Lietuvoje

2021.06.25 05:30

Sysas – apie „antgamtines“ Blinkevičiūtės galias, tikrą kairiąją politiką ir ką veiktų, jeigu paliktų Seimą

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.06.25 05:30

„Tai buvo nuostaba ne tik žurnalistams, bet ir mums patiems“, – apie balsavimą dėl Partnerystės įstatymo projekto kalbėjo Seimo narys Algirdas Sysas. 67-erių socialdemokratas interviu portalui LRT.lt papasakojo apie partijos problemas ir ką veiktų, jei nebedirbtų parlamente.

– Pirmiausia, turbūt, reikėtų pradėti nuo partijos pirmininko rinkimų. Juos laimėjo Vilija Blinkevičiūtė, bet Jūs atvirai palaikėte Juozą Oleką. Nusivylėte, kad ne J. Olekas laimėjo?

– Ne, tikrai jokio nusivylimo neturiu. Yra normalu, kad kam nors teiki preferenciją. Tam yra ir objektyvių, ir, galbūt, subjektyvių priežasčių. Su J. Oleku daugiau dirbome, daugiau buvome kartu. Praėjusią kadenciją Seime arėme kartu. O Vilija buvo šiek tiek nutolusi. Tai, galbūt, ir nulėmė.

Bet man svarbiau buvo procesas, kad ta nežinomybė baigtųsi, kas nors pradėtų vadovauti ir mes grįžtume į normalų darbo ritmą. Niekada nebuvo, kad blogai sutartume su Vilija, bet visada turėjome skirtingų kampų kai kuriais klausimais. Kai aš buvau komiteto pirmininkas, ji buvo ministrė, tai kartais karščiau pasiginčydavome. Bet tai yra normalu.

Džiaugiuosi, kad santykiai ir šiandien normalūs. Aš, kaip frakcijos seniūnas, ir ji, kaip partijos pirmininkė, stengiamės derinti pozicijas, kad darbas duotų kuo didesnę pridedamąją vertę.

– O kaip manote, ar V. Blinkevičiūtė taps tuo receptu, kurio reikia socialdemokratams, kad atsigautų? Kokie Jūsų lūkesčiai jai?

– Jeigu aš būčiau Nostradamas politiniais klausimais, tai jau tada pragmatiškai būčiau rėmęs Viliją, jei būčiau žinojęs, kas bus. Vilija ir taip turi labai daug kažkokių antgamtinių jėgų – pasakykite man kitą politiką, kuris daugiau nei 10 metų dirba kitoje šalyje, Lietuvoje pasirodo tik kartais, bet kuris reitinguose – tarp trijų populiariausių Lietuvos politikų. Nėra kito tokio politiko.

Ji turi tą pridedamąją vertę tiesiog pati. Tai jau duoda pliusą. Dar jei labiau susistyguosime visi ir tą procesą, kurį pradėjo Gintautas Paluckas, grįžimo link tikros socialdemokratijos tęsime, tai viskas bus gerai.

Aš manau, kad mes turime grįžti į rimtą kairiąją politiką, o ne kompromisų paieška užsiimti, kad visiems būtume gražūs ir pūkuoti. O būtent kad mes būtume tikri kairieji.

– Socialdemokratai yra didžiausia politinė partija Lietuvoje, bet galiausiai dėl pirmininko pozicijos rungėsi du. Nejaugi nebuvo partijoje daugiau norinčių ir galinčių vadovauti?

– Du tik liko, bet matote... Na ir kas, kad konservatorių buvo 17, bet galiausiai liko vienas, nes ėmė visi ir atsisakė? Pas mus atsisakė pačiam paskutiniam etape, debatuose dalyvaudavo 5–7 žmonės. Paprasčiausiai taip susiklostė. Būdavo ir du tikrai. Aš kažkada su Algirdu Butkevičiumi konkuravau vienas, dar kažkam konkurenciją bandžiau sudaryti.

Aš tai darydavau, kad būtų saugomi demokratiniai principai, nes kai renki iš vieno, negali tiksliai žinoti, kiek jį palaiko, kiek prieš tave turi kokias nors nuostatas. Kai dalyvauja keli, matai, koks yra balsų pasiskirstymas. Manau, kad demokratijai tai labai svarbu, ir manau, kad šiuo atveju viskas buvo normaliai.

Pradžioje iškėlė pakankamai daug kandidatų. Ir mane patį kėlė, bet aš pasakiau, kad jau viskas, kad nebrisiu į tą pačią upę.

Aš manau, kad mes turime grįžti į rimtą kairiąją politiką, o ne kompromisų paieška užsiimti, kad visiems būtume gražūs ir pūkuoti.

– Ilgą laiką buvo kalbama, kad partijai reikia atsinaujinimo, su tokia vėliava ir G. Paluckas pirmininku tapo. Pavyko socialdemokratams atsinaujinti?

– Atsakysiu į šitą klausimą tik tada, kai mes turėsime valdžią ir mums reikės priimti sprendimus dėl žmogaus teisių, dėl progresinių mokesčių, dėl mokesčių sistemos keitimo, dėl nemokamo mokslo.

Kada mes turėsime galią ir mes turėsime balsuoti, tada aš jau pasakysiu, ar mes atsinaujinome, ar toliau liekame neoliberalai, konjunktūrininkai ir žiūrime į konjunktūrą, kurią iškelia ši diena ar rytdiena. Žiūrime į tai, o ne į savo vertybes, savo programas ir savo ideologiją.

– Kai su LRT.lt kalbėjote prieš dvejus metus, sakėte, jog norėtumėte, kad partijos nariai jaustųsi reikalingi visada, o ne tik tada, kai reikia prieš rinkimus skrajutes nešioti. Apie tai, kad skyriams neskiriama pakankamai dėmesio, buvo kalbėta ir anksčiau. Tai buvusios vadovybės problema? O gal ji tęstinė?

– Reikia pasakyti, kad tas „susvetimėjimas“ ar nebendravimas prasidėjo nuo anksčiau. Pamenu, na, gal prieš 10 metų partijos centrinė būstinė daug reikalaudavo iš skyrių, pradedant nuo tokių formalių dalykų – ataskaitų, planų, susitikimų. Paskui kažkaip visi užsiėmė saviveikla, kas nori – daro, kas nori – nedaro, ir tas bendravimas nutolo.

Be to, jei žiūrėtume tame kovidiniame kontekste, dar papildomų kliūčių atsirado, galbūt net ne kliūčių, o tiesiog priežastis nevažiuoti, nesusitikti, nekalbėti. Šito trūko. Tai konstatavo visi skyriai, kai mes kalbėjome apie rinkimų rezultatus. Turėjome tokią iniciatyvą, kai frakcija darė susitikimą su visų apskričių tarybų nariais, kvietėme, o to bendravimo mažoka.

Iš bičiulių pusės aktyvumas mažokas, bet visi konstatavo, kad trūksta šnekėjimosi įvairiomis temomis, taip buvo ir dabar. Visi nubalsuoja už programą, turbūt jos neskaitę ar neįsigilinę, ir kai ateina balsavimas dėl tokių įelektrintų klausimų, visi nustemba – kodėl taip yra, kodėl jūs taip balsuojate, tauta nepritaria. Bet mes programoje įsirašę žmogaus teises.

To bendravimo reikia nuolatos. Reikia kalbėtis, diskutuoti, šviesti, ginčytis, bandyti „grąžinti į doros kelią“. Kaip pavyzdys yra Stambulo konvencija. Niekas neskaitė Stambulo konvencijos, bet įskaito tai, ko ten nėra. Tai yra konvencija prieš smurtą prieš moteris, prieš smurtą šeimoje, o jie įskaito lytis ir ko tik ten neprisiskaito. Tai ką – mes už smurtą prieš moteris, už smurtą šeimoje? Kažkaip nedera. Bet pagauna tą bandos jausmą, kad tai yra blogai ir viskas.

Niekas neskaitė Stambulo konvencijos, bet įskaito tai, ko ten nėra.

– Minėjote žmogaus teises, žinome, kad Seime gegužės pabaigoje vyko balsavimas dėl partnerystės, o partnerystės įteisinimas yra socialdemokratų programinė nuostata. Bet pusė Jūsų frakcijos balsavo prieš. Tai kaltas nesikalbėjimas? Tai, kad neskaityta programa?

– Tai nustebino visus. Tai buvo nuostaba ne tik žurnalistams, bet ir mums patiems. Kad kolegos taip laisvai traktuotų programinius dokumentus... Diskusija buvo, visi sakė, kad „taip, reikia laikytis statuto“, bet elgėsi visiškai priešingai. Taip, kalbėjimosi buvo per mažai.

Vadinasi, šitas karštas bulves reikia pavartyti rankose kartais ir priminti. Tai, kad prieš 20 metų įsirašėme Partnerystės įstatymą į savo programą, taip pat žmogaus teises, anksčiau taip buvo su progresiniais mokesčiais – tai maža, tu turi nuolat apie tai kalbėti ir žinoti, kas ką galvoja.

– Kai „valstietis“ Tomas Tomilinas balsavo prieš partijos poziciją ir palaikė partnerystę, jį ėmėsi svarstyti partijos organai, jis buvo pašalintas iš partinių postų. Turint omenyje, kad partnerystė yra socialdemokratų programinė nuostata, ar reikėtų imtis sankcijų prieš kolegas, kurie tos programinės nuostatos nepalaikė?

– Šiuo atveju galbūt susilaikyčiau nuo sankcijų, nes tai įpiltų dar daugiau žibalo į ugnį, nes kontekstas visiškai kitoks. Manau, kad jei nebūtų „Didysis šeimos gynimo maršas“ įvykęs, balsavimas būtų kitoks. Reikia pripažinti, kad dalį žmonių jis išgąsdino, taip pat apklausos, kurios taip tendencingai daromos. Buvo balsavimų ir kitokių, aš mačiau, kai balsuodavo kitaip.

Šiuo atveju jokių sankcijų nereikia, reikia toliau kalbėtis ir išgryninti, ar tikrai mes suprantame žmogaus teises tik per savo siaurą plyšį, kad jei man gerai, tai žmogaus teisės ir užtikrinamos, o jei kas nors jaučia diskomfortą, jiems aplinkiniai empatijos neteikia. Jeigu mes save laikome demokratais, tai yra ir mūsų problema.

– Kai kurie politologai pastebi, kad dalis Jūsų frakcijos, partijos kolegos yra kaip zuikiai be bilieto autobuse ar paprasti pakeleiviai, kurie į partiją prisijungė ne dėl vertybių, o gal dėl to, kad tai tiesiog paprasčiau. Matote tokių kolegų?

– Manau, kad visose partijose yra kolegų, kurie labai konjunktūriškai žiūri. Pažiūrėkite, kaip auga partijų narių skaičius, kai partijos yra valdžioje, ir kaip staigiai krenta partijos narių skaičius, kai jos atsiduria opozicijoje. Mes neturime sukonstravę tokio prietaiso, kuris, pridėtas prie kaktos, kaip kokie termovizoriai pasakytų, ar tu ideologiškai socialdemokratas, ar liberalas, ar krikščionis demokratas.

Tik darbai, balsavimai, pasisakymai, požiūris į silpnesnį, turėjimas ar neturėjimas empatijos gali pasakyti, ar tikrai žmogus yra socialdemokratas ir nekeičia partijos vien dėl to, kad jis šiandien opozicijoje, o į poziciją eina, nes gal kokią naudą sau turės. 30 metų demokratijai yra labai jaunas amžius, mes turime prasukti politinę kartą, kad suvoktume, jog ideologija turi turėti tam tikrą pagrindą.

– Jūs esate iš tų partijos narių, kurie nebijo kritikuoti pačios partijos, kurie pripažino, kad balsavimu dėl partnerystės socialdemokratai nuvylė rinkėjus. Taip paprastai tariant – ar neduoda Jums už tai velnių?

– Dar ir kiek. (Juokiasi.) Jei pasakyčiau, kad neduoda, apgaučiau ir save, ir jus. Aišku, kad yra labai daug nepatenkintųjų. Kiek aš gaunu visokių žinučių su prakeiksmais, užkerėjimais ir kitokiais dalykais. Tikrai, patikėkite, mažai nepasirodys.

Lygiai taip pat ir partijoje. Kiekvienas traktuoja labai skirtingai. Pavyzdžiui, jei mes sprendžiame žmogaus teisių klausimus, aš niekada nežiūrėsiu per konjunktūrinę prizmę – man naudinga ar ne. Tai yra žmogaus teisės. Tai yra pirmiausia. Jei mes užsirašome, kad mes tikrai esame demokratai, o kai žmogui blogai, mes nesprendžiame jo problemos, sakome, kad čia daugumos klausimas, tegul sprendžia jie, tai kokie mes demokratai? Mes tada tokie proginiai – prišokome, padarėme ir nutolome.

Mūsų himne parašyta, kad „širdy užsirašę“. Tai jei mes širdy užsirašę, tai reikia tų nuostatų ir laikytis. O ne konjunktūriškai žiūrėti į vieną maršą, į kitą maršą, kas ką pasakys. Yra metodų, būdų, kaip tokias problemas spręsti. Aš nesitikiu, kad mes būsime klonuoti ir vienodai mąstysime, vienodai balsuosime.

Bet yra susitarimo dalykas. Anoje kadencijoje prieštaravau Darbo kodekso pataisoms, teikiau savo pataisas, jas atmetė. Kai frakcija nubalsavo, kad palaikys tokias liberalias pataisas, aš tiesiog nedalyvavau balsavime. Aš nebalsavau prieš, nes tai yra nerašyta taisyklė. To dar pritrūksta mūsų kolegoms, kurie naujai atėję į Seimą.

– Po balsavimo dėl partnerystės kai kurie Jūsų kolegos paliko partiją ir vienas jų portalui LRT.lt sakė, kad tuomet kandidatai į pirmininko poziciją J. Olekas ir V. Blinkevičiūtė ėjo į frakciją ir prašė jos narių, kad jei jie nepalaiko partnerystės, kad nedalyvautų balsavime, kad netrukdytų. Buvo iš tikro tokių kalbų?

– Buvo. Patikėkite, kiekviename frakcijos posėdyje, pirmininko rinkimų debatuose kandidatų buvo klausiama, koks jų požiūris, ir jie ne kartą atsakė. Prieš pat balsavimą pirmininkė šnekėjo apie tai.

Taip, buvo priekaištų man, kad aš pasirašiau tą įstatymo projektą. Bet aš pasirašiau sąmoningai – ne tam, kad kam nors kenkčiau ar parodyčiau, koks aš drąsus. Paprasčiausiai aš esu įsitikinęs, aš 20 metų apie tai kalbu ir pasirašau po dar drąsesniais įstatymais, to nebijau, nes aš taip galvoju. Reikėjo ir toliau išlikti nuoširdžiam.

– O kas Jums priekaištavo? Kandidatai?

– Nesvarbu... Tie patys partijos nariai, kurie sako, kad „jei jis taip balsuoja, jei jis pasirašo, mes išeisime iš partijos“. Jeigu vienas A. Sysas daro įtaką jūsų partinei vizijai, tai taip neturėtų būti. Visi mes laikini ir šitoje partijoje, ir šioje žemėje.

– Jūs sutiktumėte su mintimi, kad socialdemokratai, kaip partija, yra pasiekę jiems neregėtas žemumas? Trijų didžiųjų miestų tarybose partija atstovų neturi, Seime frakcija – mažiausia per 30 metų, panašu, kad sutarimo partijoje taip pat stinga.

– Su kuo lyginsime – praėjusioje kadencijoje mes turėjome tik aštuonis narius frakcijoje, kol kiekvienas pasiėmėme savo šmutkes ir išėjome į skirtingus kampus (frakcija po Seimo rinkimų buvo didesnė, bet dalis socialdemokratų atskilo ir įkūrė naują frakciją, vėliau ir naują partiją – LRT.lt). Šį kartą turime 13 žmonių. Galima sakyti, kad yra tendencija į gerąją pusę.

Taip, tikrai kairioji politika visoje Europoje, visame pasaulyje išgyvena tam tikrą krizę ir ji yra visiškai suprantama. Tie lozungai, su kuriais ėjo kairieji, yra perimti liberalių partijų, net ir konservatyvių partijų, ar tai būtų Vokietija, ar Belgija, ar Olandija. Visur kalbama apie žmogaus teises, atskirtį, bet tai yra grynai socialdemokratiniai arkliukai.

Socialdemokratai visada gynė silpnesnį, dirbantį ir iš savo darbo gyvenantį žmogų. Dabar tas darbas nutolo nuo didelių gamyklų, įmonių, organizacijų, viskas susmulkėjo, ginamieji tapo ir darbdaviais kai kur. Tai ta krizė yra, kaip prisitaikyti ir įtikinti naują kartą, naujo amžiaus žmones, kad ši ideologija yra reikalinga. Čia yra užduotis.

Yra lengviausia sukurti judėjimą ar politinę jėgą ketveriems metams, pasakyti, kad kovosi už ką nors, ypač jei turi retorikos meno žinovą, vėliavą, ir viskas. Tu turi šansų būti bent jau ketverius metus Seimo nariu ir padaryti pagadą, nes po ketverių metų dažniausiai jų nelieka. Tai užduotis visiems kairiesiems, kaip įtikinti dirbantį, uždirbantį, turintį šeimą žmogų, kad kairioji politika yra reikalinga.

Vis tiek tos neteisybės visokių formų išlenda ir turime įtikinti, kad ši ideologija pasisako už tuos, kurie yra skriaudžiami, o ne už tuos, kurie turi daug pinigų, yra valdžioje, apsirūpinę ir sudaro elitą. O mūsų politika ėjo link elitizmo. Neoliberali politika atvedė prie situacijos, kuri yra šiandien mūsų partijoje.

Yra lengviausia sukurti judėjimą ar politinę jėgą ketveriems metams, pasakyti, kad kovosi už ką nors, ypač jei turi retorikos meno žinovą, vėliavą, ir viskas.

– Socialdemokratai neketina pasirašyti susitarimo su kitomis opozicijos partijomis ir dėl to Jūsų partiją vadina konservatorių satelitais. Kas Jums šiuo metu artimesni – valdantieji ar opozicija?

– Nei viena, nei kita. Visada pabrėžiu, kad 95 proc. balsavimų mes balsuojame vienodai – ir „valstiečiai“ pritaria konservatoriams, ir konservatoriai pritaria „valstiečiams“, ir socialdemokratai pritaria Darbo partijai, o Darbo partija pritaria socialdemokratams.

Bet yra tie kertiniai klausimai, labai geras pavyzdys yra Partnerystės įstatymas. Dalis konservatorių užėmė poziciją kategoriškai prieš, dalis, kurie mąsto liberaliau, palaikė, <...> mes pagal savo ideologiją turėjome balsuoti ir liberalai palaikė, nes pagal jų ideologiją žmogaus teisės yra svarbiausias dalykas. Tai pavyzdys, kaip viskas keičiasi ir kaip vieni iš kitų vagiame rinkėjus.

Matėme, kaip dabartinė opozicinė „valstiečių“ frakcija elgėsi, kai buvo valdžioje. Taip, buvo kairiųjų elementų, dėkoju, jie grąžino bent jau mažytę progresiją į mokesčius Lietuvoje, ką mes kalbėjome, bet nepadarėme daug metų. Jie atėjo ir nors vieną pakopą įvedė, jie padarė neblogų dalykų su išmokomis šeimoms, vaikams.

Bet buvo sprendimų, kurie labai neoliberalūs, ir Saulius Skvernelis vietomis elgėsi lygiai taip pat, kaip Algirdas Butkevičius. O kai kuriais klausimais, žmogaus teisių klausimais, jie yra radikalesni už dešiniuosius, kas man visiškai nesuprantama. Tai aišku, mes tokiais atvejais su jais sutarti negalime. Jau nekalbėsiu apie frakcijos oligarchą ar vienasmenes partijas, kurios ne tiek ideologiškai dirba, o sprendžia vieno asmens švento vandens pardavimo klausimus.

– Jūsų naujoji partijos pirmininkė V. Blinkevičiūtė ne kartą pabrėžė, kad socialdemokratai yra vienintelė kairioji partija Lietuvoje, o Jūsų kolega Algimantas Salamakinas yra sakęs, kad, pavyzdžiui, vadinant Viktorą Uspaskichą kairiuoju reikėtų persižegnoti. Tikrai nėra daugiau kairiųjų partijų, su kuriomis galėtumėte bendradarbiauti?

– Lietuvoje nėra. Aš net ir dabartinės mūsų socialdemokratų partijos negalėčiau laikyti grynai kairiąja partija. Iš to, kas vyksta, kokius laiškus gaunu, tikrai turėčiau ranką prie širdies pridėti, kad su kairiąja ideologija mes prasilenkiame.

Tie, kurie paliko partiją, grasino, kad gali įkurti ką nors. Įkurti dar galima, bet kaip toliau egzistuoti? Mes turime toliau dirbti ir tapti tikrai kairiaisiais. Bet tada ir mūsų balsavimai turi būti kairieji, o ne tenkinantys konjunktūrą ir užgaidas. Mes turime būti lyderiais ir rodyti pavyzdį, spręsti problemas, o ne jas dar labiau vilkinti ir gilinti.

Problema vis tiek lieka, žmonės gyvena kartu, jie turi problemų, nesvarbu, kad jie vienos lyties, bet jie yra žmonės ir jie turi problemų. O mes jų nesprendžiame, sakome „dar pašnekėkime, dar pagalvokime, dar padiskutuokime, palaukime, nesikiškime“.

– Dabartinė valdančioji dauguma dirba jau daugiau nei pusę metų. Ar jau galima įvardyti klaidų arba, priešingai – laimėjimų?

– Visas šios valdžios darbas buvo valdyti pandemiją ir kaip nors išlaviruoti, kai iš pirmaujančios pagal neužsikrėtusiųjų skaičių tapome pirmaujančia pagal užsikrėtusiųjų, pagal mirčių skaičių. Jie turėjo suvaldyti tai.

Mes iš karto siūlėme, rekomendavome, atsižvelgdami į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kad daugiau sprendimų priėmimo būtų suteikta savivaldai. Jie vietoje, regionuose, mato, ką reikia daryti. Sakėme, kad reikia jais pasitikėti, o ne iš centro vadovauti. Manau, kad jei būtų savivaldai suteikta daugiau teisių, gal ir pandemija būtų geriau suvaldyta, ir pasekmės galbūt nebūtų tokios gilios.

Vizualiai mes atrodome gerai, bet mūsų skola, tas rutulys grandine prie kojos prikabintas labai didelis pasidarė. Tai buvo viena iš klaidų.

O prie didelių pasiekimų... Gali skolintis kiek nori pinigų ir juos iš pravažiuojančio troleibuso (arba kaip buvusi valdžia – iš malūnsparnio) dalinti, bet nepasakyčiau, kad fantastinių pasiekimų yra pasiekta. Sunkiai, bet susidorojome su antrąja banga. Tikiuosi, kad išplauksime.

Kai ši valdžia pati turės pateikti mums biudžetą, tada galima bus pasakyti, kokia ji – kairioji ar dešinioji, ar tęs įsipareigojimus, ar ką nors mažins. Konservatoriai pasižymi tuo, kad dažniausiai, kai ateina į valdžią, ką nors sumažina.

– O pritariate kritikai, kad dėl pandeminių klausimų buvo pamiršti kiti valstybei svarbūs klausimai?

– Taip. Nereikia to nei pro didinamąjį stiklą, nei pro mikroskopą ieškoti. Tai diktavo gyvenimas. Galbūt net ir naudinga buvo. Mačiau tai pagal darbų programą, kurią jie pateikė pavasario sesijai. Jie akivaizdžiai parodė, kad dėl darbo nuotoliniu būdu ir Vyriausybė, ir ministerijos atnešė tuščią lapą. Daug prirašė, bet nėra nė vieno paruošto įstatymo.

Visgi darbas nuotoliniu būdu yra saugus, bet neefektyvus. Tai, ką būdavo galima padaryti greitai, dabar užsitęsdavo mėnesiais. Tiek mažai įstatymų projektų per daugelį metų darbo Seime nesu matęs. Bet negaliu kaltinti vien tik šios Vyriausybės, nes ir buvusią Vyriausybę reikia matyti. Tačiau tokias nusistatėme žaidimo taisykles.

Reiklumas sumažėjo, kontrolė sumažėjo, o ir ambicijos buvo pamirštos, nes prisidengiant pandemija buvo galima kai ko ir nedaryti.

– Visą pandemijos laikotarpį kalbama, kad Seimas turėtų pamiršti politines rietenas, kad turėtų susitelkti ir dirbti kartu, kad pandemijos pasekmės būtų greičiau suvaldytos. Ar apskritai yra įmanomas toks susitelkimas Seime?

– Aišku, kad jis buvo. Mes vykdėme tam tikrus nurodymus, vienu metu posėdžiavome nuotoliniu būdu. Bet kad susitartume iki galo – to niekada nebus. Visada gali įžiūrėti klastą. Kodėl valdantieji nenori, kad balsavimai vyktų visą dieną, o sako, kad dėl pandemijos jie turi vykti tam tikru metu?

Todėl, kad jie turi labai mizerną pranašumą. Jie turi septyniasdešimt kelis balsus, bet turi devynis ministrus, kurie nesėdi kasdien posėdžių salėje. Jei jų nėra salėje, tai viskas – opozicija turi daugumą ir kai kurie įstatymai paprasčiausiai nebus priimti. Kas gali paneigti, kad ne dėl to balsavimai daromi tam tikru metu? Tada atsiranda nepasitikėjimas.

Be to, dabar vyksta diskusijos dėl tiesioginių merų rinkimų. Visi sutaria, kad reikia, bet esmė juk ne tai, kad visi sutaria, o kur mes įtvirtinsime mero funkcijas. Vėl atsiranda akivaizdi takoskyra. Mes sakome, kad tinka dabartinis modelis, įtvirtinkime jį ir viskas bus konstituciška. Bet konservatoriai sugalvojo, kad iš mero reikia padaryti administratorių. Tada reikia keisti visus įstatymus. Vadovaujantis sąmokslo teorijomis galima manyti, kad jie turi visiškai kitokius tikslus.

– O ar būna, kad pagalvotumėte „kam man viso šito reikia, galėčiau kuo kitu užsiimti“? Gal ir šeima sako, kad „Algirdai, jau užteks politikos“?

– Anūkai dar nesako, vaikai užsiėmę savo reikalais, žmoną tenkina mano užimtumas (juokiasi). Taip, kartais pagalvoju, kai daug supuola ant žilos galvos, bet man patinka šis darbas, jis įdomus, nes jis visą laiką kintantis, kitoks.

Taip jau gyvenimas susidėliojo, kad aš visą laiką dirbau vietose, kur reikia su žmonėmis bendrauti. Aš nesikankinu, kai einu į darbą. Kai eidamas į darbą kankinsiuosi, tai tada tikrai pagalvosiu.

– O jei nebūtumėte Seime, ką veiktumėte?

– Prieš rinkimus buvo moksleivių, studentų debatuose ir klausdavo „o jei jūsų neišrinks? Jūs užsisėdėjote, prilipote prie kėdės?“. Aš atsakydavau, kad būsiu profesionalus sportininkas. Užsiimsiu tik sportu, o kadangi ir dabar daug sportuoju, tai būčiau profesionalus sportininkas. Kadangi pensinis amžius, galiu nedirbti, tai tapčiau profesionalu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.