Pandemijos mirtys – kitokios: pacientai iškeliauja vieniši, mirtis ištinka greitai

Artūras Morozovas, LRT.lt
2021.02.27 07:00
Pandemijos mirtys – kitokios

Pranešti apie paciento mirtį artimajam yra budinčio gydytojo pareiga. Tokie skambučiai pandemijos metu Lietuvoje skambėjo apie tris tūkstančius kartų. COVID-19 viruso santykis su mirtimi yra išskirtinis ne vien dėl iki šiol nematytų skaičių Lietuvos ligoninėse, klinikose ar slaugos namuose.

Visą gydymo laikotarpį pacientą lydintis vienišumas yra dar vienas šio viruso bruožas. Mirties momentas taip pat apgaubtas vienatvės – pacientas iškeliauja vienumoje arba supamas anonimiško kaukes ir respiratorius dėvinčių medikų personalo. Iškeliauja nepamatęs artimųjų. Artimiesiems atsiimant velionio palaikus, šie taip pat izoliuoti sandariame maiše. Išvysti velionio veidą galima ne visur, kai kuriose gydymo įstaigose – tik už papildomą mokestį.

Kalbinti LSMU Kauno ligoninės Šilainių padalinio medikai vienais ar kitais žodžiais pažymi, kad ligoninė pirmiausia yra gyvenimo vieta, kur vyksta nuolatinė kova už kuo kokybiškesnį tolesnį paciento būvį. Josvainių gatvės padalinys tapo COVID-19 pandemijos epicentru šalyje – kone visa ligoninė skirta vien tik kovai su virusu.

„Ši mirtis yra neeilinė. Pacientas guli ligoninėje, galbūt yra pervežamas iš vienos į kitą. Ir nė vienoje negalima jo aplankyti. Galiausiai pacientas miršta vienas. Būna, kad mėnesį ar du artimieji nemato žmogaus. Įsivaizduokite, jis išvažiavo iš namų ir už poros mėnesių kažkur numirė. Ir pačiam pacientui baisu, ir artimiesiems“, – socialines ligos charakteristikas apžvelgia Kauno ligoninės vaikų anesteziologas- reanimatologas, per epidemijos piką talkinęs suaugusiųjų reanimacijoje, Vytis Žemaitis.

Jautraus bendravimo su paciento artimaisiais gydytojus moko gyvenimo praktika, specialių psichologinių apmokymų nėra.

Būna, kad mėnesį ar du artimieji nemato žmogaus. Įsivaizduokite, jis išvažiavo iš namų ir už poros mėnesių kažkur numirė.

LSMU Kauno ligoninės suaugusiųjų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos II skyriaus vadovo anesteziologo-reanimatologo Kazimiero Vieželio teigimu, pirmiausia nelengvas pokalbis telefonu prasideda nuo užuojautos: „Stengiamės parinkti žodžius. Pareiškiame užuojautą, paprašome atvykti į ligoninę. Pabūname kartu, pakalbame. Pasitaiko ir agresyvių reakcijų, kaltinimų medikams. Suprantama, žmogui sunku. Visada emocijos yra jų pusėje.

Kadangi visas ligoninės padalinys buvo skirtas sunkiems COVID-19 pacientams, ligoninė susidurdavo ir su nepakankamu deguonies slėgiu. Tačiau didžiausias iššūkis buvo sergantis personalas
Kadangi visas ligoninės padalinys buvo skirtas sunkiems COVID-19 pacientams, ligoninė susidurdavo ir su nepakankamu deguonies slėgiu. Tačiau didžiausias iššūkis buvo sergantis personalas / A. Morozovo/LRT nuotr.

Kiti būna jau susitaikę, suprantantys, kokia tai liga. Reanimacijoje, žinoma, pasitaiko ir sunkių, netikėtų mirčių. Kuo jaunesnis pacientas iškeliauja, tuo sunkesnė emocinė reakcija. Dažnai patiriamas šokas.“

K. Vieželis pamini ir atvejus, kada skambinti tiesiog nėra kam. Tuomet artimųjų ieškoma per policiją. Pasitaiko atvejų, kai giminaičiai atsisako laidoti velionį. Vieni sako, kad per brangu arba yra išvykę į užsienį ir nenori grįžti dėl laidotuvių. Tokiu atveju ligoninė kreipiasi į laidojimo paslaugų įmonę ir tuo rūpinasi pati. Taip, anot skyriaus vedėjo, nutinka kartą ar du per metus.

Kuo jaunesnis pacientas iškeliauja, tuo sunkesnė emocinė reakcija. Dažnai patiriamas šokas.

Reanimatologai: „Dalijamės skauduliais“

Pirmą kartą apsilankęs LSMU Kauno ligoninės Josvainių gatvės padalinio Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, budinčių gydytojų kabinete sutinku reanimatologus Džiuljetą Aleksę ir Vaidą Giedraitį.

Mūsų pokalbyje vyrauja būtasis laikas – abu medikai skyriuje dirba nuo pat pandemijos pradžios ir dalijasi prisiminimais apie krizinį žiemos švenčių laikotarpį. Tuo metu visos reanimacijos lovos buvo nuolat užimtos, sirgo dalis personalo.

Pasitaikydavo dilemų, kai tekdavo rinktis tarp atvežamų pacientų – kurį priimti į tą vienintelę likusią reanimacijos lovą.

Reanimatologas V. Giedraitis: „Nuovargis didelis, tu esi irzlesnis, piktesnis. Šeimos palaikymas labai svarbus. Esu dėkingas žmonai, kuri toleruoja mano pervargimus šiuo įtemptu laiku.“
Reanimatologas V. Giedraitis: „Nuovargis didelis, tu esi irzlesnis, piktesnis. Šeimos palaikymas labai svarbus. Esu dėkingas žmonai, kuri toleruoja mano pervargimus šiuo įtemptu laiku.“ / A. Morozovo/LRT nuotr.

„Sunkiausia buvo žiemos švenčių laikotarpiu, kai buvo nustatomi trys tūkstančiai atvejų per dieną. Čia netilpdavo ligoniai. Reanimacija nuolat pilna. Šešiolika lovų. Šventės čia neatėjo – per Kūčias septyni ar aštuoni žmonės mirė vos per kelias valandas. Kadangi mirusiųjų kūnai nebetilpdavo ligoninės morgo patalpose, buvo išnuomoti papildomi šaldikliai“, – sunkiausią gruodžio ir sausio mėnesių laiką prisimena gydytojai. Mūsų pokalbio metu reanimacijos ir intensyviosios terapijos palatose buvo šeši pacientai.

Reanimacijos gydytojų kabinete stovi ir monitorius, kuriame tiesiogiai transliuojamas vaizdas iš palatų. Ekrane matau be sąmonės gulinčius, ventiliuojamus pacientus. Iškart už monitoriaus yra langas su vaizdu į kiemą. Mums kalbant, reanimatologė D. Aleksė nieko nesakydama galvos mostu pakviečia pro langą pažvelgti ir mus. Visai šalia linksmai šnekučiuojasi trijų žmonių kompanija. Nė vienas jų nedėvi apsauginės kaukės.

Šventės čia neatėjo – per Kūčias septyni ar aštuoni žmonės mirė vos per kelias valandas.

Kalbame apie visuomenėje tvyrantį skepticizmą COVID-19 viruso atžvilgiu. „Mes dirbame čia ir matome šį virusą kasdien. Tačiau visuomenėje tvyro daug pavojingo skepticizmo“, – teigia pašnekovai. Jų teigimu, ypač skaudina viešų asmenų bei vieno Seimo nario laisvai skleidžiama dezinformacija, kuriai netaikoma jokia teisinė atsakomybė.

Teiraujuosi, ar savo palatose nesutiko COVID-19 egzistavimą neigusių žmonių. „Turėjome vieną ponią, kuri pas mus buvo ventiliuojama deguonies aparatu gal tris savaites. Ji buvo matyta iš televizijos ekranų, kur piketavo prie ligoninės teigdama, kad visa tai yra melas“, – prisimena reanimatologė. Paklausta, ką ši pacientė kalbėjo su medikais būdama čia, atsakė, kad „čia ji nebekalbėjo, nes buvo be sąmonės“.

„Papildomų lovų galima pristatyti, tačiau paprasčiausiai nebuvo personalo, kuris galėtų dirbti“, – prisimena reanimatologas V. Giedraitis.
„Papildomų lovų galima pristatyti, tačiau paprasčiausiai nebuvo personalo, kuris galėtų dirbti“, – prisimena reanimatologas V. Giedraitis. / A. Morozovo/LRT nuotr.

Gydytojo anesteziologo-reanimatologo V. Giedraičio nuomone, ši pandemija yra didelis iššūkis tiek medicinos personalui, tiek visuomenei.

Turėjome vieną ponią, kuri pas mus buvo ventiliuojama deguonies aparatu gal tris savaites. Ji buvo matyta iš televizijos ekranų, kur piketavo prie ligoninės teigdama, kad visa tai yra melas.

„Artimieji klausia reanimacijos gydytojo: „Juk ką tik šventėme visi kartu, ką jūs padarėte, kad jis numirė?“ Tragikomiška, tačiau tokių pokalbių tikrai buvo“, – tikina D. Aleksė.

Pašnekovai dalijasi ir kitomis nemaloniomis situacijomis: „Dabar yra parašytas skundas, kad medikai pavogė paciento telefoną. Toks pats atvejis buvo ir su dantų protezais.

Reanimacijoje turėjome senyvo amžiaus vyrą, kuris išsikapstė, buvo pagydytas. Mūsų kolektyvui tai buvo didelis džiaugsmas ir malonus pasiekimas – sunkiai koronavirusine liga sirgęs žmogus išėjo pasveikęs. Po kurio laiko sulaukėme artimųjų kaltinimo, kad iš ligoninės jis grįžo sulysęs, nes čia esą buvo marinamas badu.

Žinoma, dalijamės skauduliais. Daugelis žmonių absoliučiai supratingi, normaliai bendraujantys.“

Slaugytoja M. Marmokienė: „Prisimenu tuos sovietinius laikus. Dieve... stovėjo aparatai tik dėl vaizdo – kad parodytume, jog juos turime. Žmonės mirdavo natūraliai. Dirbome ir neturėjome nieko – nė kateterių.“
Slaugytoja M. Marmokienė: „Prisimenu tuos sovietinius laikus. Dieve... stovėjo aparatai tik dėl vaizdo – kad parodytume, jog juos turime. Žmonės mirdavo natūraliai. Dirbome ir neturėjome nieko – nė kateterių.“ / A. Morozovo/LRT nuotr.

Oranžinių puslapių žurnalas

Į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių atvežamas naujas pacientas. Apsaugos priemones dėvintys savanoriai įveža specialiu gaubtu apdengtą vyresnio amžiaus vyrą. Jis sąmoningas, su medikais kalba, atsistojęs nuo neštuvų pats nueina iki paruoštos reanimacijos lovos.

Kartu pristatomi ir paciento asmeniniai daiktai, dokumentai. Gydytojas V. Giedraitis bendrauja su naujuoju pacientu, slaugytoja Milda Marmokienė jo duomenis ranka rašo į reanimacijos pacientų žurnalą.

Žurnale oranžine spalva pažymėti mirę pacientai. Slaugytojai vartant žurnalo puslapius, ten matosi daug oranžinės spalvos.

Klausiu slaugytojos, ar daug COVID-19 reanimacijos pacientų pasveiksta ir yra perkeliami į kitus skyrius. Už ją suskuba atsakyti šalia esanti kolegė: „Jei sakyti tiesą – ne.“

„Šie metai, šis darbas parodė, kad slaugytojų nepakeisi. Gydytojai gali vizituoti, pasitarti. Slaugytojui pasitarti nepakanka – jis turi slaugyti, nuolat prižiūrėti žmogų“, – sako M. Marmokienė.
„Šie metai, šis darbas parodė, kad slaugytojų nepakeisi. Gydytojai gali vizituoti, pasitarti. Slaugytojui pasitarti nepakanka – jis turi slaugyti, nuolat prižiūrėti žmogų“, – sako M. Marmokienė. / A. Morozovo/LRT nuotr.

38 metus reanimacijoje dirbanti slaugytoja M. Marmokienė pasakoja apie čia sutinkamus sunkius COVID-19 ligonius: „Buvo tokių atvejų – ima žmogus ir pasveiksta. Kai kurie mėnesiais guli, bet pagyja. Vat yra kažkoks tikėjimas žmogaus viduje, nenoras pasiduoti. Tas tikėjimas, noras pasveikti tikrai daug lemia.

Pamenu, turėjome vieną moterį, kuri buvo tikrai sunkios būklės – po dviejų operacijų, jai buvo pankreatitas. Tačiau ji kasdien kartojo, kad pasveiks, kad išeis. Taip ir nutiko. Išsikovojo kelią.

Mano pirmas susidūrimas su mirtimi buvo labai baisus. Ilgai sapnavau. Kada tu pradedi dirbti, esi labai bailus. O COVID-19 pacientų mirtis išsiskiria ir tuo, kad ji greita – atrodo, apsisuki, ir žmogaus nebėra. Jis išeina. Seniau žmonės sava mirtimi sunkiau iškeliaudavo.“

Patyrusi slaugytoja, paklausta apie prietarus, pasidalija savuoju: „Kai važiuoju į darbą, stebiu, kokie šviesoforai pasitinka: jei visi žali, vadinasi, bus geras budėjimas. Kartais tai pakiša koją. Stengiuosi, kad būtų žali. Tada susikuri nuojautą, kad viskas bus gerai. Nors čia, reanimacijoje, niekada nebūna tuščia.“

Pamenu, turėjome vieną moterį, kuri buvo tikrai sunkios būklės – po dviejų operacijų, jai buvo pankreatitas. Tačiau ji kasdien kartojo, kad pasveiks, kad išeis. Taip ir nutiko. Išsikovojo kelią.

Susirgai – nebūtinai pasveiksi

Naktinė pamaina reanimacijoje. Girdisi daug garsų – skirtingi signalai nuolat informuoja apie ligonių sveikatos pokyčius, pasibaigusius vaistus ar nuo kūno atitrūkusius daviklius.

„Šie garsai, kuriuos dabar girdime, yra menkos reikšmės aliarmai“, – paaiškina naktinėje pamainoje budintis reanimatologas V. Žemaitis. Apie sustojusią paciento širdį praneštų nuolatinis sireną primenantis garsas.

V. Žemaitis sutinka man aprodyti reanimacijos patalpas. Vaikščiojant po atskiras, šiuo metu tuščias, bet visada paruoštas priimti atvežtus pacientus palatas, gydytojas dalijasi prisiminimais iš intensyviausio žiemos laiko.

„Aš esu vaikų gydytojas, dirbau vaikų reanimacijoje. Kai prasidėjo pandemija, mūsų skyrių uždarė. Kadangi tragiškai trūko dirbančio personalo, atėjau dirbti čia, į suaugusiųjų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos II skyrių. Profesija gimininga. Tačiau man, vaikų reanimatologui, tai buvo didžiulis sukrėtimas. Tiek mirčių mes niekada nesame matę. Tai nėra įprastas dalykas.

Vaikų intensyviosios terapijos gydytojas Vytis Žemaitis šiuo metu dirba suaugusiųjų reanimacijoje.
Vaikų intensyviosios terapijos gydytojas Vytis Žemaitis šiuo metu dirba suaugusiųjų reanimacijoje. / A. Morozovo/LRT nuotr.

Anksčiau buvo, kad atsikeli ryte ir eini į įprastą darbą. Dabar yra kitaip. Sukandi dantis ir eini. Save pastatai ant naujų bėgių. Mirtis vaikų reanimacijoje yra ypač reta, o čia ji – kasdienybė. Įtampa didžiulė, slaugytojos nespėja. Buvo momentų, kai daugiau pacientų negalėjome priimti“, – prisimena V. Žemaitis. Kaip ir dauguma čia dirbančio personalo, jis persirgo COVID-19.

Pašnekovo teigimu, visi reanimatologai sutaria, kad tokių ligonių anksčiau niekada nebūdavo. Pirmiausia dėl prognozės – tie, kurie pakliuvo prie ventiliavimo aparato, galimybių pasveikti turi nedaug. Nors, prisimena gydytojas, atvejų būta įvairių: „Vienas pacientas buvo ventiliuojamas. Jis susirgo neturėdamas vieno plaučio ir vieno inksto. Pasveiko.“

Mirtis vaikų reanimacijoje yra ypač reta, o čia ji – kasdienybė. Įtampa didžiulė, slaugytojos nespėja. Buvo momentų, kai daugiau pacientų negalėjome priimti.

„Iš medicinos visi tikisi labai daug. Susirgau – pasveiksiu. Tačiau dabar truputį grįžome į viduramžius: susirgai, vadinasi, gali būti išties blogai, – kalba V. Žemaitis. – Žinote, tai nėra pati baisiausia pandemija. Šis virusas nėra žudikas. Į ligonines papuola tik apie dešimt procentų susirgusiųjų. Apie dešimt procentų iš ten papuolusiųjų numiršta. Kai virusas yra žudikas, jį lengva suvaldyti – izoliuoji tam tikrą teritoriją. Tarkime, Ebolos viruso atveju.

COVID-19 gali susirgti, tačiau nejauti stiprių simptomų, keliauji, bendrauji ir taip užkreti kitus. Jis palieka šeimininką gyvą, o pražudo kitus. Ši karta nematė tokių dalykų, tai, be abejonės, liks mūsų atmintyje. Mėgstu skaityti istorines knygas. Viduramžiais trečdalis žmonių išmirdavo per epidemijas. Ir tai žmonija pergyveno.“

LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyrius tapo viena didžiausių kovos su virusų vietų šalyje.
LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyrius tapo viena didžiausių kovos su virusų vietų šalyje. / A. Morozovo/LRT nuotr.

Slaugytojų metai virto prakeiksmu

Gretimame penkių aukštų pastate įsikūręs ligoninės Infekcinių ligų skyrius. Čia įprastai būdavo gydomi pacientai, sergantys įvairiomis infekcijomis: sepsiu, įvairios kilmės encefalitais, žarnyno infekcijomis, hepatitais ir t. t.

Pandemijos metu, kaip ir visas padalinys, šis pastatas buvo paskirtas sunkiems COVID-19 pacientams. Skyriuje yra daugiau nei 130 lovų. Mano apsilankymo metu skyriuje buvo jau ramiau, užimta 81 lova. Daugumai ligonių taikoma deguonies terapija. Palatose ligoniai guli po kelis. Kai kuriose jų – įvairūs vaikiški piešiniai ant sienų. Skyriuje iki pandemijos veikė ir vaikų stacionaras.

„2020 metais turėjome per šimtą mirčių, o anksčiau per metus turėdavome keturias, penkias, na, iki dešimties. Jaučiate, koks skirtumas? Būdavo, kiekviename budėjime mirtis. Apimdavo bejėgiškumo jausmas – tu negali niekuo padėti, žmonės išeina tavo akyse“, – mums vaikščiojant po skyrių pasakoja slaugytoja Edita Aleksandravičienė.

Anot vyr. slaugytojos E. Aleksandravičienės, čia gydomas ne tik virusas, bet ir skepticizmas: „Daug abejojančiųjų virusu sutinkame šiose palatose. Dažnai girdime prisipažinimą, kad negaliu patikėti, jog tai vyksta.“
Anot vyr. slaugytojos E. Aleksandravičienės, čia gydomas ne tik virusas, bet ir skepticizmas: „Daug abejojančiųjų virusu sutinkame šiose palatose. Dažnai girdime prisipažinimą, kad negaliu patikėti, jog tai vyksta.“ / A. Morozovo/LRT nuotr.

Tris vaikus turinti medikė tvirtina, kad šeimos palaikymas tokiu metu – labai svarbus: „Visi įprato mane namuose matyti vėlai. Kai grįžtu vėlai vakare, jau laukia su vakariene. Sutarėme šeimoje, kad tai netikėtas iššūkis ir atitinkamas mano pasirinkimas. Arba tu jį priimi, arba traukiesi.“

Dvidešimt metų medike dirbanti E. Aleksandravičienė šeima vadina ir kolegas: „Šią Infekcinio skyriaus komandą laikau šeima. Anksčiau slaugytojas juk vadindavo sesutėmis. Na, ne veltui, matyt. Slaugytojos tarpusavyje, ypač tokiomis aplinkybėmis, tampa sesėmis, nes tokiu metu gali išgyventi tik šeima. Šie metai man buvo didelių iššūkių metai.“

Apimdavo bejėgiškumo jausmas – tu negali niekuo padėti, žmonės išeina tavo akyse.

2020-ieji buvo Tarptautiniai slaugytojų metai. Per tuos metus, užklupus pandemijai, būtent slaugytojų profesija patyrė istorinių išbandymų.

Mums besikalbant, viename iš skyriaus koridorių atvežamas pietų maistas. Pacientai maitinami iš vienkartinių indų, kurie vėliau metami į infekuotų atliekų šiukšliadėžes.

Maitinamas pacientas
Maitinamas pacientas / A. Morozovo/LRT nuotr.

Ligos simptomas – baimė

Fotografuojant maisto išvežiojimą pacientams, užkalbinu vienvietėje palatoje gulinčią Viktoriją.

„Jei baimė gali sukelti ligą, tai man taip nutiko. Aš labai bijojau, virusus pati išmanau, jų struktūrą – vedu paskaitas studentams apie tai. Pamenu, vieną dieną grįžo vaikas iš mokyklos ir sako: „Mokytoja mums sakė, kad mes gal ir išgyvensime, bet mūsų tėvai... daugelis jų mirs.“ Jis žiūri į mane tokiomis akimis. Raminau jį, žadėjau – vaike, aš tikrai saugosiuosi.

O dabar aš čia. Baimę būtina įtraukti į ligos simptomus. Aš niekada nesu sirgusi, jokių vaistų nevartojau. Ši liga baisi“, – netvardydama susijaudinimo ir ašarų sava istorija dalijasi pacientė Viktorija, bet paprašo jos nefotografuoti.

Baimę būtina įtraukti į ligos simptomus.

Slaugytoja Rita: „Pavasarinė banga buvo įžanga. O rudenį prasidėjo tikras išbandymas – ligoniai sunkiai serga, dūsta, miršta. Mes taip nematėme, kaip mes matome dabar.“
Slaugytoja Rita: „Pavasarinė banga buvo įžanga. O rudenį prasidėjo tikras išbandymas – ligoniai sunkiai serga, dūsta, miršta. Mes taip nematėme, kaip mes matome dabar.“ / A. Morozovo/LRT nuotr.

Moteris prisimena pačią ligos pradžią: „Kartą paskambino giminaitis, sakykime, šio viruso skeptikas. Ilgai diskutavome. Susinervinusi padėjau ragelį, norėdama prasiblaškyti, apėjau kelis kartus aplink namą. Ir ką manote? Grįžusi namo pradėjau jausti simptomus. Prasidėjo karščiavimas, kaulų laužymas. Aštuntą dieną pasidariau COVID-19 testą ir jis buvo teigiamas.

Baisiausia, kad pati pradžia buvo tokia... nieko baisaus, nuotolines paskaitas dar vedžiau studentams. O paskui pradėjo eiti blogyn – karščiavimas, viduriavimas. Ir štai šiandien jau septyniolikta ligos diena, aš guliu čia. Maža to, padidėjęs kraujo krešumas, plaučiuose susidarę krešuliai.“