Dvarininkai be dokumentų: vienuolika Šriubiškių dvaro šeimų gyvena be adreso

Artūras Morozovas, LRT.lt
2021.05.23 07:00
Šriubiškių dvaras

Dauguma Šriubiškių kaimo gyventojų įsikūrę viename pastate. Net vienuolika šeimų gyvena mediniuose 19 amžiaus pabaigos dvaro rūmuose. Sovietmečiu juose veikusi kolūkio kontora galiausiai virto butais, kuriuose apsigyveno ten dirbusiųjų šeimos.

Praeities prabangą menantys rūmai su mediniu keturių kolonų frontonu šiandien sprendžia įsisenėjusią problemą – griuvus sovietmečiui jo gyventojai pavėlavo įteisinti nuosavybę.

Dabar dvaro rūmai priklauso Valstybės turto fondui, o šiuo metu vykstančiame teismo procese siekiama juos pripažinti besavininkiais ir perduoti savivaldybei, kuri savo ruožtu žada paskirstyti butus ten jau kelis dešimtmečius gyvenantiems ir mokesčius mokantiems žmonėms.

Rūmų gyventojų pagrindinė problema – nuosavybės dokumentų neturėjimas – reiškia, kad į paveldo registrą įtrauktų rūmų remontas formaliai negalimas. Kiauras stogas, atsilupinėjančios neapšiltintos sienos, sulinkusios frontono lubos laukia renovacijos.

Dvaro rūmuose gyvenantys žmonės teigia, kad imtis remonto negali ir dėl kitos priežasties – susidariusią situaciją gaubia nežinia, vis pasigirsta gandų, kad bet kada jie gali būti iškraustyti. Todėl niekas nesijaučia drąsus investuoti į gerovės kūrimą.

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Atvažiuoja apžiūrėti tarsi eksponatų

Šriubiškių dvaras matomas nuo kelio, vedančio į Paberžę. Pasukus nuo jo, dvaro kieme pasitinka pavasarinis veiksmas: kažkas formuoja lysves darže, kažkas grėbia lapus. Jauna šeima neša kilimus į lauką. Kompanija, vykstanti į artimiausią parduotuvę Paberžėje, aptarinėja pirkinių sąrašą. Marinuotą mėsą suspaudusi grotelėse moteris neša ją prie greta tvenkinio degančios šašlykinės, keletas jaunuolių žvejoja. Kieme gausu vaikų.

Prisistačius ir paprašius papasakoti daugiau apie šį dvarą bei gyvenimą jame, vietiniai bendrauja nenoriai. Sutiktos jaunos moterys teigia nekomentuosiančios ir pasiūlo kreiptis į kitame dvaro gale gyvenančius žmones. Šie kalbėti taip pat atsisako: „Neturime ko papasakoti. Ką dar apie tai rašyti? Viskas tuoj sugrius.“

Nenorą bendrauti vėliau paaiškina šio pasakojimo pašnekovai. Pastaruosius mėnesius dėl poros publikacijų žiniasklaidoje dvaras sulaukė daug dėmesio.

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Pasisveikinu su Ira. Prie manęs ji prieina iš savo daržo ir nedidelio sodo namelio pačiame dvaro kieme. Šiltesniu metų laiku ji su vyru persikelia gyventi ten, mat bute rūmuose gyvena jos vaikai ir anūkai. Su Ira kalbuosi rusiškai.

„Čia gyvenu nuo vaikystės. Mano tėvai kilę iš šio kaimo, ten, kiek tolėliau. Mama dar prisimindavo, kaip ponas čia atvykdavo vasaromis. Dvaras buvo jo vasarų rezidencija. Aš pamenu, kaip čia buvo kolūkio kontora, o va ten, anoje pusėje, gyveno žmonės. Ten buvo salė, kur rodydavo kiną ir vykdavo šokiai. Šiame name gyveno labai daug įvairių žmonių, skirtingų šeimų. Čia nutiko labai daug istorijų.

Žinote, visada anksčiau geriau buvo. Turėjome darbo, visi jauni buvome. O čia, pamenu, buvo didelis gražus parkas. Na ir dabar parko teritoriją prižiūrime patys. Tvarkome kiemą, darome ir daržus. – Mosteli ranka į savo žemės sklypą, kuriame kai ką jau ir pasodino. – O kaip be daržo kaime? Ten maniškis, ten – kaimynų. Auginame viską: bulves, burokus, morkas... Viską, kaip ir priklauso kaime.“

Ira pripažįsta, kad gyvenimas čia nėra blogas, vienintelė problema – kad neturi nuosavybės dokumentų: „Anksčiau gąsdino, sakė, kad iškeldins. Buvo baimės. Bet kaip sėdim, taip sėdim.“

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Dvaro rūmuose yra keliolika butų su virtuvėmis. Praustis gyventojai važiuoja į pirtį arba šildo vandenį iš šulinio. Didelių patogumų, anot pašnekovės, čia nėra.

Kieme girdžiu pokalbius lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Moteris sako, kad daugiausia čia gyvena lenkiškos kilmės žmonių, tik viena kita lietuvių šeima.

Paklausta, ką dirba šio kaimo žmonės, Ira atsako, kad vietoje darbo nėra, todėl daugelis važiuoja į Vilnių: „Pora žmonių dirba Santariškėse, kažkas „Akropoly“, o kažkas jau pensijoje ir būna čia. Tačiau niekas iš mūsų nėra emigravę į užsienį, visi šaukia, kad niekada niekur neišvyks.“

Pašnekovė pasakoja, kad dauguma namo gyventojų čia gyvena nuo senų laikų, čia auga jų vaikai ir vaikų vaikai. Todėl ilgainiui dvaro gyventojai tapo viena gimine: „Va ten mano brolis stovi. Gyvena ir pusseserė su šeima. Pati vyriausia dukra irgi. Per tiek laiko čia visi tapome giminaičiais.“

Mums šnekučiuojantis viduryje kiemo, pašnekovė pakviečia prie pokalbio prisidėti pro šalį einančią merginą.

„Ne, aš nekalbėsiu, neseniai jau išsipasakojau vieniems, pavargau nuo komentarų“, – atsako ši.

Ira paaiškina, kad pastaruoju metu prie dvaro kone kasdien atvyksta daug smalsuolių, stabteli turistai: „Atvažiuoja apžiūrėti mūsų kaip kokių eksponatų. Sustoja, fotografuoja.“

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Į dvarą grįžo iš emigracijos

Prie mūsų prieina ir į pokalbį įsitraukia jauna mama Agata. Ji taip pat nenori fotografuotis ir išsamiai prisistatyti.

„Ne, nereikia. Paskui prirašysite nesąmonių. Nenoriu. Va, prieš kelias dienas lankėsi vienas žurnalistas, gražiai kalbėjo, o po to parašė, kad čia dvorec pomoika (rūmai šiukšlynas – liet.). Kaimynė jam lankantis buvo išdžiausčiusi skalbinius, kieme buvo palikti vaikų žaislai.

Dar „KK2“ padarė laidą – teigė, kad mes mokame tik už šviesą ir gyvename kaip valkatos. Vėliau buvo negražių komentarų. Į mūsų kiemą kasdien užsuka kas nors pažiūrėti, žurnalistai taip pat dažnai rašo, lenda, kartais net pro langus filmuoja. Kai kuriems gyventojams tai nepatinka“, – Agata vardija nepasitikėjimo priežastis ir parodo vieno žurnalisto įrašą socialiniame tinkle.

„Labai gerai lietuviškai kalbate, – įsiterpiu. – Na, mano tėvas yra lietuvis, o mama lenkė. Ir angliškai kalbu neblogai, nes ketverius metus gyvenau Anglijoje. Su vyru dirbome Bostone, bet nesusiklostė ten taip, kaip tikėjomės. Būdavo taip: namai, darbas, namai, darbas… Daugiau nieko nematėme. Maniškis dirbo dieninėje, aš naktinėje pamainoje. Vaiką jau turėjome, jam dabar penkeri.

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Ten, kur mes gyvenome, Bostono pakrašty, buvo kaip kaime – visi savo gyvenimus gyvena atskirai, važiuoja į darbą miestan, o grįžę būna kas sau. Pasiilgau Lietuvos kaimo, gamtos. Čia galima į mišką iš namų nueiti pasivaikščioti, laužą kūrenti. Ten buvo miniatiūrinis žemės plotas. Taip kankinomės ketverius metus.

Prasikankinome ir grįžome. Maniškis pirmas grįžo, paskui aš. Grįžus dvejus metus nieko nesinorėjo dirbti, norėjosi pabūti su sūnumi, ilsėtis. Dabar ieškau darbo kur nors fabrike, su normaliomis darbo valandomis. Šią vasarą ruošiuosi laikyti traktoriaus teises. Maniškis išlaikė, aš buvau kartu, supratau, kad nėra taip sunku“, – planais dalijasi Agata.

Šiuo metu jos vyras darbuojasi pas ūkininką, kurių, anot Agatos, šiose apylinkėse nemažai, vis atsiranda ir naujų.

Darbą picų fabrike Anglijoje Agata susirado per agentūrą: „Mano vadovai buvo lietuviai ir keli lenkai. Kai dirbdavau naktį, dienomis miegodavau – atsikeldavau popiet ir vėl netrukus reikėdavo į darbą. Septintą valandą ryto grįžti namo, pasiimi vaiką iš vyro, tada jis į darbą važiuoja. Ir taip nuolatos keičiamės. Grįžusi iš Anglijos, kai ateina šalčiai, patiriu problemų dėl sąnarių, nes ten dirbdavau prie šaldytos produkcijos, dažnai sušaldavau. Nežinau, man atrodo, kad vykstant ten su vaiku užsidirbti yra labai sunku. Dviese – galbūt.

Buvo gera sugrįžti. Pamenu, užsikūrėme didžiulį laužą, kepėme šašlykus, visi kaimynai susirinko.“

Paprašyta paskaičiuoti, kiek žmonių gyvena name, Agata skaičiuodama lenkia pirštus: „Vienuolika antrame aukšte. Iš viso apie trisdešimt gyventojų su vaikais.“

Moteris atsako, kad dažniausiai laiką leidžia vaikščiodama miške ar dirbdama daržuose: „Diena praeina greitai. Vakare visi susitinkame čia, kieme. Susimetame pinigų, išsikepame šašlykų.“

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Privažiuoja berniukas su dviračiu. „Čia mano sūnus“, – pristato ji. Teiraujuosi vardo. Mama perklausia jo lenkiškai. „Dominik“, – atsako šis.

„Suprantate, čia gyvenantys žmonės neturi kur daugiau gyventi. Dvaras beveik griūva – mūsų aukšte grindys pažemėjo per 15 centimetrų. Sudėjome kitas grindis, nuleidome lubas. Kadangi dvaro sienos medinės, name žiemą šalta, todėl pažeminus lubas būna šilčiau.

Per šią žiemą mes, keturios šeimos, sunaudojome 60 kubų malkų. Kiekvienas tvarkosi pagal savo išgales. Kai kur sienojai jau pradėjo pūti. Norėtume čia pragyventi dar bent porą metų, kol savo namą pasistatysime, žemę susitvarkysime“, – Agata tikina, kad ir elektros dvare negali įsivesti atskirai į butus, turėti asmeninių skaitiklių.

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Gyvenimas be adreso

Priėjusi mergaitė ištiesia saldainį. Julijana eina į penktą klasę. Šiuo metu vyksta nuotolinis mokymas, tad ji apgailestauja, kad ilgai nematė ir labai pasiilgo klasiokų: „Devynias valandas namie telefone išsėdėti nelengva. Anksčiau nenorėdavome į mokyklą, bet tikrai norėjome prie telefonų sėdėti. O dabar atvirkščiai.“

Julijana pasiūlo aprodyti dvarą iš išorės. Prie pastato frontono stovi sūpynės vaikams, dvaro prieigose gausu įvairių daiktų, rakandų. Prie kai kurių dvaro pastato langų išlikusios senosios langinės.

Rūmai turi du įėjimus. Pastato gale įėjęs patenki į koridorių, kuriame yra įėjimai į skirtingus butus. Koridorius aplipintas įvairiais plakatais. Kitoje pastato pusėje žmonės įsirengę gėlyną. Už dvaro pastato prasideda žmonių daržai su nedidelėmis pašiūrėmis. Aplink dvarą nuolat vaikšto ir bendrauja jo gyventojai. Netoli dvaro yra tvenkinys, kurį sutvarkė ir gausiai įžuvino rūmų gyventojai. Dabar tai tapo traukos vieta, kur dažniausiai laiką leidžia dvaro gyventojai.

Julijanos tėtis Jusefas čia gyvena dvidešimt metų. Visi jo vaikai gimę dvare. Vyras pakviečia kartu išgerti kavos ir truputį papasakoja apie save. Jis dirba statybininku, daug laiko praleidžia su brigada važinėdamas į įvairius objektus: „Darbo tikrai yra, nereikia niekur į užsienį važiuoti.“

„Kai sakome, kad gyvename dvare, daugelis stebisi, klausia, ar čia mes vieni gyvename ir dvaras priklauso mūsų šeimai“, – šypsosi vyras.

„Mums sako, kad namas priklauso valstybei, o institucijos kratosi. Gyvenu čia dvidešimt metų, prirašėme daug įvairių prašymų. Stogas laša, bute pasidarėme remontą, kai lyja, viskas bėga kaip pro kiaurasamtį. Statome kibirus. Jei leistų, susitvarkytume stogą patys. Norėjome ir langus pasikeisti, bet sakė, kad negalima, nes dvaras paveldinis.

Šriubiškių dvaras
Šriubiškių dvaras / A. Morozovo/LRT nuotr.

Darome viduje remontą ir galvojame, kad kiekvieną dieną gali atvažiuoti ir pasakyti – išeikite. Ir kur mes eisime? Buvo tokių gandų, gąsdinimų. Bijome, kad padarysime kapitalinį remontą ir bus pasakyta išeiti. Niekas juk nieko nekompensuos.

Kažkada buvo atvažiavęs seniūnas su brigada. Paprašė padaryti elektros lizdą išorėje, kad meistrai galėtų prisijungti įrankius ir tvarkyti stogą. Išvedėme kištukinį lizdą. Jau pusmetį laukia.

Čia nėra ir adreso, negalime prisiregistruoti, bet mokesčius už elektrą, už šiukšlių išvežimą mokame“, – užsitęsusią situaciją nupasakoja Jusefas.

Kartą susirgus dukrai jis kvietė greitąją pagalbą. „Skambiname ir sakome: Vilniaus rajonas, Šriubiškių kaimas, Sodų gatvė 15. Mums atsakė, kad nėra tokio adreso. Vadinasi, mes neegzistuojame“, – pokalbį užbaigia vyras.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.