Lietuvoje

2021.03.22 22:04

Reklamos specialistas apie per vėlai paskiepytus šalies vadovus: jei tai būtų įvykę gruodį, būtume tai priėmę kaip lyderystę

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.03.22 22:04

Ilgai kartoję, kad skiepysis, kai ateis jų eilė, valstybės vadovai galiausiai pasiskiepijo pirmadienį, ir dar prieš kameras, ir dar ne bet kuo, o nerimo sukėlusia „AstraZenecos“ vakcina. Ar jų pavyzdys užkrės skiepytis visus Lietuvos žmones? Apie tai laidoje „Dienos tema“ kalbėjo komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius ir socialinės reklamos specialistas Paulius Rymeikis.

– Pone Puklevičiau, jūsų manymu, kas nulėmė, kad galiausiai Lietuvos vadovai pasiskiepijo?

A. Puklevičius: Man atrodo, galiausiai nulėmė triukšmas, kilęs dėl „AstraZenecos“, kad ji mažiau kokybiška, pavojingesnė vyresniems negu 65 metai, kad dėl jos kyla krešėjimo problemų ir kiti panašūs dalykai. Kai susidarė visų šitų problemų kamuoliukas, reikėjo spręsti radikaliai perkertant Gordijaus mazgą ir demonstruojant savo pavyzdžiu, kad šita vakcina tokia pat efektyvi ir naudinga žmonėms, norint išeiti kuo greičiau iš šito karantino.

Dienos tema. Reklamos specialistas apie šalies vadovų pasiskiepijimą: gavosi „AstraZeneca“ vakcinos reputacijos gelbėjimas

– Ar manote, kad tai buvo vienintelė galima išeitis šioje situacijoje?

A. Puklevičius: Nelabai įsivaizduoju kitų, nes vis tiek žmonėms, patirtis rodo, reikia įkvepiančių pavyzdžių, istorijų, kuriose jie gali empatizuoti tiems istorijų herojams, išgyventi jų kliūtis. O vieni labiau pasikliauja premjere, kiti prezidentu, kiti dar kuo nors. Visi šitie keturi žmonės, atstovaujantys skirtingas politines jėgas ir galbūt skirtingas politines pažiūras, pareiškė, parodė, kad ši vakcina nėra nieko pavojingo, atvirkščiai, ji naudinga, turėtų padėti.

Žinoma, jeigu galėtume padaryti visa apimantį, įkvepiantį paveikslą, turėtume, ko gero, imti ir žmones, įkvepiančias žvaigždes iš sporto ir meno, kitų sričių. Jei apie 100 žmonių turėtume, tada gal jau būtų komplektas, galintis nuvesti skiepytis daugumą visuomenės, bet tikrai ne visus, nes kiekvienoje visuomenėje, ne tik Lietuvoje, egzistuoja maždaug 10–15 proc. žmonių, netikinčių niekuo. Jiems nepadės nei reklama, nei įkalbinėjimai. Juk antivakseriai buvo jau ir anksčiau, kai dar nebuvo jokio koronaviruso. Buvo žmonių, kurie sakė, kad ir dėl raupų nereikia skiepytis, nes skiepai pavojingi, sukelia autizmą ir panašiai. Tie žmonės niekur nedingo, jie dabar tiesiog turi kitą vėzdą, kuriuo gali mojuoti ir ginti savo pažiūras, kaip ką įsivaizduoja.

– Pone Rymeiki, Lietuvos vadovai tik šiandien pasiskiepijo. Latvijos ir Estijos tai padarė prieš kurį laiką, o JAV prezidentas Joe Bidenas dar gruodžio pabaigoje pasiskiepijo per tiesioginę transliaciją. Ar nepavėluota mūsų šalies vadovų lyderystė?

P. Rymeikis: Manau, iš principo pas mus dabar išėjo vakcinos reputacijos gelbėjimas. Jeigu tai būtų įvykę, tarkim, gruodį, tai būtume priėmę kaip natūralų žingsnį, lyderystę. Pagrindiniai valstybės vadovai, žinomiausi politikai, kaip lyg ir priklausytų, paima ir pasiskiepija, parodydami gerą pavyzdį. Dabar, kai atsitiko tai, kas atsitiko, šita krizė su „AstraZeneca“, tai labai keistai atrodo. Vis tiek, manau, tai naudinga tam tikroms žmonių grupėms. Bet keistai atrodo, kad po tokios krizės pasiskiepijama, nes tie patys žmonės ilgą laiką kartojo, kad lauks savo eilės, dar ne laikas. Dabar atrodo, kad šitas žingsnis reklaminis. Jeigu būtų žengę jį gruodį, niekas net nebūtų įvardijęs jo kaip komunikacinio dalyko.

– O, jūsų akimis, kiek paveikus tas, kaip sakote, reklaminis žingsnis bus, galbūt žmonės tikrai patikės ir sakys, kad jeigu prezidentas, premjerė ir Seimo pirmininkė petį atkišo, ir ne bet kam, o „AstraZenecos“ vakcinai, galbūt ir mums laikas?

P. Rymeikis: Paantrinsiu Aidui, kad vis tiek yra tam tikros kategorijos žmonių, ir manau, tiems, kurie pasitiki vakcina, šitas žingsnis galbūt šiek tiek užtikrintumo pridės. Tiems 10–15 proc., kurie niekuo netiki, manau, tai tik dar kartą patvirtins, kad viskas yra melas, nes ir dabar pamatėme komentarų, kad vitamino C susileido ar netikrais švirkštais. Bet pagrindinė grupė vis tiek yra kažkur per vidurį, ant ribos, su jais turėtume kalbėti. Ar šitie žmonės žiūri į politikus, yra patys patikimiausi, tai didelis klausimas. Jeigu galėčiau rinktis, netgi sakyčiau, kad tai galėtų būti kokios nors žvaigždės.

Galėtų būti dar kitas žingsnis – tai yra žmonės, gyvenantys arčiau mūsų: kaimynai, gydytojai, mokyklos mokytojai. Galėtų išeiti komunikacija, panaši, kokią turim per rinkimus. Tarkim, duotume lipduką, kad jau pasiskiepijau, pamatytum, kad tavo kaimynas pasiskiepijo, padaryti kokie nors rėmeliai feisbuke. Ar matytum, kad iki skiepo liko tiek ir tiek laiko. Sakyčiau, vis tiek mūsų pagrindinis darbas yra griebti žmones ant ribos, su jais ką nors šiuo metu dar daryti.

– Pone Puklevičiau, iš viso, ar jaučiate, kad vyksta vakcinavimo kampanija?

A. Puklevičius: Aišku, jaučiu, nes mano tėtis jau gavo vieną skiepą.

– Kalbu apie viešąją erdvę.

A. Puklevičius: Taip, savaime suprantama. Turime 50 proc. žmonių, kuriems nekyla jokių problemų, jie tikrai pasiruošę skiepytis. Kaip sakė kolega, turime dalį žmonių, apie 20 proc., kurie svyruoja, dvejoja...

– 16 proc. neapsisprendusių, naujausiais duomenimis.

A. Puklevičius: Ir jie dažnai svyruoja dėl tikrai suprantamų priežasčių: yra trapaus amžiaus, pažeidžiami, bijo, kad gali ką nors komplikuoti, turi kitų ligų, dėl to pradeda bijoti. Nebūna tik dėl to, kad galvoja, jog tai chemija, farmacijos mafija, daktaras. Kartais žmonės bijo dėl labai paprastų, tikrai suprantamų dalykų, kuriuos reikia papildomai išsklaidyti ir aiškinti. Bet susidomėjimas ir galvojimas tikrai yra, ir pastebiu, nors gyvenu burbule, kur net nereikėtų pastebėti, nes savaime suprantama, visi viską išsiaiškina, net nėra ką aptarinėti. Bet ir kitur žiūrint jaučiama. Žmonės tikrai aptarinėja ir išsako savo būgštavimus, keičiasi, kaip kitose šalyse vyksta, dalijasi patirtimis, lygina. Manau, tai vyksta.

– Ką daryti, kad kampanija būtų veiksmingesnė? Nuskambėjo siūlymas leisti skiepytis merams, savivaldybių vadovams, nes jie arti žmogaus ir, tarkim, jeigu pažiūrėtume į lenkiškas savivaldybes, kai būna rinkimai, kokiu procentu laimi lenkų savivaldybių merai, iš tiesų atrodytų, kad jų viešas paskelbimas būtų paveikus.

A. Puklevičius: Labiausiai paveikus, ko gero, geriausio draugo pavyzdys, ar ne? Kad geriausias draugas, artimiausias žmogus pasiskiepijo, ir tu galvoji, kad, jeigu jis padarė, tai ir aš nueičiau. Tačiau šis dalykas paveikus tau vienam, jis nebus paveikus žmonėms, kurie mažiau pažįsta tą pasiskiepijusį. Todėl visuomet ieškome žmonių transliatorių, galinčių ištransliuoti žinutę kuo gausesniam ratui, nes mūsų kanalai, resursai riboti.

Dėl to ir buvo pasirinkti pirmieji trys valstybės asmenys, taip pat sveikatos apsaugos ministras, kaip kuruojantis šią sritį. Bet galima praplėsti, pasitelkti kitas žvaigždes, autoritetus, būtų tik geriau. Tarp jų gali būti ir merai ar šiaip vietiniai bendruomenės autoritetai. Kartais šiaip būna bendruomenėse autoritetingi žmonės.

– Gal čia reikia influencerių, nuomonės formuotojų?

A. Puklevičius: Ne visi influenceriai vienodi. Jeigu visą laiką pozavai su bikiniu prie baseino, reklamavai įdegio kremus, labai abejoju, ar tai gali padaryti įspūdį auditorijai. Ir auditorija dažnai tokia, kuriai vakcinos klausimas nėra labai svarbus, kadangi 16-mečiai, 17-mečiai ir taip galvoja, kad niekuomet nemirs.

– Pone Rymeiki, atskira situacija Visagine, Šalčininkuose. Šio ryto duomenimis, Visagine „AstraZenecos“ vakcina nebuvo paskiepytas nė vienas žmogus. Ką pats darytumėte su tomis savivaldybėms, kuriose situacija rimčiausia?

P. Rymeikis: Geras klausimas, kurio atsakymo pirmiausia reikėtų ieškoti pačioje savivaldybėje. Jeigu kalbame apie merus ar kitus administracijos vadovus, mokyklos vadovus ir kitus, gal ten ištransliuojama neteisinga žinutė. Tikrai abejočiau pamąstymu apie „Sputniko“ vakciną, kad atėjus jai iš karto pradėtų skiepytis. Dažniausiai tai būna argumentas iš žmonių, neplanuojančių skiepytis. Jie pabando surasti argumentų, kodėl nesiskiepija, – ji nesaugi, informacijos trūksta. Abejočiau, kad tas galėtų padėti. Bet kas iš tiesų galėtų padėti, nepasidarius tyrimo tų savivaldybių viduje, šiuo metu atrodytų spekuliatyvu spėti.

– Pone Puklevičiau, daug metų šnekama apie tai, kad paliktos kai kurios savivaldybės, kuriose mažai kalbama lietuviškai, kad labiau rusiška propaganda ten veikia, čia turbūt atskiros reikėtų strategijos?

A. Puklevičius: Tai milijono dolerių vertės klausimas, į kurį atsakyti vien vakcinos kontekste tikrai neįmanoma, ir negalima įsivaizduoti, kad kokia nors maža komunikacinė kampanija, skirta vienam klausimui spręsti, gali pakeisti 30 metų nedarbo toje srityje. Čia daugybė kompleksinių dalykų: ir švietimas, ir integracijos politika, ir, galų gale, tos visuomenės dalies požiūris į likusią daugumą. Niekuomet nėra vienos grupės kaltės, abi grupės turi prisiimti dalį atsakomybės dėl to, kad taip yra, ir galvoti, ką gali kiekviena padaryti, kad tarp jų vyktų kultūrinis suartėjimas. Ir vakcina tikrai gali būti dar didesnis dirgiklis. Gali tapti ir katalizatorius šiam suartėjimui, bet dar greičiau gali būti ir papildomų dirgiklių.

– Ir turbūt ne viską kultūriškumu galime paaiškinti, nes daugiausia „AstraZenecos“ likučių ne tik Visagine ir Šalčininkuose, bet ir lietuviškose Širvintų ir Marijampolės savivaldybėse.

A. Puklevičius: Ko gero, turėtume kalbėti apie kultūriškumą taip, kaip dažniausiai dabar pasaulyje pradedama šnekėti, – ideologinės kovos vyksta ne tarp kairės ir dešinės, bet tarp metropolio ir periferijos. Tai yra tarp žmonių, kurie strimgalviais šoka į ateitį, joje mato save ir iš jos gali gauti naudos, ir tų žmonių, kurie jaučiasi užmiršti, palikti ir sunkiai prisitaiko prie pažangos ritmo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt