Atrodytų, kad 1387-ieji žymi krikščionybės pradžią ir pagonybės pabaigą. Bet ne visai. Su savomis tradicijomis, dievais pagonybė, kaip rodo prieš 5 metus vykęs Lietuvos gyventojų surašymas, yra išpažįstama daugiau nei 5 tūkst. žmonių. Ir šis skaičius, palyginus su 2001-aisiais, yra keturis kartus išaugęs.
Pasak Lietuvos pagonių bendruomenės „Romuva“ krivės Inijos Trinkūnienės, šis augimas „susiję su lietuvybe, tautiškumu, mūsų vykdoma veikla – bent dabartiniu metu mes darome daug šeimos apeigų, t.y. jungtuvių, vaikų palaiminimo.“
Be to, krivės teigimu, įtakos turi ir emigracija: „Tas laisvas žmonių judėjimas ir pabuvimas svetimuose kraštuose juos keičia. Galbūt nutautėjama, bet iš kitos pusės, išvažiavę, laikydamiesi tam tikro atstumo, žmonės pradeda pažinti, suprasti savo tėvynę Lietuvą, ją įvertinti. Jie tada, palygindami su kitomis kultūromis, gali kažką atrasti. Ir labai dažnai būna, kad, tarkim, jungtuvių prašo žmogus, gyvenantis kažkur užsienyje.“
– Kaip Jūs pati įsitraukėte į „Romuvą“?
– Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiuolaikinės „Romuvos“ pradžia yra 1967 metai – tuomet pirmą kartą buvo užkurtas aukuras, sakomos maldos dievams, bet tais laikais pasakyti, kad tai buvo religinė organizacija ar vykdoma religinė veikla – neatsargu ir neįmanoma. Juolab, jeigu tu kokią etnokultūrinę šventę norėjai švęsti, nebuvo gerai. Bet ta veikla vienaip ar kitaip prasidėjo, siauruose rateliuose buvo švenčiamos šventės, vykdomos jungtuvių apeigos. Aišku, jų buvo nedaug – galima sakyti, per tą sovietinį laikotarpį vos keletas, bet vis tiek tai buvo simbolinė pradžia.
1967-aisiais dar mokiausi mokykloje, po poros metų pradėjau studijuoti, apie 1970-uosius pirmąkart nuvykau į kraštotyros ekspediciją, kurią organizavo Jonas Trinkūnas [„Romuvos įsteigėjas, velionis I. Trinkūnienės vyras] su draugais. Mane, tiesą sakant, patraukė senovinė dvasia, o ta dvasia pasireiškia per liaudies dainas. Liaudies dainos buvo tas dalykas, kuris mane labai sužavėjo. Ir iki šiol tai yra tokia galybė…
Kritikai sako, kad tos tradicijos nebėra, kad ji nutrūkusi, bet kada girdime sutartines, kurioms yra ne vienas tūkstantis metų, mes, be jokios abejonės, galime sakyti, kad tai yra sakrali dvasinė tradicija. Nepertraukiama.
– Ar siejate savo religiją su lietuvybe, ar joje atsispindi jos aukštinimas? Ar tai nebuvo viena iš priežasčių, kodėl sovietmečiu aukurą norėta uždrausti?
– Visi dalykai, kuriais mes remiamės ir teigiame, su lietuvybe ir nacionališkumu siejasi. Bet čia yra ir kitas įdomus dalykas: iš vienos pusės – tai lietuvybė, tautiškumas, patriotizmas, o iš kitos – tie dalykai, kuriuos mes darome (ugnies apeigos, aukojimai) siekia labai senus laikus. Atitikmenų galima surasti įvairiose tradicijose, tarkim, induizme, vedų kultūroje. Labai daug tokių. Įdomu ir tai, kad kuo eini giliau į savo senąją kultūrą, tuo atrandi daugiau sąsajų su kitomis kultūromis.
– Praėjusių metų „Romuvos“ veiklos ataskaitoje išties matosi, kad skiriate nemažai dėmesio bendradarbiavimui su Indija. Kaip vyksta šis bendradarbiavimas?
– Mūsų draugystei nemažai metų, ji prasidėjo, kai mes įkūrėme Pasaulio etninių religijų kongresą 1998 metais. Jis buvo įkurtas J. Trinkūno iniciatyva Vilniuje, tuomet sukvietėme senojo tikėjimo išpažinėjus iš visos Europos, pasaulio, kiek sugebėjome. Pirmaisiais metais iš Indijos svečių neturėjome, bet vėliau jau ir iš ten atvažiavo pora žmonių. Man buvo labai įdomu, kaip jie stebėjo, kaip mes viską darome, ypač apeigas, ugnies apeigas. Jie pasakė – va, tai, ką jūs darote, yra senovinė indų tradicija. Pati archajiška indų tradicija, kurią jie turi. Tai yra Agniotra (Agnihotra), kaip jie ją vadina.
Tai buvo labai didelis įvertinimas iš jų pusės ir taip prasidėjo tas bendradarbiavimas – jie ėmė į savo konferencijas kviesti ir mus. Paskui susipažinome su žmonėmis, kuriems buvo įdomi lietuvių kultūra. Pernai jų delegacija buvo atvykusi į mano įšventinimo apeigas, jos vyko ant Gedimino kalno. Dabar vėl bus konferencija, į kurią esu kviečiama.
– Kaip paaiškintumėte išaugusį pagonybę išpažįstančiųjų Lietuvos gyventojų skaičių?
– Tai susiję su lietuvybe, tautiškumu, mūsų vykdoma veikla – bent dabartiniu metu mes darome daug šeimos apeigų, t.y. jungtuvių, vaikų palaiminimo. Per vienas jungtuves susirenka vidutiniškai apie 40–50 žmonių. Jei, tarkim, padaroma koks 100 apeigų per metus ir tą šimtą padaugini iš 50, išeina 5 tūkst. Penki tūkstančiai pamato ritualus. Pamato ne per televiziją, bet betarpiškai. Tai yra visai kas kita, negu tik pasakojimas. Mes pasakomis nelabai užsiimame. [...]
Man atrodo, kad vienas iš tokių dalykų, kuris šiaip nėra teigiamas, tačiau augina mūsų tikėjimą išpažįstančiųjų žmonių skaičių, yra emigracija. Bet kuriuo atveju tas laisvas žmonių judėjimas ir pabuvimas svetimuose kraštuose juos keičia.
Galbūt nutautėjama, bet iš kitos pusės, išvažiavę, laikydamiesi tam tikro atstumo, žmonės pradeda pažinti, suprasti savo tėvynę Lietuvą, ją įvertinti. Jie tada, palygindami su kitomis kultūromis, gali kažką atrasti. Ir labai dažnai būna, kad, tarkim, jungtuvių prašo žmogus, gyvenantis kažkur užsienyje.
– Vadinasi, Jūsų bendruomenės tikėjimą išpažįstančiųjų žmonių yra ir užsienyje?
– Yra, bet, man atrodo, kad vis dėlto apie Katalikų bažnyčią ten telkiasi žmonės. Nes jie turi tradicijas, savo bažnyčias, tai yra lengviau, negu, tarkim, pagoniams.
– Religijotyrininkė dr. Milda Ališauskienė teigė, kad „senovės baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“ kėlė klausimus apie savo pripažinimą tradicine, tačiau sulaukė gana aštrių vertinimų iš Katalikų bažnyčios pusės“. Kokie tai buvo vertinimai?
– Žiūrint į mūsų santykį su krikščionybe, mūsų požiūrį į ją ir jų į mus, tai yra labai didelis skirtumas, nes mes pripažįstame, kad jie yra, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti, ką jis tiki ir t.t. Tuo metu jie sako, kad mūsų kaip ir nėra, kad mes kažkokie dabar atsiradę, kad neturime jokio tęstinumo, kad mes viską susigalvojome, kad mes esame pagonys ir pagonys, įsivaizduok, ten velnio kažkokie išgalvoti. Šią visą propagandą jie skleidžia bažnyčiose iš sakyklų. Oficialiai jie šito, kaip ir dabar, nelabai linkę sakyti, juo labiau kad bet koks jų pasisakymas būtų kaip ir reklama mums. Tai jie to specialiai neskelbia, bet kalba tuose uždaruose ratuose.
O šiaip, aišku, jie bijo mūsų konkurencijos, nes, kaip mes ir kalbėjome, „Romuva“ labai smarkiai susijusi su lietuvybe. Vienas iš argumentų, kurį jie aiškino norėdami sumenkinti mūsų veiklą: „Taigi čia etnografinis būrelis“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tie žmonės užsiima kažkokia tradicija. O iš kitos pusės jie sako, kad tos tradicijos nėra. Tai čia yra prieštaravimas. Vadinasi, jeigu tu remiesi etnografiniais šaltiniais, darai kalendorines šventes ir t.t., su religija nieko bendra neturi.
Jie kartu teigia, kad viskas yra nutrūkę, seniai jau nutrūkę… Bet kaip viskas nebus nutrūkę – juk tai yra jų nuopelnas. Aš galėčiau tai netgi palyginti su Amerikos okupacija, kurią baltieji įvykdė, kai jie išnaikino indėnus. Dabar tai yra kompensuojama ir indėnams yra visaip padedama.
– Ar tik dėl Katalikų bažnyčios pozicijos „Romuvai“ nepavyko įsiteisinti kaip tradicinei religijai, ar buvo ir kitų prieštaravimų?
– Tai tarsi du etapai. Pirmasis – kada buvo teikiamas religijų įstatymas. Suprantama, Seimas nelabai ten kažką apie mus tuomet žinojo bei teko susidurti su pasipriešinimu, kilusiu iš katalikų. Kitas etapas buvo apie 2002 metus, kai vienas Seimo narys, Gediminas Jakavonis, ėmėsi iniciatyvos, bandydamas „Romuvą“ įteisinti, bet, man atrodo, tie įstatymo pakeitimai net nebuvo svarstomi.
Kitąmet mūsų bendruomenė švęs 25-ąjį gimtadienį – 1992 metais mes užregistruoti Teisingumo ministerijoje. Todėl mes galime gauti valstybės pripažintos religijos statusą, bet vis tiek tai nėra tradicinės religijos statusas, o tai trupučiuką aukštesnis lygmuo, negu dabar, ir tokių pripažintų jau yra keletas – visos jos yra krikščioniškos.
– Kokius kriterijus reikia atitikti, siekiant įteisinti savo religiją kaip tradicinę?
– Vienas iš pagrindinių kriterijų yra tęstinumas, o kitas – pripažinimas visuomenėje. Palaikymas, pripažinimas.
– Nesinori per daug supriešinti su krikščionybe, bet, nors Lietuva neturi valstybinės religijos, panašu, kad ji bando prisiimti religinę kontrolę ir visus lietuvybės puoselėjimo nuopelnus iš gūdžių tarybinių laikų.
– Yra vienas Ainės Ramonaitės leidinys „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“.
Jame, apklausus daug to meto žmonių, kokie judėjimai vedė nepriklausomybės link, buvo atliktas tyrimas. Išskiriami trys pagrindiniai veiksniai: etnokultūrinis, kurio dalimi buvome mes, antras – toks muzikinės pakraipos, ir trečias – Katalikų bažnyčios kronikos. Aišku, jie nebuvo vienodai pajėgūs, bet ji nustatė, kaip tinkliškai jie funkcionavo, o kada jau atėjo Sąjūdis, tos struktūros jau veikė per grynai asmeninį ryšį. Labai įdomi, moksliškai pagrįsta knyga.
– O štai leidinyje „Religinių mažumų lygių galimybių užtikrinimas Lietuvoje: problemos ir rekomendacijos“ įžvelgiama bendra tendencija, kad nuo 2007 iki 2014 metų mažėja tolerancija bet kokioms religijoms, įskaitant ir krikščioniškoms. Kodėl tai vyksta?
– Tai atspindi bendras tendencijas, kad smarkiai auga žmonių „nureligėjimas“. Tai ir pasaulinė tendencija. Aišku, išskyrus musulmonų kraštus. Tą „nureligėjimą“ aiškiai gali pastebėti lankydamasis ten, kur religija klesti, tarkime, Indijoje – kiekvienuose namuose ar biure, ar dar kažkur gali pamatyti altorių. Bet čia yra jų kultūros dalis. Vis dėlto mūsų pliusas yra tas, kad turime savo etnokultūrinį pagrindą, kad nesame kilę, taip sakant, tuščioje vietoje. Bet vis tiek krikščionybė yra atnešta, kaip bekalbėsi.
