Lietuvoje

2021.06.14 17:03

Arkivyskupas Grušas apie į atvykstančius migrantus: turime į juos žvelgti kaip į savo brolius, šie žmonės gali padėti augti

Joana Lapėnienė, LRT TELEVIZIJA, LRT.lt2021.06.14 17:03

Lietuvą savaitgalį pasiekė 58 migrantai, kirtę valstybės sieną iš Baltarusijos teritorijos. Pabėgėlių centre Pabradėje beveik nelikus laisvų vietų, pasienyje jau statomas palapinių miestelis. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas LRT TELEVIZIJAI pabrėžė, kad valstybė turi teisę saugoti savo sienas, tačiau turime į kitus žmones žvelgti kaip į savo brolius, o „politinis manipuliavimas“ yra netoleruotinas.

– Ar migrantų krizę Lietuvoje galima išspręsti sienų statymu?

– Na, aš nežinau, ar, iš esmės, (čia) yra problema. Taip, valstybė turi teisę ir pareigą apsaugoti savo sienas, bet migrantų visada buvo, yra ir bus. Ir tai galbūt yra mūsų problema, ar mes išmoksime matyti kitame žmoguje, koks jis bebūtų, savo brolį. Popiežius dažnai kalba mums, kad mes visi esame broliai ir turime išmokti taip gyventi.

Migrantai yra tik vienas aspektas to visko, nes mes tą pačią problemą turime savo viduje. Mes įtariame kitus, mes nematome aplinkinių kaip brolių ir seserų. Reikia išmokti visus, kurie atvyksta ir jau atvyko, priimti kaip brolius ir seseris ir padėti jiems toj bėdoj, kurioj jie atsidūrė.

– Tačiau politikai, sprendimų priėmėjai ėmė kalbėti, kad pabėgėliams reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kurios juos atgrasytų, kad jie savo tėvynainiams siųstų žinutę, jog Lietuvoje labai blogai ir čia vykti nereikia.

– Tai yra paprasčiausiai politinis manipuliavimas žmonėmis ir tai tikrai neleistina dėl artimo meilės ir atpažinimo. Sienas reikia apsaugoti dar jiems neatėjus ir čia yra tas užtikrinimas to sienų ištisumo, bet kai žmogus jau čia, reikia į jį žiūrėti ne kaip į problemą, o kaip į žmogų ir juo rūpintis.

– Tie žmonės, kurie pas mus atvyksta galbūt ieškoti geresnio gyvenimo, galbūt jiems tėvynėje yra kilusi grėsmė, jų gyvenimo supratimas, tikėjimas gali skirtis nuo mūsų. Dažnas krikščionis gali nesuprasti jų elgesio motyvų. Dėl to galbūt yra tam tikras nepasitikėjimas ar net baimė. Negana to, su musulmonais siejama terorizmo grėsmė ir dėl to lietuviai į šiuos atvykėlius gali žiūrėti atsargiai.

– Teroristai nėra tik pagal religiją, tikrai ne pagal religiją, ne pagal tautą. Ir čia mes kalbame, kad negalima diskriminuoti pagal rasę, pagal tikėjimą, pagal lytinę orientaciją, pagal lytį. Mes turime sugebėti matyti kitame žmogų. Tas sugebėjimas priimti labai svarbus mums patiems, kad matytume kitame savo brolį ir seserį ir nepolitizuotume šituo lygmeniu tarpusavio santykių.

– Raudonasis Kryžius, JT pabėgėlių agentūra, kitos šiuos žmones globojančios organizacijos sako, kad reikia ne palapines statyti, kuriose žmonės gyventų sunkiomis sąlygomis, o steigti laikinus priėmimo punktus – Lietuvoje ištuštėję vaikų globos namai, yra įvairių kitų pastatų ir juose šie žmonės kuo puikiausiai galėtų glaustis. Tačiau mes puikiai atsimename situaciją, kai buvo bandoma steigti bendruomeninius namus proto ir psichikos negalią turintiems žmonėms ir kaip tam aršiai priešinosi vietos gyventojai. Kaip juos įtikinti priimti į savo tarpą svetimšalius pabėgėlius?

– Mes turime keistis, mes turime kalbėtis. Reikia prisiminti, kad mūsų žmonės buvo pabėgėliai. Mano tėvas buvo pabėgėlių stovykloje. Juk jie irgi ne iš gero gyvenimo keliauja. Kai kurie dėl karo, kaip ir pas mus, gali būti ir ekonominiai reikalai, žmonės bando atsistoti ant kojų, padėti savo šeimoms, kurios liko kartais ir karo zonose. Labai svarbu tai pamatyti, nes ir mūsiškius lietuvius Vokietijoje ar Sibire priglaudė vietiniai žmonės. Ne visada iš gero gyvenimo, bet visada atveriant širdį kitam žmogui, kuris pakliuvo į bėdą. Mūsų krašte yra tradicija: kai mato žmogų, patekusį į nelaimę – kaime sudegė troba, – kaimas puola padėti, nežiūri, kas tas žmogus buvo prieš nelaimę. Turime dabar sugebėti tai padaryti jau už savo kaimo ribų, matyti visus žmones kaip savus.

– Sakykite, ar aukščiausia Bažnyčios vadovybė Vatikane artimiausiu metu planuoja pabėgėlių klausimu kreiptis į tikinčiuosius, dar kartą juos paskatinti būti supratingus, atjausti tuos, kas ieško pagalbos?

– Vatikanas nuolatos šituo klausimu rūpinasi. Žinau, kad šį mėnesį bus kalbama migrantų klausimu. Kasmetinis migrantų klausimas traktuojamas ir kitais aspektais, siekiant žiūrėti, kaip galime priglausti, padėti sielovadiniu klausimu tarnauti. Nes tie žmonės, kurie yra krikščionys, – turėjome čia iš Irako krikščionių pabėgėlių – turi būti integruoti, kad nebūtų atskirties tarp jų ir mūsų, nes jie čia atvažiavę.

Mūsų „Caritas“ darbuojasi, kad tuos, kurie atvažiavo anksčiau, reikia integruoti į visuomenę, kad jie netaptų svetimkūniais. Jeigu jie čia lieka – mažuma čia lieka, kiti toliau važiuoja, – kad atrastų vietą mūsų visuomenėje. Save jau atrado tie, kurie atvažiuoja studijuoti, dirbti. Mes iš to klestime, augame.

Labai paprastas dalykas, bet tikrai pagalvokite, kiek buvo kinų restoranų, kitokių skirtingų kultūrų restoranų ir kaip tai išplėtė mūsų akiratį. Kai keliaujame po pasaulį, vykstame į Romą ar Londoną, ten gauname tų kultūrų patirties, o dabar mes čia tai galime gauti, tampame pasaulio bendruomenės nariais. Šitie žmonės, kurie atvyksta, yra potencialas mums augti, ir jį tikrai reikia išnaudoti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.