Lietuvoje

2021.04.28 05:30

Palangos meras – apie antrą vasarą su COVID-19, galvos skausmą dėl „Auskos“ ir kodėl Basanavičiaus gatvė nebėra „kurorto gariūnai su rusiška muzika“

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.04.28 05:30

Šią, kaip ir praėjusią, vasarą daugybės lietuvių keliai ves į Palangą. Populiariajam pajūrio kurortui jau dešimtmetį vadovaujantis meras Šarūnas Vaitkus nesidrovėdamas tvirtina, kad per šį laikotarpį Palanga smarkiai pasikeitė ir yra ant sėkmės bangos. Panašu, jog nė pandemija kurortui nesmogė žemiau juostos – meras šį laikotarpį apibūdina kaip įdomų ir darbingą.

Apie reikšmingas sukaktis, tai, kodėl į Palangos paplūdimius nesugrįš karšti čeburekai ir kodėl meras aplenkia kai kuriuos kurorto objektus, kaip pandemija suartino šeimą ir kodėl vėl imamasi gaivinti Šventosios uostelį, Š. Vaitkus pasakojo LRT.lt.

Dėl tiesioginių merų rinkimų iniciatyvos turi imtis Seimas

– Viena ryškiausių šių dienų naujienų – tiesioginių mero rinkimų klausimas. Ar nustebino Konstitucinio Teismo nutarimas? Kaip jį vertinate?

– Tai nebuvo jokia naujiena. Jau viešojoje erdvėje ekspertai, buvę Konstitucinio Teismo teisėjai apie tai kalbėjo, kad gali būti taip, jog bus pripažinta, kad dėl merų rinkimų reikės keisti Konstituciją. Dabar reikėtų galvoti sparčiau imtis veiksmų. Yra trys keliai: referendumas, Seimo inicijuota pataisa dėl mero rinkimų arba palikti taip, kaip yra Konstituciniame Teisme, tada nebėra tiesioginių merų rinkimų.

Manau, būtų gražu, kad Seimas imtųsi ir išspręstų tą klausimą, nes mes žinome, kokia yra bendruomenės nuomonė. Apie 80 proc. Lietuvos gyventojų kitaip ir neįsivaizduoja, tik tiesioginius mero rinkimus. Manau, kad tai yra tikrai demokratiškas principas rinkti merą kaip miesto šeimininką.

Per tą dešimtmetį ir mano buvimo mes tikrai įrodėme, kad nebėra tų nereikalingų politinių intrigų, kurios dažniausiai susikoncentruodavo į tai, kad bet kokią dieną gali merą atleisti. Tai koks čia yra darbas? Meras turi galvoti, kaip įgyvendinti projektus, programas, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus, o ne 50 proc. savo laiko skirti politinėms intrigoms.

Yra buvę Lietuvoje (ir Palangoje), kad per kadenciją pasikeičia trys merai, tai to rezultato niekada ir nebus. Mes puikiai prisimename, kaip prieš dešimtmetį atrodė Palanga.

Tai nebuvo jokia naujiena.

„Palanga ant didelės sėkmės bangos“

– Šiemet minime Palangos grąžinimo Lietuvai šimtmetį. Jūsų nuomone, kokia šiuo metu yra Palangos vieta visos Lietuvos kontekste? Kurortas yra svarbus, jam užtenka centrinės valdžios dėmesio?

– Jeigu šiandien Lietuva neturėtų Palangos, praktiškai neturėtų nieko. Lietuva būtų kitokia. Praktiškai neturėtume poilsio vietos prie Baltijos jūros.

Klaipėdos dalis yra uostamiestis ir jie, galima sakyti, paplūdimių neturi arba turi tik savo poreikiams. Kita likusi dalis pajūrio yra mūsų UNESCO teritorija, čia jokia veikla negalima ir tai yra daugiau gamtos kampelis.

Šiandien Lietuvos gyventojai turi galimybę atvažiuoti prie jūros, pailsėti, pabūti būtent Palangoje ir Šventojoje, kur yra 25 km intensyvaus paplūdimio.

Jeigu tada arbitražiniame teisme nebūtų išspręstas klausimas, neįsivaizduoju Lietuvos be mums svarbaus ruožo – Palangos.

– Kurį laiką Palanga buvo laikoma tik jaunų žmonių dūzgių bei pramogų kurortu ir ne visada gerąja prasme. Jūsų akimis, šis įvaizdis keičiasi?

– Nenoriu girtis, bet galiu drąsiai pasakyti, manau, ir žmonės tą mato – per 10 metų Palanga pasikeitė praktiškai 90 laipsnių kampu. Šiandien Palanga yra ant didelės sėkmės bangos. Tiek investicijų prasme, tiek dėl pasikeitusio miesto veido.

Pagrindinis dalykas, kurį mums su komanda pavyko padaryti, – išsaugoti tą, ką mes turime brangiausio. Prieš 10 metų praktiškai jau buvo sunykęs Tiškevičių paveldas. Kalbu apie senąsias vilas – „Anapilis“ jau buvo net ir nešildoma vila, miesto centre stovėjo sudegęs kurhauzas. Taip pat kalbu apie parką, apie Gintaro muziejų, ten jau buvo labai bloga situacija.

Antras tikslas buvo išspręsti sezoniškumo problemą, kad žmonės čia atvažiuotų ištisus metus. Mūsų tikslas buvo pasiekti, kad visi savaitgaliai būtų pilni sausį, vasarį, kovą ir kitus mėnesius ne vasarą. Galiu drąsiai pasakyti, kad mums pavyko tai padaryti. Per šiuos metus trukdė pandemija, bet visus savaitgalius žmonės važiuoja, yra užpildyti viešbučiai, žmonės įsigyja antrus namus, veikia restoranai, kavinės.

Supratome, kad, išskyrus objektus be stogo, kaip turėjome Vasaros koncertų estradą, kuri tarnaudavo pusantro mėnesio ir buvo apgriuvusi, neturėjome ką pasiūlyti. Neturėjome nei paprasto baseino, nei sporto komplekso. Tai buvo klausimas, ką reikėtų veikti Palangoje atvykus ne vasarą. Pasivaikščioti?

Taigi, buvo užsibrėžtas tikslas atkurti gyvenimą po stogu ir kad tai veiktų ištisus metus. Per tą dešimtmetį pavyko pastatyti Koncertų salę, sporto kompleksą. Būdavo, kad į Palangą atvykdavo profesionalių komandų, bet neturėjo, kur sportuoti, išskyrus mokyklų sales, tai važiuodavo į Klaipėdą.

2019 m. Palanga pasistatė baseiną. Nesuvokiama, kad prie jūros gyvenantys vaikai anksčiau neturėjo galimybės išmokti plaukti. Dabar visų klasių mokiniai turi nemokamą fizinio lavinimo pamoką, senjorai turi unikalią galimybę laisvalaikį leisti baseine. Sukurtas didelis socialinis projektas.

Mes taip pat ėmėme tvarkyti infrastruktūrą, nes buvo ir dviračių takai apleisti, daugelis gatvių, o tai juk kurorto vizitinė kortelė.

Per dešimtmetį pavyko įtikinti valstybę, kad pastatytų aplinkkelį, juo praėjusiais metais pravažiavo 3,5 mln. automobilių Šventosios arba Latvijos kryptimi. Visas šis srautas būtų važiavęs per Palangą. Ir taip jau buvo. Palanga buvo tapusi automagistrale.

Nesuvokiama, kad prie jūros gyvenantys vaikai anksčiau neturėjo galimybės išmokti plaukti.

– Vis dėlto neretai dar girdime frazę, jog galbūt geriau atostogauti Turkijoje ar Egipte, kur ir geras oras garantuotas, ir kainos neva mažesnės. Ar mūsų pagrindinis kurortas vis dar brangus Lietuvos poilsiautojams?

– Manau, kad žmonės per tiek metų, kiek Lietuva turi nepriklausomybę ir laisvas sienas, visur pabuvo, viską pamatė ir gali lyginti.

Čia, matyt, labiau yra ne žmonių mintis, o išvykstamojo poilsio agentūrų suformuotas manymas, kad svetur yra pigiau ar geriau.

Palanga turi labai platų restoranų tinklą, ypač dabar, kai kuriasi naujos erdvės. Kainos yra labai įvairios. Žmonės gali rinktis.

Natūralu, kad 5 žvaigždučių viešbutyje kaina bus didesnė. Nereikia susidaryti įspūdžio apie kainas atėjus į J. Basanavičiaus gatvę. Nueikite 20–100 m į šoną ir tos kainos bus kitokios.

Manau, kad kainos niekuo nesiskiria nei nuo Vilniaus, nei nuo Kauno, o pasirinkimas yra tikrai milžiniškas.

Šią vasarą Palanga vėl ūš?

– Jūs jau 10 metų vadovaujate Palangai. Matote kurortą visais metų laikais ir kaip jis keitėsi. Kaip apibūdintumėte palangiškį? Ar tai yra tas žmogus, kaip mėgstama sakyti, kuris vasarą stengiasi pabėgti nuo Palangos šurmulio, nebent nuomoja būstą?

– Tipinis palangiškis kartais nenueina ir prie jūros. Tikrai yra tokių žmonių. Taip jau yra. Bet viskas po truputį keičiasi. Palangiškiai vasarą nesprunka iš kurorto. Daugelis užsiima apgyvendinimo verslu, kas dar gali. Palangiškiai yra labai disciplinuoti, išsilavinę, kultūringi žmonės. Nuo pat mažens yra įskiepyta, kaip reikia priimti svečius, jeigu nori, kad jie grįžtų.

Palangiškiai yra labai disciplinuoti, išsilavinę, kultūringi žmonės.

Palangiškių bendruomenė yra labai susitelkusi. Jeigu kuriam nors bendruomenės nariui iškyla problemų – stengiamasi padėti.

Visai neseniai nutiko nelaimė – sudegė namas, šeimos liko be būsto. Neįsivaizduojate, kaip visuomenė į šį įvykį reagavo, padėjo ir finansiškai, ir daiktais. Žinau, kad palangiškiai yra geros širdies žmonės.

– O kokie yra šio kurorto svečiai? Minėjote, kad Palanga keičiasi ir nebėra tik jaunimo vakarėlių miestas. Palanga sulaukia ir užsienio turistų dėmesio?

– Žinoma, Palangą atranda skandinavai, vokiečiai, aplink Baltijos jūrą esančių valstybių žmonės. Prieš pandemiją Palangos oro uostas buvo labiausiai kylantis oro uostas mažųjų kategorijoje. Iš kelių skrydžių prieš 10 metų jau buvo 14 ar 15. Žmonės pasiekdavo kurortą ir atvykdavo ilsėtis. Mes turime šalia ir didmiestį Klaipėdą, ten keltais atvyksta daug žmonių, jie taip pat aplanko Palangą.

– Pernai dėl pandemijos užsieniečių srautas ne tik Palangoje, bet ir kitur pajūryje susitraukė drastiškai. Kaip manote, šiemet atvyks daugiau užsieniečių ar sulauksite jų dar mažiau?

– Pernai dėl pandemijos svečių iš užsienio buvo labai mažai, bet visą tą skaičių pakeitė Lietuvos piliečiai. Praėjusi vasara Palangai buvo įspūdinga pradedant birželiu ir baigiant spaliu. Rugsėjį ir spalį buvo medikų programa, tai prasitęsė tas piko laikas.

Jeigu pandeminė situacija nebus blogesnė, o tikėkimės, kad nebus, nes žmonės skiepijasi, dalis jau persirgo, žmonės okupuos Palangą. Tai jau matyti iš išankstinių užsakymų. Labai gerai pildosi viešbučiai, privatus apgyvendinimo sektorius.

Vėl Palanga ūš ir bus labai daug žmonių. Tikiuosi, kad bus geras sezonas.

– Ką šiųmečiam sezonui žadate verslui, čia dirbantiems? Galbūt esate numatę daugiau laisvių, o gal priešingai – suvaržymų?

– Verslas dirba, viskas priklauso nuo pandeminių įsakymų, jų mes nereguliuojame. Tačiau visai neseniai taryba yra priėmusi sprendimą, kad verslas galės teikti prašymus Palangos miesto savivaldybei, ką darėme ir pirmojo karantino metu. Tuo laikotarpiu apgyvendinimo, maitinimo paslaugų įstaigas atleidžiame nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių.

Esame priėmę sprendimą, kad verslas, kavinės gali išsinešti staliukus į miesto erdves prie sau priklausančių statinių.

Svarbu, kad verslas yra supratęs, kad Palanga turi pasikeisti, nebegali Palangos J. Basanavičiaus gatvės įvaizdis prilygti Gariūnų turgavietei, sklindant rusiškos muzikos garsams. To jau nebėra. Per šį laikotarpį pavyko sutarti, kad ne kioskai yra svarbiausia pagrindinės promenados puošmena. Investuokite į patalpas, statinius ir visada bus klientų. 70–80 proc. J. Basanavičiaus gatvės yra sutvarkyta.

– Taigi, į Palangos paplūdimius legendiniai karšti čeburekai negrįš ir legalizuoti nebus?

– Paplūdimiuose čeburekų neverta turėti, nes yra moderni infrastruktūra, kur žmogus gali nueiti. Yra lauko kavinių, ten galima civilizuotai nusipirkti maisto. Ir nereikia, kad kas 5 min. prieitų rėkiantis žmogus ir siūlytų karštą čebureką ir šalto alaus. To jau nė nereikia prisiminti. Čia, matyt, sovietinių laikų atgyvena.

Pandeminiai metai – darbingiausi

– Turint omenyje pandemiją, ar galima sakyti, kad šie metai jums ir Palangai, čia dirbantiems verslininkams buvo vieni sunkiausių, pažėrę daugiausia iššūkių?

– Pandeminiai metai buvo labai įdomūs. Aišku, iššūkių buvo kaip ir visai Lietuvai. Nė vienos savivaldybės neaplenksime. Pirmąjį karantiną, kai niekas nežinojo, kaip viskas vyksta, teko didelis srautas darbų. Mes turėjome užtikrinti Latvijos sieną, oro uostą turime, mažą bendruomenę. Tačiau nenorėčiau nieko išskirti. Visi Lietuvoje susidūrėme su pandemija ir visi tą darėme.

2020 metais, kai visą Lietuvą užpuolė pandemija, Palangos miestas dar įgyvendino 60 projektų. Tai buvo patys darbingiausi metai per visą mano kadenciją.

Skandalingasis Palangos uostelis – nauda visai valstybei?

– Ar galite išskirti keletą dalykų, kalbant apie Palangos perspektyvas, kurie, jūsų nuomone, yra ir bus patys svarbiausi iki jūsų kadencijos pabaigos?

– Nežinau, ar iki kadencijos pabaigos spėsime įgyvendinti šį iššūkį, nes tai yra susiję su finansavimu, tačiau dabar esame išsikėlę sau didžiausią iššūkį – pagaliau turėti Šventosios uostą. Pramoginį, skirtą žvejams. Matome labai didžiulį potencialą, nes 30 metų bet kuri Vyriausybė, kokia tik buvo, į savo planus buvo įsirašiusi, kad reikia atstatyti uostą. Bet projektas taip ir likdavo iki galo neįgyvendintas.

Gegužės mėnesį prasidės antrojo etapo įgyvendinimas. Tai yra infrastruktūra žvejams, pati uosto pradžia. Ir ši Vyriausybė yra įsirašiusi Šventosios uostą į priemonių planą. Kalbamės ir vyksta finansų paieška.

Pagrindinis dalykas yra molų statyba jūroje. Ši priemonė yra brangiausia. Ieškome visų galimybių pateikti Europos Sąjungai paraišką, kad molai tarnautų ir kaip aplinkosauginė priemonė, sulaikanti smėlio migraciją. Šis molas galėtų tarnauti ne tik jachtoms įplaukti, bet ir smėliui sustabdyti. Smėlio perteklius galėtų būti skirtas Palangos paplūdimiams.

– Apie Šventosios uostą kai kurie pasakoja lyg anekdotą, kai prieš dešimtmetį uostas netrukus po atidarymo negalėjo veikti, kiti šį objektą įvardija kaip stigmą pagal tai, kiek reikėjo investicijų jam atsirasti ir kaip trumpai jis dirbo. Ar šiuokart projektą įgyvendinti pavyks? Ar numatyti patikimi sprendiniai?

– Anekdotus skaldė, kad mes neatstatysime kurhauzo, nes ten buvo bendraturčių, kurie priešinosi. Anekdotus pasakojo, kad Koncertų salės nepastatysime. Noriu pasakyti, kad viskas yra įmanoma, tik reikia tais projektais tikėti ir daryti juos.

Iš esmės, čia nėra nieko sudėtingo. Tokių uostelių, kaip dabartinis Šventosios uostelis, už 300 km Danija, Švedija turi kas 30 km ir tai nėra jokia naujiena.

Uostas kurtų pridėtinę viso miestelio vertę. Atsiradus uostui, kai ten įsikurtų jachtos, pramoginiai laiveliai, žvejų infrastruktūra, atsirastų kitų investicijų. Ir dabar tą matome – kai tik paskelbėme apie uosto atgaivinimo planus, į Šventąją suplūdo iki tol nematytos investicijos. Mieste pilna kranų.

Ar toks uostas atsipirktų? Atsakyčiau, kad neatsipirktų. Bet jis atsipirktų per viso miesto sukurtą infrastruktūrą ir paslaugų sektorių ir vėliau teiktų naudą valstybės biudžetui mokesčių pavidalu.

Ar viadukas, kuris pastatytas prie Klaipėdos, atsiperka? Jis neatsiperka. Jis tarnauja visuomenei.

Ar vėl tas uostas neužsikas? Kai prieš keletą metų buvo bandyta tą uostą padaryti, ten kalba buvo apie investuotus 4 mln. litų. Ta sukurta infrastruktūra niekur nedingo. Čia juokiasi tik iš to, kad nepastatė molų ir jachtos nebeįplaukia. Bet infrastruktūra niekur nedingo – komunikacijos padarytos, požeminiai kabeliai atvesti, viskas tam uostui yra paruošta.

Dabar mes įgyvendinsime antrą etapą. Tai jis irgi niekur nedings – visos prieigos prie uosto, aikštelės žvejams, angaras žvejams, slipas valtelei įsileisti ir pan. Tai nėra didelės apimties projektas, tai yra 3,5 mln. eurų. Bet visa tai išliks, bus tie molai ar ne.

Kitų etapų negalima daryti be molų. Pastačius molus nebebūtų tų sąnašų, tada galėtų prasidėti gilinimo darbai, krantinių betonavimas ir kt. Tai mes tuo keliu ir einame.

Ar toks uostas atsipirktų? Atsakyčiau, kad neatsipirktų.

– Viešai skelbiama, kad Šventosios jūrų uosto direkcijoje šiuo metu dirba vos 2 žmonės. Ar tokių pajėgų pakaks projektui koordinuoti?

– Šį dalyką kontroliuos savivaldybė, administracija teikia paraiškas, dirba didelė komanda – Ekonominės plėtros skyrius. Kadangi mums uostą perdavė patikėjimo teise, tai pagal įstatymą yra aiškiai pasakyta, kad turi įsikurti administracija – vadovas ir buhalteris, jam dabar, kol neprasidėjo darbai, darbo nėra marios.

Visa valstybė turi sukti galvą dėl „Auskos“, o garsiąsias dušines norėtų nugriauti nedelsiant

– Vienas iš Palangai svarbių projektų yra vila „Auska“. Kaip manote, kokių sprendimų reikia, kad tokie pastatai nevirstų vaiduokliais, o būtų prikelti naujam gyvenimui, būtų patrauklūs?

– Pirmiausia reikia valstybinio požiūrio. Valstybė turi turėti planą, ką su tokiais objektais daryti. Valstybė šitą vilą 10 metų nuomojo ir neturėjo jokių planų, neruošė jokių dokumentų, negalvojo apie tai, jog galbūt galėtų ateiti koks nors tarptautinio tinklo viešbutis, sukurtų darbo vietų.

Po 10 metų tas turtas nėra geriausios būklės, valstybė greitai sugalvoja, kad galbūt reikia privatizuoti. Mes turime šalia jau padarytą didelę klaidą ir, mano nuomone, tai yra nusikaltimas. Šalia esantis policijos komisariatas 2018 m. su beveik 2 hektarų teritorija netoli „Auskos“ buvo parduotas už 580 tūkst. eurų. Šiuo metu Palangoje už tiek galima nupirkti du naujos statybos butus. Ar čia yra racionalus valstybės mąstymas? Ką valstybė gali už 580 tūkst. eurų? Nieko. Turtas yra pranykęs. Jau dabar ten tie investuotojai nieko nedarydami tai parduotų už 3 mln. eurų.

Dėl to tada ir dėl „Auskos“ mums kilo pasipiktinimas. <...> Žvelgdami į iššvaistytą komisariatą, paprašėme valstybės, jeigu jie neturi fantazijos – neparduokite. Tada buvo sustabdyta privatizavimo mašina.

Gegužės pradžioje tik baigsis nuomos sutartis, nes valstybė mums perdavė turtą su įsipareigojimais baigti nuomos sutartį. Realiai turtą perimsime tik gegužės mėnesį. Ką mes galime perėmę turtą gegužės mėnesį ten sukurti? Bet ėmėmės veiksmų – rengsime detalųjį planą, atidalysime sklypą ir grąžinsime valstybei didžiąją dalį, kad niekam niekada nekiltų pagundų. Mes užsakėme ir galimybių studiją. Viziją turime. Visa valstybė su mumis turi galvoti, kaip išsaugoti tą turtą.

O kas filosofuoja, ar bus nuomininkų, – palaukime ir pažiūrėsime. Ji tikrai netaps vaiduokliu.

– Kokia šiuo metu yra situacija dėl garsiųjų dušinių Meilės alėjoje? Miestas jau prieš kurį laiką kreipėsi į prokurorus, kad šie aiškintųsi situaciją. Ar yra atsakymai, kodėl po daugybės įvairių viražų ir sprendimų šioje istorijoje vietoje dušinių stovi dviejų aukštų namas?

– Istorija yra prasidėjusi prieš 30 metų, kai valstybė, kaip dabar norėjusi privatizuoti „Auską“, privatizavo visą infrastruktūrą, esančią palei paplūdimį, su statybos teise. Paskui vyko įvairūs teismai.

2007 m., kai nei manęs, nei mūsų komandos čia nebuvo, buvo pastatytas pastatas. Teismas pasakė, kad jie per tam tikrą laikotarpį turi susitvarkyti dokumentus. Per tą laiką keitėsi teisės aktai ir jie tuos dokumentus susitvarkė. Visos institucijos įteisino šią statybą.

Aš kreipiausi į prokuratūrą, nes ji gali ginti viešąjį interesą ir naikinti galbūt detaliuosius planus, jeigu jie nėra teisėti, arba statybos leidimus. Prokurorai viską ištyrė ir atsisakė ginti viešąjį interesą, nes viskas yra pastatyta pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

Abrakadabra.

Iš moralinės pusės man yra labai nesmagu. Kaip palangiškis, stengiuosi kartais apvažiuoti tą vietą, nes man labai nepatinka. Jeigu galėčiau – tikrai nugriaučiau. Paimčiau buldozerį ir nugriaučiau. Bet mes gyvename teisinėje valstybėje, tai negalėčiau taip pasielgti.

Man yra nesmagu. Ten ilgai stovėjo viskas apleista, tai nėra nauja statyba, bet pats požiūris yra negeras, kad taip per daugybę metų buvo pakeisti įstatymai. Numatyta paskirtis „poilsiui aptarnauti“. Ką tai reiškia? Kodėl tokie įstatymai atsirado? Kas yra poilsio aptarnavimo paskirtis? Gal kas nors sugalvojo tokį terminą, kad galėtų ateityje ką nors įteisinti? Abrakadabra.

Pandemija suartino šeimą

– Kaip vertinate tuos 10 metų, kai esate Palangos meras. Kokius didžiausius laimėjimus ir nesėkmes įvardytumėte?

– Esu čia gimęs ir augęs. Tegul vertina bendruomenė, svečiai, kaip pasikeitė miestas, bet prieš 10 metų man būdavo gėda, kai negalėjome įveikti elementarių dalykų. Pavyzdžiui, kurhauzo griuvėsių. Palanga buvo griuvėsiuose paskendusi. Šiandien viskas yra pasikeitę. Per tą dešimtmetį įdėta labai daug pastangų, įtikinėjimo, darbo. Ne vien tik mano, bet ir komandos. Ta komanda yra Palangos patriotai – gimę ir augę čia.

Mums svarbiausia visuomenės pasitikėjimas. Visuomenė per paskutinius rinkimus mums iš 21 mandato atidavė 15, o merą išrinko pirmajame ture. Tas ir veža. Tu negali tos bendruomenės nuvilti, turi rodyti, kad Palanga keičiasi.

– Turite tris vaikus (penkerių Ieva, septyniolikmetė Gabija ir trylikametis Domantas). Galbūt kuris nors iš vyresniųjų domisi politika? Ar palaikytumėte vaikų siekį žengti politiniu keliu?

– Per tuos dešimt metų vaikai ir užaugo. Kai tapau meru, mažoji dar nė gimusi nebuvo, vyriausiajai buvo septyneri, o Domantui – treji.

Visai neseniai su dukra ėjome su šiaurietiškomis lazdomis ir paklausiau jos, ką ji galvoja dėl tolimesnių mokslų, nes jau mokosi gimnazijoje. Dukra atsakė, kad norėtų būti aktore. Tuomet paklausiau, gal visai tiktų politika? Tai ji pasakė, kad tikrai politikoje nenorėtų būti.

Nežinau, matysime, kas ką pasirinks. Kaip pasirinks, taip bus gerai. Sūnus yra labiau tiksliųjų mokslų žmogus, bet gali ir dainuoti. Mažoji – labai aktyvi.

Dukra atsakė, kad norėtų būti aktore. Tuomet paklausiau, gal visai tiktų politika?

Darbas atima labai daug laiko. Kai nebuvo pandemijos, tai ir savaitgaliai visi buvo darbingi – reikėdavo eiti į įvairius renginius, visuomenę. Per pandemiją šeima suartėjo – daugiau būni namie.

Vaikai auga tvarkingai, gražiai. Stengiamės ir auginame Lietuvai kartą, nepaisydami to įtempto darbo.

Man vaikai labai patinka. Visus vaikus myliu ir man tikrai labai svarbu šeima. Tai yra pagrindinis dalykas mano gyvenime, kad ir koks įtemptas darbas bebūtų. Bet kokioje situacijoje šeima yra pagrindinis dalykas. Šeima niekada tavęs nepames ir neparduos.

Išmoko šalčiau priimti kritiką

– Ne itin seniai gana audringai sureagavote į viešojo maitinimo įstaigų apžvalgininko, tinklaraščio „Riebus katinas“ autoriaus kritiką vienai Palangos kavinių, netrukote sureaguoti ir į spaudoje pasirodžiusias abejones dėl sprendimų, susijusių su vila „Auska“. Ar lengvai priimate kritiką tiek Palangai, tiek sau, kaip politikui?

– Matyt, nė vieno žmogaus nėra, kuris nereaguoja. Vieni reaguoja karštai, emocingai, kiti – kitaip, bet širdyje visi jaučia. Savo darbo pradžioje jautriau reaguodavau į kritiką, dabar jau išmokau ir supratau, kad ką bedarytum, kritika yra variklis į priekį.

Kai yra neteisybė – nutylėti yra ne mano charakteriui. Jeigu matau, kad yra neteisingi dalykai, visada bandau paaiškinti, kad jūs nesate teisus.

– Ar ketinate siekti dar vienos kadencijos?

– Į šį klausimą neatsakysiu, nes žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Dabar yra dar tik pusė kadencijos praėję. Palaukime.

Mes turime labai daug darbų. Su komanda šiandien skaičiavome, kad iš to žadėto plano jau esame įgyvendinę 70 proc. Mes dabar negalvojame apie politinius viražus. Turime įgyvendinti maksimaliai daug programos, ką esame žadėję.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Gabrielius Landsbergis
2022.01.24 18:31

Landsbergis: mūšis dėl Europos vyks Ukrainoje

atnaujinta 20.05
Alytaus ligoninės COVID-19 skyrius
COVID-19 TRUMPAI