Lietuvoje

2021.05.30 06:59

„Gyvybės jam nieko vertos“, – sako į Lietuvą nuo Lukašenkos sprukęs Pavelas ir pabrėžia baugų faktą: Astravo AE – dar diktatoriaus rankose

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.05.30 06:59

Pastarosios savaitės įvykiai ir Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos veiksmai, kai režimas Minske nutupdė „Ryanair“ orlaivį, skridusį iš Atėnų į Vilnių, sukėlė tarptautinį skandalą, į kurį reagavo ne tik ES bei NATO institucijos, bet ir JAV. Akis į akį su režimu susidūrę ir nuo jo į Lietuvą pabėgę baltarusiai situaciją stebi itin akylai ir palaiko ryšį su tėvynėje likusiais artimaisiais. Kiek mažiau nei metus Lietuvoje gyvenantis Pavelas Sobolas LRT.lt papasakojo, kokios nuotaikos šiuo metu vyrauja Baltarusijoje, kaip be skrupulų veikia A. Lukašenkos režimas, ką dabar, tikėtina, išgyvena sulaikytas žurnalistas Ramanas Pratasevičius bei jo draugė Sofija Sapega, ir pasidalijo savo šeimos istorija, stojus į akistatą su režimu.

Netrukus 28-ąjį gimtadienį minėsiantis baltarusis P. Sobolas savo kailiu patyrė, koks nuožmus ir bekompromisis gali būti Baltarusijos prezidentu save vadinančio A. Lukašenkos režimas.

Jau beveik 10 mėnesių trunkanti Baltarusijos žmonių ir diktato kova tapo ir savotiška P. Sobolo šeimos drama.

Už dalyvavimą demonstracijose jaunam vyrui grėsė ilgi metai už grotų, tad buvo akivaizdu, kad vienintelė išeitis – kuo greičiau palikti tėvynę. Jėgos struktūroms kone alsuojant į nugarą P. Sobolas per mažiau nei valandą susikrovė būtiniausius daiktus ir pasiekė Lietuvos pasienį.

Vyras atviras – už grotų sėsti negali ir dėl šeimos, nes jaučia pareigą ja pasirūpinti, be to, tiki, kad laisvėje būsiąs naudingesnis savo šaliai.

P. Sobolui pabėgus iš Baltarusijos, kuriam laikui ten liko žmona ir vaikai. Šeimos atžalos neturėjo pasų, tad iškart visi negalėjo palikti šalies. Nesėkmingos bėglio paieškos tarnybas netruko atvesti pas Baltarusijoje likusią P. Sobolo žmoną – pareigūnai jai žėrė grasinimus atimti vaikus.

Šiuo metu visa šeima jau įsikūrusi Lietuvoje, dirba ir stengiasi čia įsitvirtinti, tačiau pripažįsta – galimybių grįžti į tėvynę neįžvelgia.

„Baimės jausmą praradau praėjusių metų rugpjūčio 10 dieną, kai išėjau į savo mylimo Minsko gatvę ir pamačiau, kaip omonininkas spardo 18 ar 20 metų merginą. Tą akimirką supratau, kad šalyje prasidėjo karas“, – skaudžiais ir į atmintį veikiausiai visam gyvenimui įsirėžusiais atsiminimais dalijasi P. Sobolas.

Pasakodamas vyras atkreipė dėmesį į sportinius batelius, kuriais avėjo, ir kojines. Bendrame praeivių sraute Lietuvoje baltos bei raudonos spalvų sportiniai bateliai ir kojinės, matyt, nepatrauktų dėmesio, o Baltarusijoje už tokį pasirinkimą tektų ne tik tūkstantinę baudą sumokėti, bet ir kurį laiką praleisti už grotų.

Režimo nuožmumą ir desperatišką polinkį bent kuriam laikui pašalinti ar įbauginti visus galimus kritikus iliustruoja ir tokie pavyzdžiai kaip picų išvežiotojo įkalinimas 15 parų už tai, kad jo maisto dėžė buvo raudonos ir baltos spalvų, nors tai nė nebuvo protestas.

P. Sobolas, kaip ir daugybė jo likimo brolių, bandžiusių priešintis režimui, tačiau turėjusių bėgti iš šalies, dabar neramiai stebi visą Europą pribloškusius A. Lukašenkos veiksmus, kai iš Atėnų į Vilnių skridęs bendrovės „Ryanair“ lėktuvas su daugiau kaip šimtu keleivių buvo nutupdytas Minsko oro uoste. Iš lėktuvo buvo išlaipintas ir sulaikytas režimo kritikas žurnalistas, opozicinio žiniasklaidos kanalo „Nexta“ įkūrėjas bei vyriausiasis redaktorius R. Pratasevičius. Sulaikyta ir jo draugė S. Sapega.

Pašnekovas teigė, kad šie įvykiai dar labiau sumenkino A. Lukašenką palaikančių baltarusių gretas ir šiuo metu tokių – absoliuti mažuma. Vis dėlto pripažįstama, jog režimo galva padarys viską, kad išsaugotų valdžią.

Baltarusijos energetikos sistemą puikiai išmanantis ir anksčiau tėvynėje aukštas pareigas šioje srityje ėjęs P. Sobolas akcentuoja, kad neseniai dirbti pradėjusi Astravo atominė elektrinė kelia itin didelę grėsmę.

– Pavelai, pastarosiomis savaitėmis A. Lukašenkos režimas žengė dar toliau, tokio atgarsio dėl jo veiksmų seniai negirdėjo pasaulis, o ES ir NATO atvirai niršta. Kaip jūs pats vertinate pastarosios savaitės įvykius – lėktuvo nutupdymą Minsko oro uoste? Ką tai rodo?

– Pirmiausia šį incidentą galima pavadinti pasauliniu piratavimu, tarptautinės teisės negerbimu arba net tarptautiniu, tarpvalstybiniu terorizmu. Lėktuvas skrido iš vienos ES sostinės į kitą ir niekas neturi teisės nutraukti skrydžio, ypač vadovaudamiesi melagingomis priežastimis, nutupdyti lėktuvo ir išlaipinti keleivių. Manau, šiuose veiksmuose slypi asmeninis pono Lukašenkos kerštas. Sunkiai galiu vadinti jį ponu Lukašenka.

Tačiau iš šios akcijos jis sėkmingai ištraukė nemėgstamą R. Pratasevičiaus veidą. Reikia suprasti, kad R. Pratasevičius ir jo kanalas „Nexta“ pernai rugpjūtį pridarė nemažai rūpesčių neteisėtai Baltarusijos valdžiai, kuri save laikė teisėta.

Viskas atrodo taip, tarsi išprotėjęs senukas nusprendė atkeršyti bet kokiais būdais. Ir jis rado tą būdą pasodinti R. Pratasevičių į kalėjimą, nepaisydamas ir pamindamas visas pasaulyje galiojančias normas. Pagrasindamas, kad gali numušti lėktuvą, pakėlė naikintuvus ir laineris nutūpė Minske. Dabar bando išgauti tų sulaikytų žmonių prisipažinimus, naudodamas tokius būdus, kurie civilizuotame pasaulyje nėra pateisinami.

– Stebint tokius A. Lukašenkos režimo veiksmus, gali susidaryti įspūdis, kad šiuo metu Minske pateisinamos kone visos priemonės. Kaip manote, kam dar pasiruošęs A. Lukašenka?

– Labai apmaudu, kad jums užduodant šį klausimą dreba visas mano kūnas, nes tai nėra tik retorinis klausimas. Viskas, kas blogiausia, kuo toliau, tuo atrodo realiau.

Mes puikiai suprantame, kad A. Lukašenka dar turi priemonių veikti. Neseniai atidaryta atominė elektrinė, esanti diktatoriaus rankose, mano galva, yra milžiniška grėsmė.

Mano nuomone, A. Lukašenka yra pasiruošęs su savimi nusitempti visus tuos, kuriuos spės nusitempti. Nemanau, kad jis liausis. Nemanau, kad jam yra kas nors svarbiau už valdžią, nes valdžia jam yra didžiausias narkotikas. Ir jei kas nors pabando atimti iš jo valdžią, jis yra pasiruošęs atimti niekuo dėtų žmonių gyvybes.

Šiame kontekste baisiausiai atrodo tai, kad skrydis vyko praktiškai virš atominės elektrinės, bet reikia suprasti, jog virš atominės elektrinės skrido ir naikintuvas. Nesu tikras, kad A. Lukašenka nebūtų davęs nurodymo šaudyti, bombarduoti keleivių pilno lėktuvo. Įsivaizduokite, jeigu kokia raketa nusileistų ant atominės elektrinės... Man baisu.

R. Pratasevičius ir S. Sapega prisipažino verčiami

– Turbūt matėte S. Sapegos ir R. Pratasevičiaus prisipažinimų vaizdo įrašus. Kaip manote, ar jie įrašyti laisva valia?

– Vienareikšmiškai ne.

Esu bendravęs ne su vienu žmogumi, kuriam taip pat reikėjo daryti tokius įrašus. Tai daroma naudojant grasinimus, net ir tokius kaip mirtis.

Tik fizinis ir psichologinis smurtas galėjo priversti Ramaną ir Sofiją prisipažinti dėl to, ko jie net nedarė.

Baltarusijoje po rinkimų jau tapo tradicija, kad kas nors sėda ant kušetės ir sako prisipažinimą, kuris labai patogus ponui Lukašenkai.

Mes matome, kad vaikinas buvo sumuštas, ir gana stipriai – kraujosruvos, sulaužyta nosis. O pats efektyviausias spaudimo jam būdas yra mergina, kuri taip pat sulaikyta, sėdi kalėjime.

– Stebint įvykius iš šalies gali susidaryti dvejopas įspūdis: viena vertus, atrodo, kad A. Lukašenkos kėdė stipriai svyruoja, kita vertus, tam tikras galios vadžias jis vis dar tvirtai laiko savo rankose. Kaip jums atrodo, kokios A. Lukašenkos perspektyvos?

– Mano nuomone, A. Lukašenkai liko labai mažai.

Neabejotinai jis pats arba kas nors iš šalies, manyčiau, Rusijos, nurodė priimti tokius sprendimus, o jie nepatiko visam civilizuotam pasauliui. Jeigu tai nebuvo paskutinė vinis į A. Lukašenkos karsto dangtį, tai neabejotinai priešpaskutinė.

Netikiu, kad po tiek daug provokacijų A. Lukašenka gali ilgai išsilaikyti. Manau, jam ateis galas.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje šiek tiek mažiau žinių iš Baltarusijos, iš protestų Minske ar kituose miestuose. Tikime, kad palaikote artimą kontaktą su ten gyvenančiaisiais, tad kokia yra Baltarusijos žmonių nuotaika?

– Prieš kelias dienas bendravau su bičiuliais Baltarusijoje ir jų paklausiau: kaip jaučiatės, kaip vertinate tai, kas vyksta?

Pastaruoju metu žmonės Baltarusijoje buvo kiek nurimę, kai kurie net pradėję susitaikyti su padėtimi, bet po šių įvykių, su kuriais nė vienas Baltarusijos pilietis nėra linkęs susitaikyti, žmonėms baisu dėl savo gyvybės.

Visi bijo, nes puikiai supranta, kad diktatoriaus niekas nesustabdys, kad žmonių gyvybės jam yra nieko vertos.

– Ar nebijote kalbėti temomis, kurios Baltarusijos režimui yra tarsi tabu?

– Žinote, baimės jausmą praradau praėjusių metų rugpjūčio 10 dieną, kai išėjau į savo mylimo Minsko gatvę ir pamačiau, kaip omonininkas spardo 18 ar 20 metų merginą. Tą akimirką supratau, kad šalyje prasidėjo karas. Visi į karą reaguoja skirtingai, bet man tuomet nebebuvo baisu.

Šiuo metu aš bijau tik dėl savo šeimos.

Jeigu atvirai, iš darbo patirties puikiai žinau, kaip sukonstruota energetikos sistema Baltarusijoje, ir, nejuokauju, mūsų namuose yra labai daug jodo tablečių, taip pat dvi vėjarodės, kad galėtume nuolat matyti vėjo kryptį.

Didžiausią nerimą mūsų šeimai, kaip ir Lietuvai, pasauliui, kelia šalia sienos esanti atominė elektrinė. O dėl jos veikimo ir valdymo lemiamą žodį turi Lukašenka.

Nejuokauju, mūsų namuose yra labai daug jodo tablečių ir dvi vėjarodės, kad galėtume nuolat matyti vėjo kryptį.

P. Sobolas

Už dalyvavimą demonstracijose grėsė keliolika metų už grotų

– Papasakokite plačiau savo istoriją. Kaip jūs atvykote į Lietuvą?

– Jei trumpai, viskas prasidėjo prieš rinkimus. Norėjau būti rinkimų stebėtojas, nes nujautėme, kad viskas bus falsifikuojama, netikra. Deja, kaip suprantate, man nepavyko. Tada pareikalavau parodyti mano balsavimo biuletenį. Jo pamatyti man irgi neleido.

Tuomet prisidėjau prie demonstracijų Minske. Kaip žinote, visoje šalyje tris dienas buvo išjungtas internetas ir mes nežinojome, kas vyksta aplink. Todėl mums, dešimtims tūkstančių žmonių, teko bendrauti tiesiog tokiu būdu.

Ten buvo įvairių žmonių: vaikų, moterų, vyrų, net ir senjorų. Mes savo akimis pamatėme, kas vyksta, ir negalėjome su tuo taikstytis. Neramumus kurstė jėgos struktūros. Provokacijas kėlė milicija, žmones mušantys omonininkai. Vieni spėjo pabėgti ir pasislėpti, kiti buvo sulaikyti.

Demonstracijoje Minske aš sulaikytas nebuvau. Grįžęs į gimtąjį miestą taip pat dalyvavau demonstracijoje, stengiausi užkirsti kelią milicijos ir omonininkų smurtui.

Už tai mane nuteisė, vėliau – dar kartą. Neliko nieko kito, kaip tik per 40 minučių susirinkti daiktus, dokumentus, ir štai aš prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, nežinau, kur vykstu. Man tikrai nesinorėjo sėsti į kalėjimą, nes suprantau, kad daugiau naudos Baltarusijai galiu duoti būdamas laisvėje.

– Jums teko bėgti, o šeima liko Baltarusijoje?

– Taip. Mano vaikai neturėjo pasų, o dokumentų gaminimo procesas užtrunka.

Po mėnesio mano paieškų milicija pradėjo daryti spaudimą mano šeimai. Labiausiai – per vaikus. Vaiko teisių tarnyba su milicininkais laužėsi į namus, grasino žmonai, kad atims atžalas, apklausinėjo kaimynus, kaip, kas, kur gyvena, į kokį darželį eina, kokioje mokykloje mokosi.

Mano žmona spėjo išsikraustyti į kitą vietą, bet ją surado ir ten. Tik į tą butą niekas nesibrovė. Suprasdama, kas laukia, žmona su vaikais buvo priversta bėgti naktį.

Vaiko teisių tarnyba su milicininkais laužėsi į namus, grasino žmonai, kad atims vaikus.

– Ar matote galimybių kada nors grįžti į Baltarusiją?

– Nematau jokių galimybių. Mes jau turime ne vieną precedentą, kai žmonės, turintys politinio pabėgėlio statusą ar išvykę humanitariniu koridoriumi į Lietuvą, mėgino grįžti į Baltarusiją ir tuoj pat buvo sulaikyti, nuteisti, pasodinti už grotų.

Bausmės nuo pernai rugpjūčio labai sugriežtėjo. Įsivaizduokite, jeigu grįžčiau, mane pasodintų 15–20 metų. Aš negaliu sau to leisti, nes turiu šeimą, kuria reikia rūpintis.

Europos reakcija į režimo veiksmus – per švelni

– Iš Baltarusijos, kaip ir jūs, pabėgo ne vienas žmogus, dabar gyvenantis Klaipėdoje, Lietuvoje. Ar jūs bendraujate, kokios yra jų nuotaikos?

– Pažįstu visus baltarusius, kurie pabėgo ir šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Pažįstu ir per 200 Vilniuje gyvenančių baltarusių.

Daugiausia iš gimtinės pabėgusių baltarusių gyvena sostinėje, ten veikia daugybė organizacijų, kurios padeda prisitaikyti, integruotis, susirasti darbą, užsidirbti pirmuosius pinigus.

Baltarusiai tai padarytų ir be organizacijų, bet būtų šimtą kartų sunkiau. Kai Lietuvoje yra solidarių baltarusių, lietuvių, mums intergruotis yra žymiai lengviau.

– Po pastarųjų įvykių dalis visuomenės, o ir politikų sako, kad Europos institucijos, turinčios rimtų svertų A. Lukašenkos režimui pažaboti, reaguoja vangiai, sprendimai nėra aštrūs ir tikslūs. Kokį vaizdą iš šalies regite jūs, ar svarbus Lietuvos, Europos Sąjungos šalių palaikymas?

– Turiu atsiprašyti, bet tai tik mano asmeninė nuomonė. Lietuvos palaikymas yra beprotiškai svarbus, bet turime suprasti, ką šiuo metu gali Lietuva. Tai, ką ji gali, tikrai nėra daug. Nedaug, kaip ir Europos Sąjunga.

Neramumai trunka daugiau nei 10 mėnesių. Europos reakcija buvo tik susirūpinimas ir pagrūmojimas pirštu, jokių realių veiksmų ginant Baltarusiją. Pritaikė sankcijas, kurios galioja nedideliam A. Lukašenkai artimų žmonių ratui. Lygiai taip – ir iš Lietuvos pusės.

Buvo daug ministro Gabrieliaus Landsbergio, premjerės Ingridos Šimonytės pažadų. Deja, ne visi jie išpildomi. Daug baltarusių, į Lietuvą pabėgusių dėl gresiančios realios laisvės atėmimo bausmės, negali gauti pabėgėlio statuso.

Visai neseniai susidūrėme su keliais atvejais, kai Migracijos departamentas atsisakė suteikti pabėgėlių teises baltarusių vaikams, nes esą atimti vaikai būtų grąžinti po pusmečio, jeigu žmonės Baltarusijoje elgtųsi tinkamai.

Vis dėlto tikime prezidento ir premjerės pažadais, kad nė vienas baltarusis nebus grąžintas režimui.

Lietuvos palaikymas yra beprotiškai svarbus, bet turime suprasti, ką šiuo metu gali Lietuva. Tai, ką ji gali, tikrai nėra daug.

Palaikančiųjų A. Lukašenką – mažuma

– Visa ši situacija, kai žmonės stoja į atvirą priešpriešą su režimu, tęsiasi ilgai, rodos, kovos pabaigos dar nematyti. Ar žmonės Baltarusijoje dar turi jėgų?

– Žmonės Baltarusijoje, žinoma, pavargo.

Turime suprasti, kad tie, kurie gimė jau valdant A. Lukašenkai, yra 25–26 metų. Jie pavargo nuo to, kad visą gyvenimą yra valdomi A. Lukašenkos, bet dar labiau pavargo nuo to, kad taip kentėti nebegali.

Jie tikrai sieks savo, niekas iš jų nesiruošia tylėti. Kaip kir Baltarusija netyli visus 10 mėnesių.

– A. Lukašenka valdžioje – daugiau nei du dešimtmečius, pastaruoju metu nemaža dalis tautos atvirai sukilo prieš diktatoriškus valdymo metodus, tačiau greičiausiai yra ir kita pusė žmonių, kurie į jį žiūri kaip į tinkamą lyderį. Ar dar daug yra A. Lukašenkos palaikytojų?

– Kasdien tokių žmonių skaičius mažėja ir neabejotinai dabar jų dalis šalyje yra pati mažiausia. Didžioji dalis yra žmonės, kuriems baisu, bet jie kovoja už savo gyvybę ir teises. Kiek mažiau – tų, kurie nepatenkinti, bet tyli. Ir mažiausiai – ištikimų A. Lukašenkos fanatikų. Jų tiek mažai, kad Baltarusijoje pasakyti „aš už Lukašenką“ – gėda. Tai išgirdę žmonės tiesiog pasukios pirštą prie smilkinio, nes visi supranta, kad gyventi Baltarusijoje yra blogai.

Baltarusijoje pasakyti „aš už Lukašenką“ – gėda. Tai išgirdę žmonės tiesiog pasukios pirštą prie smilkinio.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt