Lietuvoje

2021.05.15 16:34

Teisininkė Greta Kin: femicidas – ne pačių moterų problema

Toma Andrulytė, Žurnalistikos studentė2021.05.15 16:34

Liepą sukaks metai nuo tada, kai socialiniuose tinkluose paplito iššūkis #challengeaccepted. Nespalvotos moterų asmenukės su grotažyme #challengeaccepted išpopuliarėjo po tragedijos Turkijoje, kai 27-erių studentę Pinar Gültekin nužudė jos buvęs vaikinas. Nelaimė paskatino žvaigždes ir kitas moteris virtualiai palaikyti femicido aukas. 

Vis tik femicidas – Lietuvoje mažai kam girdėta sąvoka. Apie tai, kas yra femicidas, kur jis paplitęs ir ko (ne)gali pakeisti Stambulo konvencija, kalbamės su organizacijos „Stebėk teises“ įkūrėja, teisininke Greta Kin.

− Kaip paprastai paaiškinti, kas yra femicidas?

− Femicidas yra tyčinis moters nužudymas dėl to, kad ji yra moteris. Yra ir platesnių apibrėžimų, kuriais remiantis bet kokia moterų ir mergaičių žmogžudystė yra laikoma femicidu. Tačiau yra įvairių aplinkybių, dėl kurių gali būti vykdomos žmogžudystės. Dėl to nebūtų, mano nuomone, labai tikslus [šis platesnis] apibrėžimas.

− Kuo šis apibrėžimas skiriasi nuo mums įprastos žmogžudystės sąvokos?

− Moterų nužudymo atskyrimas dalies visuomenės yra kvestionuojamas. Jis skiriasi nuo vyro nužudymo tuo, jog dažnais atvejais šis nusikaltimas yra atliekamas buvusių ar esamų partnerių.

Taip pat tokios žmogžudystės būna susijusios su tęstiniu smurtu artimoje aplinkoje, seksualiniu smurtu ir situacijomis, kuomet moteris turi mažesnius finansinius resursus, taip pat mažiau sprendimo galios ir kt. Tuo ir skiriasi nuo nužudymo sąvokos, kokia yra įtvirtinta mūsų teisinėje sistemoje.

− Vadinasi, femicidas atliekamas iš esmės tik vyrų?

− Gali būti ir moterys, tačiau dažniausiai tai atliekama vyrų. Pagal visas statistikas, 8 iš 10 smurto artimoje aplinkoje aukų yra būtent moterys. Labai didelis procentas – virš 79 proc. – yra smurtas nuo intymaus partnerio.

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, per pandemiją išaugo smurto artimoje aplinkoje skaičiai. 2020 m. ikiteisminio tyrimo įstaigose užregistruota 5615 smurto atvejų. Tai 765 atvejais daugiau nei 2019 m. Apie 90 proc. visų smurtautojų – vyrai.

Daugiau nei 3000 smurto atvejų įvykdyti neblaivių asmenų. Įtakos turi ir socialinė padėtis. Dažnai smurtautojai yra bedarbiai arba nedirbantys. Policijos ataskaitos rodo, kad smurtauja ir profesinį, ir aukštesnįjį ar net aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys.

Policijos duomenimis, pernai registruotas 12 proc. bendras nužudymo atvejų didėjimas, palyginti su 2019 metais.

− Ar galima išskirti femicido rūšis?

− Yra kelios plačiai žinomos femicido rūšys. Tai intymusis femicidas – nusikaltimas, įvykdomas būtent intymaus partnerio, esamo ar buvusio. Taip pat nužudymas dėl „garbės“. Šis nusikaltimas gali būti įvykdytas bet kurio šeimos nario. Tokiu būdu siekiama apsaugoti šeimos garbę, kurią moteris, vadinkime, jų supratimu, suteršė.

Priežastys gali būti aktyvus seksualinis gyvenimas, netikėtas pastojimas nesusituokus, kraujomaiša ar netgi išprievartavimo atvejai. Taip pat gali būti moterų žmogžudystės dėl kraičio. Ši rūšis yra ypač paplitusi Indijoje, ten nužudytų moterų dėl pateikto per mažo vedybų kraičio skaičiuojama dešimtimis tūkstančių.

Yra ir neintymusis femicidas, kai žmogžudystė atliekama ne intymaus partnerio. Tokiam nusikaltimui dažnai būdingas žiaurus fizinis smurtas, seksualinė prievarta ar kūno išniekinimas.

Remiantis įvairių pasaulinių organizacijų duomenimis, femicidui taip pat gali būti priskiriami tiksliniai moterų ir mergaičių žudymai per karinius konfliktus, dėl seksualinės orientacijos ar seksualinės tapatybės pagrindais ir kt.

− Jau prakalbome apie valstybes. Kur labiausiai paplitęs femicidas?

− Bendrų ir naujų duomenų šia tema nėra pakankamai, bet globaliai Salvadoras užima pirmąją vietą pagal femicido skaičius, ten 100 tūkst. moterų tenka daugiau nei 10 moterų nužudymų. Remiantis 2019 m. duomenimis, Turkija užėmė pirmąją vietą tarp EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių. Remiantis „Small Arms Survey“ 2016 m. atliktu tyrimu, tarp 25 šalių, kuriose femicido skaičius yra didžiausias pasaulyje, net 14 buvo iš Lotynų Amerikos ir Karibų jūros šalių.

Ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje femicido skaičiai yra labai dideli. Pavyzdžiui, su kraičiu susiję moterų nužudymai yra labai paplitę Azijos šalyse. Žodžiu, skirtinguose regionuose būna paplitęs skirtingų rūšių femicidas.

− Ar Lietuvoje yra įvardytų femicido atvejų?

− Lietuvoje turime femicido atvejų. Remiantis oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2018 m. artimoje aplinkoje buvo įvykdyta 13, o 2019 m. – 21 nužudymas. Taigi pagal visas sąvokas šie nužudymai būtų priskiriami intymiojo femicido rūšiai. Kadangi mūsų įstatymuose nėra įtvirtinta femicido sąvoka, tai oficialiai jie nėra taip įvardijami.

− Paradoksas su Turkija. Prieš 10 metų ten pasirašyta Stambulo konvencija, dėl kurios šiandien turime labai daug diskusijų. Tačiau Turkija pirmauja pagal femicido skaičius ir dar pasitraukė iš konvencijos. Ką daro ši ir kitos valstybės, kad mažintų femicido atvejų skaičių?

− Jeigu kalbėtume apie konkrečias rūšis, tarkim, dėl kraičio Indijoje buvo priimti įstatymai, kad moteris, nepriklausomai nuo jos šeimyninio statuso, gali paveldėti turtą. Tačiau iš esmės tas turtas nukeliaudavo ir būdavo valdomas moters sutuoktinio. Taip pat priimti įstatymai, kurie draudė kraičio gavimą ar įgijimą, tačiau kaip galima pastebėti tendencijas, jie nėra labai veiksmingi. 2019 m. Indijoje buvo pranešta apie daugiau kai 7 tūkst. nužudymų dėl kraičio.

Kalbant ir apie Turkiją, tos priemonės gali būti priimamos teoriniame lygmenyje, tačiau kaip praktiškai įgyvendinamos – kitas klausimas. Nemažai tų valstybių, kuriose labai didelė lyčių nelygybė, nesugeba įgyvendinti tinkamų teisinių priemonių.

− Stambulo konvencijos kritikai pateikia įvairių argumentų prieš. Ar tie prieštarautojai, jūsų nuomone, kai ko nemato, ar vis dėlto pasako konvencijos trūkumus?

− Aš manau, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas yra labai svarbus žingsnis moterų teisių užtikrinimo link. Kaip ir minėjau, tai labai priklauso nuo pačios valstybės požiūrio. Tarkim, Indijoje, Turkijoje labai opi ši problema ir gali neužtekti tokių priemonių. Net jeigu kai kurios valstybės ratifikuoja Stambulo konvenciją, jos nesiima tam tikrų veiksmų ją įgyvendinti (konkrečių nacionalinių teisės aktų ir konkrečių nuostatų, kurios užtikrintų smurto prieš moteris mažinimą).

Šiuo metu Lietuvos Baudžiamajame kodekse galimas susitaikymo institutas, taip pat ir smurto artimoje aplinkoje atvejais. Smurtautojas su nukentėjusiuoju gali susitaikyti dėl nežymaus, nesunkaus ar apysunkio kūno sužalojimo ir sveikatos sutrikdymo.

Verta atkreipti dėmesį, kad tokiu atveju smurtautojas išvengia baudžiamosios atsakomybės. Toliau yra įmanomas smurtautojo ir aukos gyvenimas kartu. Jeigu tai tęstinis smurtas, yra gana didelė grėsmė aukai vėl jį patirti ir patirti žymiai sunkesnį kūno sužalojimą ar galbūt net nužudymą.

Kalbant apie Stambulo konvenciją, jos 48 straipsnis griežtai įpareigoja valstybes „imtis teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis draudžiama visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, atveju taikyti privalomus alternatyvius ginčų sprendimo būdus, įskaitant tarpininkavimą ir taikinimą“.

− Pernai po kelių moterų nužudymo socialinėje erdvėje paplito iššūkis – nespalvotos nuotraukos su grotažyme #challengeaccepted. Kaip jums atrodo, ar tai ką nors duoda aukoms ar aukų šeimoms?

− Manau, kad tai iš dalies parodo nukentėjusiems asmenims, kad jie yra palaikomi, ir rodo visuomenės pasipriešinimą esamai situacijai. Galbūt taikios demonstracijos, protestai galėtų turėti didesnę įtaką, tačiau, atsižvelgiant į visas aplinkybes, tai būtų rizikinga patiems asmenims. Dėl to, manau, pasirenkama gana saugi palaikymo forma.

Mano nuomone, tai vis tiek parodo, jog visuomenė nori, kad būtų keičiama situacija.

− Kokių prevencijos priemonių galėtų imtis pačios moterys arba jų artimieji?

− Manau, kad prevencijos priemonėmis rūpintis ir įtvirtinti atitinkamas apsaugos priemones turėtų valstybė. Tai nėra pačių moterų problema. Dėl to reikia aktyvių valstybės veiksmų, siekiant užtikrinti moterų saugumą, mažinti diskriminaciją lyties pagrindu, didinti lyčių lygybę. Taip keistųsi statistiniai duomenys, kuriuos mes turime dabar.

Kalbant apie gerąsias praktikas, Kosta Rika 2007 m. tapo viena pirmųjų šalių, priėmusių antifemicido įstatymą. Juo atkreipiamas dėmesys į susituokusias poras. Atliekant tyrimus yra svarbios tokios aplinkybės, kaip amžius, negalia, nėštumas ir kt. Už femicidą skiriama iki 35 metų laisvės atėmimo bausmė.

Meksikoje femicidas nuo 2012 m. taip pat pripažintas nusikaltimu. Verta paminėti, kad pareigūnai, kurie įtariami tyrimo atidėliojimu ar trukdymu jį atlikti, gali gauti nuo 3 iki 8 metų laisvės atėmimo bausmės. Taip iš esmės išryškinama femicido problema ir užtikrinama, kad tai būtų tiriama kokybiškai.

− Ar reikalai Lietuvoje pajudėtų į priekį, jeigu mūsų teisėje būtų įtvirtinta femicido sąvoka?

− Lietuvos Baudžiamajame kodekse yra įtvirtinta atsakomybė už artimojo nužudymą. Visgi neturime įstatyminės bazės, kurioje būtų pabrėžiamas smurtas lyties pagrindu (ar žmogžudystė, kaip kraštutinė diskriminacijos lyties pagrindu forma).

Femicido sąvokos įtvirtinimas galėtų padėti gerinti situaciją Lietuvoje ir atkreipti dėmesį į vyraujančią lyčių nelygybę. Tačiau tam, kad situacija iš tikrųjų pasikeistų, turi būti įgyvendintos ir kitos priemonės, įskaitant Stambulo konvencijos ratifikavimą ir nacionalinių teisės aktų keitimą, įtvirtinant atitinkamas prevencijos bei apsaugos priemones.

Pokalbis Su Greta Kin vyko dar tada, kai diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo buvo pačiame įkarštyje. Kovo pradžioje Seimas atidėjo svarstymus dėl konvencijos mažiausiai iki rudens sesijos. Neva reikia visiems laiko apsiprasti, išsigryninti prioritetus.

Balandžio pabaigoje prezidentūros inicijuota visuomenės apklausa parodė, kad apie 50 proc. Lietuvos gyventojų pasisako prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.