Lietuvoje

2021.06.11 22:40

Tremtinio dukra apie dieną, kai grįžo tėvelis: išvyniojo nešvarų maišelį, o jame – aptirpę, susitrynę gabalėliai cukraus

Edvardas Špokas, Miglė Gaižiūtė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.06.11 22:40

Pirmadienį bus minima Gedulo ir vilties diena. Prieš 80 metų, sovietų pradėti masiniai trėmimai sugriovė šimtų tūkstančių lietuvių gyvenimus. Marijos Atkočiūnaitės-Varenbergienės tėvas ištremtas į lagerį, kai jai tebuvo ketveri. Ji iki šiol prisimena tėvo iš lagerio parvežtus kelis cukraus gabalėlius.

„Buvo toks baisus laikotarpis, kad buvom ir niežuoti, ir šašuoti, ir su utėlėm, ir su blusom, ir visokiais gyviais apleisti todėl, kad nebuvo pinigų“, – pasakoja Marija.

Marija prisimena, kad kai tėvelį suėmė 4 vaikai liko namuose: „Mama ir tėvelio tėvelis jau netoli devyniasdešimties metų. Man buvo 4 su puse, vyriausiam broliui buvo tiktai 10 metų ir jisai pasidarė mūsų mamos padėjėju“.

Ji prisimena istorijos pradžią – jos tėvelio, Balio Atkočiūno avalynės parduotuvę. Ant jos iškabos buvo pavaizduotas batas.

„Su arkliais išvažiuodavo vakare, per visą naktį važiuodavo, o ryte jau įsidėdavo savo prekes, išsitraukdavo ir prekiaudavo. Kadangi naktimis keliaudavo, tai labai bijojo apiplėšimų. Todėl įsigijo ginklą, pistoletą, kuris ir nulėmė jo likimą“, – dalijosi moteris.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas: prieš 80 metų sovietų pradėti masiniai trėmimai sugriovė šimtų tūkstančių lietuvių gyvenimus

Jos teigimu, tėvelis norėjo viską paslėpti, kad nereikėtų priduoti valdžiai, bet buvo įskųstas ir sulaikytas: „Tėvelį paėmė taip, kaip stovi“.

„Aš tiktai prisimenu, kad į mūsų namus atėjo kažkokie nepažįstami žmonės ir vartė spintą, man atrodo, ir patalynę, mus išvarė iš namų. Ir kas skaudžiausia, kad turėjom ir radijo imtuvą, kurį mes labai mėgdavom įsijungti vaikai, jį išsivežė“, – prisiminimais dalijasi Marija.

Marija iki šiol prisimena ir tėveliui duotą numerį.

„Tėvelio eilės numeris – 6804 tam represuotųjų sąraše. Tėvelio profesija jį ten gelbėjo. Reikėjo avalynės, reikėjo apavo. Gavo iš kažkur tai dideles padangas, labai aštriu peiliu išpjaudavo juostom, kad galima būtų kažką iš jų padaryti. Reikėjo labai saugoti savo katiliuką, jeigu katiliuko nebeturėsi, nieko nebegalėsi nei įpilt nei įdėt“, – kaip gyveno jos tėvelis pasakoja moteris.

Marija nurodo, kad 1946 metais tėvelis grįžo iš Vorkutos lagerio. Ėjo 27 kilometrus.

„Staiga išgirdom, kaip mama šaukė: „Balys atėjo, Balys atėjo, Balys atėjo!“ ir su muiluotomis rankomis ji blaškosi po tą virtuvę ir verkė, ir apkabino tą žmogų. Tokį nešvarų, tokį tokiais keistais rūbais, be dantų, be plaukų. Ir tokį pavargusį“, – pasakojo Marija.

Sugrįžęs tėvelis atnešė ir lauktuvių: „Išvyniojo mums tokį nešvarų maišelį, o tame maišelyje buvo aptirpę, susitrynę gabalėliai cukraus. Mes žiūrėjome išsigandę į tą tėvelį tokį per daug metų jau nebepažintą ir į tą dovanotą cukrų. Šitos dovanos niekada negaliu pamiršti“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.