Lietuvoje

2021.03.14 12:00

Mindaugas Lingė: ne konvencija įneša negerovių į mūsų gyvenimą – žmonės tai daro savo veiksmais

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.03.14 12:00

Tikras peticijų pavasaris – darosi sudėtinga atskirti, kas už ką ir prieš ką renka parašus, interviu portalui LRT.lt sako Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė. Parlamentaras teigia įžvelgiantis tam tikrą pavojų, kad visą Lietuvą norima atskirti į dvi dalis – į „už“ ir „prieš“, ir priduria, kad turėtume eiti diskusijų keliu.

Kalbėdamas apie paramą per karantiną, M. Lingė išskiria, kad svarbiausia išmintingo balanso paieška, kai kalbasi įvairios institucijos, socialiniai partneriai, pozicija ir opozicija. Tačiau, anot jo, negalima į kairę ir į dešinę švaistytis pažadais.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko M. Lingės interviu portalui LRT.lt – apie partnerystės įstatymą bei Stambulo konvenciją, išmokas nukentėjusiems nuo pandemijos ir pokyčius socialinėje srityje.

– Neseniai minėtas Seimo šimtadienis – su darbu Seime susipažinote, dalis darbų jau pradėta. O kokius tikslus išsikeltumėte ar kokius pagrindinius darbus planuotumėte atlikti per kadenciją?

– Bendras tikslas, kuris kalba apie ilgalaikes, sistemines problemas, kurias tikrai mačiau, tai yra užimtumo klausimas, mokymasis visą gyvenimą. Darbo rinka gyvena lūžio momente – ji keisis, jau keičiasi, tad neturėtume turėti iliuzijų, kad taip, kaip yra dabar, išliks ir vėliau. Matydamas visus iššūkius, manau, kad visuomenė per mažai apie tai kalba, galvoja ir ruošiasi tiems pokyčiams. (...)

Turime turėti efektyvias paslaugas, Užimtumo tarnybą turime labiau matyti ne vien kaip administruojančią įvairias subsidijas, išmokas ir skirstančią daugiau administracinius darbus, o labiau kaip besiorientuojančią į tikrą pagalbą žmonėms, jiems padedančią, juos nukreipiančią, konsultuojančią ir, svarbiausia – motyvuojančią, kad kai kuriais atvejais pakylėtų žmones išeiti iš užburto rato.

Darbo rinka gyvena lūžio momente – ji keisis, jau keičiasi, tad neturėtume turėti iliuzijų, kad taip, kaip yra dabar, išliks ir vėliau.

Taip, ne visi galės būti IT specialistais ar programuotojais, bet turime didelių iššūkių dėl senėjančios visuomenės, demografinių pokyčių. Labai reikės žmonių, teikiančių viešąsias paslaugas, pavyzdžiui, pagalbą į namus, kuri tikrai dar yra neišvystyta ir neatliepianti žmonių poreikio paslauga. Be abejo, reikia žmonių, paslaugos vystymo ir plėtojimo, kad visi, kas nori, galėtų gauti šias paslaugas.

Yra galybė būdų, kaip save įprasminti ne vien darbo rinkoje, mes turime kalbėti apie užimtumą, apie visuomenės dalyvavimą. Su tuo dar turime didelių iššūkių. Svarbu kalbėti ir apie švietimą, kad įgytume įgūdžių, tobulintume save, bet apie tai reikia kalbėti iš socialinės pusės perspektyvos, kad didžiausią švietimo ir perkvalifikavimo naudą gautų tie, kurie yra ant žemesnių socialinių laiptelių.

Kitų valstybių patirtys rodo, kad savo įgūdžius ir kompetencijas dažniausiai lavina tie, kurie turi pirmą ar trečią išsilavinimą. Jei valstybė sudaro galimybę, jie tuo naudojasi. Tačiau atsiranda toks paradoksas – atotrūkis ir socialinė nelygybė ne mažėja, o kaip tik didėja, nes tiems, kurie galbūt buvo sėkmingesni, dar labiau sekasi, o tie, kuriems trūko motyvacijos ar polinkio keistis, ir toliau lieka ten pat. (...)

Vienas svarbesnių uždavinių – kaip žmones motyvuoti ir su jais dirbti, kokios programos jiems duotų didžiausią naudą. (...) O socialinėje srityje turime įvairiausių iššūkių, visoms grupėms reikia dėmesio – ir žiūrint į neįgaliųjų situaciją, ir vienišų šeimų, kai vaikus augina vienas tėvų, ir senjorų.

Perkvalifikavimo klausimas itin aktualus priešpensinio amžiaus žmonėms – mes juos tarsi norime nurašyti, nebeinvestuoti į juos, bet tikslas kaip tik turėtų būti juos kuo ilgiau išlaikyti savarankiškus darbo rinkoje. Kitokiu atveju, be abejo, tai taps papildomu iššūkiu valstybės atsakomybei.

– Šių dienų karštos temos – vis pasirodančios peticijos. Tiek dėl Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo ar koalicijos partnerio Tomo Vytauto Raskevičiaus vadovavimo komitetui. Kaip jūs vertinate dabartinę situaciją? Kurią pusę palaikote diskusijose?

– Tikras peticijų pavasaris – taip galima pavadinti. Jau darosi sudėtinga atskirti, kas už ką ir prieš ką renka parašus, – tų iniciatyvų tarsi daugėja kiekvieną savaitę. Aš į šį klausimą žvelgiu plačiau, matau tam tikrą pavojų, kad visą Lietuvą tarsi norima atskirti į dvi partijas – į „už“ ir „prieš“. Ar žmogus geras, ar blogas, pradedama spręsti pagal tai, kokią poziciją užimi – ar tu esi su jais, ar prieš juos.

Aš manau, kad tai yra ydinga skaldymo ir požiūrio trajektorija, nes gyvenimas yra įvairus. Tai nėra paprastas ir lengvas klausimas, kad galėtume pasakyti, kad teisinga tik taip, kaip sako viena ar kita pusė. Labai pavydžiu visiems tiems žmonėms, kurie aktyviai reiškiasi, kuriems viskas labai aišku ir paprasta – juoda ir balta, kraštutinumai. Bet atsakymai nėra lengvi.

Liūdniausios šio reiškinio pasekmės, kas gali nutikti, kad mūsų visuomenėje, kuri nepasižymi labai tampriais tarpusavio ryšiais, gebėjimu gyventi sanglaudoje, kad mes dar labiau sukraštutinėsime, kad pozicijos dar labiau nukryps viena nuo kitos.

Jei nepadeda šaukimas, tada prideda vieną ar kitą riebesnį epitetą ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Nesinori, kad pradėtų akmenys skraidyti, nes temperatūra gali užkaisti iki tokio laipsnio.

Kai žmonės tolsta vieni nuo kitų, jie pradeda garsiau šaukti, kad galėtų viena ir kita pusė išgirsti. Jei nepadeda šaukimas, tada prideda vieną ar kitą riebesnį epitetą ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Nesinori, kad pradėtų akmenys skraidyti, nes temperatūra gali užkaisti iki tokio laipsnio.

Todėl skirstymas į „už“ ar „prieš“, man atrodo, pirmiausia labai priklauso nuo diskusijos, nuo kalbėjimo. Pavyzdžiui, kalbant apie partnerystę, labai mažai kas neigia, kad reikia sureguliuoti teisinius santykius. Bet tada prasideda skirtingas matymas – ar vadinamoji civilinė partnerystė, ar dėl bendro gyvenimo.

Ir vėlgi, jei prasideda kova, ar tik toks modelis, ar toks, – susikalbėjimo politikoje nebus. Tam, kad mes, kaip valstybė, kaip politikai, išliktume gebantys priimti sprendimus, reikalingas noras šiuo klausimu kalbėtis ir tartis.

– Tačiau ateis laikas, kai reikės balsuoti. Už ką jūs pasisakysite?

– Tai labai priklausys ir nuo diskusijos. Man net nėra didelės abejonės, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus įteisinta partnerystė. Tai rodo tendencijos ir tai, ką matome aplinkui esančiose valstybėse. Čia net nėra klausimas. Klausimas – kada.

Paulius Gritėnas polemizuoja, kad jau per vėlai, kad mes vėluojame. Mano požiūris toks – aš turėčiau abejonių, ar dabar yra pats tinkamiausias laikas. Visuomenė yra įaudrinta ir išsekinta karantino pasekmių, visuotinė emocinė situacija nėra tokia, kad aitrinimas, aštrinimas ir tų klausimų poliarizavimas prisidėtų prie trumpalaikės perspektyvos.

Kitas dalykas – kalbėti apie tai, ką rodo ir visuomenės pasirengimo lygis, brandos, supratimo lygis. Tie rodikliai, skaičiai ir apklausos rodo, kad žmonių, priimančių kitokius žmones, pripažįstančių teisių sureguliavimą, daugėja, bet labai nedidelis augimo procentas. Yra daugiau žmonių, kurie gyvena apimti baimių, supranta pavojų.

Kaip ir dėl Stambulo konvencijos – klausimas yra patapęs baimių ir spekuliacijų įkaitu. Labiau kalbama nebūtinai apie tai, apie ką yra ši konvencija. Dažnai pamirštame tikrąją jos paskirtį ir netgi jos pavadinimą – visi įpratę vadinti tuo vardu „Stambulo konvencija“, kas tarsi toliau nuo mūsų, nežinia, kas čia.

Bet tai yra Europos Tarybos dokumentas, kaip ir kiti priimami dokumentai, kurie turi savo tvarką, kurie vėliau demokratiniu būdu svarstomi ir diskutuojami, priimami. Tai yra Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Ir čia išplaunama pati problema – tai tikriausiai didžiausia yda ir pasekmė.

Raginčiau nebijoti ir vengti spekuliacijų, gąsdinimų, kaip čia bus. Mes patys priimame sprendimus – ne konvencija ar kas kitas įneša kokių nors negerovių į mūsų gyvenimą – žmonės tai daro savo veiksmais.

Čia galbūt galime kalbėti ir apie tam tikrą komercinį pasiūlymą leidykloms – būtų labai populiarus bestseleris, nes nelabai yra kas matę, nelabai yra kas skaitę, bet aršiai diskutuoja ir visi turi labai puikią nuomonę. (...) Iš tiesų reikėtų suvienodinti mūsų kalbėjimo lygį – ne apie tai, kaip kažkas kažką pasakė, nes yra spekuliuojama baimėmis.

Kai paklausi žmonių, kas tave labiausiai neramina, dažniausiai žiūri, kad paminėtas žodis susideda į įvairias ir keistas interpretacijas. Mes tikriausiai suprantame, kad galime suvienodinti vaidmenį, atskirti, kas yra lytis ir kas yra atliekamas socialinis vaidmuo. Kai žodis „vaidmuo“ išvirsta į nežinia ką, į spekuliacijas, tada turime pasekmių. Nuo to nukenčia pati diskusija apie esmines problemas.

Raginčiau nebijoti ir vengti spekuliacijų, gąsdinimų, kaip čia bus. Mes patys priimame sprendimus – ne konvencija ar kas kitas įneša kokių nors negerovių į mūsų gyvenimą – žmonės tai daro savo veiksmais.

– Neretai aptarinėjama tema – paslaugų trūkumas. Neseniai vėl buvo keltas klausimas apie atokvėpio paslaugą. Tokia paslauga – tik teisės aktuose, o ne realybėje – su tokia nuostata maždaug 200 šeimų kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, prašydamos valstybės pasirūpinti, kad ir jie galėtų išvykti atostogų ar gauti kelias laisvas dienas nuo slaugos. Ką darysite, kad situacija gerėtų ir žmonės galėtų gauti tiek šią, tiek kitas reikalingas paslaugas?

– Paslaugų klausimas yra vienas šios Vyriausybės prioritetų. (...) Paminėta atokvėpio paslauga itin svarbi jautriai visuomenės grupei, prižiūrinčiai žmones su sunkia negalia. Tų, kuriems Lietuvoje nustatytas toks poreikis, yra apie 38 tūkst. O paslauga gana nauja – veikia tik nuo 2019 metų.

Kai ji buvo bandoma, tuo metu rodė labai didelį populiarumą, pasitenkinimą ir poreikį. Kai buvo sukonstruotas pats mechanizmas, už paslaugą tenka mokėti, o žmonės tikriausiai norėtų gauti nemokamą paslaugą.

Artimieji tai turbūt norėtų traktuoti kaip atostogas – tas lūkestis iš jų pusės yra tikrai suprantamas, nes išties negalėjimas pailsėti, prižiūrint sunkią negalią turinčius artimuosius, sukuria kitų problemų tiems žmonėms, kurie prižiūri. Sukelia ir psichologinių problemų, nukenčia jų galimybės integruotis ir išlikti veikliems darbo rinkoje, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Ta paslauga, kaip ir kiekviena paslauga, turi kainą. Iš 38 tūkst. žmonių, kuriems nustatytas toks poreikis, dalis gyvena globos namuose, dalis yra slaugomi, tad turėtume apie 16 tūkst. žmonių, kuriems aktuali ši paslauga. Jei žiūrime, kad vienam mėnesiui reikėtų apie tūkstančio eurų, kad paslauga būtų suteikta nemokamai vienam artimajam, tai per metus turėtume apie 16 mln. papildomų eurų. Tai dideli resursai, bet, be abejo, turime apie tai kalbėti.

Turime didinti socialinei apsaugai skiriamą biudžeto dalį. Atotrūkis nuo Europos Sąjungos Lietuvoje yra vienas didžiausių šioje srityje – ES skiria apie 18 proc., o mes 12 proc. Visos kitos sritys yra daugiau ar mažiau panašiai finansuojamos kaip ir ES. Kai kalbame, iš kur finansuoti, tai taip pat nėra lengvų klausimų. (...)

Suprantame, kad tuos resursus turime labai ribotus, todėl turi būti žengiama žingsnis po žingsnio, tarpusavyje nepriešinant įvairių socialinių poreikių, o deklaruojant, kad mums tai svarbu, kad tai prioritetas, kad matome svarbą ir, esant galimybei, kuo greičiau plėtoti, tobulinti paslaugą. Ji dar gana nauja ir, matyt, niekas nesiginčija dėl jos svarbos ir poreikio – tikėtina, kad tikrai turėsime dar jos išvystymą.

– Norėčiau pasikalbėti ir apie motinystės bei tėvystės atostogų pokyčius. Europos Sąjungos direktyva numato pareigą įtvirtinti neperleidžiamas vaiko priežiūros atostogas mamoms bei tėčiams. Už kokį modelį pasisakytumėte jūs?

– Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri dėlioja priemonių planą Vyriausybės programai įgyvendinti, matyt, neturi labai konkrečių projektų, bent jau nesame jų matę tokio pavidalo, kad galėtume svarstyti ir diskutuoti. Tikriausiai kryptis labai aiški – svarbiausia, kad suvoktume tikslą, jog vaikų auklėjimas nėra vien mamų klausimas ir mamų reikalas.

Tėvystės stiprinimas visuomenėje tebėra didelis iššūkis, o tai taip pat turėtų keistis dėl šeimų ir tarpusavio santykių stiprėjimo, vaikų ir tėvų ryšio stiprinimo. Tėčio pabuvimas ir kūdikėlio pamatymas tame ankstyvame gyvenimo etape, pamatymas, koks tai rūpestis, kiek tai reikalauja pastangų, geriau leis suprasti ir pačias mamas. Tarsi jos šiaip būna namuose per dienas ir keliami reikalavimai, kad dar ir namai būtų sutvarkyti, ir maistas paruoštas, vaikas prižiūrėtas...

Aš pats turiu dvi dukras – kai dalyvauji ir pamatai, kad jei taip reikėtų visiškai vienam pasirūpinti ilgesnį laiką, tai tikrai būtų didelių iššūkių. Bet tas supratimas aiškėja ir didėja. (...)

Aišku, yra ir kitas svarbus momentas – sudaryti mamoms galimybę kiek įmanoma integruotis. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė kelia klausimą, ką galima padaryti per du mėnesius mamai, kol tėčiui būtų suteiktos atostogos. Tai diskusijos momentas, ar dviem mėnesiams grįžimas į darbo rinką [pasiteisintų]. Tikriausiai, vargu. Ar ir darbo rinkai tai būtų efektyvu, ar pačiai mamai tai būtų atlieptas lūkestis? (...)

Tėvystės stiprinimas visuomenėje tebėra didelis iššūkis, o tai taip pat turėtų keistis dėl šeimų ir tarpusavio santykių stiprėjimo, vaikų ir tėvų ryšio stiprinimo.

Mes suprantame, kad derinti tėvystę, tai suderinti su dalyvavimu darbo rinkoje, dirbti ir prižiūrėti vaiką yra iššūkis. Tokios priemonės galėtų pasitarnauti, kad įgūdžiai neatitoltų, kad mama neprarastų įgūdžių, nebūtų sudėtinga integracija po ilgesnio laiko.

– Tęsiant motinystės ir tėvystės temą – pasigirsta kalbų bei siūlymų mamadienius ir tėvadienius skirti ir vieną vaiką auginantiems tėvams, o galbūt skirti šeimadienius, kad šeimos, kurios rūpinasi ir suaugusiais savo artimaisiais, galėtų tai daryti paprasčiau. Palaikytumėte tokius pokyčius?

– Jei skaičiavimai ir galimybės leidžia, be abejo, šeimų buvimo kartu sąlygų gerinimas, ryšio stiprinimas yra pozityvi kryptis. Mes tikriausiai vis tiek suprantame, kad skirtumas tarp dviejų vaikų ir vieno vaiko yra labai menkas. Ta teisė [į mamadienį ar tėvadienį] įgyjama turint du vaikus ir daugiau, bet kai kurie galbūt net neplanuoja turėti daugiau vaikų arba jiems neleidžia galimybės.

Tačiau čia ir prarandama valstybės įstatymais suteikiama teisė pasinaudoti mamadieniu ir tėvadieniu. Nesinorėtų diskriminuoti tokių šeimų – ar augini vieną vaiką, ar du.

Kaip paskatų sistema tai, kad trukmė ar laikas priklauso nuo turimų vaikų skaičiaus, yra pozityvus dalykas, nes suprantame, kad, kai šeimoje yra daugiau vaikų, tai daugėja ir reikalų, ir klausimų, kuriuos kartais tenka spręsti pasinaudojant šeimadieniais, mamadieniais, tėvadieniais. Svarbiausia, kad tai pasiektų savo tikslą.

– Kalbėjome apie namuose teikiamas paslaugas. Tačiau šiuo metu daugiau kaip 6 tūkst. žmonių su psichosocialine negalia ar intelekto sutrikimais Lietuvoje gyvena didelėse globos įstaigose. Kelerius metus valstybė vykdo pertvarką, didelės globos institucijos keičiamos bendruomenėje teikiamomis paslaugomis, tačiau vis dar nedidelė dalis negalią turinčių žmonių gyvena bendruomeniniuose namuose. Kaip galima paspartinti tą procesą?

– Matėme jau vykusią vaikų globos pertvarką – buvo ir įvairių iššūkių, ir požiūrių, diskusijų, pasipriešinimo... Bet koks pertvarkos procesas reikalauja ir koordinavimo, ir susitelkimo, ypatingo dėmesio šiam procesui.

Bet visuomenės įsitraukimas nelieka nuošalyje. Čia tikriausiai ir yra didžiausia problema, kad, norint deinstitucionalizuoti, reikia pertvarkyti ne vien institucijas, bet reikia ir visuomenės požiūrio. Kaip rodė anksčiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa, tik 3 proc. gyventojų sutiktų, kad kaimynystėje įsikurtų globos namai, kuriuose gyventų suaugusieji, turintys psichikos ar proto negalią. Tai iš tiesų labai liūdinantis skaičius.

Ta pati apklausa rodė, kad ten, kur jau buvo įsikūrę namai, labai didelis, beveik absoliutus, procentas apklaustųjų atsakė, kad persikėlus į naujus namus jų savijauta pagerėjo. Tai reiškia, kad pati pertvarkos kryptis, jos reformos kelias yra teisingas. Svarbiausia pats principas, kad mes laikytume žmones vertingais, kad jie kuo labiau taptų mūsų visuomenės dalimi. Kito pasirinkimo ir galimybės nėra.

Kaip ir spręsdami kitus klausimus, taip ir čia dažnai susiduriame su baimėmis, kurios ne visada pamatuotos, trūksta dialogo. Kitokio bijojimas pasirodo ne tik praktine išraiška, kai prasideda peticijos, laiškai, įvairūs kreipimaisi, protesto akcijos... Tai atspindi ir tarptautiniai rodikliai.

Mūsų kryptis turėtų būti kitokia – kuo mažiau tokiose diskusijose vartoti tokių pasakymų kaip „jie“, tarsi „jie“ yra kažkas kito nei „mes“. Ne – mes visi esame žmonės.

Pasaulio gerovės indeksas sureitinguoja šalis pagal įvairius kriterijus. Nuostabą ir liūdesį kelia tas kriterijus, kuris atspindi mūsų socialinį kapitalą, tas, kuris kalba apie žmonių ryšius, pasitikėjimą, tarpusavio santykius. Čia iš 167 valstybių mes užimame 156 vietą, o bendrame reitinge esame 34 vietoje. (...)

Tai yra ta išraiška, kad iš tiesų mes mažai beturime tokių saitų, kas mus jungia kaip valstybę, kaip piliečius, kaip bendruomenę. Kai iškyla aštresnis vertybinis klausimas, jis mus kaip kulkas iš karto nusviedžia į labai priešingas stovyklas. Mūsų kryptis turėtų būti kitokia – kuo mažiau tokiose diskusijose vartoti tokių pasakymų kaip „jie“, tarsi „jie“ yra kažkas kito nei „mes“. Ne – mes visi esame žmonės. Galbūt esame skirtingi, bet visi esame vienodai vertingi.

Apie tai kalba ir socialinis, krikščioniškas mokymas – pirmiausiai iškelti žmogaus orumo klausimą į prioritetinį lygmenį, nesumenkinti žmogaus orumo. Tos diskusijos, kalbant apie žmones, kuriuos norima įkelti arčiau visuomenių, sukurti jiems sąlygas, taip pat sulaukia labai didelio pasipriešinimo, tai daugiau signalizuoja apie mūsų visuomenės būklę.

– Kiek anksčiau kėlėte klausimą, ar Lietuva turėtų plačiau taikyti sąlyginę socialinę paramą. Tai reikštų, kad pašalpų dydis ar jų mokėjimas priklausytų nuo asmens elgesio. Ar bus pokyčių šioje srityje? Kuo toks modelis būtų pranašesnis?

– Sąlygiškumo mūsų sistemoje jau ir dabar esama, bet tikriausiai [galima] ieškoti papildomų formų. Tai yra klausimas apie solidarumą. Solidarumas nėra tik kažkokios vienos grupės reikalas ir atsakomybė. Nėra taip, kad daugiau turintis atiduoda mažiau turintiems, – tai komunistinės praeities reliktas, lygiavos bandymai.

Principas toks, kad visuomenėje daugiau uždirbantys reikalautų ir iš kitos pusės, kuri tuo metu gauna didesnę naudą, taip pat atgalinio ryšio. Pirmiausia tai jų įsipareigojimas arba bent jau pozityvus nusiteikimas spręsti iškilusius klausimus, rodyti iniciatyvą, motyvaciją, kad tai keltų paskatų.

Sąlygiškumas ir padėtų labiau tai įgyvendinti, pasiekti solidarumo principą. Valstybės ir mūsų visų pareiga yra pasirūpinti pažeidžiamiausiomis grupėmis, bet tai nepaneigia ir pažeidžiamiausių grupių atsakomybės rodyti pastangas ir norą kitaip išeiti iš tos susidariusios situacijos. (...)

Jei iš to rato nebus išeinama, gyvensime taip, kad kelsime bazinius išmokų dydžius, kad kaip nors žmonės susirankiotų pašalpas ir taip gyventų. Mums patiems tai yra brangiai kainuojantis mechanizmas, jei iš to rato neištraukiame žmonių, nepadedame jiems palypėti socialiniais laipteliais aukščiau. Tango nėra šokamas po vieną, o meilė be atsako yra toks liūdnas likimas, tai čia taip pat labai svarbus visuomenės narių ryšys, sprendžiant šiuos klausimus.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministrė yra minėjusi, kad keisis įvairios išmokos, viena jų – siūloma taikyti universalią vaiko priežiūros išmoką. Štai profesorius Romas Lazutka siūlė mokėti 300 eurų išmoką visiems vaikų susilaukusiems tėvams trejus metus, nepaisant to, kiek tėvai uždirbo prieš tai. Kokių pokyčių galime tikėtis tiek kalbant apie vaiko išmokas, tiek apie kitas išmokas? Už ką jūs pasisakytumėte?

– Šioje diskusijoje iškeltas klausimas ir atkreiptas dėmesys, kad apie 40 proc. žmonių dėl įvairių aplinkybių negauna šios išmokos, nes tai yra susieta su darbo stažu, mokėtomis įmokomis. Tai tikrai paryškino problemos egzistavimą. Kalbant apie pasiūlytą būdą, kad susumuotume ir tada išvestume vidurkį 300 eurų, tai tokia lygiava tikriausiai sukeltų nereikalingų papildomų įtampų ir nuviltų.

Neturi būti baudžiami tie žmonės, kurie mokėjo įmokas, kurie projektuoja savo tėvystę, motinystę, žino, kiek gaus, kai neteks darbo pajamų, kai išeis auginti vaiko. Be abejo, taip mes tikriausiai mažintume paskatas tų šeimų planuoti vaikus, galbūt mažiau vaikų gimtų, pasekmių būtų įvairių.

Čia tikriausiai reikėtų žiūrėti, kas tiksliai sudaro tuos 40 proc., kaip kitais būdais jiems galima padėti, kad jie neliktų visiškai be nieko, nes vaiko priežiūrai reikalinga pagalba ir išmokos. Kaip pavyzdys – jauniems besimokantiems tėvams mokama 240 eurų per mėnesį išmoka (išmoka besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai – LRT.lt).

Reiškia, jau sprendžiame situaciją kai kurių grupių, kurios mokosi, neturi darbo patirties, darbo stažo. Reikėtų labai išsisegmentavus žiūrėti, kokios dar grupės lieka nuošalyje, koks pagalbos mechanizmas joms gali būti pritaikytas. Pati iškelta problema egzistuoja, jos tikrai neneigiame ir neignoruojame, tik sprendimo būdai tikriausiai būtų ne lygiavos kelias, o atskirų segmentų individualizavimas.

– Kita aktuali tema – pandemijos situacija ir išmokos šioje srityje. Išskiriama, kad per pandemiją išaugo bedarbių skaičius, prognozuojama, kad dalis žmonių į darbo rinką negrįš niekada. Čia kritikos sulaukė valstybinė socialinės paramos sistema.

Ministrė kalbėjo apie tai, kad bus plečiama parama nuo pandemijos nukentėjusiems dirbantiems savarankiškai žmonėms, žadama teikti pataisas, kurios leistų palankiau skaičiuoti išmokas tėvams, kurių pajamos sumažėjo per pandemiją. Kiti siūlymai – prailginti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo trukmę. Kokių pokyčių galime tikėtis, kokias išmokas gaus tie, kurie nukentėjo nuo pandemijos?

– Priemonių paketas yra priimtas – subsidijų ir paramos paketas skirtas tiek savarankiškai dirbantiems, tiek dirbantiems pagal darbo sutartį žmonėms, kurie yra prastovose, kurių veiklos sustabdytos. Suprantame, kad tai yra ir brangus mechanizmas, ir mūsų situacija tokia, kad mes esame nežinomybėje. Mes dar šiandien negalime pasakyti, kiek mums reikės papildomai lėšų įsipareigojimams vykdyti, kiek laiko dar reikės.

Negalime į kairę ir į dešinę švaistytis pažadais, kaip dabar siūlo opozicija, kad galėsime dar išplėsti, poprastovinius dydžius įvesti. Suprantame, kad kiekvienas mėnuo yra šimtai milijonų, jei apie tokius dydžius kalbame.

Finansų ministerija taip pat kalba, kad kiek buvo suplanuota šių metų biudžete, kai priiminėjome tuos sprendimus, jau dabar matoma, kad tų pinigų nepakanka, kad jų reikės daugiau. Todėl čia yra ir atsakomybės klausimas, kad mes tas priemones turime daryti taiklias, tikslines, kad jos duotų didžiausią rezultatą.

Visi tie ankstesni pakeitimai buvo tokie, kad paramą gauna tie, kurie nukentėjo. (...) Vyriausybė savo lygmeniu reaguoja – savarankiškai dirbantiems ateina papildomas 30 mln. eurų paketas, bus galima pretenduoti į vienkartinę paramą, bet jos dydis skirsis atsižvelgiant į sumokėtus mokesčius ir buvusius praradimus.

Negalime į kairę ir į dešinę švaistytis pažadais, kaip dabar siūlo opozicija, kad galėsime dar išplėsti, poprastovinius dydžius įvesti. Suprantame, kad kiekvienas mėnuo yra šimtai milijonų, jei apie tokius dydžius kalbame. Nuo ko paimti? Taip, receptas skolintis. Lengva pasakyti, kad „skolinkimės, skolinkimės, žemi tarifai“. Bet mūsų deficitas jau yra 7 proc., žinome, kad per kelerius metus turėsime grįžti į 3 proc.

Skolos mechanizmas ir tos išlaidos, kurias patiriame valdydami situaciją, niekur nedings. Kai kalbame apie visų kitų paslaugų, išmokų dydžių balansavimus, didinimus ir visus kitus klausimus, ilgalaikių papildomų įsipareigojimų prisiėmimą, tai šioje vietoje svarbiausia išmintingo balanso paieška, kai kalbasi įvairios institucijos, socialiniai partneriai, pozicija, opozicija.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt