Neringos užkardos vadas Juozas Rinkevičius

Lietuvoje

2021.03.19 05:30

Kasdien to nepamatysite – gelbėjimo operacijos lediniame vandenyje ir netyčia į Rusiją nuplaukiantys poilsiautojai

Gytis Pankūnas, Domantas Umbrasas, LRT.lt2021.03.19 05:30

Šiemet dėl koronaviruso pandemijos pajūryje nevyko itin lietuvių mėgstamos poledinės žūklės šventės, tačiau dėl to Kuršių nerijoje ir aplink ją patruliuojantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai ne tik neliūdi, bet dar ir džiaugiasi – galvos skausmo dėl per toli ledu nukeliaujančių smalsuolių mažiau. Tačiau nors pandemija sumažino žmonių srautus Lietuvos pajūryje, pasieniečiai nesnaudė ir tvirtina, kad nuotolinio darbo duonos beveik ir neparagavo.

Neringos užkarda – labiausiai į Vakarus Lietuvoje nutolęs pasienio padalinys. Užkarda įkurta smėlio kopomis nusėtos Kuršių nerijos pakraštyje, netoli Nidos, prie pat pasienio su Karaliaučiaus sritimi.

Neringos užkardos pasieniečiai saugo, kontroliuoja ne tik Lietuvos ir Rusijos Federacijos sieną sausuma Kuršių nerijoje, bet ir valstybės sieną Kuršių mariose bei Baltijos jūroje. VSAT pareigūnai taip pat užtikrina pasienio teisinio režimo galiojimą Lietuvos teritorinėje jūroje.

Dėl to Neringos užkardos pasieniečių naudojamos transporto priemonės skiriasi nuo kitose šalies pasienio zonose naudojamų – čia galima išvysti ne tik visureigių ir keturračių, bet ir katerių, įvairių laivų, tarp jų – ir laivų su oro pagalvėmis, galinčių judėti tiek vandeniu, tiek ir sausuma.

Išskirtinis ne tik čia dirbančių pasieniečių transportas, bet ir funkcijos – pareigūnai juokauja, kad jiems tenka dirbti vieno langelio principu, tai yra ne tik užtikrinti valstybės sienos apsaugą, bet ir kovoti su daugybe kitų pažeidėjų.

170 kilometrų atstumas negąsdina

Neringos užkardai vadovauja 26-erius metus VSAT sistemoje dirbantis Juozas Rinkevičius. Šioje užkardoje šiuo metu dirba virš 100 pareigūnų.

„Didžioji dalis pareigūnų yra iš Klaipėdos arba Klaipėdos apskrities. Daugiausia yra iš Klaipėdos miesto ir rajono. Yra keletas pareigūnų iš Telšių apskrities, iš Mažeikių rajono, iš Skuodo. Iš Nidos turime tik du pareigūnus“, – vardijo J. Rinkevičius.

Anot jo, visi Neringos užkardos pareigūnai, kad ir kur begyventų, į darbą važinėja, jokių laikinų būstų Neringoje neieško. Pasak J. Rinkevičiaus, toli nuo darbovietės gyvenantiems pasieniečiams kelionių į darbą išlaidų didžioji dalis yra kompensuojama.

„Pareigūnai važinėja į darbą ne kiekvieną dieną, nes dirba dieną, tada naktinę pamainą, o tada turi tris laisvas dienas. Per mėnesį pareigūnui į darbą tenka važiuoti apie 14 kartų. Kadangi yra keletas kolegų iš Mažeikių rajono, tai atsižvelgiama į tai, deriname, kad gyvenantys toliau pareigūnai galėtų dirbti kartu ir atvykti į darbą su vienu transportu, nepažeisdami karantino sąlygų“, – pasakojo pasienietis.

Pats J. Rinkevičius gyvena Kretingos rajone ir, kaip ir kiti pasieniečiai, į darbą važiuoja automobiliu. Per dieną Neringos užkardos vadui į darbą ir iš jo tenka nuvažiuoti apie 170 kilometrų.

„Ne, atstumas, važinėjimas negąsdina. Pripratau, tai jau yra kasdienybė“, – šypsosi J. Rinkevičius.

Patyręs pasienietis, kalbėdamas apie važinėjimą į darbą Kuršių nerijos keliais, akcentavo, kad neatsiejamu ir neretai ne pačiu maloniausiu kelionės akcentu tampa susidūrimai su laukiniais gyvūnais. J. Rinkevičius teigia, kad karantinas padėjo atsigauti gyvūnams – jie tapo drąsesni, judresni, jų fiksuojama daugiau. Tačiau, anot jo, tai reiškia, kad ir tikimybė kelyje susidurti su gyvūnais gerokai padidėja.

„Daug stirnų pastebime važiuodami į darbą. Gražu pažiūrėti, bet pavojinga. Man dar nėra tekę susidurti su gyvūnu, bet kai kuriems kolegoms jau šiemet pasitaikė atvejų, kai susidūrimo išvengti nepavyko“, – pasakojo J. Rinkevičius.

„Christina“ – transporto priemonė, prie kurios vairo sėsti gali ne kiekvienas

Kaip patruliuoti teritorijoje, kurios landšaftas keičiasi, priklausomai nuo metų laiko? Kaip užtikrinti tvarką Kuršių mariose, kurios žiemą virsta didžiule ledo arena?

Neringos užkardos pasieniečiai rodo pirštu į laivą su oro pagalve, pavadintą „Christina“. Ši nuo 2000 m. pasieniečių naudojama universali transporto priemonė, galinti judėti vandeniu, žeme, ledu, itin padeda ne tik patruliuojant, bet ir vykdant gelbėjimo darbus. Nors „Christina“ sveria 7 tonas, užtenka keliolikos sekundžių, kad laivas paliktų krantą ir atsidurtų Kuršių mariose.

„Ji tik atrodo didelė ir nerangi“, – šyptelėjo „Christiną“ vairuojantis Neringos užkardos pasienietis Deividas Mockus.

Užkardos vadas J. Rinkevičius priduria, kad vis dėlto, norint valdyti šią transporto priemonę, būtina dalyvauti specialiuose mokymuose.

„Kuršių marios yra didelės, tad, nežinant laivo valdymo subtilybių, galima nesuvaldyti laivo, nuklysti ir patiems tapti pažeidėjais.

Reikalingi specifiniai mokymai, juose būtina dalyvauti. Džiugu, kad turime didelę patirtį sukaupusių kolegų, kurie savo žinias apie tokias specifines transporto priemones, jų valdymą perduoda naujai į VSAT atėjusiems dirbti kolegoms. Bet vien tik noro neužtenka. Reikia tam tikrų įgūdžių, asmeninių savybių, drąsos“, – dėstė J. Rinkevičius.

D. Mockus teigė, kad „Christina“ kartais sugenda, ją vairuojantys pasieniečiai yra patyrę avarijų, tačiau, anot jo, dramatiškų įvykių nebuvo, problemos išsprendžiamos greitai.

Paklaustas, su kuo, vairuodamas „Christiną“ Kuršių mariose, susiduria dažniausiai, pasienietis neslėpė, jog dažniausiai pareigūnams tenka bendrauti su žvejais. Pasak D. Mockaus, poledinės žūklės entuziastus dažnai tenka ne tik vyti nuo plono ledo, perspėti juos, bet ir gelbėti.

„Žvejai reaguoja įvairiai. Vieni išsigąsta, kiti mielai pasitinka ir lipa ant denio. Pyksta tie, kuriems mes turime sutrukdyti. Jie galvoja, kad kuo arčiau valstybės sienos, tuo geriau kimba. Būtent tokiems labiausiai ir trukdome“, – pasakojo pasienietis.

Mokymai lediniame vandenyje

„Mes neliūdime“, – juokiasi Neringos pasienio užkardos pareigūnai, paklausti, kaip reaguoja į tai, kad šiemet pajūryje nebuvo rengiama stintų šventė.

Pasak J. Rinkevičiaus, paradoksalu, tačiau koronaviruso pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas palengvino Neringos užkardos pasieniečių darbą.

„Jeigu nebūtų pandemijos, karantino, tai savaitgalį čia būtų itin didelis kiekis žmonių, o tai reiškia, kad greičiausiai būtų ir daugiau visokių įvykių, tektų gelbėti žmones“, – pažymėjo pasienietis.

Tiesa, pasak J. Rinkevičiaus, atsiranda kitų papildomų darbų – pasieniečiai tikrina asmenis, ar jie į Neringos savivaldybę atvyksta dėl svarbių priežasčių, taip užtikrinama, kad būtų laikomasi karantino režimo.

Žvejai reaguoja įvairiai. Vieni išsigąsta, kiti mielai pasitinka ir lipa ant denio. Pyksta tie, kuriems mes turime sutrukdyti. Jie galvoja, kad kuo arčiau valstybės sienos, tuo geriau kimba. Būtent tokiems labiausiai ir trukdome.

Tačiau nors Kuršių nerijoje žmonių dėl pandemijos yra gerokai mažiau, o tai reiškia, kad ir nelaimingų atsitikimų tikimybė sumažėja, pareigūnai nenustoja mokytis, ruoštis ekstremalioms gelbėjimo operacijoms.

„Mes nuolatos vykdome specifinius mokymus, dėl to esame pasiruošę specifinėms situacijoms. Kai reikia nerti į vandenį žiemą ar ankstyvą pavasarį, gelbėjant skęstančiuosius, turime vilktis termokostiumus, kurie apsaugo nuo šalčio“, – pasakojo J. Rinkevičius.

„Tai yra situacijos, kai nesvarbu, ar vanduo yra įšilęs iki 20 laipsnių, ar siekia vos kelis laipsnius, yra ledinis“, – pažymėjo pasienietis, paklaustas, ką turi omenyje, kalbėdamas apie „specifines situacijas“.

Neringos užkardos pasienietis D. Mockus rodo Kuršių marių lede iškirstą didžiulę eketę – čia vyksta mokymai, per juos vienas pareigūnas imituoja skendimą, o kiti jį gelbėja.

„Vienas gelbėtojas, pasinaudodamas rogėmis, čiuožia prie „nukentėjusiojo“. Ištraukiame tą žmogų. Vėliau svarbiausia jį šiltai aprengti, apvynioti ir nugabenti į krantą medikams“, – komentavo pasienietis.

Anot jo, sunku pasakyti, per kiek laiko žmogus gali mirtinai sušalti, būdamas šaltame vandenyje. Pasak D. Mockaus, viskas priklauso nuo žmogaus būklės, nuo fizinio pasirengimo.

„Teko gelbėti du žmones, įlūžusius Kuršių mariose, jie lediniame vandenyje sugebėjo išbūti pusvalandį. Nedaug trūko, kad žmonės būtų praradę sąmonę, bet viskas baigėsi laimingai – juos išgelbėjome“, – prisiminė VSAT pareigūnas.

Pasieniečiai akcentavo, kad gelbėjimo operacijose jiems talkina ugniagesiai gelbėtojai, medikai, o kartais – ir kariškiai.

Bendradarbiavimo su Karaliaučiaus sritimi ypatumai

Pervažiavę Nidą, atsiremiame į sieną su Kaliningrado sritimi (Rusija).

„Mes čia vieni šeimininkaujame, Muitinės pareigūnų nėra. Nuo praėjusių metų kovo 16 dienos dėl koronaviruso pandemijos šis pasienio kontrolės punktas yra uždarytas“, – privažiavus kontrolės punktą sako Neringos užkardos vadas J. Rinkevičius.

Pervažiavę punktą, pasukame į dešinę ir ten atsiveria vadinamoji fizinė siena su Kaliningrado sritimi – kopos iki pat Baltijos jūros pakrantės nusėtos tvorelėmis, tvoromis, stulpais, ant kurių įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

„Vyksta senosios sistemos modernizavimas, naujos sistemos diegimas. Sausumos ruožo dalis bus visiškai kontroliuojama vaizdo stebėjimo sistemomis su tam tikrais komponentais – dieninio ir naktinio režimo davikliais, vaizdo kameromis, kita įranga“, – pasakoja J. Rinkevičius.

Anot jo, dažniausiai VSAT pareigūnų fiksuojami pažeidimai – valstybės sienos kirtimas. Pasieniečio teigimu, kai siena yra kertama dėl neatsargumo, asmeniui taikoma administracinė atsakomybė, o jei žmogus kerta sieną ne dėl neatsargumo, tai jau jam gali grėsti ir baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto, anot J. Rinkevičiaus, dažniausiai fiksuojami netyčiniai sienos kirtimai.

„Pastaruosius penkerius metus dažniausiai taikoma administracinė atsakomybė, nes žmonės kerta sieną dėl neatsargumo. Tarkime, yra blogos oro sąlygos, rūkas, plaukia nedidelis kateris, kuriame nėra navigacinės įrangos arba ji yra, bet veikia blogai, laivavedžiai galbūt yra susijaudinę. Dažnai tokia įgula dėl neatsargumo nuplaukia į Rusijos Federacijos pusę. Tada jau prasideda procedūros. Tenka laukti, kada Rusijos Federacijos kolegos atliks savo formalumus, tyrimus, apklausas“, – kalbėjo pareigūnas.

Paklaustas, kaip sekasi bendradarbiauti su Rusijos Federacijos pasieniečiais, J. Rinkevičius neslėpė, kad patirčių būna įvairių.

„Paskutiniu laikotarpiu – kalbu apie pastaruosius dvejus metus – pakankamai sklandžiai vyksta aplinkybių aiškinimasis ir informacijos perdavimas arba pažeidėjų grąžinimas atgal. Bet yra buvę ir tokių atvejų, kada ir asmenys, ir plaukiojimo priemonės iš Kaliningrado srities buvo grąžinami po kelių parų“, – dėstė pašnekovas.

Romantika nedingo net ir po daugiau negu 20 metų tarnyboje

J. Rinkevičius, paklaustas, su kokiais dar pažeidėjais susiduria pajūryje dirbantys VSAT pareigūnai, pabrėžia, kad pasieniečiai čia dirba vieno langelio principu – kaip universalūs pareigūnai, kuriems tenka fiksuoti įvairius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią.

„Kai yra piko metas, vidurvasaris, tai maksimaliai išauga įvairaus pobūdžio pažeidimų – pasienio teisinio režimo pažeidimų, aplinkos apsaugos pažeidimų, kelių eismo taisyklių pažeidimų“, – vardijo Neringos užkardos vadas.

Kai reikia nerti į vandenį žiemą ar ankstyvą pavasarį, gelbėjant skęstančius, turime vilktis termokostiumus, kurie apsaugo nuo šalčio. Tai yra situacijos, kai nesvarbu, ar vanduo yra įšilęs iki 20 laipsnių, ar siekia vos kelis laipsnius, yra ledinis.

J. Rinkevičius neslėpė, kad nors VSAT sistemoje pradirbo jau daugiau negu 20 metų, romantika darbe niekur nedingo. Anot pasieniečio, šis jausmas ypač sustiprėjo, kai jis pradėjo dirbti Kuršių nerijoje.

„Romantikos darbe tikrai yra daug. Tai yra išskirtinė vieta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Rutinos darbe taip pat yra, bet jeigu tu tinkamai nusiteiki, tai daugiau matai romantikos, darbas tam tikra prasme tampa meditacija. Grįždamas iš tarnybos arba važiuodamas į ją, tu matai tokius nuostabius vaizdus... Tai veikia raminamai“, – kalbėjo J. Rinkevičius.

Jo teigimu, darbas Neringos apylinkėse kartu leidžia dar labiau suprasti, kokia svarbi ir unikali yra Kuršių nerijos gamta. Pasak J. Rinkevičiaus, nors Neringos užkardos pareigūnai, vykdydami užduotis, gali naudotis ir keturračiais, tai daryti vengia, mat suvokia, kad važinėjimasis šia transporto priemone per paplūdimius, kopas, daro žalą gamtai.

„Tai yra rezervatas. Šis žodis jau daug ką pasako. Tai yra saugoma teritorija. Važinėjimasis su keturračiais nepataisomai suniokotų metų metus saugotą gamtą. Pavyzdžiui, kopose saugomos teritorijos gali būti taip sugadintos, kad jas ir atkurti vargu, ar pavyktų“, – dėstė J. Rinkevičius.

Patyręs pasienietis pasakojo, kad nuo 1995 m., kai pradėjo tarnybą VSAT, pasienyje daug kas pasikeitė.

„Tai, kas buvo tuomet ir kas yra dabar, yra nepalyginami dalykai infrastruktūros, aprūpinimo prasme. Yra tekę būti kitose Europos Sąjungos šalyse, mačiau, kokią infrastruktūrą jos naudoja pasienyje.

Jei kalbėtume apie šalis, kurios yra ekonomiškai labiau išsivysčiusios už Lietuvą, tai mes esame tikrai visa galva aukščiau už jas pagal pasienio sistemos aprūpinimą, sistemų modernizavimą“, – tvirtino J. Rinkevičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt