Nykstančius augalus ir gyvūnus gelbsti unikalus fondas – įsigyja miškus, bet jų nekerta

Izabelė Pukėnaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt
2021.03.26 18:09
Miškas

Lietuvoje metus veikiantis „Sengirės fondas“ jau valdo tris miškų sklypus – du padovanotus ir vieną įsigytą. Fondas sukurtas tam, kad, pritraukęs lėšų, įsigytų miškus ir puoselėtų juose aptinkamas vertingas gyvūnų ir augalų rūšis, o paties miško nekirstų. Nors fondo atstovai teigia sulaukę didesnio nei tikėjosi palaikymo, tačiau susiduria ir su iššūkiais – dalis miškų Lietuvoje nėra itin vertingi, kartais sunku įtikinti žmones parduoti mišką fondui.

Padovanojo mišką, kad jis pergyventų savo savininką

Klaipėdietis Vytautas Smailys apie 40 metų išgyveno Rusijoje – ten buvo išvežtas per trėmimus, vėliau tapo mokslo darbuotoju. Grįžęs į Lietuvą, dar ketvirtį amžiaus dirbo universitete. V. Smailiui priklausė dalis jam tėvų palikto miško Kauno rajone. Tą mišką vyras nusprendė padovanoti „Sengirės fondui“.

„Jeigu miškas liks žmogaus nuosavybe, atiteks paveldėtojams, nėra jokios garantijos, kad jie miško kuriuo nors metu neparduos. Visada buvo daug pasiūlymų parduoti tą mišką, nutariau ieškoti, kaip jį išsaugoti“, – pasakoja V. Smailys.

Klaipėdiečiui priklausantis miškas apsuptas plotų, kurie priklauso kitiems žmonėms, – ten vyksta kirtimai. V. Smailys sako, ypač dėl to norintis, kad jam priklausantis miškas išliktų.

„Ten formuosis tokia vietinė zona, kurioje miško flora ir fauna, paukščiai, gyvūnėliai galės surasti drevių tuose medžiuose, galės išsilaikyti, taigi tai bus oazė. Net jeigu aplink iškirs miškus, o, įtariu, kad taip ir bus, tai vis tiek liks gera oaze, kur galės gerai jaustis ir gyvūnija, ir augalai“, – prognozuoja V. Smailys.

Jis mena, kad miške galima rasti ir Lietuvos istoriją menančių žymų. Pasak klaipėdiečio, jam priklausiusiame miške operacijas vykdė partizanai, matyti ir tarpukario Lietuvos žemėtvarkos žymų.

Padovanoti miškai – potencialios sengirės

Per metus „Sengirės fondas“ ėmė valdyti tris miško sklypus – V. Smailio padovanotąjį Kauno rajone, kuris – 1,58 hektaro, taip pat 2,6 hektarų sklypą Anykščių rajone padovanojo akių gydytoja Janina Breivienė, didžiausią – 3 hektarų – sklypą Balbieriškyje fondas įsigijo.

Fondas įsipareigoja miškus saugoti. Jo idėjos autorius, filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila sako, kad idėja įsteigti fondą kilo dar studijuojant.

Mindaugas Survila
Mindaugas Survila / Stop kadras

„Su draugais pakalbėjome, kad būtų gerai išpirkti miškus ir saugoti ateities kartoms, bet problema, kad miškai kainuoja daug ir reikia didelių pradinių investicijų, (...) tada darėsi gėda, nes nueini pas kokį žmogų ir sakai, kad „duokit mums daug pinigų, nes miškas kainuoja daug, o mes nieko su juo nedarysime“. Tai tiesiog skambėjo juokingai, o dabar mes pirmi parodėme savo pavyzdžiu, ką siekiame daryti“, – sako M. Survila.

Fondas savo veiklą pradėjo turėdamas pradinius 60 tūkst. eurų, skirtus nuo „Sengirės“ filmo pajamų. Jas papildė 41,175 tūkst. eurų parama, gauta iš fizinių asmenų, 27,525 tūkst. eurų – iš juridinių. Iš viso – 129 tūkst. eurų. Dalis paramos gauta iš žmonių, skyrusių 1,2 proc. GPM mokesčio.

Jaunas miškas – potenciali sengirė

„Sengirės fondo“ tikslas – išsaugoti vertingiausius miškus. Pasak ekologo dr. Žydrūno Preikšos, miškas Kauno rajone, kurį fondui padovanojo V. Smailys, nors ir nelabai senas, bet turi daug galimybių tapti vertinga sengire. Pavyzdžiui, jame matyti išrankių aplinkai kerpių.

„Čia matyti viena indikatorinių rūšių – tikroji garbuonė. Jos gausmas dar nėra didelis, auga netankiai, bet ji čia jau yra. Jei tai būtų labai jaunas miškas, jos visai nerastume. Tai rodo, kad šio miško potencialas yra gana geras tapti vertingu mišku ateityje“, – dėsto Ž. Preikša ir pastebi, kad kitoje fondui priklausančioje sengirėje Balbieriškyje šios kerpės veši – jeigu jų daug, miškas vertingas.

Miškas
Miškas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Miškai atrinkti pagal dešimtis kriterijų

Fondo atstovai atrinko 53 miško masyvus, kuriuos vertino pagal daugiau nei 40 kriterijų – tai padėjo atsirinkti vertingiausius. Pavyzdžiui, svarbu, kad medžiai būtų įvairių rūšių, tiek spygliuočiai, tiek lapuočiai. Vertę ypač kuria seni medžiai, kad ir šimtamečiai ąžuolai Balbieriškio sengirėje.

„Vienas iš sengires parodančių medžių – jau virš 200 metų ąžuolas, ant jo auga kerpė – kandeliarinė auksuotė, kuri auga tik ant medžių, ne jaunesnių nei 100 metų, jaunuolynuose jos nerasime“, – sako Ž. Preikša.

Miškas
Miškas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sengirėms svarbios ir retmės – plotai, kuriuose medžiai auga tankiai ir rečiau, kad ten galėtų apsigyventi rūšys, mėgstančios šviesą ir šilumą bei vėsą ir tamsą. Svarbūs medžių krituoliai.

„Retos rūšys tampa retomis būtent todėl, kad tokių virtėlių nebebūna ūkiniuose miškuose, tad rūšys negali išlikti. Jei Lietuvoje būtų vien sengirės, visos rūšys būtų dažnos“, – dėsto Ž. Preikša.

Ambicinga fondo ateitis

„Sengirės fondas“ ateityje veiklą planuoja plėsti, nors tam yra ir kliūčių. Pavyzdžiui, fondas negalės valdyti daugiau nei 1500 hektarų miško, sudėtinga atrinkti miškus, savininkams pristatyti fondo misiją.

„Daug tokių atvejų, kai nuvažiuoji ir vertingiausia jau atsirinkto masyvo dalis yra tik ta kirtavietė, kuri atitinka kontūrus buveinės, kitur nerandi brandaus miško sklypo, nes yra dar bręstantys jaunuolynai. Iš tų 53 atsirinktų buvo galima trečdalį lengva ranka išbraukti, nes jam daug laiko iki sengirės, o trečdalis, kur sunku nuspręsti, kuris už kurį gražesnis“, – pasakoja biologas Ainis Pivoras.

Šiemet „Sengirės fondas“ planuoja įsigyti ir apsaugoti iki 30 hektarų miško sklypų, kuriuose auga 10 tūkst. brandžių medžių ar 4 tūkst. brandžių ąžuolų.

Miškas
Miškas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.