Tremtis Sibire

Lietuvoje

2021.06.13 07:00

Kryptis – į tremtį. Degtuku ausyje nudurtas tarakonas ir gyvenimas tarp blakių

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.06.13 07:00

Brutalus ir netikėtas apsilankymas namuose, kiekvieną judesį sekantis šautuvas, trumpa kelionė iki stoties, o tada – mėnesis ar ilgiau ankštame ir šaltame traukinio vagone, kuriame lydi alkis, troškulys ir mirtis. Kryptis – tremtis. Išlipus iš traukinio laukia ilga kelionė pėsčiomis iki barakų, sunkus darbas ir gyvenimas tarp blakių ir tarakonų.

Taip apie Lietuvos tragediją – tremtį – portalui LRT.lt kalba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus vyresnioji istorikė, knygos „Sibiro Madona“ sudarytoja Birutė Panumienė.

„Vienai moteriai tarakonas buvo įlindęs į ausį – tiek namuose tarakonų. Kaip ji pasakojo, atrodo, bombonešis daužosi. Jos draugė su degtuku tarakoną nudūrė, bet jį ištraukė tik tada, kai po kelerių metų ji susirgo apendicitu ir ją paguldė į ligoninę“, – tremtinių istorijas portalui LRT.lt pasakoja B. Panumienė.

Istorikė taip pat prisimena pokalbius su moterimi, kurios mama buvo penkių partizanų motina. Visi broliai žuvo, jų kūnai buvo išmėtyti aikštėse, o vėliau kažkur užkasti. Sesuo dalyvavo perlaidojant vieno brolio palaikus, rinko kaulelius, jį atpažino iš sagos.

– Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Antanas Terleckas portalui LRT.lt yra sakęs, kad pirmieji, 1941 metų, trėmimai buvo vienas didžiausių lūžių Lietuvos istorijoje, nors šie trėmimai ir nebuvo skaitlingiausi. Pasak jo, pirmiausia svarbu suvokti, kad tuo metu, išskyrus bolševikus, niekas nesuprato, kas vyksta. Kaip atrodė pirmieji trėmimai Lietuvoje?

– Lietuva buvo teisinė valstybė. O čia staiga be jokio teismo sprendimo pas tave brutaliai ateina, leidžia pasiimti 100 kilogramų daiktų. Ir viskas – paima ir išveža be jokio teisinio pagrindo. Lietuvai tai buvo sukrėtimas.

Rusijoje 1920 metais tokie dalykai buvo pradėti vykdyti. Kartais represijos būdavo nukreipiamos į ištisas tautas. Iš Lietuvos 1945 metais buvo vienintelė tremtis tautiniu pagrindu – tada ištremti vokiečiai, vokiečių kilmės, evangelikų liuteronų tikėjimo ar bet kokias sąsajas su jais turintys Lietuvos gyventojai.

Lietuva buvo teisinė valstybė. O čia staiga be jokio teismo sprendimo pas tave brutaliai ateina, leidžia pasiimti 100 kilogramų daiktų. Ir viskas – paima ir išveža be jokio teisinio pagrindo. Lietuvai tai buvo sukrėtimas.

O visos kitos tremtys, pavyzdžiui, 1941 metų, buvo tam tikro visuomenės sluoksnio išvežimas.

– Per pirmąjį trėmimą ir buvo ištremti inteligentai, mokytojai – šviesuomenė, kuri galėtų priešintis okupacinei valdžiai.

– Šviesuomenė, kuri galėjo nukreipti tautą. Laimei, NKVD turėjo tik vieną savaitę.

– Kodėl?

– Prasidėjo karas. Okupacinės valdžios birželio 22 dieną nebeliko. Prasidėjo karas, ir jie traukėsi. 1940 metais birželio 15 d., pažeidžiant tarptautines sutartis, į Lietuvos teritoriją buvo įvesta SSSR kariuomenė, tada prasidėjo suėmimai ir kiekvieną mėnesį suimdavo po kelis šimtus. Kariškiai, valstybės valdymo organai ir bet kas, kas buvo įtariamas priešiškumu, buvo suimami.

Tai buvo tokios beprasmės kančios, mirtys... Aišku, nebuvo interneto, televizijos, o radijas buvo prieinamas ribotai, todėl daug kas visko nežinojo, bet tai, kad vyksta baisūs dalykai, žmonės tikrai suprato.

– Stabdyti trėmimus bandė partizanai. Papasakokite plačiau, kaip žmonės priešinosi.

– Partizanų bandymų sulaikyti traukinius buvo jau po karo. Tai buvo vienetiniai atvejai. Buvo, kas bandė pabėgti, šokti iš traukinio, bėgti, kai juos paimdavo iš namų. Kiek yra nušautų, sužeistų, kurie sugaunami, vėl įmetami į vežimą ir vežami į Sibirą. Tai buvo totalus tautos naikinimas.

Prieš tokį elgesį ir prieš Lietuvos okupaciją priešinosi visi, kas galėjo. Pirmieji trėmimai žmonėms buvo netikėti – buvo moterų, kurias paėmė su šilkinėmis kojinaitėmis tiesiai iš gatvės ir išvežė taip, kaip stovi. O jos su savo šilkinėmis kojinaitėmis laukė žiemos.

Pirmieji trėmimai žmonėms buvo netikėti – buvo moterų, kurias paėmė su šilkinėmis kojinaitėmis tiesiai iš gatvės ir išvežė taip, kaip stovi.

Okupantai perėmė lietuvių tautinių organizacijų sąrašus, žinojo, pas ką eiti ir ką imti. Tai buvo labai baisus stresas, kai vežė šeimas, nėščias moteris, vaikus...

– Dabar mums jau sunku suvokti, kaip vyko patys trėmimai. Žmonės dažniausiai užklumpami nepasiruošę, netikėtai, suvaromi į vagonus ir ilgą laiką vežami į tremties vietą. Papasakokite apie tremtinių kelią iki tremties.

– Buvo organizuota ir didžiulė NKVD armija, ir saugumas, ir milicija, vietiniai kolaborantai... Jie eidavo į namus, daužydavo duris, prikeldavo žmones dar su naktiniais marškiniais ir pasakydavo, kad jie išvežami.

Tokia panika, kai net apsirengti negali, nes tave seka kareivis su šautuvu. Didžiulis stresas. Ką spėja, ko nespėja pasiimti... Vėliau, po karo, žmonės jau žinojo, kad taip gali būti, jei turėdavo iš ko, ruošdavosi, kartais pasidžiovindavo duonos.

Bet tada buvo prasidėjusi kolektyvizacija, ūkininkams uždėtos didžiulės prievolės, atimta žemė, grūdai, gyvuliai – neturi ką įsidėti, iš ko pasiruošti. Vėlesniais laikais jau kai kas įsidėjo dviratį, fotoaparatą, siuvimo mašiną.

Buvo ištremta daugybė ūkininkų, partizanų rėmėjų su šeimomis. Jie buvo pagrindinė jėga, palaikanti pasipriešinimo judėjimą. Ją palaužti buvo galima tik represijomis – trėmimais, kalinimais. 1948 metais buvo įvykdytas didžiulis trėmimas – buvo ištremta apie 41 tūkst. Lietuvos žmonių. 1949 – dar 34 tūkstančiai.

Pradėjus dirbti centrui, ištremtieji ar jų artimieji ateidavo pas mus, jie labai norėdavo pamatyti savo bylą, kas šeimą pasmerkė tokioms kančioms. Bet byloje niekur nerasite pavardžių – įskundėjai įvardijami slapyvardžiais.

Kita vertus, ne Juozaitis, Petraitis ar Antanaitis yra kaltas, kad šeimą ištrėmė. Reikėjo ištremti tam tikrą skaičių tūkstančių, reikėjo palaužti valstybę. O tremtis buvo okupanto taikoma priemonė, toks vykdomas genocidas. Įskundė, neįskundė – sąrašai buvo, atėjo ir išvežė. Žmonėms buvo nesuvokiama, kaip galima taip grubiai, brutaliai, be jokio nutarimo išvežti.

– O kaip atrodė vežimas iki tremties vietos traukiniu?

– Kartais prie žmogaus namų būdavo atvažiavę sunkvežimiai, o kartais kaimynui liepdavo pakinkyti to žmogaus arklį ir pavežti iki geležinkelio stoties. Vežant žmonės matydavo, kad iš kaimynų kiemų taip pat veža. Stotyje žmones sodina į vagonus. O vagonai – ne tokio dydžio, kaip dabar. Tada vagonas būdavo skirtas maždaug 20 žmonių, bet sutalpindavo ir dvigubai daugiau.

Traukinyje visi guli ant grindų – kitur netilpsi. Tam, kad nieko nematytum ir nepabėgtum, viskas užkalta.

Traukinyje visi guli ant grindų – kitur netilpsi. Tam, kad nieko nematytum ir nepabėgtum, viskas užkalta. Tualeto nėra – prakalama skylė, kartais paklodėmis atitveria. Yra buvę jaunų žmonių mirčių, nes jie niekaip negalėjo savo gamtinių reikalų atlikti viešai. Šešiolikametis vaikinas mirė, nes jam užsikišo žarnos, jis nepajėgė to padaryti. Daug kas prisimena badą, šaltį, troškulį, nebuvo vandens.

Aišku, duodavo kažkiek balandos ar pašvinkusios žuvies. Kam paleisdavo vidurius, kam ne. Vėliau kas kiek laiko stabdydavo traukinį ir leisdavo visiems savo gamtinius reikalus atlikti lauke, stebint sargybai, kad niekas nepabėgtų.

Tai buvo vienas didžiausių pažeminimų žmogui, kuris buvo augintas katalikiškai, mokytas drovumo, tolerancijos kitam.

Teoriškai kažkokiuose raštuose buvo užrašyta, kad visus lydi medikai. Bet praktiškai ta medicininė pagalba buvo butaforinė. Jei žmogus susirgdavo ir mirdavo, jį atimdavo iš artimųjų ir užkasdavo pakelėje – artimieji net nežinojo, kokios stoties griovyje kaip šuo užkastas jų šeimos narys.

Tai yra toks stresas, tokie stiprūs išgyvenimai. Man skambindavo viena moteris, kuriai kartais reikėdavo psichologiškai išsikalbėti, – jos motina buvo penkių partizanų motina, visi jos broliai žuvo, buvo išmėtyti aikštėse ir kažkur užkasti. Vėliau ji pati dalyvavo vieną jų perlaidojant, rinko jų kaulelius, brolį atpažino iš sagos ir palaidojo šeimos kape. Kokia žmonių stiprybė visa tai ištverti.

– Kai kalbame apie represijas prieš Lietuvą, tikriausiai turėtume atskirti dvi sąvokas – trėmimus ir kalinimus. Tremtiniai gyveno laisvesnį gyvenimą, kas kurį laiką registruodavosi, be komendanto leidimo negalėjo išeiti iš gyvenamosios vietovės ribų, buvo apgyvendinami barakuose ar pas vietinius žmones, o štai lageriuose gyvenimas buvo jau kitoks.

– Tremtis yra šeimos perkėlimas į kitą vietą dirbti. Išvežamiems žmonėms ypač padėjo paprasti rusų kareivėliai, kurie buvo paimti į kariuomenę ir atvaryti į šį darbą. Jie neturėjo viduje pykčio, padėdavo sutrikusiems žmonėms susidėti daiktus, patardavo.

O tremtiniai išmetami kokioje nors atšiaurioje vietoje, kokioje nors stotyje, į ją atvežamos rogės. Kelių nėra, tik prakapoti medžiai, tad rogės važiuoja baisiais keliais. Ir galiausiai žmonės eina po 30–40 kilometrų iki tremties vietos. Ten kartais jau būna barakai, o kartais šeimas talpina į vadinamuosius kultūros namus.

Sukiša visas šeimas, vėliau prasideda miško kirtimas. Kai iškerta mišką, baraką iškelia už 10 ar 15 kilometrų į kitą kirtimo vietą. Dažniausiai pačiame barake nieko nėra, tai vientisas didelio ploto pastatas, vėliau jis pačių tremtinių padalijamas pertvaromis. Į vieną „kambarį“ sutalpina kelias šeimas – dvi šeimos viename kampe, trys mažesnės – kitame...

Vėliau, kai šeimos prasigyveno, pasistatydavo trobelę. Bet sąlygos baisios – blakės, tarakonai... Vienai moteriai tarakonas buvo įlindęs į ausį – tiek namuose buvo tarakonų. Kaip ji pasakojo, atrodo, bombonešis daužosi. Jos draugė su degtuku tarakoną nudūrė, bet jį ištraukė tik tada, kai po kelerių metų ji susirgo apendicitu ir ją paguldė į ligoninę rajono centre.

Yra toks posakis, kad kai žmogų bėdos užpuola, tada ir parazitai apipuola.

Yra toks posakis, kad kai žmogų bėdos užpuola, tada ir parazitai apipuola. Tremtyje visi skundėsi utėlėmis – juk namuose jų neturėjo, o vagone, kol mėnesį ar pusantro vežė, beveik visi buvo utėlėti.

– O kaip nuspręsdavo – tremtis ar lageris?

– Lageris – kaip bausmė po to, kai žmogų suima. Po karo buvo kalinami partizanai, prijaučiantys miškui, pogrindinių organizacijų dalyviai. Žmonės ištverdavo didžiulius tardymus, yra labai daug liudijimų, kaip buvo sunku, kaip į vieną patalpą sukišta daug žmonių, koks troškus ir iki rūgštumo pašvinkęs oras, žmogus neturi kur nusiprausti, į tualetą veda kas kurį laiką. Tai labai vargindavo.

Mes sakydavome – jei žmogus nieko nepadarė, jam skiria 10 metų lagerio. Jei skiria 25 metus, reiškia, žmogus iš tikrųjų dalyvavo pasipriešinime.

– Bylos baigtis būdavo aiški dar prieš tardymus?

– Tam tikra prasme – taip. Labai retai, bet yra buvę atvejų, kai vis dėlto pavykdavo kai ką išsukti. Mano giminaitė dalyvavo grupėje, kuri leido pogrindinius laikraštėlius ir juos perduodavo miškui. Giminaitei jos mama pasamdė garsią advokatę Gražbylę Venclauskaitę, ši sugebėjo įrodyti, kad ta mergaitė tikrai tik ėjo pro šalį ir nieko nematė, negirdėjo.

Kai norėjau įrašyti jos prisiminimus apie kalėjimą ir tardymus, ji tiesiog pradėjo virpėti ir sakė negalinti pasakoti. Jai jau buvo 80 metų, tiek laiko praėję, bet tai tokie sukrėtimai, kurie nueina kartu su žmogumi į kapus.

– Bet žmonės ir mokėsi, ir šventes minėjo. Kaip atrodė lietuvių gyvenimas tremtyje?

– Kai nuveža, žmogus nieko neturi – tik tiek, ką įsidėjo iš namų. Pradėjęs dirbti, gauna nedidelį atlyginimą – iš jo dar atskaičiuoja „už kelionę“. Mokyklų iš pradžių paprastai nebūdavo. Šiuo atveju tremties vietoje Korbike susiklostė gražios aplinkybės.

Buvo vienas karininkas, per karą buvo sužeistas ir užsilikęs prie vienos šeimos. Tą šeimą išvežė, o jis pas tą šeimą atvažiavo savo noru. Kadangi buvo išsilavinęs, kažkaip sugebėjo įtikinti, kad reikia atidaryti mokyklą. Joje mokėsi apie 40 įvairių tautybių vaikų.

Lietuviukai buvo labai gabūs, darbštūs, mokytojai sakė, kad lengviau dirbti su lietuvių klase, ji galbūt ne taip tobulai moka kalbą, bet nori mokytis. Visi vaikai, kurie pagal amžių netinka darbams, eina į mokyklas. Bet buvo tokių atvejų, kai uždirbti duonos eidavo vienuolikamečiai. Visokių atvejų buvo – tėvas miršta lageryje, motina miršta po metų tremtyje, o lieka keturi našlaičiai vaikai.

Buvo tokių atvejų, kai uždirbti duonos eidavo vienuolikamečiai.

Katalikų šventes žmonės švęsdavo tik šeimose. Vestuves, vardines galima buvo švęsti viešai. Žinoma, jei leisdavo lėšos. Tačiau žmonės ilgai nesituokė vis vildamiesi, kad jie čia atvežti tik laikinai ir būtinai grįš į tėvynę. Ką besakytų valdžia, kad jūs atvežti čia „navečno“ (amžiams).

– Kokius darbus atlikdavo tremtiniai?

– Didžioji dalis dirbo miško kirtimo darbus. Buvo, kas dirbo kasyklose, fabrikuose, lentpjūvėse. Bet didžioji dalis buvo medžio darbai. Kadangi technikos nebuvo, nukirstus medžius išgabendavo upėmis. Per žiemą miškas kertamas, sukraunamos didžiulės rietuvės, o pavasarį, kai prasideda atlydys, rietuvės verčiamos į vandenį ir vanduo jas neša.

Viską lydi komanda – jei specialiais įrankiais žmonėms nepavyksta atlaisvinti upės nuo susigrūdusių medžių, kas nors turi šokti į vandenį. Kai upė atlaisvėja, reikia žaibu lėkti į krantą per plaukiančius rąstus – kas įkrinta, to nebėra.

– Jūsų sudarytoje knygoje „Sibiro Madona“ daug dėmesio skiriama ir tikėjimui. Tikėjimas tikriausiai padėjo išgyventi, leido pasijusti arčiau namų, vienijo žmones.

– Negaliu pati sau paaiškinti, kodėl lietuvių tauta turėjo išgyventi tokią tragediją. Bet esame katalikai, Kristus yra Atpirkėjas, jis dėl mūsų kentėjo, mirė ant kryžiaus. Kančia yra suprasminama, tikinčiam žmogui lengviau suvokti savo išgyvenamą kančią, kad tai paskirta, kad jis turi tai padaryti.

1955 metais pradėjo paleidinėti kunigus. Būdavo, kad kunigas miškais eina 80 kilometrų, nes jo laukia tremtiniai. Dievas žmonėms buvo toks svarbus, kad, gimus vaikui, negali jo nepakrikštyti. O ekstremaliomis sąlygomis žmogų pakrikštyti gali bet kas, kas pats yra krikštytas.

Tremtyje taip ir buvo. Nijolė Sadūnaitė atsiminimuose rašė, kad politinė kalinė pagimdė vaikutį, prižiūrėtojai liepė jį išmesti, jis sušalo ir numirė. Bet, prieš jam mirštant, N. Sadūnaitė jį pakrikštijo, kad jo siela eitų į dangų.

Santuokas taip pat dažnai laimino motina, o kai kuriose tremties vietose buvo žmonių, kurie atlikdavo santuokos sakramento apeigas. Po tremties Bažnyčia pripažino šių žmonių santuokos sakramentą kaip galiojantį.

Būdavo, kad kunigas miškais eina 80 kilometrų, nes jo laukia tremtiniai.

Kalėjimuose ir lageriuose buvo populiaru iš duonos pasidaryti rožinį ir melstis. Tremtyje taip pat. Viena moteris pasakojo, kaip mama kiekvieną vakarą suklupdydavo vaikus, jie turėjo mažą Aušros Vartų Marijos paveiksliuką ir prie jo melsdavosi, prašydami: „Marija, parvesk mus į Tėvynę.“

– Čia galime pasikalbėti ir apie Sibiro Madoną – Korbiko kapinėse pastatytą Madonos skulptūrą. Kuo ji ypatinga?

– Ši skulptūra iš tikrųjų išskirtinė. Tremtyje žmonės statydavo bendrus kryžius mirusiesiems, kartais paminklus. Tačiau Madona – vienintelė per visas tremties vietas. Prie jos melstis rinkdavosi tiek tremtiniai, tiek vėliau vietiniai gyventojai.

– Man labai įdomios pasirodė ir istorijos, kuriomis vėliau buvo apipinta Madona, – žodžio „tremtis“ nebeliko, ji liko kaip meilės istorijos liudytoja.

– Skulptūra apaugo legendomis, atsirado keli straipsniai Krasnojarsko spaudoje. Buvo rašoma, kad jaunuolis buvo kare, kad jo sužadėtinė numirė vestuvių dieną, o jis iš skausmo išdrožė šią skulptūrą. Nebelieka tikėjimo aspekto, nebeaišku, kas tie tremtiniai, kaip ir kodėl čia atsidūrė lietuviai.

O ta sueiliuota meilės istorija buvo išspausdinta komunistiniame laikraštyje – tai buvo neįtikėtina. Bet iš tikrųjų suprantame, kad net žodžio „tremtis“ neturėjo būti.

– O kaip žmonėms pavykdavo sugrįžti į ankstesnį gyvenimą po tremties? Kartais sugrįžę žmonės neberasdavo savo namų, kitų nepriėmė kaimynai, laikė buožėmis, jautė priešiškumą, priešiškai žiūrėjo ir valdžia. Į kokią aplinką žmonės sugrįžo?

– Dalis žmonių liko ten, Sibire, buvo sudaryta mišrių santuokų, o darbdaviai gailėdavo išvažiuojančių lietuvių, nes lietuviai buvo išsilavinę, geri darbuotojai.

Bet žmonės grįždavo. Buvo išleistas įsakymas, neleidžiantis tremtiniams apsigyventi Lietuvoje. Žmonės registruodavosi per kyšius, nes neregistruotų į darbą nepriimdavo. Buvo įmonių, kuriose galėjai lengviau gauti darbą. Kam padėjo laimingas atsitiktinumas, kam duoti kyšiai, o kas sutiko tremtiniams padedančių įvairių įmonių vadovų, kurie, net žinodami, kad gali gauti per galvą, priimdavo tremtinius į darbą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.