Lietuvoje

2021.06.14 05:30

Į Sibirą Rimutį ištrėmė 5 savaičių: po bado metų grįžęs į Lietuvą, tarnauti išsiųstas į lagerį Sibire

Artūras Morozovas, LRT.lt2021.06.14 05:30

Inžinieriaus Rimanto Kuprio tremties istorija prasideda 1941 m. ankstyvą birželio 14-osios rytą Biržuose. Tada jam, kūdikiui, dar be vardo, buvo penkios savaitės. 

Vos prašvitus šeimą pažadina durų skambutis. Jas pravėrus, Rimanto tėtis Aleksandras mato tris vyrus ir dar du artėjančius ginkluotus rusų kareivius. Visi įeina į butą, liepiama sėsti ir niekur neiti, iš kambarių atvaroma chalatą besivelkanti žmona Adelė ir tuo metu bute besisvečiuojantis jos brolis su draugu.

Namie prasideda krata – išverčiamos knygos, traukiami stalčiai, apžiūrimos spintos, rakandai. Kambaryje pintinėje miega kūdikis. Prieš ešelonams pajudant Sibiro link traukinio vagone jis bus spėtas pakrikštyti Rimanto vardu.

„Ėmė krėsti šiurpus drebulys. Buvome jauni, tik antri metai vedę. Žmona virpėdama prisiglaudė prie manęs ir pravirko. Visus metus girdėjome apie daugybę areštų. Staiga po nakties prapuldavo žmonės – aukšti apskrities pareigūnai, kokie nors viršininkai. O mes kuo nusikaltę? Aš – iš didelės vargingos valstiečių šeimos, žmona – našlaitė nuo mažens. Antrus metus ji – „Aušros“ pradžios mokyklos mokytoja, aš dirbu Biržų apskrities mokyklų inspekcijoje. Už ką mane, kodėl?“ – po mirties paliktuose prisiminimuose gyvenimą pakeitusį rytą prisimena R. Kuprio tėtis Aleksandras.

Vilniuje gyvenantis R. Kuprys savo šeimos istoriją, sudarytą iš mamos ir tėčio slapčia rašytų prisiminimų, paties memuarų, laiškų, išleido knygoje „Saugoti amžiams. Mūsų šeimos tremties istorija“. Šį pokalbį paįvairinsime keliomis knygoje aprašytomis scenomis.

Jaunai Kuprių šeimai buvo įsakyta apsirengti, pasiimti kūdikį ir eiti į geležinkelio stotį. Pacituotas Biržų vykdomojo komiteto ir partijos nutarimas, kad jie perkeliami gyventi į kitą vietą. Keletas daiktų, vystyklai, kūdikis ant rankų – šeima iki geležinkelio stoties buvo varoma gatvės viduriu. Sutrikę kaimynai ir praeiviai klausinėjo, kas čia dabar vyksta.

Taip prasidėjo R. Kuprio gyvenimo istorija, negailestingai susiejusi jį su Sibiru.

Traukinio ešelonams pajudėjus ir pasiekus Naująją Vilnią, visi vagono vyrai buvo atskirti. Pasakyta, kad jie vyks kitu traukiniu, bet ten pat, o kelionės pabaigoje visi vėl susitiks. Aleksandras pasiima daugelį šeimos daiktų, kad nereikėtų jaunai žmonai su kūdikiu vėliau nešioti ryšulių.

Novosibirsko stotyje, kai moterų traukinys vėl pajuda, esantys arčiau lango pro grotas pamato, kaip kitais bėgiais, kita kryptimi slenka traukinys su vyrais. Adelė akimirksniui išvysta savo vyrą.

Rimanto ir mamos kelionė traukiniu, vėliau prekinėmis baržomis Obės, Čajos, Parbigo upėmis pasiekia Voronichos kaimą Tomsko apskrityje. „Mačiau, kaip moterys marino nusilpusius vaikus, senelius. Klyksmas, verksmas, dvokas. Motinos vaikų lavonėlius slapstydavo net keletą dienų, nenorėdamos bet kam jų atiduoti. Jeigu kareiviai pastebėdavo mirusiuosius, stabdydavo laivą. O krante jiems niekas duobės neiškasdavo. Mačiau, kaip viena motina nagais draskė žemę ir savo aštuonių mėnesių vaikelį paliko tik uždengtą šakom. Rodos, ir dabar dar girdžiu širdį veriantį jos klyksmą“, – knygoje kelionės į Sibirą prisiminimu dalijasi mama Adelė.

Jos vyro Aleksandro traukinys sustoja už daugiau nei tūkstančio kilometrų nuo Revučio gyvenvietės lageryje Krasnojarsko regione.

Išskirtą šeimą ateinančius metus lydės alinantis darbas, ligos, nuolatinis badas ir mirtys aplink.

Aleksandras su Adele susitiks tik po devynerių metų ir ten pradės naują gyvenimą kartu.

Visa šeima į Lietuvą grįš 1957 m.

Neilgai trukus R. Kupriui teks dar vienas Sibiro išbandymas – tarnyba sovietinėje armijoje. Sulaukus šaukimo nebuvo aišku, kur teks tarnauti. Tremtiniui, tremtinių vaikui tai paaiškėja po ilgos kelionės Sibiro taiga – išlipus iš traukinio tarnybos vietoje jis prieš save išvysta tokį pat lagerį, kokiame metų metus kentė jo tėvas. Trejus metus trukusią tarnybą lagerio prižiūrėtoju bei raštinėje jis šiandien vadina pačia sunkiausia jo Sibiro patirtimi.

Pasikalbėti su R. Kupriu susitinkame jo bute Vilniuje.

„Aš tik ką grįžau iš labai gilaus COVID-19. Trisdešimt dvi paras prabuvau po deguonimi. Buvau tarp palatos ir morgo. Iki šiol neatsistačiau.

Daktarei sakiau, kad dabar yra kovido ešelonai. Anais laikais neturėjome galimybių pasipriešinti, buvome priverstinai susodinti į ešelonus. Dabar panašiai. Tūkstančiai lietuvaičių kenčia nuo kovido – kas atlaikys, o kas ne.

Patekau į ligoninę sunkios būklės, buvau intensyviosios terapijos skyriuje. Palatoje pirmas kelias paras gulėjau vienas. Vėliau vis guldė kitus pacientus.

Pirmas iš jų mirė pačioje palatoje, šalia manęs. Vėliau iškeliavo dar keturi palatos draugai.

Tarsi tų, anuometinių, siaubų tęsinys“, – prieš pokalbį papasakoja R. Kuprys.

– Perskaičiau jūsų knygą. Rodos, pasakojami įvykiai yra tarsi iš kitos tikrovės, kurią norint įsivaizduoti man reikia ne istorinių žinių, o veikiau fantazijos. Aprašyti likimai, patiriama neteisybė, badmetis ir mirtys Sibire – šiandien tai suprasti sunku. O koks jūsų santykis su savo gyvenimo istorija?

– Aš esu gyvas žmogus – viską matau, viską suprantu, prisimenu. Tik mano suvokimo mastelis dėl šių patirčių yra platesnis.

Su šia istorija turiu tiesioginius santykius – tai mano šeimos istorija. Esu dėkingas, kad abu tėvai rašė ir paliko šiuos prisiminimus. Kuomet prasidėjo atgimimas Lietuvoje, jie pradėjo rašyti. Abu rašė patyliukais, to neviešindami. Užrašytus prisiminimus radome po jų mirties. Net ačiū jiems niekas už tai nepasakėme.

Rimutis labai susirgo. Viduriavo, vėmė, nusilpo. Vaistų nebuvo. Kažkas važiavo į ligoninę, esančią už penkių kilometrų. Ir aš su mažuoju įsėdau. Gydytojas paskyrė vaistų, bet jie nepadėjo. Vaikas merdėjo, visi kalbėjo, kad jo jau niekas neišgelbės.

Suvyniojau Rimutį ir pėsčiomis patraukiau į Parbigą. Rusų kalbos vis dar nemokėjau. Nuėjusi pas gydytoją verkdama parodžiau savo vaiką, o šis jau pamėlęs, beliko akeles užmerkti. Gydytojas apžiūrėjęs išrašė vaistų. <…> Už auksinį žiedą gavau miltų, bulvių, mažą indelį lydyto sviesto ir šiek tiek pieno. Rimutis pasveiko. Visada buvau alkana, vis norėjosi ir man palaižyti to sviesto. Norėdama save nugalėti užrašiau ant puodelio: „Gėda laižyti – viskas vaikui!!!“

Mama Adelė

– Kokie jūsų patys pirmi prisiminimai iš vaikystės?

– Pasakysiu tai, ko nėra knygoje. Gaila, ten neįtraukiau vieno laiško. Prisimenu jausmą, kada mums į Sibirą ateidavo laiškas iš Lietuvos. Jame parašyta, kad išsiuntėme siuntinį, o siuntinyje įdėjome... Dvitaškis. Po dvitaškio vardijama, ko ten įdėta: lašinių, dešros, lydyto sviesto. Būtinai įdėdavo siūlų. O džiovintais obuoliais užpildydavo visas likusias tuščias ertmes. Mes, vaikai, laukdavome tų obuolių.

Laiškas visuomet greičiau ateidavo negu pats siuntinys, kuris bildėdavo kokį mėnesį.

Badmečiu laukimas tų aprašytų gėrybių, apie kurias perskaitai laiške, buvo pats jautriausias dalykas. Kada ateidavo siuntinys, būdavo didelė šventė.

Sibire visuomet būdavome alkani. Suaugusieji valgydavo nusisukę nuo vaikų, kad jie nematytų. O gal kad suaugusieji valgydami nematytų savo vaikų.

– O ar siuntiniai visuomet pasiekdavo tremtinius? Nebūdavo išgrobstomi?

– Būdavo, bet mums nepasitaikė. Prieš grobstymą siuntėjai imdavosi apsaugos priemonių – sudėdavo į fanerinę dėžę, apsiūdavo medžiaga, užplombuodavo.

„Mama buvo laiminga 1947 m. pavasarį sužinojusi, kad jos brolis Vladas, išleistas iš Sibiro lagerių, grįžo į Lietuvą. Parbigo rajone sklandė gandai, kad vaikams iki 16 metų galima grįžti į gimtinę. Taigi neseniai iš lagerio paleistas ir dar nespėjęs apšilti kojų Lietuvoje Vladas Aleksandravičius kartu su Antanina Baniūniene leidosi į Sibiro platumas gelbėti vaikų. Ir štai vieną 1947 m. birželio dieną menkame Parbigo aerodrome nusileido nedidelis lėktuvas, vadinamas „kukurūzniku“. Juo ir atskrido mūsų gelbėtojai.

Neilga buvo mūsų naujų globėjų viešnagė Parbige. Motinos patikėjo jiems savo atžalas labai pavojingai kelionei. Su dviem suaugusiaisiais į Lietuvą išvyko 6 vaikai.

Rimantas

– Kaip jautėtės, kuomet mamos brolis atvažiavęs pasakė, kad jus pasiims į Lietuvą?

– Momento, kaip jis atvažiavo ir koks tas dėdė buvo pradžioje, nepamenu. Dėde jis man tapo kelionėje. Atsimenu, kad mums skrendant mane pykino ir aš vėmiau. Mama man buvo numezgusi kepurytę, papuošusi kelionei. Kai pradėjau vemti lėktuve, dėdė paėmė tą kepurę ir pakišo man. Kai nutūpė lėktuvas, ją išmetė. Gaila.

Vieną sekmadienį dėdė Vladas iš Pasvalio parvažiavo su moterim, ji išlipusi iš vežimo priėjo prie manęs ir dėdės paklausė, ar ir esu tas Rimutis. Tai buvo mano teta, tėvelio sesuo Izabelė. Ji norėjo, kad pagyvenčiau pas ją Žadeikėliuose. Ten manęs laukė dėdė, senelis Jonas ir bobutė Ieva Kupriai.

Rimantas

Į Lietuvą atvykęs patekau tarp nepažįstamų žmonių. Bobutė, teta, dėdė – man tai buvo tik žodžiai. Šiuos žmones pamačiau pirmą kartą gyvenime. Pakliuvau į nepažįstamas rankas: „Tave paims teta, gyvensi čia, ten bus tavo lova.“ Lietuva man, šešiamečiui, buvo kitokia, nes čia šilta ir nėra moškių. Su laiku atsirado santykiai, žmonės tapo savi.

Kuomet ištrėmė krikšto motiną – mano tetą, gyvenimas pasidarė kitoks. Ji labai mane mylėjo, o aš ją.

Pamenu – 1949 m. kovo 25 d. rytą bobutė pažadino mane ir pasakė, kad šiandien į mokyklą neisiu, nes išveža Kubilių šeimą ir mano krikšto motiną Izabelę. Supratau, kad į Sibirą. Bobutė verkdama sudėjo į maišą visus šešis vakar iškeptus duonos kepalus. Dėdina iš palėpės atnešė porą palčių lašinių. Į tą patį maišą dėdė įdėjo taboklapių, įsukęs juos į sviestinį popierių. Dar tilpo žiemai bobutės numegztos pirštinės, kojinės. Dėdė Petras užsimetė šį maišą ant nugaros ir išnešė Kubiliams.

Rimantas

– O būdamas Lietuvoje ilgėjotės Sibire likusios mamos?

– Ilgesį jausdavau ypač tada, kai mane kas nors nuskriausdavo: „O, kad būtų mama...“ O šiaip mane bobutė labai mylėjo, kasdien glamonėdavo. Buvau jos vaikas – iš aštuoniolikos anūkų buvau mylimiausias.

Kaimo gyvenimas man pasidarė artimas. Viskas susirišo, kai pradėjau eiti į mokyklą Žadeikiuose. Iki jos reikėjo eiti du kilometrus, mokykla nedidelė, todėl greit atsirado draugų.

O sugrįžus į Lietuvą, Žadeikėlius, giliausias įspūdis buvo prasidėję 1948 m. trėmimai. Aš jau buvau grįžęs iš Sibiro pas močiutę. Kartą pamačiau mašiną su dengta priekaba, sukančią link mūsų namų. Pabėgau ir pasislėpiau medyje. Aplankė giminaitis. Jie išgyvendami visus šulinius išieškojo, viską – manęs nerado.

Tų pačių (1948 m.) metų kovą Lietuvoj vėl buvo žmonės vežami į Sibirą. Vieną dieną kartu su teta ir dėde pamačiau, kad atvažiuoja dengta mašina. Nuo vieškelio ji pasuko į mūsų kaimelį. Aš jau žinojau, kas yra tremtis, todėl niekam nieko nesakęs nubėgau prie pirties, kur augo šakotas žilvitis. Įsiropščiau į jį ir mačiau, kad mašina įsuko į mūsų kiemą. Tupėjau žilvityje tol, kol ta mašina išvažiavo. Paaiškėjo, kad mūsų aplankyti buvo atvažiavęs dėdė Povilas…

Rimantas

– Kuomet būdamas jau paauglys gavote pasiūlymą važiuoti pas tėvus atgal į Sibirą, ar sprendėte šią dilemą?

– Reikalas tas, kad tėvai mane kvietė po to, kai sužinojome, jog jų tremtis truks amžinai, iki gyvos galvos. Jie suprato, kad niekada nebegrįš į Lietuvą. Juos pradėjo vilioti ta buitis, jie uždirbo pakankamai, pasistatė namuką, gimė broliukas. Geologija – tai ne kolūkis ar lageris. Jie nusprendė, kad šeima turi gyventi kartu, tebūnie ir Sibire.

Patį klausimą, ar aš noriu važiuoti, ar pasilikti Lietuvoje, prisimenu. Žadeikėliuose atsirado dėdės šeimyna, susilaukė vaiko. Jį man reikėdavo nuolat prižiūrėti, auklėti. Tai atėmė nemažai mano laisvės. O aš Sibire žinojau, kad turiu tokio amžiaus savo broliuką. Tėvai manęs laukia ten. Apsisprendžiau – gerai, važiuosiu. Tuo labiau ir pati kelionė viliojo. Kelionė, Maskva.

1953 m. gegužės pabaigoje bobutei į Žadeikėlius atėjo tėčio rašytas laiškas, kuriame buvo parašyta, kad mano tėvams skirta neterminuota (iki gyvos galvos) tremtis tolimajame Sibire. Dabar jie ten gyvena gerai, turi pasistatę namelį, neblogai uždirba, todėl norėtų, kad ir aš būčiau su jais.

<...> Nelaukta žinia buvo skaudi senelei Ievai Kuprienei: „Išleisti vaiką vėl į Sibirą pas baltas meškas! Visam gyvenimui! O gal dar viskas pasikeis? Gal tėvai galės grįžti į Lietuvą? Negi jie savo vaiką nori padaryti ruskeliu? Rimučiui vietos užteks ir pas mus. Užaugs – bus mums pagalbininkas. Mes jam neduosime prapulti. Jis jau šešeri metai kaip mūsų vaikas. <…> Jie manęs paklausė, ar norėčiau važiuoti į Sibirą. „Mamytė manęs laukia“, – atsakiau.

Į Maskvą mane nuvežė tokia spekuliantė iš Panevėžio. Ji turėjo kažkokį reikalą susitarusi. Važinėjo dažnai ten. Daugiausia ji pirkdavo kostiumines ir kitokias medžiagas Maskvoje, nueidavo į paštą, tas medžiagas įdėdavo į siuntinį ir siųsdavo į Panevėžį.

Su ja nuvykome į Maskvą ir dvi ar tris dienas stovėjau kartu eilėse parduotuvėse, o paskui pašte.

Vėliau ji išvyko ir paliko mane pas nepažįstamus žmones. Aš tada rusiškai beveik nemokėjau. Paliko mane pas studentą Džimį, mano tėvų tremtinių draugų sūnų, jis ruošėsi egzaminų sesijai, o po jos važiuoti aplankyti saviškių į Sibirą. Tad tolesnės kelionės teko laukti.

Pati Maskva pasirodė neįprasta dėl daugybės žmonių. Buvo leisti automobilių signalai gatvėse, tai visas miestas pypsėjo, cypsėjo. Nebūdavo perėjų, todėl žmonės laisvai eidavo per gatves kur panorėję. Chaosas, triukšmas ir žmonių kiekis man įsiminė labiausiai.

Kelionėje traukiniu į Sibirą buvo labai ilgu. Nemokėjau rusiškai. Džimis susipažino su mergina kupė, plepėjo rusiškai visą kelionę. Pamenu gerai, kad jie nupirko man šokolado, ant jo užmigau ir visą pagalvę ištepiau.

Už traukinio lango – berželiai, rusiškas kraštovaizdis. Važiavau aš į nežinią. Buvo ilga kelionė.

– Knygoje aprašote atvykimą pas tėvus. Kokie jausmai apėmė išvydus juos, ar jie buvo pasikeitę?

– Mama man buvo pažįstama. Tėtis nepažįstamas – maža, kad jis vadinimas tėvu. Jį pamačiau tada pirmą kartą.

O mama lieka mama – paėmė mano čemodaną, puolė perrenginėti, maudyti, rūpintis.

Liko paskutinieji kilometrai. Mudu su Džimiu atsisėdom ant nukirsto medžio, kur buvo platinamas kelias. „Ten gyvena taviškiai“, – Džimis parodė į namelius, stovinčius kito kalnagūbrio šlaite. Netikėjau, kad tai jau mano kelionės pabaiga. Netrukus pamatysiu šešerius metus manęs nemačiusią mamą, tėtį, Poviliuką…

Išgirdome arklio prunkštimą. Pamatėm raitelį su dviem pabalnotais arkliais. „Eto tvoj otec!“ (Tai tavo tėvas!) – sušuko Džimis. Žmogus, atjojęs prie mūsų, nušoko nuo arklio, apkabino, pakėlė mane ir lietuviškai tarė: „Labas, Rimuti! Aš – tavo tėtis…“ Šiurkštus, barzda duriantis veidas. Tėvas vis bučiavo mane, o aš be didesnio džiaugsmo jį apkabinau. Paskui jis ėmė rusiškai kalbinti Džimį.

Visiškai kitoks nei vestuvinėj nuotraukoj matytas tėtis pasodino mane ant arklio, o pats jį vedėsi už pavadžio. Džimis nenorėjo joti. Tėtis susijaudinęs klausinėjo apie bobutę, dėdes, jų šeimas ir Lietuvą, o aš į visus klausimus atsakinėjau: „Gerai, gerai…

Prijojome prie mūsų namelio. Kieme už vartelių stovėjo pusantrų metukų storulis Poviliukas. Nušokęs nuo arklio pribėgau prie savo brolio, bet jis nusigandęs pravirko. Jam buvau svetimas ir nepažįstamas.

– Ada, sin prijechal! (Ada, sūnus atvažiavo!) – sušuko kaimynė.

Mama tuo metu buvo nuėjusi į slėnį šulinio vandens. Numetusi kibirus su naščiais, tekina puolė pas mus. Aš skriste nuskridau į jos glėbį.

Rimantas

– Ėjote ten į mokyklą? Kaip vaikai žiūrėjo į kitatautį bendraklasį Sibire?

– Taip, teko mokytis ir vėl rusų kalba. Buvau vienintelis lietuvis visoje mokykloje. Mokykloje vaikai mane vadino pravarde Fašist. Tėvai liepdavo rašyti ne trumpintą, o visą vardą. Nors rašyti kirilica trumpiau vardą Rimantas būtų buvę kur kas paprasčiau.

Tėvai palaikydavo lietuviškumą ne tik manyje – visi lietuviai susitikdavo, laikydavosi glaudžiai. Per Kalėdas, gimtadienius, vardadienius, kitas šventes. Visi puikiai dainuodavo ir giedodavo. Visi lietuviai bendravo tikrai labai artimai.

Labai daug dainuodavome. Labai. Nebūdavo sueigos be dainų. Daugiausia tremtinių dainas. Tas pačias brangiausias: „Kur bėga Šešupė“, „Ešelonų broliai“ ir pan. Jūs žinote jas, nenoriu vardyti. Mama paliko didžiausią sąsiuvinį užrašytų dainų.

– O kada dabar paskutinį kartą girdėjote ar dainavote jas?

– Per minėjimą Naujojoje Vilnioje. Jas atliko tremtinių choras. Skambėjo kaip garsas iš praeities.

– Jūsų gyvenimo istorijoje daugybė patirčių. Kaip Sibiras subrandina žmogų?

– Na, gerai, išbriskime iš to vaikystės, paauglystės Sibiro.

Grįžus į Lietuvą antrą kartą, man teko baigti rusų vidurinę. Po dvejų metų nuo baigimo aš patenku į armiją. Į armiją Komijos lageryje.

– Jus paskyrė tarnauti lageryje?

– Taip.

– Ir jūs vėl grįžote į Sibirą, į lagerį, ir tapote prižiūrėtoju, tokiu, kokį matėte su šeima?

(Linkteli.)

– Komija yra tas pats Sibiras, tas pats sniegas virš metro, moškių gal kiek mažiau. Ir lageris, kaliniai.

Tai va. O čia aš įgijau tai, ką jūs vadinate Sibiro patirtimi.

Treji metai pačių žiauriausių pamokų.

– Viską regėjote iš kitos pusės tvoros? Kaip reagavote supratę, kad tarnausite lageryje?

– Atvežė mane. Pirma mintis – tėvo lageris. (Pauzė.)

Pamačiau tėvo lagerį. Viskas.

Kai atvykome į tarnybos vietą ir supratau, kad čia yra lageris, man galva apsisuko kaip reikiant. Sau pasakiau, kad aš čia jiems netarnausiu.

Iškart parašiau tėvui. Tėvas atrašė griežtai: „Tarnauk taip, kaip priklauso. Nekreipk jokio kito dėmesio, elgtis tiktai taip, kaip tave moko. Kitaip pražūsi pats. Tokių politinių kalinių, kokiu buvau aš, ten jau nebėra.“ Tai buvo jo pirmasis laiškas man į kariuomenę.

Teko pastovėti bokštelyje pradžioje. Bet aš turėjau neblogą braižą, rašyseną. Ir reikėjo raštininko. Patekau į raštinę, išrašinėdavau produktus. Buvau viršilos pavaduotoju.

Retkarčiais man vis vien tekdavo budėti, duodavo automatą. Retkarčiais.

– O lietuviškų vardų matydavote sąrašuose? Ar girdėdavote lietuviškai šnekant?

– Ne. Ryšys tarp kareivio ir tremtinio yra draudžiamas. Tų dokumentų tikrai nepamatysi, jie yra atskiruose seifuose. Retkarčiais gali susipažinti, jei vyksta pasimatymai (buvo tam patalpos), tada bylas atnešdavo. Man teko skaityti, bet ten vien kriminalai, baudžiamosios bylos.

Mano kareiviškuose dokumentuose buvo užfiksuota, kad esu baigęs Panevėžio vidurinėje mokykloje 10 klasių. Supratęs, kad tai gali būti galimybė, įrodžiau, jog esu lietuvis, o pas mus mokykla trunka 11 metų, vadinasi, vienos klasės esu nebaigęs. Todėl leiskite man baigti vidurinę. Leido. Paskutinius metus lankiau vidurinę mokyklą vakarais kareivėliu būdamas. Ėjau į miestą. Buvo miestelis netoli lagerio, kuriame buvo mokykla.

– Ar lageris buvo darbo stovykla?

– Ten buvo kaip ir du lageriai. Vienas – griežto režimo, kitas – sunkaus. Vieni važiuodavo į taigą dirbti, kiti – į darbo zonas, dirbtuves.

– Tai jūs nežinojote, kur jus paskirs?

– Ne. Sužinai tik tada, kai nuveža į paskirtą vietą.

– Kas buvo sunkiausia šioje tarnyboje?

– Kai keturiasdešimt laipsnių šalčio, o tu stovi mediniame bokštelyje apsirengęs visus turimus savo drabužius.

– Bet tėčiui laiške rašėte juk ne apie šaltį, apie moralinius dalykus.

– Moraliniai dalykai ištirpo. Tu ten tampi tokiu pat kaliniu, bendravimo leksikonas – kalinio. Nieko daugiau. Sąlygos tų kareivių, kurie ten tarnauja, yra panašios į kalinių. Dirbi, miegi, atsikeli, vėl dirbi, nieko daugiau.

Kaip čia pasakyti. Yra toks apie filmas apie Sakalauską, kur jis lydi traukinyje kalinius. Ten 1:1 mano tarnavimas. Aš lydėdavau kalinius vagonuose taip pat.

Dokumentiniame filme „Vėliava iš plytų“ (1988 m., rež. Saulius Beržinis) pasakojama tragiška sovietinės armijos eilinio Artūro Sakalausko istorija. 1987 m. kalinius vežusiame traukinyje vidaus kariuomenės eilinis A. Sakalauskas, kalinių akivaizdoje patyręs žeminimą, kankinimus ir prievartavimą iš savo kuopos karių, keletą savo skriaudikų sušaudė.

– Būdavo situacijų, kada sprendėte žmogiškus dalykus? Kitaip tariant, ar buvote geras kareivis?

– Buvau tiek geras kareivis, kad mane išmetė iš raštinės. Paskutinius septynis tarnybos mėnesius buvau įbruktas į patį lagerio vidų prižiūrėtoju.

– Kas buvo tie kalintys žmonės? Kokius veidus matydavote jų minioje?

– Ten absoliučiai visi buvo kriminaliniai nusikaltėliai.

Pačiame lageryje prižiūrėtojas vaikšto be ginklo, plikas. Kalintys prižiūrėtojus gerbė, žinoma, nereikia prieš juos išsišakoti, niekinti. Ten irgi žmonės. Reikėdavo bijoti tokių pigių chuliganėlių. Tokio tipo, kur į akį kam nors davė ir gavo pusantrų metų. O žmogžudžiai, už sunkius nusikaltimus kalintys būdavo savo vietoje, rimti.

Ten baigiau vidurinę, gavau puikų atestatą. Norėjau stoti į architektūrą, tačiau pritrūko piešimo žinių. Įstojau į automatiką Kijevo institute. Į Lietuvą nestojau dėl lietuvių kalbos žinių trūkumo.

1969 m. aš grįžau į Lietuvą.

– Varlamas Šalamovas vienoje iš savo tezių, kurias parašė grįžęs iš gulago, teigia, kad pasaulį reikia skirstyti ne į gerus ir blogus žmones, o į drąsius ir nedrąsius. Kokių savybių reikia norint išlikti lageryje?

– Tokių aiškių koordinačių žmogui nėra. Reikia būti visokiam – ir drąsiam, kartais ir bailiam. Būti sąžiningam, tiesiam. Kaip inžinerija pagrįsta tikslumu ir logika, tas pats yra ir su žmogumi.

– Kaip žiūrite į šiandienos Rusiją?

– Mano manymu, į Rusiją grįžo Stalino laikai. Su Putino Rusija visko gali būti. Neduok, Dieve, karo, bet kažkodėl nujaučiu, kad mūsų auksinis laikas gali būti jau praėjęs. Kalbu apie šį nepriklausomybės trisdešimtmetį.

Putino Rusijoje fašizmas yra realus. Ribojama žiniasklaida, užsienio agentų įstatymas nevyriausybinėms organizacijoms, užgniaužiama bet kokia opozicija.

Neduok Dieve, kad nutiktų kaip 1941 m. Tada išgyveno praktiškai tie, kurie mokėjo rusų kalbą. Kiek dabar jaunimas moka rusų kalbą? Nemoka kalbos ir nesidomi tuo, kas šiandien vyksta Rusijoje.

Mes savo pragyvenome.

Aš seku rusų žiniasklaidą – „Meduza“, Laisvosios Europos radiją, „Echo Moskvy“ ir t. t. Labai gaila, kad mūsų žiniasklaidoje menkai retransliuojama šių kanalų medžiaga. Mes turime geriau suprasti, akyliau stebėti, kas vyksta šiandienos Rusijoje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.