Lietuvoje

2021.07.17 07:00

Koja sukamas dantų gręžimo aparatas ir „mandri“ pacientai: unikali vieta Kėdainiuose mena tarpukario Lietuvą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.07.17 07:00

Pačiame Kėdainių centre puikuojasi išskirtinė tarpukario odontologijos ekspozicija, įkurta ilgamečio Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojo dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno. Ir abu Eligijaus tėvai, ir brolis su seserimi tapo odontologais, o nors jis pats pasuko istoriko keliu, dabar šypsosi, kad tapo odontologijos kabineto šeimininku. Apie tarpukario gydymą, „kankinimo mašiną“ ir alpstančius pacientus – portalo LRT.lt pokalbis su E. J. Morkūnu.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

„Savo tėvams, broliui, seseriai nepastačiau akmeninių paminklų, nes manau, kad jie mažiau vertingi nei ši ekspozicija – gyvo žmogaus prisiminimas gyvoje aplinkoje“, – yra sakęs E. J. Morkūnas.

Ir kalbėdamas su mumis pašnekovas nusišypso: „Neišsižadu šių žodžių.“ Eligijus teigė, kad jam svarbiausia – ne akmeniniai paminklai, o prisiminimai. Ir dabar žmonės prisimena jo mamos darbą ir sutaisytus dantis.

Rengdamas savo šeimos tarpukario odontologijos ekspoziciją, E. J. Morkūnas įdėjo daug darbo, čia viskas apgalvota iki smulkmenų. Ekspozicija įrengta 17 amžiaus name, Morkūnų šeimai priklausančiame nuo 20 amžiaus pradžios.

Namo durys – medinės, išlikusios nuo tarpukario, kambaryje įrengtas tų laikų odontologo kabinetas, stovi Eligijaus senelio – Kėdainių burmistro – rašomasis stalas ir kėdė.

Ant spintelės – mamos studijų laikų kepurė, mokslų baigimo dokumentai, leidimas verstis odontologija: „Be šių popierėlių nebuvo galima kabineto atidaryti“, – mums paaiškina E. J. Morkūnas.

Keturi odontologai šeimoje ir trečias brolis

Ekspozicijos įkūrėjo šeimoje – net keturi odontologai: mama, tėtis, brolis ir sesuo. Tolimesnių giminaičių, užsiimančių odontologija, irgi buvo.

„O aš – trečias brolis Jonelis“, – juokiasi Eligijus.

Nors ir tapo istoriku, toli nuo šeimos tradicijų jis nenuėjo ir įkūrė tarpukario odontologo ekspoziciją. „Dabar jau ir aš kabineto šefas“, – juokauja pašnekovas.

Odontologijos kabinetą įkūrė E. J. Morkūno mama, odontologe dirbusi apie 40 metų. Mamai mirus, liko 1936-ųjų odontologijos įranga. Tada Eligijus ir nusprendė, kad turi įrengti ekspoziciją.

Vis dėlto tuo metu tapti odontologu ir turėti savo kabinetą buvo sudėtinga ir brangu. Jau studijuodama Eligijaus mama privalėjo turėti reikalingus įrankius, vėliau, baigusi studijas ir padedama giminaičių, įsigijo kitus reikalingus reikmenis, specialią kėdę.

Kaip pasakoja šeimos legenda, viskas kainavo apie 600 litų. Tai buvo dideli pinigai, už juos buvo galima įsigyti ožkų bandą.

„Kaip pasakoja šeimos legenda, viskas kainavo apie 600 litų. Tai buvo dideli pinigai, už juos buvo galima įsigyti ožkų bandą. Bet giminaičiai vieni kitiems padėjo, tad pavyko viską įsigyti“, – portalui LRT.lt pasakoja E. J. Morkūnas.

Iš pradžių Eligijaus tėtis buvo verslininkas, paveldėjęs pirmą lietuvišką Kėdainių knygyną. Lietuvą okupavus sovietams, verslas buvo uždarytas ir Eligijaus tėtis turėjo keisti darbą.

„Gyvenimas privertė tapti odontologu. Kai baigėsi prekyba, kai tarybų valdžia tam uždėjo kryžiuką, reikėjo ką nors valgyti. Dėl mano mamos atsirado galimybė paspartintais tempais baigti dantų technikų kursus. Jis baigė kursus, pradėjo dirbti Kėdainių poliklinikoje, o vėliau dirbo kartu su mama. (...)

Visiškai kita profesija, bet jo kredo buvo, kad jei dirbi, dirbk su meile, tada bus ir lengva, ir sėkmė ateis. Aš taip pat tuo vadovaujuosi“, – dalijasi E. J. Morkūnas.

„Kankinimo mašina“ ir dančiatraukis

Įėjus į kabinetą, akis kliūva už odontologo kėdės. Atsilenkiantys, atsipalaiduojantys galvos atlošai, reguliuojamas kėdės aukštis, vaikams – paaukštinimas pasidėti kojoms.

„Kaip ir šiuolaikinės kėdės, tik tiek, kad 1936 metų“, – sako E. J. Morkūnas.

Jis pasakoja, kad tokios odontologų kėdės pasitarnavo sukuriant ir elektros kėdę. Tęsdamas pasakojimą Eligijus pasisuka į šalia kėdės esantį aparatą.

„Tai siaubas, kankinimo mašina“, – šypsodamasis pasakoja jis.

Ši kankinimo mašina yra koja sukamas dantų gręžimo aparatas – bormašinė. Veikimo principas šiek tiek primena senovines siuvimo mašinas – minant pedalą, pradeda suktis ratelis, leidžiantis veikti grąžteliui.

O sesuo – jau kitas charakteris, ji buvo garsi kaip zubadioras – dančiatraukis. Švelniai, bet netūsydavo, kitiems nepavykdavo greitai ištraukti, o jai – vienas, du ir dantis jau numestas, kur reikia

Pasiteiravus, ar tarpukario odontologijos kabinete buvo galima tikėtis nuskausminamųjų, Eligijus vėl pajuokauja: „Kaip brolis juokdavosi, pagrindinis nuskausminamasis, kai jau labai skauda, – yla į užpakalį. Tada skauda užpakalį, bet danties nebeskauda. Liaudiški metodai.“

Vis dėlto surimtėjęs priduria, kad nuskausminimui buvo naudojami vaistai, leidžiami daugkartiniais švirkštais.

„Mano mama vengdavo traukti dantis – ji gydydavo. Garsėjo kaip labai švelni gydytoja, kolegos, kurie mokėsi ir pas ją praktiką atliko, visi sakė, kad labai švelniai dirbo. O sesuo – jau kitas charakteris, ji buvo garsi kaip zubadioras – dančiatraukis. Švelniai, bet netūsydavo, kitiems nepavykdavo greitai ištraukti, o jai – vienas, du ir dantis jau numestas, kur reikia“, – su šypsena prisimena Eligijus.

Kai kurie įrankiai daug nepasikeitė

Iš pirmo žvilgsnio kai kurie daiktai naudojami panašiai – ant specialios kojelės pritvirtinta lempa, skirta pasišviesti, šalia kėdės – termosas su žarnele burnai praplauti ir speciali spjaudyklė, kurios apačioje įdėdavo indą, viską nupildavo vandeniu.

„Dabar sakytų, kad antisanitarinės sąlygos, bet tais laikais tokios sąlygos buvo“, – kalba E. J. Morkūnas.

Kiti smulkūs įrankiai taip pat panašūs: „Kaip kalvystėje – įrankiai naudojami tokie patys. Kaip kalvio įrankiai – nuo geležies amžiaus beveik nepakitę.“

Šiais įrankiais būdavo pritvirtinamos iš amalgamos padarytos dantų plombos. Dantis ruošiant plombavimui, jų ertmėse susirinkdavo „pjuvenų“, kurioms išpūsti buvo naudojamos specialios pompos.

„Jų būdavo visokių – mama turėjo metaliniu galu, jį pakaitindavo liepsnoje, taip karštu oru išdžiovindavo kanalą“, – prisimena Eligijus.

Klientų užgaidos ir alpstantys pacientai

O mamos įtaisytos plombos laikydavosi gerai – praėjus 30 metų po jos mirties, žmonės dar džiaugiasi, kad dantis taisė Eligijaus mama.

„Mama pasiimdavo gręžimo įrankį, čemodanėlį su smulkiais įrankiais, vykdavo į stotį, ten – į traukinį iki akademijos, kur aptarnaudavo profesūrą ir studentus. Toks varganas kelias – visai dienai išvažiuodavo ir grįždavo jau nusiplūkusi“, – sako E. J. Morkūnas.

Anot jo, būdavo ir „mandrų klientų. Pavyzdžiui, vienas pulkininkas, kurio žmonai reikėjo taisyti dantis, atsiuntė kareivių kuopą, kad specialią kėdę nuneštų į pulkininko namus ir žmona būtų komfortiškai aptarnauta.

„O kėdę keturi vyrai vos pakelia. Matyt, ten žmona jau diktuodavo tam karininkui“, – šypsosi Eligijus.

Darbas taip pat labai vargino, kabinete vasarą būdavo karšta, o tuo metu odontologai dirbdavo stovėdami. Mamos kabinete darbo pabaigos su nekantrumu laukdavo ir Eligijus.

„Būdavo baisiai karšta, reikėdavo besitrainiojant išlaukti darbo pabaigos, o tai sunku. Kad pacientai žviegtų ir rėktų, nemačiau, bet būdavo daug pacientų, tvanku, karšta... Dėl karščio, įtampos, stovimo darbo mama kelis kartus buvo parvežta nualpusi. Įtampos daug buvo, visko būdavo. Pasitaikydavo, kad ir nualpsta pacientas“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Vis dėlto jis juokiasi, kad dėl tėvų profesijos požiūris į odontologus vaikystėje nebuvo kitoks nei kitų vaikų – baimės būdavo tiek pat.

Pasak Eligijaus, kai mama atsikėlė į Kėdainius, mieste jau dirbo šeši odontologai – konkurentai, tačiau darbo atsirado ir jai. Taigi odontologų paslaugos tuo metu buvo reikalingos. Tiems žmonėms, kurie pinigų neturėjo, mama padėdavo ir nemokamai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.