Sakoma, kad Kovo 11-oji yra šio žmogaus nuopelnas: Aukščiausiajai Tarybai šio įvykio išvakarėse svarstant, kada skelbti Lietuvos nepriklausomybę, lemiamas buvo būtent skambutis Stasiui Lozoraičiui, Vašingtone okupacijos metu veikusios diplomatinės Lietuvos atstovybės vadovui.
„Aš 50 metų dirbau Lietuvai, aš netarnavau, neprisiekiau svetimai valstybei, gimiau su lietuvišku pasu“, – taip S. Lozoraitis sakys grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, kai jam bus pasiūlyta kandidatuoti pirmuosiuose prezidento rinkimuose ir stoti prieš Lietuvos demokratinės darbo partijos kandidatą Algirdą Mykolą Brazauską. Pasauliui jis buvo žemėlapyje neegzistuojančios valstybės diplomatas, o tai valstybei, Lietuvai, – viltis, kad sovietinė okupacija nepripažinta, nes dar yra žmogus, Baltuosiuose rūmuose besilankantis kaip jos atstovas.
Kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Osvaldas Balakauskas politiko garbei vieną svarbiausių savo kūrinių pavadins „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“.
Kodėl kandidatas, kuriam vėliau bus duotas „vilties prezidento“ titulas, nelaimėjo rinkimų? LRT.lt pašnekovai atskleidžia sudėtingą nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos paveikslą ir tai, kokį kelią lietuviai nuėjo rinkdamiesi, kokio vado reikia jų valstybei.
Prezidentas kaip Kalėdų Senelis ir kampanija per mėnesį
Archyviniuose kadruose – euforija: žmonės glėbesčiuoja, bučiuoja į susitikimą su rinkėjais atvykusį S. Lozoraitį, kabina jam ir italei žmonai Danielai ant kaklo tautines juostas. Pats kandidatas vėliau sakys, kad lietuviai jį nustebino: ne vienas lyg Kalėdų Seneliui ar norų pildytojui priėjęs bruko raštelius su pageidavimais.
Aš tikiu, kad jis vertas amžinos lietuvių tautos pagarbos.
V. Adamkus
„Vienintelis šansas pabandyti iš naujo“, „šviesi diena“, „naujas vėjas“ buvo epitetai, kuriuos prieš pirmuosius valstybės prezidento rinkimus 1993 metais S. Lozoraičiui skyrė gatvėse kalbinami vilniečiai.
„Jis vertas amžinos atminties, nes jis Lietuvą mylėjo, dirbo visą savo jaunystę, visą subrendusio žmogaus gyvenimą. Aš tikiu, kad jis vertas amžinos lietuvių tautos pagarbos“, – LRT.lt sakė buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, S. Lozoraičio draugas ir bendražygis išeivijoje, tada pakviestas organizuoti ir rinkimų kampanijos.
Tačiau štabas greitai suprato, kad trūksta laiko: rinkėjai tiesiog nepažinojo Amerikos lietuvio.
Tik spalį buvo priimta Konstitucija ir išrinktas pirmasis Seimas, taigi, vos prieš kelis mėnesius buvo atsiradęs supratimas ir susitarimas, kas tas prezidentas yra ir kokios bus jo galios. O rinkti valstybės vadovą teko jau vasarį; dar mažiau laiko turėjo S. Lozoraitis, tik grįžęs iš JAV, ir, kaip kalba jo buvę kolegos diplomatai, pradžioje nė neketinęs kandidatuoti, tik pakalbėjęs su partijomis. Kandidatu jis tapo iškart po Naujųjų, kai Vytautas Landsbergis pareiškė nedalyvausiantis kovoje.
„Jis Lietuvą pažinojo tik iš tėvų meilės Lietuvai. Jis ją pamilo, bet Lietuvos žmonėms buvo absoliučiai nežinomas. Atsirandi tokioje padėtyje prieš visų Lietuvos rinkėjų masę ir negali per keletą mėnesių įtikinti, įrodyti, kad bus kitaip. Kvieti, žadi, pasakoji, ką darysi, kaip darysi, prašai Lietuvos žmonių pagalbos, bet laiko buvo per mažai, per keletą mėnesių reikėjo pasiekti visus Lietuvos žmones, o to mes fiziškai negalėjome padaryti“, – pasakoja V. Adamkus.
Buvęs prezidentas mano, kad S. Lozoraičio pralaimėjimas nestebina žinant, kad net ir po 30 nepriklausomybės metų yra žmonių, besiilginčių gyvenimo Sovietų Sąjungoje. S. Lozoraitį, jo teigimu, entuziastingai rėmė daug jaunų žmonių, bet to nepakako.
„Pasakysiu labai tiesiai, kaip ne visuomet pasisakydavau. Susėdome vieną vakarą ir aš jam sakau: „Stasy, mes rinkimų laimėti negalėsim ir mes jų nelaimėsim, nes Lietuvos žmonės tavęs nepažįsta pakankamai, yra daug simpatizuojančių, bet labai daug ir konkurentų, jis (A. M. Brazauskas, – LRT.lt) žinomas, jo visas užnugaris sovietinis, jį rėmė visa nomenklatūra. Mums šituose rinkimuose nepavyks“, – sako V. Adamkus.
Pirmuoju prezidentu galėjo tapti ir Justinas Marcinkevičius
„Sovietinis“ S. Lozoraičio varžovas – A. M. Brazauskas. Varžovus, kaip rodo apklausos, prieš rinkimus skyrė 10 procentų balsų. Galutiniai rezultatai atskleidė dar didesnę prarają: S. Lozoraitis surinko 38, A. M. Brazauskas – 60 procentų balsų.
A. M. Brazausko štabui vadovavęs Gediminas Kirkilas sako, kad pergalės priežastis buvo žmonių palankumas ir noras išrinkti politiką, kuris išspręs ekonomines problemas. Svarbiausi klausimai 1993-iaisiais buvo ekonominė suirutė, nuvertėjančios „vagnorkės“, lito laukimas, chaotiška žemės privatizacija.
„Jis labai gerai pažinojo rajonus, Lietuvą, į bet kurį rajoną nuvažiavęs žinojo kiekvieną gamyklą, kas kur pastatyta. Daug kam atrodė, kad jis tinkamesnis įvairioms problemoms spręsti. <...> A. M. Brazauskas tiesioginiuose rinkimuose visada buvo stipri, charizmatiška figūra, jis labai daug važinėjo po rajonus. Salėse tiesiog netilpdavo žmonės“, – sako G. Kirkilas.
A. M. Brazausko rinkimų programa buvo konkreti ir metodiška.
Į „megztąsias beretes“ ir brazauskininkus pasidalijusiai valstybei reikėjo vienijančio prezidento.
Tačiau, kaip atskleidžia G. Kirkilas, A. M. Brazauskas tapti prezidentu iš pradžių nenorėjo. Socialdemokratai kandidatuoti pirmiausia siūlė Sąjūdžio veidu tapusiam poetui Justinui Marcinkevičiui, nes – dėl to sutiko visos negausios Lietuvos politinės jėgos – į V. Landsbergio „megztąsias beretes“ ir brazauskininkus pasidalijusiai valstybei reikėjo vienijančio prezidento, buvo suprasta, kad A. M. Brazausko arba V. Landsbergio išrinkimas šį susipriešinimą tik sustiprintų.
V. Landsbergio palaikymas nepadėjo S. Lozoraičiui, mano buvęs premjeras. Nors iš pradžių S. Lozoraitis buvo vertinamas kaip neutralus kandidatas, išryškėjo jo artimumas dešiniesiems. Šių reputaciją sugadino 1992 metais vykęs referendumas dėl prezidento institucijos atkūrimo, sako G. Kirkilas.
Per Stasio Lozoraičio susitikimą su šiauliečiais nugriaudėjo sprogimas.
„Laimėjome referendumą ir pamatėme, kad rinkėjai linksta į kairę pusę. <...> Tuo metu daug kas buvo prieš stiprų prezidentą, šiandien net keista ir būtų gal atvirkščiai“, – prisimena G. Kirkilas. Jis prasitaria ir apie A. M. Brazausko štabo naudotas savotiškas rinkimų technologijas: „Jie bandė slėpti, kad remia [dešinieji], mes, aišku, tuo pasinaudojome.“
Ateidavo dešiniųjų rėmėjai, atsisėsdavo į pirmas eiles, šaukdavo, neleisdavo kalbėti.
Lietuvos politika dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kaip ir būdinga tiems laikams, nestokojo smurtinių elementų. Pasakojama, kad per S. Lozoraičio susitikimą su šiauliečiais nugriaudėjo sprogimas.
„Buvo tokių susitikimų, kad ateidavo dešiniųjų rėmėjai, atsisėsdavo į pirmas eiles, šaukdavo, neleisdavo kalbėti valandą, kol pavargdavo, tik tada prasidėdavo susitikimas. Susipriešinimas buvo didžiulis. Jis [Brazauskas] manė, kad reikia vienijančios figūros iš Sąjūdžio žmonių, aš pats dalyvavau tame susitikime, gana ilgai kalbėjome, bet Justinas Marcinkevičius atsisakė, sakė: aš nesu politikas, galiu padėti, bet tikrai nedalyvausiu.
Po to, kai Marcinkevičius atsisakė, Brazauskas apsisprendė dalyvauti rinkimuose, – prisimena G. Kirkilas. – Jis labai abejojo: tikėjo, kad greičiausiai laimės, bet [žinojo], kad susipriešinimas nemažės.“
Kultūra prieš ūkininką
Lietuvos politikos istorijos tyrinėtoja Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Aistė Deimantaitė atkreipia dėmesį, kad 1993-iaisiais Sąjūdis ir dešiniosios jėgos patyrė krizę.
Lietuvoje komunistai patys pradėjo eiti į išsilaisvinančią tautą.
„Sąjūdžio nebelieka, jis turėjo išnykti kaip judėjimas – paskelbiama nepriklausomybė ir turi kurtis partijos, – sako A. Deimantaitė. – Landsbergio politika kitiems sąjūdininkams pradėjo nebepatikti; jie manė, kad jis imasi autokrato vaidmens, nori tapti antruoju Smetona.“
Todėl A. M. Brazauskas tiems, kurie pavargo nuo dekomunizacijos, atrodė patrauklus politikas. Mokslininkės teigimu, kitų valstybių komunistų vadai, vykstant perversmams, rinkosi užsidaryti kabinetuose ir taip tapo pasmerkti, užmiršti. A. M. Brazauskas, priešingai, buvo matomas Sąjūdžio mitinguose, atiduodant katalikams sovietų uždarytas bažnyčias, kalbėjo nuosaikiai ir pragmatiškai.
Vėliau paaiškėjo, kad nebuvo A. M. Brazauskas ir toks prorusiškas, kaip bijojo dešinieji: jis leidosi į šiokius tokius kompromisus su Maskva, tačiau Lietuva nesijungė į posovietinių valstybių blokus.
„Lietuvoje komunistai patys pradėjo eiti į išsilaisvinančią tautą“, – sako A. Deimantaitė ir priduria, kad būtent Lietuvos komunistų partija pirmoji atsiskyrė nuo centro Maskvoje.
Ateina su idėja, kad Lietuvoje reikia ne kažkokius ūkius tvarkyti, kaip sakė A. M. Brazauskas, svarbiausia yra politiškumas. Kad atėjęs prezidentas nėra vadas, nenuvers kalnų, o bus vadovas.
Pašnekovės teigimu, S. Lozoraitis ir A. M. Brazauskas atstovavo dviem skirtingoms Lietuvos vizijoms. S. Lozoraitis sakydavo, kad nori suvienyti Lietuvą, padaryti ją vakarietiška demokratija. Per rinkimų kampaniją jis nuolat kartojo apie „politinės kultūros“ poreikį.
Tačiau 1993-iaisiais Lietuva to dar nesuprato, įsitikinusi A. Deimantaitė.
„Lozoraitis ateina su politinės kultūros idėja, kad Lietuvoje reikia ne kažkokius ūkius tvarkyti, kaip sakė A. M. Brazauskas, svarbiausia yra politiškumas. Žmonės ne tik turi suvokti, kad jie yra šeimininkai, bet ir turėti politinį išprusimą. Turi suvokti, kad atėjęs prezidentas nėra vadas, nenuvers kalnų, o bus vadovas. Kad egzistuoja partijos, kad yra partinė sistema. Per visą tą supratimą Lietuva taptų Vakarų pasaulio, demokratinių valstybių šeimos nare“, – aiškina A. Deimantaitė.
Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje tuo metu vyravo kitoks mąstymas – džiaugtasi atgauta nepriklausomybe, manoma, kad geras gyvenimas ir teisinga visuomenė ateis savaime.
„Lozoraitis nesuvokė, kad lietuviai nesupranta politinės kultūros, politinių nuostatų prasmės. <...> Tada lietuviams atrodė, kad valdžia ateina iš viršaus kaip vadas, koks nors Brazauskas ir štai, daryk mums ką nors. Nebuvo suprantama, kad [politika] turi veikti bent jau iš vidurio, ne iš apačios, kaip šneka socialdemokratai, bet bent jau iš vidurio. Kaip mes sakome, ko mums trūksta, tai vidurinės klasės. Vidurinė klasė ir sukuria pilietinę visuomenę, politinę kultūrą, be korupcinių sistemų, tuos pačius demokratinius rinkimus“, – apie nuotaikas atkūrus demokratiją Lietuvoje aiškina VDU mokslininkė.
Stovėsena, laikysena žmonėms buvo priimtinesnė solidaus vyro kaip Brazauskas: ateis, ranką padės.
Skyrėsi ir kandidatų laikysena, atkreipia dėmesį pašnekovė: susitikimuose su rinkėjais S. Lozoraitis atrodė kaip amerikiečių politikas: šypsojosi, daug mojavo rankomis.
„Stovėsena, laikysena žmonėms buvo priimtinesnė solidaus vyro kaip Brazauskas: ateis, ranką padės. O [Lozoraitis] atnešė amerikietišką kultūrą, kuri visai kitokia, kuri gal ir patinka, bet svetima. Mes tarsi suprantame, kad jos reikia, bet instinktyviai dar bijome“, – mano A. Deimantaitė.
Prezidentas ir viltis
„Žmonės siejo Brazauską su atrama, su stabilumu, kurio tada ieškojo. Tiesą sakant, man atrodo, kad praėjus tiek laiko jie ir dabar to siekia. Ypač dabar, kai Vyriausybė konkuruoja su prezidentūra, daug kam neaišku, kas yra tikrasis centras. Jie manė, kad ateis Brazauskas ir tuomet viskas bus aiškiau“, – LRT.lt sako G. Kirkilas.
Sakome, kad I. Šimonytė yra Lietuvos buhalterė. A. M. Brazauskas buvo Lietuvos ūkininkas.
Jis linkęs manyti, kad ir ekonominės blokados sunkumai Lietuvoje siejami su tuo, kad atsistatydino Kazimiros Danutės Prunskienės Vyriausybė, o su ja ir premjerės pavaduotojas A. M. Brazauskas.
Šiandien 40 proc. lietuvių pritaria teiginiui, kad „prie A. M. Brazausko valdžios buvo geriau“, rodo Vilniaus politikos analizės instituto atlikta apklausa.
„Jis tvarkėsi čia, Lietuvoje, ir buvo Lietuvos ūkininkas. Sakome, kad Ingrida Šimonytė yra Lietuvos buhalterė, o A. M. Brazauskas buvo Lietuvos ūkininkas“, – A. Deimantaitės teigimu, už šią savybę rinkėjai jam atleido ir paslydimus.
Tačiau mokslininkė įsitikinusi, kad S. Lozoraitis galėjo laimėti.
„Šiandien tokia trumpa rinkimų kampanija neįsivaizduojama. Jei būtų buvęs didesnis laiko tarpas, žmonės būtų galėję jį pažinti, įmanoma [laimėti]. <...> Ne tai kad buvome neverti, buvome nesubrendę“, – svarsto ji.
Norime būti ES, NATO nariai, mums nebeužtenka tvarkytis ūkyje. Tokių minčių 1993 metais dar nebuvo.
S. Lozoraitis mirė netikėtai pablogėjus sveikatai netrukus po rinkimų. Tačiau A. Deimantaitė sako, kad vakarietišką prezidentą Lietuva galiausiai išsirinko, nors tik procento balsų persvara.
„Po to apsitvarko tas ūkis ir lietuviai supranta, kad jau atėjo laikas, kai einame į pasaulį. V. Adamkus čia labai tinka, turėjo savo svorį. Žmonės jautė, kad reikia išeiti iš lietuviško, iš komunistinio politikos supratimo. Norime būti ES, NATO nariai, mums nebeužtenka tvarkytis ūkyje.
Tokių minčių 1993 metais dar nebuvo“, – sako ji.
V. Adamkus savo kampanijoje sakė mokęsis iš S. Lozoraičio bendrauti su žmonėmis.
„Išmokau bendrauti, išmokau su visais žmonėmis kalbėtis kaip lygus su lygiais“, – sako jis. Liudininkų teigimu, S. Lozoraitis, keliaudamas po Lietuvą, bendravo labai pagarbiai, taktu ir diplomatiškumu pasižymėjo net ir jo bendravimas su priešininku.
Taip nusiteikti V. Adamkus sako pataręs bendražygiui tą vakarą, kai atvirai pasakė, kad jis pralaimės.
„Einame į rinkimus iki galo ir per kampaniją parodysime Lietuvos žmonėms, kas yra demokratija, kas yra laisvė, kaip galima gyventi ir tvarkytis ir kokią ateities Lietuvą matome. Ir mes su ta mintimi ėjome iki rinkimų dienos“, – pokalbį su S. Lozoraičiu prisiminė V. Adamkus.
