captcha

Jūsų klausimas priimtas

Literatūrologė: Vakarai įdomūs patys sau, prasmingiau belstis į kaimynų kultūras

„Kad ir kaip kultūriškai purtytumėmės nuo rusų, mes vis tiek esame artimiausi. Rusų skaitytojai dar atsimena tą lietuviškos literatūros tradiciją, besidomintys žinojo Mykolą Sluckį, Alfonsą Bieliauską dėl jų garsių romanų. O kodėl vokiečiai turėtų susidomėti Jono Meko kūryba ar vengrai – Sigito Parulskio – nežinau“, – tinklalapiui LRT.lt sako literatūrologė Solveiga Daugirdaitė.
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Kad ir kaip kultūriškai purtytumėmės nuo rusų, mes vis tiek esame artimiausi. Rusų skaitytojai dar atsimena tą lietuviškos literatūros tradiciją, besidomintys žinojo Mykolą Sluckį, Alfonsą Bieliauską dėl jų garsių romanų. O kodėl vokiečiai turėtų susidomėti Jono Meko kūryba ar vengrai – Sigito Parulskio – nežinau“, – tinklalapiui LRT.lt sako literatūrologė Solveiga Daugirdaitė.

Pašnekovė pasigenda sistemingo lietuviškų knygų vertimo į užsienio kalbas bei tokios lietuvių literatūros propagandos, kokia ji galėtų būti. „Knygų rinkoje Vakarai įdomūs patys sau, turi užkimštą rinką, į kurią mes vis mėginame prisibelsti. Galbūt prasmingiau būtų belstis į kaimynų kultūras, nes jie vieni kitais domisi“, – svarsto S. Daugirdaitė. Ji situaciją lygina su populiariąja muzika – Rytų Europa tarptautinėje populiariosios muzikos rinkoje beveik nefunkcionuoja.

Verčiame ne tai, kas geriausia

VšĮ „Lietuviškos knygos“ skaičiuoja, kad per pastaruosius pora metų įvairiomis kalbomis išleistos 7 lietuvių autorių poezijos knygos (Jono Meko, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kt.), 6 romanai (Kazio Borutos, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Sigito Parulskio ir kt.), 2 apysakų ir apsakymų knygos (Romualdo Granausko ir kt.), 2 mokslo populiarinimo knygos ir net keliolika knygų vaikams (Vytauto V. Landsbergio, Kęstučio Kasparavičiaus ir kt. autorių). Šis sąrašas sudarytas pagal užsienio leidyklų, pačių autorių ir vertėjų „Lietuviškoms knygoms“ pateiktus duomenis.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad jei šiuos skaičius lyginsime su didžiųjų šalių finansuojamais nacionalinės literatūros vertimų skaičiais, tuomet jie tikrai neatrodys svarūs ir dideli, bet jei lyginsime su panašaus dydžio kaimynėmis šalimis, pavyzdžiui Latvija, tai jie džiugina ir pernelyg neišsiskiria“, – sako Tarptautinių kultūros programų centro Literatūros sklaidos skyriaus koordinatorė Kotryna Pranckūnaitė.

S. Daugirdaitė tvirtina, kad svarbu ne kiek, o kokių knygų išleidžiama. „Kyla klausimas, ar tikrai verčiama, kas yra geriausia? L. S. Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ jos kūrybos kontekste tikrai nėra geriausia knyga. Šiame sąraše yra labai daug atsitiktinumų: kokią literatūrą turime, tą ir verčiame“, – mano literatūrologė.

Pasak K. Pranckūnaitės, vertinant paskutinį dešimtmetį negalima sakyti, kad vertimų nuolat daugėja, tačiau pastebima tendencija, kad didesnis šalies literatūros pristatymas tarptautinėse knygų mugėse ir literatūriniuose renginiuose daro įtaką vertimų skaičiui.

Rusai mėgsta mūsų knygas

Parengtas literatūros sąrašas rodo, kad nemažai lietuviškų knygų yra verčiama į rusų kalba ir, pasak S. Daugirdaitės, tai yra labai gerai. „Kad ir kaip kultūriškai mes nuo jų purtytumėmės, mes vis tiek, man atrodo, esame artimiausi, ir rusų skaitytojai dar atsimena tą lietuviškos literatūros tradiciją. Nediskutuokime, kokia ji buvo, bet besidomintys literatūra žinojo M. Sluckį, A. Bieliauską dėl jų garsių pasąmonės srauto romano. O kodėl vokiečiai turėtų susidomėti J. Meko kūryba ar vengrai – S. Parulskio, aš nežinau“, – sako literatūrologė.

Kokios ir kodėl knygos leidžiamos dažniausiai esą yra vertėjų arba susidomėjusių leidėjų nuopelnas. „Negalime sakyti, kad vokiečiams turi būti įdomus J. Mekas, tiesiog knygą leidusi leidykla nusprendė, kad ši knyga reikalinga, ji buvo išleista praėjusiais metais, kai J. Mekas minėjo savo 90-metį. Visuomet sakome, kad geriausi mūsų literatūros ambasadoriai yra vertėjai, tad užsieniečiai, išmokę mūsų kalbą ir pamilę mūsų kraštą, geriausiai žino, kokios knygos ir literatūra gali būti aktuali jų šalyse, tad jie ir būna ta tarpinė grandis tarp mūsų literatūros ir užsienio leidėjų“, – sako K. Pranckūnaitė.

Pasak K. Pranckūnaitės, nemažiau populiarūs lietuviškų knygų vertimai yra ir į kroatų kalbą, mat jie nemažai leidžia vaikiškos literatūros. „Daugiau vertimų atsiranda į nedideles arba kaimyninių šalių kalbas, o prasibrauti į anglų ir prancūzų kalbų rinką yra labai sunku. Štai Didžiojoje Britanijoje verstinė literatūra sudaro 4,5 proc. visos šalyje išleidžiamos literatūros. Tokie skaičiai nėra džiuginantys, kita vertus, šis skaičius, nors ir nežymiai, paaugo nuo 3 proc.

Knygos vaikams – paveikslėliai be teksto?

Per 2011-2012-uosius metus užsienio šalių knygynuose pasirodė nemažai knygų vaikams – tarp jų 7 Kęstučio Kasparavičiaus, pora Linos Žutautės, 4 Vytauto V. Landsbergio knygos. Pats Vytautas V. Landsbergis LRT.lt teigia, kad užsienio vaikus sudominti siekiama įvairiais būdais – pasitelkiamos ir kultūros atašė, ir knygų muges užsienyje.

„Anksčiau buvo darbšti kultūros atašė Skandinavijoje, kuriai tikrai rūpėjo lietuvių literatūra, tad jos pagalba buvo ženkli. Tenka dalyvauti knygų mugėse, rodyti knygas, paruoštus lankstinukus su trumpai perpasakotomis istorijomis leidėjams, taip ir atsiranda skaitytojai“, – aiškina rašytojas.

V. V. Landsbergis skaičiuoja turintis skaitytojų Ukrainoje bei Latvijoje. „Tai draugiški kraštai ir jie jau yra išvertę po keletą mano knygų, kitur yra pavienės knygelės Italijoje, Kroatijoje, šiemet dirbame su Amerika, labai norime ten patekti, bet tai yra sudėtingas procesas. Panašus skonis yra su čekais, atradome ryšį ir jų vaikų literatūra yra panašaus pobūdžio“, – LRT.lt kalba rašytojas.

„Šiuo metu V. V. Landsbergis yra sukūręs savo knygų vaikams industriją ir nenuostabu, kad jos knygos leidžiamos kitomis kalbomis. Apskritai pažiūrėkite, kas yra leidžiama – K. Kasparavičiaus knygų didžioji vertė yra piešiniai, kuriems apskritai vertimų nereikia. Deja, turime su lietuviškomis knygomis šią problemą – jos yra gražios, bet tekstai būna smarkiai prastesni už iliustracijas. Vaikų literatūros tyrinėtojai pastebi, kad knygos negerėja ir kuo toliau, tuo sunkiau kurti savęs nekopijuojant, mūsų pačių yra mažai ir nelabai daug turime alternatyvų – mūsų vaikai skaito tai, kas yra“, – teigia S. Daugirdaitė.

V. V. Landsbergis svarsto, kad svarbus teksto ir piešinių derinys. „Mes kiekvienai knygai ieškome autoriaus, kuris pagautų knygos kampą ir stilių, galėtų ją giliau atskleisti. Nuo to labai priklauso knygos sėkmė. Kai nepataikai ir neatitinka – knyga neturi kažkokios gyvasties. Pasaulyje populiarėja paveikslėlių knygos, vartomos ar interaktyvios, mūsų leidykla taip pat galvoja tuo užsiimti, nors iki šiol apysakas ar artimas romanui vaikiškas knygeles, nuotykių istorijas man buvo kurti įdomiau“, – pripažįsta rašytojas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...