Lietuvoje

2021.07.28 21:24

Išskirtiniu amatu Merkinę garsinantis Petras: reikia, kad tai būtų svarbiau nei pinigai

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.07.28 21:24

„Reikia, kad tai patiktų ir svarbiau nei pinigai būtų“, – apie savo amatą portalui LRT.lt sakė juodosios keramikos meistras Petras Pretkelis. Prie Merkinės, Zakavolių kaime, esančiose dirbtuvėse jis kuria išskirtinius keramikos dirbinius, tačiau neslepia – norinčiųjų imtis tokio amato nėra gausu.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandami unikalūs žmonės ir išskirtinės jų istorijos, kūrybiški verslai ir aukštyn kojomis apversti gyvenimai, įspūdingi muziejai ir gamtos perlai. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Zakavolių kaime gamtos apsuptyje stūkso P. Pretkelio juodosios keramikos dirbtuvės. Vos atvykus į svečius kieme mus pasitinka Petro šuo – iškart su juo susidraugaujame, o vėliau šunelis mus lydėjo per visą viešnagę dirbtuvėse.

Kai planavome kelionę į Varėnos apylinkes ir klausdavome, ką aplankyti Merkinėje, vienas dažniausiai išgirstų atsakymų buvo, kad Merkinė neatsiejama nuo juodosios keramikos.

Būtent šiuo amatu ir užsiima Petras. Vien apsidairius jo kieme matyti dešimtys dirbinių, o dar didesnė gausa jų pasitinka įžengus į dirbtuves – krosnis, stalai ir lentynos nukrauti indais, figūrėlėmis ir kitais dirbiniais.

Istorija, kaip jis susidomėjo šiuo amatu, prasidėjo prieš kone 40 metų. Petras pasakojo, kad 1971–1972 metais keramikas E. Talmantas rinko medžiagą apie keramiką Lietuvoje.

Jis važinėjo po Lietuvą ir Merkinėje atrado du meistus, kurie dar prisiminė, kaip reikia užsiimti juodąja keramika. Tuomet kilo susidomėjimas, mat atrodė, kad Lietuvoje nebebuvo žmonių, kurie išmanytų tokį keramikos degimo būdą.

„Paskui profesorius Adomonis, tais laikais buvusio Dailės instituto dekanas, surengė tarptautinį juodosios keramikos simpoziumą, iš visų pasaulio šalių suvažiavo keramikai ir mėnesį gamino, degė keramiką.

Vėliau pradėjo studentai važinėtis, taip ir aš papuoliau“, – prisiminė Petras.

Įsikūrė mokytojo dirbtuvėse

Dirbtuvėse, kuriose šiuo metu šeimininkauja Petras, anksčiau dirbo keramikas Mikas Miliauskas. Būtent iš jo žinių ir sėmėsi pašnekovas.

„Aš pas jį atvažiuodavau, jis visada buvo linksmas, smagus, tačiau jau buvo amžiuje ir jam buvo sunku vienam, tai aš atvažiavęs jam vasarą padėdavau.

Tais laikais nebuvo grandininių pjūklų, todėl dvitraukiu pjūklu pjaudavome pušies sausuolį, kurdavome, degdavome krosnį. Tai buvo sunkus fizinis darbas, todėl aš jam padėdavau“, – kalbėjo Petras.

Einant laikui Petro mokytojo sveikata silpnėjo ir galiausiai jis pasakė: „Visai neturiu jėgų dirbti, gal tu gali.“ Mokytojui iškeliavus anapilin tapo aišku, kad juodoji keramika, kaip amatas, gali ir pranykti, tokios žinios Petras sulaukė ir iš tuomečių Meno rūmų.

Kad taip nenutiktų, iš M. Miliausko žmonos Petras perpirko dirbtuves. Iš pradžių jis tik atvažiuodavo į dirbtuves, o galiausiai nutarė persikelti ten gyventi.

Iki šiol Petro kieme stūkso krosnis, kurioje jo mokytojas degdavo savo dirbinius. Krosnis įrengta dar prieš karą, vis dar veikia ir yra kone vienintelė tokia Lietuvoje. Tiesa, dabar ją naudoti sudėtinga, tad Petras dirbinius dega savo paties įrengtose krosnyse.

Praėjusi žiema, kuri buvo itin gausi sniego, Petro dirbtuvėse pridarė nuostolių. Neatlaikusios sniego svorio lūžo medžio šakos ir krito ant krosnių, tad, kaip pasakojo Petras, teko daryti kapitalinį jų remontą.

„Pirmas degimas – kaip biskvitas“

Paklaustas, kuo skiriasi juodoji keramika nuo įprastos, Petras sakė, kad pirmieji žingsnisi visiškai nesiskiria – pirmas degimas yra visiškai toks pats.

Vėliau atsirado glazūros, tai išstūmė juodąją keramiką.

P. Pretkelis

„Keramikai sako, kad pirmas degimas būna biskvitas, paskui glazūruoja ir vėl dega. Tai čia to antro proceso nereikia.

Krosniai įkaitus iki 1 000 laipsnių, į ją primeta smalėko – smalingos pušies – ir užkasa tą krosnį. O ten – aukšta temperatūra, dar slėgis yra, tai anglis susigeria į šukę ir ji tampa juoda“, – juodosios keramikos žingsnius vardijo Petras.

Pasak jo, toks keramikos degimo būdas yra labai senas, skaičiuojantis tūkstančius metų.

Taip indas yra izoliuojamas, kad sulaikytų skysčius. Kartu jis kvėpuoja, tad maistas induose, ruoštuose juodosios keramikos būdu, ilgiau išlieka šviežias. Be to, kaip sakė Petras, tai yra ekologiška, nes tereikia anglies ir molio.

„Vėliau atsirado glazūros, tai išstūmė juodąją keramiką. Atokiose Lietuvos vietose dar prieš karą būdavo, kas degdavo juodąją keramiką, tai ir Merkinėje liko, o kitur visi jau glazūruotus dirbinius gamina“, – kalbėjo Petras.

Turėjau mokinių, bet iš tos keramikos vienas patapo odontologu, kitas dar kažkuo.

P. Pretkelis

Žinias perduoti ne taip ir paprasta

Jis pasakojo, kad šiuo metu aplink Merkinę yra dar pora keramikų, išmanančių juodosios keramikos degimo būdą. Anot Petro, keramikos populiarumas banguoja – tai didėja, tai mažėja.

Seniau, dar prieš karą, kaip pasakojo Petras, Žemaitijoje tarp juodosios keramikos meistrų buvo didelė konkurencija, tad kai kurie jų, ieškodami rinkos, atsikraustė į Merkinę.

Tačiau dabar norinčiųjų užsiimti šiuo amatu nėra tiek ir daug. Petras turėjo keletą mokinių, tačiau nė vienas jų amato savo gyvenimu nepavertė.

„Turėjau mokinių, dabar yra edukacinės programos. Anksčiau būdavo daug vaikų ekskursijų. Turėjau mokinių, bet iš tos keramikos vienas patapo odontologu, kitas dar kažkuo.

Čia reikia, kad patiktų ir kad svarbiau nei pinigai būtų“, – sakė Petras.

Jis pasakojo, kad anksčiau svarbiausias metų įvykis keramikams buvo Kaziuko mugė. Vis dėlto pastaraisiais metais juos iš ten išstumia ir padidėjusios kainos, ir išaugusi maisto produktų paklausa. Keramika ar kiti panašūs gaminiai nebėra tokie svarbūs.

„O ką žmonėms – geriau į baranką pažiūrės“, – juokėsi Petras ir pridūrė, kad nelabai apsimoka važiuoti į tokias muges, o ir amžius jau ne tas.

Juk buvo laikas, kai keramikos visiškai niekas nepirko, reikėdavo vykti į užsienį užsidirbti.

P. Pretkelis

Dabar daugiausia dirbinių Petras parduoda tiesiai iš namų – kai kurie klientai specialiai užsisako ką nors išskirtinio, kiti atvykę nusiperka tai, ką meistras jau pagaminęs. O ir edukacinių programų, ekskursijų metu jis parduoda dirbinių, suvenyrų.

Pigiausias dirbinys – pakabutis – gali kainuoti ir eurą, tačiau kitų dirbinių kainos gali būti gerokai didesnės.

„Čia jau kiek užsiprašysi“, – juokėsi Petras.

Paklaustas, ar žmonėms vis dar įdomūs senieji amatai, Petras svarstė, kad požiūris į juos banguoja ir priklauso nuo vyraujančių madų.

„Juk buvo laikas, kai keramikos visiškai niekas nepirko, reikėdavo vykti į užsienį užsidirbti. <...> Nugalėjo kryždirbystė“, – kalbėjo juodosios keramikos meistras.

Kadaise jis planavo plėsti dirbtuves, tačiau dabar planai sumažėję – pagrindinis planas, kaip sakė Petras, kad kam nors dar reikėtų juodosios keramikos, kai jo jau nebebus.

„Šeimoje nėra (kas perimtų amatą, – LRT.lt). Sūnus labai gabus, bet nuėjo į dizainą. O iš pašalės dabar toks atoslūgis. Merkinę dabar užkariavo restoranai“, – su šypsena kalbėjo juodosios keramikos meistras.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.