Rusijos politinių represijų aukų asociacijos nariai, pirmą kartą atvykę į Lietuvą, įteikė Genocido centrui 1937–1938 metais Irkutsko srityje sušaudytų lietuvių pavardes. Genocido muziejui perduota Sibire gyvenančių tremtinių dienoraščiai ir laiškai.
„Jie negyveno, bet galbūt gimę Lietuvoje. Yra tam tikras ryšys. Galbūt ateis laikas, ir istorikai susidomės ir tais lietuviais, kurie gyveno ne Lietuvoje, bet Sovietų Sąjungoje ir nukentėjo nuo šių represijų“, – po dokumentų perdavimo vylėsi Genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Pasak Arvydo Kulikausko, jo tėvas politinis kalinys nuteistas be teisės grįžti į Lietuvą. Sibire likęs A. Kulikauskas sako norįs spėti užrašyti tremtinių prisiminimus, išleisti knygą apie juos.
„Visi jie – seni žmonės, jie negali atvažiuoti į Lietuvą. Vieni neturi pinigų, kiti – negali gauti dokumentų, kiti – labai serga“, – pasakoja tremtinio sūnus A. Kulikauskas.
Rusijos politinių represijų aukų asociacijos nariai ketina sutvarkyti Pivovarichos kapinių, kuriose palaidotos represijų aukos, memorialą, tam jau parengtas projektas.
„Mūsų, vyresniosios kartos Sibiro gyventojų ir asociacijos, tikslas Lietuvoje – surinkti kuo daugiau dokumentų, faktų ir, atliktus išsamią analizę, pateikti visuomenei išvadas, kad Pivovarichos tragedija būtų tinkamai įamžinta ir nepasikartotų“, – pabrėžė Rusijos politinių represijų aukų asociacijos Irkutsko srities vadovė Nina Večer.
1989-ųjų rudenį Sovietų Sąjungoje tai buvo pirmosios valdžios oficialiai pripažintos masinių politinių represijų aukų kapinės. Pernai čia lietuviai pastatė kryžių.
