Lietuvoje

2021.03.07 15:54

Vaikais iš globos namų besirūpinančios Viešvilės socialinės darbuotojos: dėl jų stengiamės nepasenti, todėl susikūrėme ir „tiktoką“

Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „Už Vilniaus", LRT.lt2021.03.07 15:54

„Vaikai gyvena bendruomenėje“, – tokį užrašą 2015 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė pakabino ant Marijampolės vaikų globos namų durų. Tądien „Putino“ vaikų namai buvo uždaryti, o 19-a jų gyventojų persikraustė į tris atskirus namus.


Tuomet ir prezidentė, ir Vyriausybę buvo užsibrėžusios visus didelius vaikų namus uždaryti iki 2019-ųjų pabaigos, tačiau ir šiandien, 2021-aisiais, uždaryti toli gražu ne visi vaikų namai. Praėjusių metų pabaigoje tokių buvo 65, o dar prieš penkerius metus – trisdešimčia daugiau. Dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sako, kad visi stacionarūs vaikų namai bus uždaryti iki 2021-ųjų pabaigos.

Valstybė šiandien globoja 1 780 vaikų, o prieš penkerius metus jos pagalbos reikėjo daugiau kaip 3 000 nepilnamečių. Reforma palietė ir Jurbarko rajono Viešvilės miestelį – daugiau kaip 70 metų veikę dideli vaikų namai buvo uždaryti, vaikai perkelti į keturis atskirus namus. Du iš jų yra Viešvilėje, kiti du – Smalininkuose, netoliese.

17-metė Vanesa ir 15-os Andrija su dar penkiais vaikais gyvena Viešvilėje, „Spindulio“ šeimynoje, turi dvi globėjas. Mergaitės kiek vyresnės, todėl gerai atsimena, ką reiškia augti tradiciniuose globos namuose.

„Geriau negu seniau, – LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ sako Vanesa. – Dabar turim po atskirą erdvę, daugiau vietos turi pats sau, paprasčiau.“

Nesiskundžia mergaitės ir tuo, kad šias erdves tenka kruopščiai ir reguliariai tvarkytis, – tokia vidinė tvarka. „Tvarkom kambarius kiekvieną dieną, o generalinė tvarka šeštadieniais. Generalinė – kai tvarkom viską: atsislenkam visur, valom, daiktus atsikilnojam, spintas susitvarkom, asmeninius daiktus“, – pasakoja Vanesa.

Ar neatsibosta? Andrija atsako santūriai, bet pareigingai: „Normaliai, visaip būna. Mano manymu, yra pareiga, reikia daryti.“

Vanesa ir Andrija pasakoja apie buitį, laisvalaikį, mokslus ir ateities po mokyklos planus, dažnai būdingus to paties amžiaus mergaitėms. Kuo mergaičių gyvenimas neįprastas? Namuose jos turi dvi globėjas, jas abi laiko ypač artimomis.

„Viską auklėtojos žino apie mus, pasisakom patys – neturim ko slėpt. (...) Bent aš, nes seniai gyvenu, man auklėtojos kaip mamos, aš taip su jom bendrauju“, – sako Vanesa.

Vienuoliktokė džiaugiasi, kad dabar, vyresnėje klasėje, gali mokytis dalykus, kurie jai artimesni ir kuriuos pasirinko pati. Jai patinka rankdarbiai, siuvinėjimas, kartu ji mokosi kirpėjo specialybės. Jaunesnės Andrijos, šiuo metu lankančios dziudo, karjeros pasirinkimai laukia kiek vėliau ir, kuo norėtų būti, ji dar neapsisprendė.

Mergaitės gali būti tikros, kad turės iš ko sulaukti patarimo. Jų globėjos – Asta Petrikauskaitė, dirbanti socialine darbuotoja 27 metus, ir Audronė Balkauskienė, šiame darbe esanti jau 35 metus.

„Stengiamės išklausyti vaikus ir išgirsti, aptarti kiekvieną iššūkį. Jie nori jaunų, be abejo, tad mes stengiamės nepasenti“, – laidai „Už Vilniaus“ sako Asta.

Ir netrukus patvirtina, kad kalba rimtai. „Programas kuriamės internetines kaip vaikai, kad matytume, kad sektume naujienas, viską bandome, ką ir vaikai. Aš, pavyzdžiui, šiandien susikūriau tiktoką, kuriuo net neįsivaizdavau, kaip naudotis. Kad matyčiau, ką vaikai mano daro, kad galėčiau pastebėti. Vaikams smagu – va, auklėtoja, sukūrėm“, – sako LRT RADIJO pašnekovė.

Programėlę „TikTok“, jaunimo pamėgtą dėl trumpų vaizdo įrašų, susikūrė ir Audronė. Abi sako, kad būti socialinėmis globėjomis – ir darbas, ir gyvenimas, apimantis didelę atsakomybę, nes be tėvų augęs vaikas paprastai yra labiau pažeistas, daugiau kentėjęs.

„Tiesiog žinom, kad esam reikalingos, – aš taip galvoju. Be abejo, nepakeičiamų nėra, bet kol yra ryšys, kol matai, kad reikia, tai eini, dirbi ir tiesiog visada galvoji apie tuos vaikus kaip apie savo“, – sako Audronė.

„Aš jais gyvenu ir namuose, – antrina Asta. – Gal taip susiklostė, kad neturiu savo šeimos, tad aš visa galva į jų gyvenimą pasinėrusi. Taip tiesiog išėjo, kad aš labai myliu vaikus, nuo pat mažens sakiau, kad dirbsiu tik su vaikais, ir nė minutės nesigailiu, kad dirbu su vaikais.“

Tiesa, kad tai ir darbas, užsimiršti neleidžia pareigos pildyti individualius planus, reguliarias ataskaitas. „Popierių daug“, – sutartinai sako globėjos.

„Popierius aš pildau namuose, nes darbe neįmanoma, todėl, kad nesusikaupsi ir gali prirašyti visokių... Nėra laiko tam“, – kalbėjo Asta.

Audronė neslepia, kad apie vaikų namuose augančius ar juos palikusius vaikus esama daug stereotipų, įtarumo, būgštavimų. Ji priduria, kad padėtis Viešvilėje buvo kiek kitokia, nes viešviliečiai daugybę metų gyveno šalia vaikų namų.

„Kai sužinojome, kad pertvarka ir eisime gyventi į namą, mano manymu, viešviliečiams buvo lengviau priimti vaikus atskirame name, bet vis tiek kaimynams buvo įdomu, kas čia bus, kokie tie vaikai, ką jie čia veiks, ar netrukdys, galvojo gal, ar nevagiliaus, į sodus lįs – prisigalvoja žmonės visko.

Bet pamatė, kaip kuriamės, ką veikiam, kaip leidžiam laisvalaikį, pradėjo šnekint mūsų vaikus, dabar tiesiog einam pro šalį, vaikai sveikinasi, kaimynai šaukia: „Palaukit, saldainių duosim!“ Tokie geri santykiai ir mums džiugu. Manau, jie jau buvo pripratę prie vaikų namų vaikų, žinojo, kad yra visokių vaikų ir visokių situacijų būna, galbūt todėl lengviau priėmė. Kai kėlėsi kitos šeimynos į kitus miestelius, manau, taip lengva nebuvo. Ir nėra galbūt“, – sakė pašnekovė.

A. Petrikauskaitė antrina, kad su kaimynais santykiai puikūs, bendruomeniški: „Aš pati esu vietinė. Kai aš augau, vaikų namai jau buvo, mes juos priėmėme kaip vietinius, ir dabar, žinokit, tas pats.“

Dažniausiai vaikai čia patenka ne praradę tėvus, o dėl socialinių problemų, tėvų negebėjimo ar nenoro jais rūpintis. Globėjos sako, kad vaikai savo sunkių patyrimų neslepia, kai kuriais atvejais su tėvais bendraujama, o Asta ir Audronė stengiasi įdiegti, jog tėvų smerkti nereikėtų. Abi sutinka, kad nors globos namai gali tapti išsigelbėjimu kai kuriems vaikams, problemų patiriančioms šeimoms reikėtų kuo labiau padėti, kol dar ne per vėlu.

„Manau, pirmiausia reikėtų teikti pagalbą šeimai. Vaikui vis tiek brangiausia biologinė šeima, tėvai, ir po daug metų jie myli savo mamas, nors mamos jų ir nelanko. Jiems tai labai svarbu. Aišku, jeigu vaikui gresia pavojus, nėra sąlygų mokytis, tobulėti, geriausia išeitis yra globos namai“, – laidai „Už Vilniaus“ sakė A. Balkauskienė.

Kaip tvirtino jos kolegė Asta, šiandien neretai uždelsiama suteikti pagalbą vaikams, o niūriausi atvejai tampa smurto prieš vaikus bylomis. Pašnekovė neslėpė, kad bene svarbiausiais gyvenimo palydovais apleistiems vaikams tampančių socialinių darbuotojų padėtis – ne iš puikiųjų.

„Atlygis už darbą tikrai neatitinka, nes reikalavimai didžiuliai, išsilavinimo reikalaujama, pinigėlių išsilavinimui skiriame daug, o garantijų neturime praktiškai jokių, dirbame, kaip sakau, iš idėjos“, – sakė ji.

Visos LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ klausykite įraše.

Populiariausi