Lietuvoje

2021.07.11 11:43

„Niekas neklausė nei vardo, nei pavardės“: nuo 119 gyvybių pasiglemžusių liepsnų Pirčiupiuose išsigelbėjo tik vienetai

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.07.11 11:43

1944-ųjų birželio 3-ioji Pirčiupių gyventojams turėjo būti tokia pati, kaip ir kitos ankstyvos vasaros dienos, tačiau vos įdienojus ji buvo paženklinta viena skaudžiausių Lietuvos istorijos tragedijų. Tąryt 119 kaimo gyventojų nacių okupantų buvo suvaryti į daržines ir, jas padegus, žuvo liepsnose.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

77-eri metai praėjo nuo Pirčiupių tragedijos, tačiau nežmoniškų žudynių randai Lietuvos istorijoje gyvi iki šiol. Ten, kur 119 pirčiupiškių neteko gyvybės, stūkso mediniai kryžiai, menantys aukų palaidojimo vietą, greta jų – ir akmuo, žymintis vietą, kurioje stovėjo padegtas kluonas. Kiek toliau – atminimo lenta, o joje išrašytos visos žuvusiųjų pavardės.

Jauniausia Pirčiupių žudynių auka buvo vos šešių savaičių.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas portalui LRT.lt pasakojo, kad, nutarę išžudyti kaimo gyventojus, nacių okupantai aukų nesirinko – žudė bet ką, kas pakliuvo po ranka.

„Jie nesirinko, žudė visus, kas tik buvo kaime. Kaimas buvo apsuptas ir visi, kas tik buvo pačiupti, be išimties buvo žudomi. Niekas neklausė nei vardo, nei pavardės“, – kalbėjo R. Narvydas. Iš viso liepsnose žuvo 69 vaikai, 29 moterys ir 21 vyras.

Pirčiupiai tuomet niekuo nesiskyrė nuo kitų Dzūkijos kaimų. Kaip pasakojo R. Narvydas, vos vienas kitas kaimo gyventojas buvo ne lietuvis.

„Jie buvo paprasti žmonės, kurie užsiėmė savo darbais – ruošėsi malkas, augino gyvulius, rūpinosi šeima, ūkiu ir t. t. Kaimas tikrai nebuvo „raudonas“, – dėstė LGGRTC atstovas.

Atskyrė moteris ir vaikus, o žudymui pasitelkė ir granatas

Pirčiupių istorija galėjo būti kitokia, jei ne žudynių rytą nutikęs incidentas. Tądien SS ir policijos 16-ojo pulko vilkstinė – automobiliai ir motociklai – judėjo iš Senųjų Trakų į Eišiškes. Kelyje juos užpuolė Raudonosios armijos generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus 14-asis būrys. Anot LGGRTC specialisto, tai ir tapo Pirčiupių tragedijos pretekstu.

V. Titelis priėmė sprendimą sunaikinti Naujųjų Pirčiupių kaimą – taip vadinosi ta dalis, kuri buvo sunaikinta.

R. Narvydas

Per apšaudymą žuvo 6 vokiečių pareigūnai, dar 8 buvo paimti į nelaisvę. Pasprukti pavyko tik vienam, važiavusiam motociklu. Išsigelbėjęs jis atvažiavo į Senuosius Trakus, kur buvo apsistojusi kone kuopa kareivių su vadu, ir pranešė jiems apie incidentą.

Šie netrukus atvyko į Senuosius Pirčiupius, o kartu su jais – ir pulkininkas Valteris Titelis.

„Kadangi vokiečiai stovėjo Senuosiuose Pirčiupiuose, buvo išsidėstę gyventojų namuose, tai šios dalies jie nelietė, namų nedegino. <...> Bet V. Titelis priėmė sprendimą sunaikinti Naujųjų Pirčiupių kaimą – taip vadinosi ta dalis, kuri buvo sunaikinta“, – kalbėjo R. Narvydas.

Atvykę į Pirčiupius vokiečių kariai surinko visus gyventojus, o surinkę atskyrė moteris bei vaikus ir vyrus, suvarė juos į kelis gyvenamuosius namus bei kluonus. Maždaug vidurdienį pastatai jau skendėjo liepsnose.

Kai kalbama apie Pirčiupių žudynes, dažniausiai minima, kad kaimo gyventojai buvo sudeginti gyvi, tačiau R. Narvydas kalbėjo, kad žudant gyventojus buvo naudojamos ir granatos.

„Iš visų prieinamų šaltinių, kuriuos esu surinkęs, man susidarė įspūdis, kad į daržines buvo mėtomos granatos. Tame kieme prirankiota granatų skeveldrų, matyti, kad jos buvo naudojamos.

Pastatas, aišku, užsidegė. Žmonės mėgino išsiveržti, bet tada į juos šaudė“, – kraupius įvykius pasakojo R. Narvydas.

119 žmonių tądien neteko gyvybės, bet tai dar nebuvo pabaiga. Daugiau nei savaitę po žudynių aukų kūnai buvo palikti gulėti tragedijos vietoje – jų nebuvo leista pajudinti, palaidoti.

Pastatas, aišku, užsidegė. Žmonės mėgino išsiveržti, bet tada į juos šaudė.

R. Narvydas

Kodėl nebuvo leista palaidoti žuvusiųjų, pasak R. Narvydo, paaiškinti nėra paprasta. Nėra dokumentų ar kitų šaltinių, kurie galėtų paaiškinti tokį sprendimą, bet palaikus, pasak LGGRTC eksperto, buvo draudžiama pajudinti. Tikėtina, kad taip buvo elgiamasi siekiant įbauginti tuos, kurie liko gyvi.

Laidoti leista birželio 11-ąją – žudynių aukos atgulė dviejuose bendruose kapuose.

Mama išėjo ir nebegrįžo

Išsigelbėti Pirčiupiuose pavyko 39 gyventojams. Dauguma jų išgyveno tik todėl, kad tragedijos dieną jų nebuvo namie. Bet buvo ir tokių, kurie liko gyvi, nors ir buvo žudynių vietoje. Kaip pasakojo R. Narvydas, dvi merginas vokiečių pareigūnai išsivežė į Eišiškes, ten laikė keletą dienų, o po to paleido.

Dar vieną vyrą paleido, nes jis sakė dirbąs Vokietijoje, o į Pirčiupius atvykęs tik atostogų.

Viena mergina išsigelbėjo, bet vietoj jos žuvo mama. R. Narvydas pasakojo, kad jauna mergina pamatė į kaimą atvažiuojant vokiečių pareigūnus. Jos mama tuo metu gretimame miške gamino naminukę.

„Tais laikais naminukė buvo labai vertingas produktas, daug kas ją gerdavo – ir kareiviai, ir vietiniai, tad žmonės tuo užsiimdavo“, – pasakojo R. Narvydas.

Mergina pamanė, kad gal dėl naminukės vokiečiai ir atvyksta į kaimą, tad patraukė pas mamą į mišką. Atėjusi mamą įspėjo, kad į kaimą atvyko svetimi. Mama dukrai liepė pasilikti miške, kur buvo verdama naminukė, o pati nuėjo pažiūrėti, kas kaime dedasi. Mergina liko miške, o mama taip ir nebegrįžo.

Vaikai ar ne, visi šeimomis buvo žudomi.

R. Narvydas

Mama, kaip ir kiti gyventojai, žuvo.

„Vaikai ar ne, visi šeimomis buvo žudomi“, – sakė R. Narvydas.

Pasiteisino karo veiksmais

Pirčiupiai – ne vienintelis kaimas, kuris nacių okupacijos metais buvo sudegintas ar kitaip sunaikintas. R. Narvydas pasakojo, kad tokia taktika buvo dažna, skirta įbauginti.

„Tai tiesiog terorizavimas“, – sakė jis.

Kaimai, kaip ir Pirčiupiai, degė Čekijoje, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Be to, dar vienos žudynės buvo įvykdytos ir Lietuvoje – Klaipėdos rajone esančiame Ablingos kaime vokiečių kariai 1941-aisiais sušaudė 42 kaimo gyventojus. Pretekstas žudynėms buvo panašus kaip ir Pirčiupiuose – sovietų kariai apšaudė vokiečių, važiavusių dviračiais, būrį. Sušaudžius gyventojus buvo sudeginti jų namai.

„Taip buvo siekiama užsitikrinti saugumą, kad sovietiniai partizanai žinotų, jog dėl jų veiksmų kentės nekalti žmonės. Norėta juos paveikti psichologiškai, kad nerengtų išpuolių ir taip apsaugotų gyventojus.

Beje, vienam ar dviem žmonėms iš Pirčiupių buvo įteiktas V. Titelio raštelis, kurį jie turėjo perduoti sovietiniams partizanams, jame, tikriausiai, tokia mintis ir buvo išdėstyta“, – pasakojo R. Narvydas.

Po Pirčiupių tragedijos buvo bandoma ieškoti kaltųjų, Lenkijoje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl žmonių sudeginimo. Tiesa, žudynių iniciatorius V. Titelis teismo bausmės nesulaukė.

„Byla buvo vykdoma Gdanske, lenkai užklausė vokiečių, kad šie pateiktų visokius dokumentus. Tačiau vokiečiai atsakė nematantys jokio karo nusikaltimo, o tai tėra karo veiksmų pasekmė. Toks jų traktavimas.

Keli vokiečių policininkai iš to 16-ojo policijos pulko 3-iojo bataliono, kurie dalyvavo žudynėse, buvo sučiupti sovietų ir teisiami. Vienas jų buvo sušaudytas, jo palaikai yra Tuskulėnuose.

O pats V. Titelis žuvo kautynėse maždaug liepos viduryje Vilniuje, dalyvaudamas kovose prieš Raudonąją armiją, palaidotas Kauno karių kapinėse. Dar keli buvo nuteisti ir nubausti už dalyvavimą Pirčiupių žudynėse“, – portalui LRT.lt pasakojo LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas R. Narvydas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt