Lietuvoje

2021.05.28 19:40

Andžejus Pukšto: daugiakalbis dialogas 1990-aisiais labai padėjo Lietuvai, šiuo metu jo trūksta

Natalija Zverko, LRT.lt2021.05.28 19:40

Gegužės 21-ąją Lietuva minėjo Lietuvos tautinių bendrijų dieną. Pasak politologo ir visuomenės veikėjo, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docento Andržejaus Pukšto, ypač svarbu kalbėti apie tautinėms bendrijoms aktualias problemas, pavyzdžiui, personalo trūkumą rusų ir lenkų mokyklose, akcentuoti žiniasklaidos vaidmenį.

Šį straipsnį kviečiame skaityti ir rusų kalba:

2013 metais Lietuvos Seimas gegužės 21-ąją paskelbė Lietuvos tautinių bendrijų diena. UNESCO sprendimu ši data buvo paskelbta Pasauline kultūrinės įvairovės diena.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 154 tautybių žmonės. Jie sudaro 15 proc. šalies gyventojų.

Kosmopoliškiausias šalies miestas yra Vilnius. Čia gyvena 128 tautybių atstovai, sudarantys apie 34 proc. visų vilniečių: apie 16 proc. jų yra lenkai, apie 12 proc. – rusai.

„Manau, kad tautinės mažumos labai daug tikisi iš Tautinių mažumų įstatymo. Nes ilgiau taip tęstis nebegali. Įstatymas ruošiamas jau 10 metų, tačiau parlamento darbotvarkėje jo vis dar nėra“, – interviu LRT.lt sakė A. Pukšto.

– Apie ką, jūsų nuomone, svarbu kalbėti Tautinių bendrijų dieną?

– Žinote, šventinėmis dienomis nesinori kalbėti apie problemas, bet manau, kad probleminius klausimus reikia spręsti, jų negalima šluoti po kilimu. Dalį problemų sąlygoja pats gyvenimas, įtakos turi ir susiklosčiusi situacija.

Pastaruoju metu daug kalbama apie žiniasklaidą tautinėms mažumoms, apie propagandos ir dezinformacijos įtaką. Taigi, manau, turime kalbėti apie masinę žiniasklaidą arba apie tai, kokia informacija tautinėms mažumoms yra prieinama jų kalbomis, apskritai apie tai, kaip jie save mato žiniasklaidos rinkos kontekste. Manau, kad tai yra vienas iš svarbiausių klausimų.

Kitas klausimas, manau, yra amžinas ir taip pat visada bus aktualus. Turiu omenyje išsilavinimą, galimybę gauti kokybišką išsilavinimą. Man atrodo, kad šis klausimas tautinėms mažumoms visada buvo svarbus, toks ir liko. Dabar daug kalbama apie švietimo reformą, apie tai, kaip pagerinti bendrojo lavinimo mokyklų kokybę. Išskirčiau šias dvi temas.

– Žmogaus teisių organizacijos visame pasaulyje teigia, kad tautinės mažumos ir kitos pažeidžiamos grupės pandemijos akivaizdoje tapo dar labiau pažeidžiamos. Ar sutinkate su šia nuomone?

– Pandemija yra didžiulė krizė. Niekas mūsų nemokė, kaip į ją reaguoti. Mes vis dar esame šoko būsenoje, nors praėjo jau pusantrų metų; aš manau, jog mes dar iki galo nesuvokėme, kad visi šiomis aplinkybėmis veikiame kaip tamsiame kambaryje.

Taigi, žinoma, visos pažeidžiamiausios visuomenės vietos, tampa dar labiau pažeidžiamos. Nors, turiu pasakyti, kad visos Europos Sąjungos kontekste, žvelgiant globaliai, Europos Sąjunga vis tik yra viena iš pirmaujančių organizacijų, kuri bando išgyventi šią krizę pakelta galva.

– Nauja valdžia Lietuvoje dirba jau šešis mėnesius. Be to, kad aukščiausi šalies pareigūnai rusų ir lenkų kalbomis kvietė tautines mažumas skiepytis nuo COVID-19, ar pastebėjote kokių nors kitų su tautinėmis bendrijomis susijusių politinių pokyčių?

– Vis dar laukiam. Kaip ir nėra jokios paslapties, kad laukiame Tautinių mažumų įstatymo. Kiek man žinoma, jis jau yra rengiamas Teisingumo ministerijoje. Tada Teisingumo ministerija jį pristatys Vyriausybės posėdyje, o iš Vyriausybės jis keliaus į Seimą svarstymui.

Manau, kad tautinės mažumos labai daug tikisi iš Tautinių mažumų įstatymo. Nes ilgiau taip tęstis nebegali. Įstatymas ruošiamas jau 10 metų, tačiau parlamento darbotvarkėje jo vis dar nėra. Be to, lenkų mažuma nekantriai laukia įstatymo dėl pavardžių rašymo ir oficialių dokumentų. Lenkų bendruomenė jau seniai kelia šį klausimą.

Pasigendu daugiau dėmesio švietimo sistemai. O juk mažumų švietimo klausimas yra įtrauktas į Vyriausybės programą. Ir aš tikėjausi, kad Švietimo ministerija kartu su Tautinių mažumų departamentu per šešis mėnesius parodys kažkokią iniciatyvą – konkretesnę iniciatyvą dėl tautinių mažumų švietimo – tačiau kol kas visiška tyla.

– O kokie sprendimai, jūsų nuomone, šioje srityje yra būtini?

– Aš manau, kad didžiausia problema šiuo metu yra personalo, mokytojų rengimas tautinių bendrijų mokykloms. Mokytojų rengimas yra labai opi problema visai Lietuvos švietimo sistemai. Bet ypač, kiek aš analizuoju situaciją, ši problema sudėtinga tautinių mažumų kontekste. Čia, deja, nematau jokio plano, matau tik labai didelę problemą.

Šiose mokyklose trūksta jaunų pedagogų, be to, kyla kompetencijos problema, nes mokytojas turi dirbti daugiatautėje mokykloje, daugiataučiame regione. Tautinių mažumų mokyklos turi savo specifiką, čia nusistovėjusios gražios tradicijos.

Lietuva netgi galėtų didžiuotis šiomis mokyklomis. Turiu omenyje ne šeštadienines, o vidurines mokyklas, kuriose dėstoma lenkų ir rusų kalbomis, be to, turime ir baltarusių, ir žydų mokyklas. Galime jomis didžiuotis, nes toli gražu ne visos šalys turi tokių galimybių. Bet manau, kad pedagogų trūkumo problema artimiausiu metu smogs itin skaudžiai.

– Lietuvoje nuolat buvo pabrėžiama, kad problemų su tautinėmis mažumomis šalyje nėra. Tačiau vakcinacijos procesas šį pavasarį parodė, kad rusų ir lenkų bendruomenėse vis tik tvyro tam tikros protesto nuotaikos.

Jos pasireiškia tuo, kad žmonės nenori skiepytis ES ir Lietuvoje patvirtintomis vakcinomis ir laukia rusiškos „Sputnik“. Taip pat galima prisiminti šeštadienį vykusį maršą už tradicinę šeimą, kurį socialiniuose tinkluose palaikė daugelis rusakalbių gyventojų, pasisakydami prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę. Kaip manote, kokios realios problemos verčia žmones protestuoti?

– Kalbant apie protesto maršą, jį gana sunku analizuoti. Manau, kad galbūt jis rodo, jog problemų yra ir kai kurios iš jų yra aktualios ne tik tautinėms bendrijoms, bet ir daugumai žmonių. Juk maršo organizatoriai nėra tautinių mažumų atstovai.

– Bet, kaip matyti iš LRT tyrimo, yra įtarimų, kad jie – „profesionalūs“ protestuotojai, turintys ryšių su Rusija...

– Manau, kad šiaip ar taip tai yra labai daugiasluoksnė problema. Bet kuriuo atveju niekada nebus taip, kad visi visuomenės nariai turėtų tą pačią nuomonę. Taip nebūna. Manau, kad protestų visada bus, ir tai nėra tragedija. Gerai, kad žmonės išsako savo nuomonę, žinoma, svarbu, kad jie tai darytų korektiškai, nieko neįžeistų.

Aš net peržvelgiau, kaip į šį maršą reagavo žiniasklaida. Taip pat neteisinga sakyti, kad jame dalyvavo tik kažkokios visuomenės atmatos, kad žmonės nesupranta, kas vyksta. Yra įvairių nuomonių. Tai matome net tokiose senose demokratinėse valstybėse kaip JAV ir Prancūzija. Žmonės įvairiai supranta kultūros, švietimo, tradicijų, religijos klausimus.

Bet, žinoma, tautinės mažumos yra pažeidžiamos grupės. Ir skiepijimo procesas parodė, kad Šalčininkų rajone, Visagine vakcinacija vyksta labai lėtai, nes žmonės laukia „Sputniko“.

Manau, kad tai parodo mūsų pilietinės visuomenės būklę apskritai ir nuotaikas šiose bendruomenėse. Regionuose yra tam tikras supratimo vakuumas ir šis vakuumas yra pakankamai didelis. Manau, kad skiepijimo procesas tikrai paaštrino problemą, gal net tapo šios problemos iliustracija.

– Jūsų nuomone, kiek aktyviai Rusija naudoja, tarkime, tą patį „Sputniką“ kaip įrankį propagandinėje kovoje, ir kodėl žmonės užkimba ant šio kabliuko?

– Čia turime pažvelgti į tai, ko nepadarėme čia, vietoje. Juk užsienio šalys naudoja „švelniąją galią“, įvairią propagandą – tai daro ir Kinija, ir Rusija. Manau, kad ir Aliaksandras Lukašenka Baltarusijoje. Taip buvo ir bus.

Tačiau turime atkreipti dėmesį į tai, kodėl tokie mūsų visuomenės segmentai kaip tautinės mažumos, kodėl jie yra pažeidžiami ir kodėl labiau pasitiki išoriniais politiniais veikėjais nei vidiniais. Reiškia, kad dabartinė mūsų Vyriausybė, kaip ir ankstesnė, taip pat mūsų visuomenės veikėjai, visuomeninės organizacijos kažko nepadarė.

Apie šią problemą galima kalbėti „sostinė – regionai“ kontekste, taip pat atsižvelgiant į tai, kad daug žmonių gyvena ties skurdo riba. Tokiais atvejais dar naudojamas socialinio saugumo terminas, mes šį terminą vartojame retai, tačiau jis tarsi viską čia apima. Juk yra tokia patarlė: kur plona, ten ir plyšta. O kad neplyštų, tose plonose vietose reikia pakloti pagrindą ir žvelgti 20–30 metų į priekį. Man kaip tik tokios tautinių mažumų vizijos labai trūksta.

Manau, kad čia daug aktyviau turėtų dirbti ir Tautinių mažumų departamentas. Kaip prognozuočiau tautinių mažumų raidą iki 2040 m.? Šiame kontekste turi dirbti tiek politikai, tiek Vyriausybė. Mes stengiamės planuoti metams, dviem, trims mėnesiams. Bet reikia matyti vaizdą ir kur kas platesnėje perspektyvoje.

– Paskutinis mano klausimas susijęs su vadinamuoju „informaciniu getu“, kuriame atsiduria tautinės bendrijos, apie kurį kalba daugelis stebėtojų. Naujausia apklausa parodė, kad, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje lenkai nelabai noriai žiūri lenkiškus televizijos kanalus, vietoje jų renkasi rusiškus. Kas galėtų pakeisti šią situaciją? Dar kartą nuskambėjo siūlymas sukurti naują televizijos kanalą. Kiek jums tai atrodo realu? Juk apie tai kalbama jau daug metų...

– Ši tema tikrai labai sena. Ir aš manau, kad Nacionalinė televizija ir radijas čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Man atrodo, kad reikalingos programos tautinių mažumų kalbomis. Jos turėtų būti aukšto lygio, visiems prieinamos.

Aš jau nebejaunas žmogus ir štai ką prisimenu iš lemtingųjų 1990–1991 metų. Tada Nacionalinė televizija visą laiką transliavo žinias – per televiziją ir per radiją buvo transliuojamos žinios lenkų ir rusų kalbomis.

Puikiai atsimenu, kad mūsų politiniai lyderiai – Vytautas Landsbergis, Kazimira Prunskienė, Česlovas Juršėnas, Romualdas Ozolas – dažnai ateidavo į šias laidas ir kreipdavosi į Lietuvos piliečius ir po Kovo 11-osios, vėliau, tragiškų Sausio 13-osios įvykių metu jie kreipėsi į Lietuvos piliečius rusiškai, o Vytautas Landsbergis puikiai kalba ir lenkiškai.

Aš manau, kad toks dialogas, daugiakultūris, daugiakalbis dialogas, labai padėjo Lietuvai. Šiuo metu man šios daugiakalbystės labai trūksta. Tiek Nacionalinėje televizijoje, tiek kituose kanaluose. Nors yra puikių iniciatyvų. Pavyzdžiui, man tokiu teigiamu atradimu tapo LRT portalas rusų kalba, „Delfi“ rusų kalba taip pat rado savo nišą. Šią informaciją naudoja ne tik mūsų piliečiai, ji skaitoma ir užsienyje. Informacija apie Lietuvą sklinda labai toli.

Pavyzdžiui, „Deutsche Welle“ rašo ir rusų bei anglų kalbomis. Su dideliu malonumu skaitau šį šaltinį ir daug sužinau apie tai, kas, pavyzdžiui, vyksta Vokietijoje. Taigi reikalingi konkretūs tolesni sprendimai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt