Lietuvoje

2021.06.23 19:03

Iš arti su Holokausto siaubu susidūrusi Regina prisimena: mačiau, kaip degė Gargždai, vyko žudymai, o vaikai atskirti nuo tėvų

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.06.23 19:03

Trečiadienį prasidėjo „Atminties kelio“ projektas, skirtas paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines. Pirmuoju atminties keliu paminėtos pirmosios masinės žydų žudynės Gargžduose, kai birželio 24 dieną buvo sušaudyti visi suimti 200 Gargždų žydų vyrai ir viena moteris. Į eitynes ir minėjimą susirinkę tragiškų istorinių įvykių liudininkai tvirtino, kad tuomet patirtų išgyvenimų laikas nenugramzdino į užmarštį, tad neretas minėjimo metu nesulaikė ašarų. Renginyje dalyvavo ir premjerė Ingrida Šimonytė, kuri akcentavo, kad Holokaustas nėra tik žydų tautos tragedija.

Eitynėmis paminėtos pirmosios masinės žudynės ir pagerbtos jų aukos

„Atminties kelio 1941–2021“ minėjimai – tai atminimo eitynės, kurios prasideda miestų centrinėse dalyse, kur anksčiau gyveno žydai ir baigiasi Holokausto aukų masinių žudynių vietose.

Prieš 80 metų būtent Gargžduose įvyko pirmosios masinės žudynės Lietuvoje. 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose buvo nužudyta 201 žmogus.

„Tai nebuvo tipiškas reiškinys Lietuvai. Čia buvo susiję su specialiu nurodymu iš Berlyno naikinti visus žydus ir visus komunistus arba prijaučiančius komunistams 25 km atstumu nuo Vokietijos sienos. Gargždai buvo prie tuometės Vokietijos, pasienyje. Todėl čia buvo ta vokiška genocidinė tvarka įvesta labai greitai“, – pasakojo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas.

Jis taip pat pastebėjo, kad Holokausko metu buvo sunaikintas kultūrinis, politinis, ekonominis, religinis to meto gyvenimas, kurio dabar galima išvysti tik pavienius ženklus. Vieni tų ženklų – bevardžiai paminklai, liudijantys apie tai, kiek tose vietose žmonių buvo nužudyta.

„Vienos vietos yra gražiai prižiūrimos, kaip Gargžduose, ir lankomos, kitos – užmirštos. Vienas iš iniciatyvos „Atminties kelias“ tikslų – kad šiais metais būtų aplankytos visos arba didžioji dalis tų vietų, kur buvo masiškai žudomi žydai. Jų Lietuvoje yra per 200“, – sakė R. Račinskas.

Šiuo metu jau yra patvirtinta, kad turėtų įvykti apie 30 „Atminties kelio 1941–2021“ minėjimų ir šis skaičius pamažu vis auga.

Trečiadienio vidurdienį daugybė žmonių susirinko Gargžduose buvusios sinagogos vietoje, kur skambėjo abiturientų meninė kompozicija. Į minėjimą ir eitynes atvykusiesiems buvo išdalinti žuvusiųjų atminimo akmenėliai su ant jų užrašytais čia gyvenusių žydų vardais – tai ir pagarba istoriškai susiklosčiusiai žydų tradicijai į kapines nešti akmenėlius, ir Holokausto aukų įasmeninimas.

Po trumpos meninės kompozicijos susirinkusiųjų kolona pajudėjo Klaipėdos gatve iki žydų žudynių ir užkasimo vietos.

Drauge su eitynių dalyviais žingsniavo ir premjerė I. Šimonytė, Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius R. Račinskas, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Matthias Sonn, Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossef Levy, Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski bei kiti renginio svečiai.

Premjerė: Holokaustas nėra tiesiog sąvoka

„Atminties kelias yra didelio liūdesio kelias ir man tas liūdesys yra didelis todėl, kad man asmeniškai Holokaustas nėra tiesiog sąvoka. Tai – labai skausmingas suvokimas, kad neapykanta kitam, kitokiam nei tu gali tarsi ugnikalnio lava išsiveržti ir nušluoti savo kelyje viską“, – pasiekus žydų žudynių ir užkasimo vietą sakė I. Šimonytė.

Anot premjerės, Holokaustas nėra tik žydų tautos tragedija, o tai yra siaubinga nelaimė, kuri nuskurdino ir apiplėšė visą žmoniją.

„Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi, kad tai, kas čia įvyko prieš 80 metų, niekada nepasikartotų. Mes prisimename ir todėl turime padaryti viską, kad tai daugiau niekada neįvyktų“, – susirinkusiems sakė I. Šimonytė.

Vėliau premjerė žurnalistams teigė ne kartą bandžiusi įsivaizduoti, kokia būtų buvusi Lietuva, jeigu tie žmonės būtų likę gyvi, susilaukę vaikų, kūrę ir dirbę Lietuvai.

Pastebima, kad birželio sukilimas vis dar yra nevienareikšmiškai vertinamas, nuolat kyla įvairių diskusijų šia tema, tačiau I. Šimonytės nuomone, visų pirma, reikėtų leisti istorikams dirbti jų darbą.

„Jeigu istorikai neraginami bizūno ir nevejami, kad greičiau turėtų pateikti atsakymą ir pageidautina kažkokios konkrečios krypties atsakymą, tuomet, manau, pasitikiu jų išmintimi į mes tuos atsakymus turėsime. Dabar kartais girdisi raginimo ir skubinimo, tarsi bandant greičiau tuos atsakymus gauti, bet istorikų toks darbas – dokumentai, faktai, liudytojai, kol jų dar turime ir kol yra su kuo pasikalbėti. Mūsų, politikų, priedermė yra tiesiog leisti istorikams dirbti savo darbą“, – teigė I. Šimonytė.

Žmonių atmintyje tragiški įvykiai vis dar gyvi

Renginyje dalyvavo ir nemažai Gargždų bei aplinkinėse gyvenvietėse įsikūrusių garbaus amžiaus žmonių, žydų, tragiškai šios tautos istorijai neabejingų žmonių. Kai kurie susirinkusieji, prisiminę įvykius, kurių liudininkais buvo ir patys, braukė ašaras.

„Aš viską mačiau. Man buvo 9 metai. Mačiau, kaip degė Gargždai, kaip degė sinagoga. Dabar galvoju ir nesuprantu – kodėl taip galima? Kodėl mes leidžiame tą daryti? Juk mūsų buvo daug, o tų, kurie žudė buvo nedaug, būrelis tik buvo. Jeigu mes būtume visi sustoję, neleidę… O dabar – atskyrė vyrus, šventoriuje nužudė, mamas, vaikelius – išvežė. Atskyrė tėvelius nuo vaikų“, – sunkiai tvardydama jaudulį sakė Regina.

Moteris prisiminė, kaip vyrų per žudynes netekusios moterys turėdavo velionio auksinį dantį ar žiedą ir už juos prašydavo duonos, siūlydavo parduoti.

„Baisūs dalykai buvo. Mes turime saugoti, saugoti, saugoti laisvę, meilę, žmoniškumą, nes yra tokių, kurie kartais nori pakenkti žmogui, tikram žmogiškumui“, – ragino senolė.

Renginyje dalyvavusi Elena pasakojo pamenanti, jog kai žydai buvo suimami, kiekvienam kaimo ūkiui buvo atiduodama po vieną žydą. Elenos šeimai atvežtą žydų vaiką gargždiškiai norėjo išgelbėti nuo baisaus likimo, siūlę pabėgti.

„Tėvas sakė, bėk, vaikeli, į mišką. Miškas čia pat buvo. Sakė bėgti, o kai viskas baigsis – sugrįši. O jam atsakė: negaliu, ten yra mano mama“, – pasakojo Elena.

Moteris abejojo, ar žmonės būtų apgynę žydus, mat žudžiusiųjų buvo daug ir jie buvo labai žiaurūs.

Žydę Veiviržėnuose buvo priglaudusi ir Aldonos šeima. Už tokį elgesį lietuviams grėsė mirtis, tačiau tuomet pavyko išsisukti pamelavus, jog priglaustoji – pusseserė iš Gargždų.

„Baimės buvo. O ką darysi?“, – sakė Aldona.

Renginiai vyks iki metų pabaigos

Kaip rašoma Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pranešime, skirtingai nuo didžiosios Europos dalies, Lietuvoje Holokausto aukos buvo nužudytos netoli jų gyvenamosios vietos. Praktiškai per kelis 1941 m. vasaros ir rudens mėnesius buvo visiškai sunaikintos Lietuvos žydų bendruomenės.

Šių skaudžių istorinių įvykių atsiminimui Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais inicijuoja nacionalinį projektą „Atminties kelias 1941–2021“.

Renginiai vyks nuo birželio iki gruodžio mėnesio. Šiais metais „Atminties kelio 1941–2021“ minėjimo renginiai organizuojami nuosekliai (chronologiškai) sekant skaudžių istorinių įvykių kalendorių. Bus surengtos kelios dešimtys minėjimo renginių, skirtų atskirų miestų ir miestelių žydų bendruomenių sunaikinimo aštuoniasdešimtmečiams paminėti.

Kaip rašoma pranešime, tikimasi, kad ši iniciatyva paspartins paminklų su įamžintais aukų vardais atsiradimą žudynių vietose visoje Lietuvoje, o šie prasmingi ir jautrūs paminėjimai padės formuotis natūraliam visuotinam supratimui, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.