Lietuvoje

2021.05.04 18:01

VU rektorius Petrauskas: jeigu Vytautą Didįjį pradėtume vertinti „juoda-balta“ kategorijomis, turėtume pervadinti daugybę gatvių

Simas Čelutka, LRT KLASIKOS laida „Tarp praeities ir ateities“, LRT.lt2021.05.04 18:01

Prieš kiek daugiau nei metus inauguruotas Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas kalbėjo apie universiteto misiją, kurią, nors tai yra viena ilgaamžiškiausių institucijų, keičiantis laikams reikalinga permąstyti. Laikas su pandemija tai patvirtina – stinga pasitikėjimo vakcinomis, patariančiais ekspertais ir pačiu duomenimis grįstu sprendimų priėmimo keliu. Su iššūkiais susiduria ir istorikų cechas, kuriam lūkesčiai dideli, tačiau istorijoje dairomės ne to, ko pirmiausia reikėtų, sako R. Petrauskas.


Šalia parlamento ir politinio atstovavimo, šalia savivaldos ir laisvės principų universitetas priklauso didiesiems atradimams, universiteto, kaip laisvos dėstytojų ir studentų sąjungos, o kartu nuo valdžios nepriklausomos mokslo organizacijos, „idėja yra didinga“, LRT KLASIKOS laidoje „Tarp praeities ir ateities“ sakė VU rektorius, profesorius R. Petrauskas.

„Natūralu, jog kiekviena tokio masto, tokios apimties idėja reikalauja naujo permąstymo kiekvienoje epochoje, galima sakyti, kad kiekviena karta iš naujo susikuria savo santykį su universitetu. Juolab kiekvienoje kartoje vykstantys lūžiai ar krizės neišvengiamai mus sugrąžina prie tam tikrų pirminių klausimų.

Negalime pabėgti nuo pandemijos temos, kuri šiuo atveju taip pat mus gana brutaliai prie to sugrąžino, staiga universitetas kaip bendruomenė dingo, mes jos negalime apčiuopti. Aišku, šiuolaikinės technologijos sukuria mums erzacus, kurie tikrai tam tikra prasme pasiteisino: mes turime duomenų bazes, skaitmenizaciją, kad ir nepakankamą, mes turime teamsus, zoomus ir panašiai.

Bet vis dėlto iškyla klausimas, ar tai, kas dabar vyksta, nėra didžiulis eksperimentas su visa visuomene ir kartu su jos dalimi – universitetu. Tokia krizė mus dar kartą sugrąžino prie klausimo, kas yra universitetas. Ir, man atrodo, paaiškėja, kad normalybėje mes vis dėlto užsižaidėme su tokiais dalykais kaip reitingai, publikacijos labai geruose žurnaluose ir kiti dalykai, bet pamiršome, iš akių šiek tiek išleidome esminį dalyką, kad universitetas visų pirma yra dėstytojo ir studento santykis, o visa kita yra arba būtinos prielaidos – kaip kad aukšto lygio mokslas, arba neišvengiami geri šalutiniai efektai, kaip universiteto įtaka visuomenei ir valstybei“, – kalbėjo laidos pašnekovas.

Universitetas – vieta, kur žinojimas kaupiamas, atnaujinamas, juo dalijamasi. Kažkuriai grandžiai nutrūkus, daug prarastų ir visuomenė, įsitikinęs pašnekovas. Pastaraisiais dešimtmečiais universitetuose gilėjant specializacijai, koncentruojantis dažniau į detalias, tačiau kartu siauras sritis, stebėtojai įvardija tai kaip universitetų virsmą „multiversitetais“. Mat ir etimologiškai, vien savuoju pavadinimu, universiteto idėjoje užkoduota plataus, visuminio žinojimo ambicija.

Čia esama pozityvių pusių, sako R. Petrauskas, tačiau kyla rizika ir pamesti prasmės klausimą.

„Yra daug didesnė bendruomenė, kuri domisi, dalijasi, diskutuoja. Jeigu didesnė bendruomenė, tas klausimų ratas, kuris gali būti paliestas, yra daug platesnis, bet kartu ir daug labiau specializuotas. Ta specializacija vis dėlto yra turbūt neišvengiama. Su nuo 19-ojo amžiaus vykstančia mokslo ekspansija, universiteto augimu, masinio universiteto atsiradimu, apskritai dramatišku švietimo būklės pasikeitimu modernybės visuomenėje tas žmonių skaičius yra daug didesnis, klausimų specializacija yra gilesnė, bet tada, aišku, kyla dėsningas klausimas – ar mes nepametame bendresnių dalykų? Ar mes pagaliau žinome, ką darome ir dėl ko visa tai vyksta? Sakyčiau, tai yra neišvengiama įtampa, kuri kiekvienos disciplinos turi būti iš naujo permąstoma ir atsakoma.

Vienas iš praktinių sprendimų universitetuose yra skatinti tarpdalykiškumą. Ne kaip madingą sąvoką. Iš tiesų matome, kad tie žmonės, kurie ankstyvuoju profesinio augimo, ugdymo laikotarpiu susiduria su įvairesnėmis disciplinomis, mokyklomis, dažnai yra pajėgūs duoti universalesnius atsakymus. Bet noriu pabrėžti neišvengiamą specializaciją – jeigu nori ką nors tarptautiniu lygiu daryti, vis dėlto turi turėti savo specializuotą temą, esi tuo laimingesnis, jeigu jų turi kelias. Ta įtampa tarp specializuoto ir universalaus žinojimo yra mūsų realija, su kuria turime dorotis“, – kalbėjo VU rektorius.

Dar prieš išrinkimą į pareigas deklaravęs siekį didinti Vilniaus universiteto matomumą visuomenėje, stiprinti mokslinės ekspertizės vaidmenį, R. Petrauskas sako, kad mokslas bent iš dalies yra viešoji veikla, tad ir mokslininkas – šiek tiek viešas žmogus, jis neturėtų vengti dalytis įžvalgomis, tyrimų rezultatais, jeigu jo laukas įdomus ir aktualus visuomenei.

Juolab laikais, kuomet informacijos daug, ir ne visuomet teisingos. Tiesa, pagalbos komunikuojant kartais gali reikėti patiems mokslininkams.

„Mes turime iš naujo klausti ir pamėginti įtikinti, kas yra mokslininkas, kas yra ekspertas, kokia jo dalis žinojime, kiek galime juo pasitikėti. Ir universitete tai nėra savaime suprantama, jie galbūt taip norėtų – o turtingi universitetai taip ir gyvena – užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir užsiimti tais sau įdomiais dalykais, nepavojingais, niekam nekeliančiais problemų. Bet Lietuvoje mes neturime tokios privilegijos, kita vertus, manau, tai yra mūsų tam tikra atsakomybė ir iš čia mano tezė, kad mokslas vis dėlto yra viešoji veikla abstrakčiąja prasme, o kiekvienas mokslininkas šiek tiek vis dėlto yra viešas žmogus – jeigu visuomenė domisi tais klausimais, jis turi pateikti savo kompetentingą ekspertinį žinojimą.

Turime mėginti atsikariauti šią erdvę. (...) Kartais iškyla klausimas, ar kas nors turi ateiti į pagalbą, tai aš sutinku, kad kaip kiekviena sritis, taip ir mokslo komunikacija, pavadinkime ją taip, yra profesionalus dalykas. Gali būti profesionalių mokslo komunikatorių, kurie galėtų padėti mokslininkams, juos prakalbinti, – žurnalistas, komentatorius, kuris gilinasi į tas temas, tam tikras mokslo sritis. Tikiu, jis būtų pajėgus prakalbinti tuos mokslininkus, tarp kurių ne kiekvienas yra šios srities natūralus talentas“, – kalbėjo VU rektorius.

Pasitikėjimo vakcinomis klausimas – aktualija, sugrąžinusi dėmesį mokslo autoritetui, tačiau vietos pasisakyti čia apstu ne tik medikams, gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovams.

„Kyla klausimų, kiek tai yra privaloma, fundamentinių klausimų, laisvo žmogaus pasirinkimo klausimų“, tad svarbu girdėti filosofus, istorikus, psichologus ar kitus mokslo žmones, atkreipė dėmesį R. Petrauskas.

Tačiau sprendimai turėtų priklausyti tiems, kam deleguota valia spręsti ir kurie prisiima tiesioginę atsakomybę prieš visuomenę, t. y. politikams, pridūrė profesorius.

„Bet priimant sprendimus tikrai reikia epistemologijos, reikia žinojimo, ir tada labai svarbus yra politikų apsisprendimas, ką pripažinti tais ekspertais. Labai vertinu ir iš principo pritariu idėjai tiek iš prezidentūros, tiek iš Vyriausybės – visame pasaulyje taip vyko ir pasiteisino ekspertų grupių sudarymas. Bet ar matome įtrauktus humanitarus? Ne dėl to, kad atstovaučiau jiems kaip humanitaras pats, bet ši krizė nėra tik medicininės problemos sprendimas. Buvo atpažintos psichologinės problemos ir gerai, kad tarp ekspertų psichologai įtraukti, bet kartu tai ir didžiulė humanitarinė problema – ką pasirinkti, kaip tęsti, kokius mechanizmus įvesti.

Galvoju, kad proga įtraukti humanitarinio žinojimo žmones gal šiek tiek jau ir praleista – filosofus, istorikus, politologus, net nesvarbu, kokių sričių. Visgi pasirinktas labiau technokratinis sprendimų paieškos kelias, operuojant duomenimis, kurių kartais, sakoma, nepakanka, ir tai yra teisinga, toks yra mokslinis žinojimas, duomenų reikia. Bet yra ir tų duomenų interpretacija. Nesakau, kad humanitarai turi priimti galutinius sprendimus, tikrai ne, bet įtraukti į diskusiją, išgirsti jų argumentus, (...) gilintis į pasaulinę situaciją, žiūrėti, kas vyksta Lietuvos visuomenėje, pagaliau sekti diskusiją visuomenėje ir kiek nors transliuoti šiuos dalykus – tokią gilią funkciją tikrai matyčiau“, – kalbėjo jis.

Ko tikimės iš istorijos?

Dėl to, kad „istorija yra nuolat vykstantis gyvenimas“, o santykį su istorija – asmenine, šeimos ar tautos – turi kiekvienas, nuomonę apie praeities reiškinius, įvykius ir žmones dažnai taip pat turi daugelis.

„Kiekvienas žmogus yra savotiškas istorijos ekspertas“, – neironizuodamas sako R. Petrauskas. Tačiau iš istorijos mokslo neretai tikimasi ne to, ko reikėtų.

„Suprantama, iš istorijos daug tikimasi – kad ji kažką sutelks, išspręs, suvienys, parodys tikslą. (...) Bet vienas iš svarbių dalykų, dėl kurio turime sutarti brandžioje visuomenėje, kad istorija yra ne vien pergalės, sėkmės ir laimingos pabaigos. Istorija nebūtinai yra sėkmės istorija ir joje yra temų, kurios suteikia pagrindo kritiškai galvoti. Ir istorija nėra žinių depozitas, iš kurio galima tikėtis, kad suvoksime savo dabartinę situaciją, ji suteiks mums laimės ir pasitenkinimo, iš jos pasisemsime stiprybės. Tą galima daryti, bet tai nėra pagrindinė istorijos užduotis“, – kalbėjo VU rektorius.

Istorija turėtų leisti „nebijoti ateities“, ypač neramiais laikais. Svarbus ir kritiškas santykis – ne tik su pasauliu ir kitų istorija, tačiau ir savąja, čia atsiskleidžia svarbi vieta istorikams profesionalams.

„Istorija rodo, kad tos tautos, valstybės, žmonės yra stiprūs, kurie sugeba kritiškai žiūrėti į savo veiksmus. Šiuo atveju istorikui yra užduotis demaskuoti falsifikuotojus, klaidingų žinių platintojus, vis dėlto tai yra pareiga, istorikas yra profesionalas, iš jo galime to tikėtis“, – laidoje „Tarp praeities ir ateities“ sakė profesorius.

„Istorinis žinojimas taip pat yra kaupiamas, atnaujinamas ir metodologiškai kontroliuojamas, yra daugybė patikimų metodų, kaip mes galime priartėti prie nutolusios epochos, ir vien tik sveiko proto bei į lietuvių kalbą išverstų šaltinių neužtenka. Kiekvienas istorinis paaiškinimas yra labai sudėtingo mąstymo tradicijos ir intelektualios analizės derinimo atvejis, todėl visuomet ginu istorikų teisę pasakyti, kaip galime interpretuoti vieną ar kitą dalyką, nes jie į tai gilinasi, jie yra pasirengę tai daryti“, – pridūrė R. Petrauskas.

Tačiau ir kritiškas požiūris gali vesti į perlenkimus, kuomet praeities epochos vertinamos dabarties moraliniais standartais, be atidesnio žvilgsnio į kontekstus. Vadinamoji „atšaukimo kultūra“ (angl. cancel culture) į tai neatsižvelgia.

„Mėginama kvestionuoti dalykus, kurie vyko net 16, 17, 18 amžiuose, tarsi nukelti nuo pjedestalo tuos herojus, kurie šalia gerų pasiekimų galbūt buvo vergvaldžiai ar panašiai. Aš vis dėlto matau tikrai didžiulę istorinio mąstymo problemą visame pasaulyje, tai tikrai universali problema, ji kyla iš per didelio mūsų pasitikėjimo savimi.

Mes tampame teisėjais, puikybė yra labai geras žodis, tai yra viena iš didžiųjų nuodėmių krikščionybėje. Galvojimas, kad iš dabartinės perspektyvos žvelgdami galime lengva ranka teisti ir dalinti į juodą ir baltą, – šis dalykas yra labai pavojingas istoriniam mąstymui, istoriškumui, o kadangi istorija yra gyvenimas, sakyčiau, tai apskritai pavojinga visuomenei susišnekėjimo požiūriu“, – sakė R. Petrauskas.

Mokslo, ypač humanitarinio, pareiga yra kontekstualizuoti žinojimą, sako VU rektorius, prisiminęs prancūzų istoriko Marco Blocho, Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyto nacių, mintį apie istoriko profesiją.

„Istorikas yra žmogus, kuris dirba amžiną ikiteisminio tyrimo tyrėjo darbą, jis neduoda galutinio įvertinimo ta prasme, kad jis nenuteisia tų veikėjų. Jis parodo – taip, galbūt tas žmogus buvo vergvaldys, padarė kitų dalykų, bet vien teisti iš dabartinės perspektyvos vieną ar kitą jo sprendimą? Ar mes tikrai tokie? Aišku, galime sutarti, kad mūsų sprendimas yra nuolat visus teisti ir būti pasirengusiems, kad vėliau ir mus kas nors nuteis, bet ar tikrai produktyvu ir racionalu taip galvoti?“ – kalbėjo R. Petrauskas.

Istorikas, daugiausia laiko paskyręs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos tyrinėjimams, sako, kad, norint rasti „priekaištų“ Vytautui Didžiajam, tai padaryti taip pat nebūtų sunku.

„Jeigu Vytautui pradėtume taikyti juoda–balta teoriją, neliktų tuoj nė vieno gatvės pavadinimo, centre turėtume daug naujų gatvių, kurias reikėtų pervadinti. Gal būtų įdomus eksperimentas“, – sakė R. Petrauskas.

Visas pokalbis – LRT KLASIKOS laidoje „Tarp praeities ir ateities“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt