Lietuvoje

2021.06.23 14:15

Baltarusių humanitaras ir dėstytojas Aleksejus Machnačius: kiekvienas kūrėjas pirmiausia turi stebinti save

LRT.lt2021.06.23 14:15

„Mes pamiršome žaisti, o juk pati gamta prisakė mokytis per žaidimą. Gyvūnai tai daro, o mes šį sugebėjimą praradome. Šių dienų švietimo sistemoje matyti daugiau prievartos nei džiaugsmo, vis dar srebiame Švietimo epochos užvirtą košę: suklydai, štai, tau trys balai, labai blogai pasirodei, esi netikėlis...“, – sako Vilniuje įsikūrusio Europos humanitarinio universiteto (EHU) Humanitarinių mokslų ir meno departamento vadovas, doc.  dr. Aleksejus Machnačius, rašoma EHU išplatintame pranešime.

A. Machnačius buvo vienas iš Vilniuje veikiančio Baltarusijos universiteto naujosios Teatro raiškos ir vaidybos bakalauro programos kūrėjų.

„Teatras leidžia sujungti intelektualines, fizines, emocines pajėgas ir kviečia žaisti, laimėti arba pralaimėti pasirinktą situaciją, atspindėti gyvenimą, padėti jį suprasti, atpažinti problemas ir sugalvoti joms sprendimus“, – sako pedagogas, šiuo metu išgyvenantis itin nelengvą laiką – būsimi studentai ir universiteto dėstytojai iš Baltarusijos kelių tarp universiteto ir gimtinės ieško aplinkui, – lėktuvai neskrenda, traukiniai nevažiuoja, automobiliai stabdomi.

A. Machnačius neabejoja, kad suvokti pavojus šiandien yra lygiai taip pat svarbu kaip ir puoselėti Europos vertybes, – būtent šio tikslo vedamas, Baltarusijoje uždarytas, Europos humanitarinis universitetas rado vietą Vilniuje.

Kritinis mąstymas, naujų sąvokų bei naujos kalbos paieškos jame ypač svarbios. „Su mechaninėmis sąvokomis nebeišsiversime, jos praranda spalvas. Teatras tokią galimybę atgaivina, jis leidžia mums pamatyti šių dienų realybės niuansus, skirtumus. Štai kodėl universitete radosi Teatro raiškos ir vaidybos programa“, – sako dėstytojas.

– Europos humanitarinis universitetas daug metų veikia tremtyje. Ar šiuo ypač sunkiu metu jus pasieks studijuoti čia norintys baltarusiai?

– Mes suprantame ir sumažėjusias galimybes, ir pavojus, kurie laukia būsimų studentų, todėl turime labai kūrybiškai komunikuoti su abiturientais. Esame numatę kelius ir logistiką, kurie padės studentams nuo spalio pradėti studijas Vilniuje.

Šiuo metu kaip tik renkami prašymai ir mes jau dabar matome, kad kursas bus surinktas. Būtų gaila, jei nepatektų visi, kurie nori, tačiau konkursas yra konkursas.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį aktorių?

– Šių dienų aktorius turi būti daugiau nei aktorius! Toks požiūris, bent jau man atrodo, yra svarbus bet kuriam kūrėjui, kuris nuolat peržengia savo galimybių ribas, leidžiasi į drąsią ieškojimų ir atradimų kelionę. Šiandien nebeužtenka siekio tapti geriausiu savojo amato atlikėju, kūrėjas turi stebinti save. Jei tai pavyks, vadinasi, jis nustebins ir tuos, kuriems kuria.

– Ar galite pasakyti, kokios kompetencijos būtinos, kad aktorius tai galėtų daryti? Stebinti?

– Aktorius yra ne tik atlikėjas, jis – kūrėjas. Tikrieji kūrėjai yra pasirengę užkariauti naujas teritorijas, leistis į nepažintus kraštus. Šis kelias neįmanomas be drąsos.

– Ar teatro kalba šiandien turi galių? Ar aktoriai scenoje įgalūs pasakyti daugiau, nei kalbama visuomenėje?

– Naujovės ir atradimai, paprastai, liepsnoja neįtikėtinai kaitriai, jie skleidžia kvapą gniaužiančią energiją, kuri, kad ir kaip būtų gaila, bėgant laikui užgęsta. Užčiuopę tą pradžią, menininkai naudoja energijos gaivalą, kad atspindėtų ir transformuotų pasaulį, kuriame gyvena.

Tik labai svarbu suprasti, kad jokia kaita nevyksta, jei nesupranti, nesuvoki ir todėl negali įveikti tradicijų. Kam pavyksta, būna išgirsti ir suprasti.

– Šiandien, kad pajėgtume suprasti pasaulio reiškinius, be galo svarbu plačiai atmerkti akis. Ar humanitarinis išsilavinimas tam padeda?

– Mūsų pasaulis yra pilnas galimybių. Jei randame, kas mums tinka, jos padeda įgyvendinti svarbiausią tikslą – nugyventi savo gyvenimą. Su visais džiaugsmais ir pavojais. Humanitarinis išsilavinimas ir yra mokslas apie tai, kaip pasinaudoti galimybėmis ir nesuklupti prieš pavojus. Štai čia galime kalbėti apie išsilavinimo kokybę – ką laikysime pavojais ir ką – galimybėmis.

– Šią programą kartu su kolegomis iš Baltarusijos ir Lietuvos Europos humanitariniame universitete kūrėte daugiau nei trejus metus. Matote naują teatro jėgą?

– Teatro raiškos ir vaidybos programa, taip pat Vizualiojo dizaino ir Europos paveldo programos priklauso universiteto Humanitarinių mokslų ir meno departamentui. Mums atrodo svarbu, kad humanitarai suprastų, kaip vertinga savyje pamatyti kūrybos žmogų. Ir kaip svarbu jį sukurti savo viduje. Atsigręžiame į Europos tradiciją, į suvokimą to, kas jau buvo sukurta prieš mus, juk tai neabejotinai veikia kūrybą ir savojo AŠ paieškas.

Tai ne tik kalbos auditorijose – mūsų studentai savo kailiu išbando „Genius oci“ fenomeną – genijaus dvasios jie ieško Vilniuje, Sankt Peterburge, Florencijoje ir Atėnuose. Teatro raiškos ir vaidybos programos studentai turės galimybę ne tik susipažinti su šių miestų teatro tradicija, bet ir juose parengti bendrus projektus su kitų programų studentais.

Rengdami programą daug galvojome apie tai, į ką turime atkreipti dėmesį, ragindami savo studentus atrasti savyje kūrėją. Pirmiausia jie patys turės įvertinti savo kūno, balso, klausos galimybes, tik tada suvoks, kaip visa tai galės išnaudoti.

Dar vienas svarbus dalykas – savo studentams leisime perprasti visus teatro procesus – nuo aktorystės, režisūros, dramaturgijos iki scenografijos, šviesų ir garso. Jie rengs projektus, kuriuose galės išbandyti visas šias profesijas. Prašysime jų dalytis savo pastebėjimais ir įspūdžiais iš paskaitų, kurių negalima pavadinti nei tradicinėmis, nei klasikinėmis, taigi kartkartėmis jie taps ir dėstytojais.

Paskaitų studentai klausys rusų kalba. Europos Sąjungoje tai – unikali galimybė sujungti europinį ir rusų teatrą.

– Lietuvos rusų dramos teatras, panašu, šios programos studentų itin laukia. Gali būti, kad jie papildys teatro kūrėjų gretas. Kokią bendrystę jūs matote?

– Aiškiai matyti, kad humanitarinės studijos šiandien kaip niekada mėgina išsiveržti iš akademinių auditorijų. Tikro teatro tikra scena tampa tramplinu mūsų projektams ir performansams. Šiais metais čia surengėme baigiamąją įvadinių humanitarinio mokslo paskaitų konferenciją, kurios svarbiausias uždavinys buvo sukurti performansą.

Iš kitos pusės, taip, universitetas Lietuvos rusų dramos teatrui tapo patogia kūrėjų rengimo platforma. Štai kodėl greitai radome bendrą kalbą su Lietuvos rusų dramos teatro vadove Olga Polevikova ir Baltarusijos režisieriumi Aleksandru Marčenka. Neabejoju, kad šis kūrybinis eksperimentas įkvėps ir EHU dėstytojus bei teatralus.

Pokalbį su A. Machnačiumi parengė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.