, kuria žurnalistams įdomu rašyti. Jei neigiamas įvykis atsitiktų paprastoje šeimoje, ko gero, niekas nesiimtų rašyti straipsnių. Bandome paaiškinti, kad globėjai irgi yra žmonės, tai šeimos, ten atsitinka įvairių dalykų.

– O ar Lietuva kuo nors išsiskiria iš kitų valstybių? Ar turime specifinių problemų ir kaip jas spręsti?

– Lietuviai mažiau nori vyresnių vaikų. Čia yra gana didelė problema, nes nemažai vyresnių vaikų patenka į vaikų globos namus, tačiau lietuviai vis dar neatvėrę namų durų jiems, nes yra labai daug mitų. Žmonės nepagalvoja, kad paaugliai, sulaukę 18 metų, išeis į gyvenimą ir nežinos, kaip ir ką daryti.

Mano požiūriu, apskritai žodis „paauglystė“ yra apipintas stigmomis ir mums vis dar kelia baimę. Aš vis akcentuoju, kad paaugliams, kurie yra globos namuose, tikrai gali padėti jaunimas. Tie, kurie dar nesukūrė šeimos, dar neplanuoja turėti vaikų, tikrai gali užauginti jaunesnį brolį ar sesę. Paauglys stipriai nepakeis tavo gyvenimo stiliaus, nes tai yra pusiau savarankiškas žmogus. Tereikia parodyti, koks yra pasaulis, paaiškinti mums įprastus dalykus – kad ne darbas pas tave ateina, o tu eini į darbą, kad tau reikia išlaikyti būstą, reikia mokytis, tvarkytis namuose ir taip toliau. Tiesiog parodyti, koks yra tas socialinis gyvenimas, parodyti tai, ko vaikai gyvendami globos namuose negali patirti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.