Lietuvoje

2021.03.03 19:35

Gentvilo požiūris į brandžių medžių kirtimą miestuose: nereikia užsikrėsti pesimizmu, kad kiekvienas nukirstas medis yra praradimas

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.03.03 19:35

Laidos „Spalvos“ komanda tęsia brandžių medžių kirtimo miestuose temą. Šioje laidoje požiūriu į tai dalijosi ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis nemano, kad kiekvienas nukirstas medis laikytinas praradimu: „Jis gali atgimti naujos geros kokybės ir kažkuo unikalesnis.“ Tačiau medžiui užaugti reikia laiko: aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus mano, kad žmonės praranda teisę į švarią, žalią aplinką.

Praėjusioje laidoje apie brandžius medžius kalbėta pasitelkiant Lukiškių aikštės liepų situaciją. Aptarta šalia Gedimino prospekto esanti medžių eilė, kuri per praėjusį dešimtmetį stipriai išretėjo, o paskutiniai septyni likę medžiai – su stipriai sužalotomis šaknimis, tad džiūsta.

Į laidą ilgu įrašu feisbuke sureagavo dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Jo manymu, laida buvo specifiškai sumontuota, tačiau laidos kūrybinė komanda pažymi: laida specialiai palikta labai ilga, kad išliktų kuo išsamesni pašnekovų atsakymai. „Spalvos“ paprašė mero suteikti komentarą apie laidoje apžvelgtą liepų situaciją, tačiau jam neradus laiko mero poziciją pristatė jo atstovas spaudai Karolis Vaitkevičius.

„Reikia įvertinti faktines aplinkybes, kaip ten iš tikrųjų buvo. Sunku dabar pasakyti nepasižiūrėjus dokumentų, kas priiminėjo sprendimus ir taip toliau. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad akivaizdu, jog tai yra neprofesionali komunikacija. Tai labiau nesusikalbėjimo dalykai ir komunikacinės klaidos“, – kalba pašnekovas.

Ši laidos serija, nors liečia „žalias“ temas, nėra apie naujų medžių sodinukus. Tai laida, kurioje koncentruojamasi į ilgamečių medžių vertę. Kalbinami ir užsienyje dirbantys savo srities specialistai: vienos didžiausių Didžiosios Britanijos kraštovaizdžio įmonių vadovas Neilas Mattinsonas, BBC aplinkosaugos žurnalistas Markas Kinveris, arboristikos asociacijos techninis vadovas Johnas Parkeris.

Tai tik šakos su keliais lapais. Jie nei sugeria pakankamai vandens, nei suteikia šešėlį. Visi privalumai, kuriuos gauname iš medžių, buvo atimti.

Spalvos. Gentvilas apie medžių kirtimą: mieste automatiškai netaikoma taisyklė, kad nukirstas medis – žala

Pasak M. Kinverio, brandūs medžiai Didžiojoje Britanijoje tapo kraštovaizdžio dalimi. Medžiai – labai svarbi miesto dalis, tad politikai nė nesugalvotų jų naikinti. „Čia gyvenantys žmonės mato medžius kaip esminį kraštovaizdžio elementą“, – mintimis dalijasi jis.

Brandus medis yra vertybė. Jis prisitaikė gyvuoti aplinkoje, o jei ši aplinka dar yra miestas, tai iš viso nuostabu. Mažo medžio šansai prisitaikyt ir išgyventi priklauso nuo daugelio veiksnių. Ne visi pasodinti medžiai prigyja. Pernai septyniolika Gedimino prospekto liepaičių buvo pasodintos naujai. Laidos komanda tiksliai nežino, kiek kartų šis veiksmas turėjo pasikartoti nuo 2000 m. įvykusios rekonstrukcijos.

Naujai pasodinti medžiai Gedimino prospekte – nedideli, bet jau trisdešimties metų amžiaus. Aukštesni jie nebeužaugs.

„Tai beprotybė, nes tai nėra medžių alėja. Tai tik šakos su keliais lapais. Jie nei sugeria pakankamai vandens, nei suteikia šešėlį. Visi privalumai, kuriuos gauname iš medžių, buvo atimti. Šie medžiai visai neklesti, neišsilaiko. Man iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip niekam tikęs mėginimas“, – svarsto aplinkosaugos žurnalistas M. Kinveris.

Vienos didžiausių Didžiosios Britanijos kraštovaizdžio įmonių vadovas N. Mattinsonas negali patikėti, kad mažiukai medeliai būtų sodinami svarbiausiose miesto gatvėse: „Visuomet keičiant medžius yra poreikis atitaikyti naujus pagal tinkamą mastelį prie architektūros. Mažas sodo medis atrodytų iškritęs iš konteksto tokioje vietoje kaip Oksfordo arba Strando gatvė Aldwyche. Šiuo metu ten turime projektą, kurio metu sodiname naujus atitinkamo dydžio medžius vietose, kuriose jų niekada nebuvo.“

Vilniaus mero įraše kaip naujovė minima kertamų medžių vertės kompensavimo sistema, paremta kamienų skersmeniu. Iš tikrųjų Lietuvoje ji taikoma daug metų, tačiau specialistai taip pat pastebi, kad šis būdas labiau tinkamas medžiams ūkinės paskirties miškuose vertinti, nes jų vertė siejama su medienos tūriu, t. y. vertė skaičiuojama ne atsižvelgiant į bioįvairovės netekimą, ekologinius sumetimus, o kiek netenkama medienos. Kadangi mieste medis nėra medienos šaltinis, tokia praktika ydinga, atkreipia dėmesį dendrologas, biologas, arboristas Algis Davenis.

Laida „Spalvos“ pasiteiravo N. Mattinsono, kokia suma preliminariai būtų galima vertinti tokias senas liepas? Kokia brandžių medžių vertinimo tvarka Londono senamiestyje?

„Tam tikro medžio vertė susideda iš daug kriterijų, kuriuos reikia įvertinti. Viskas priklauso nuo situacijos. Vieno medžio vertė vienoje vietoje gali būti vienokia, kitoje vietoje – kitokia. Kalbant vien apie anglies dioksido valymą, įprastoji liepa per metus sutaupys apie dešimt tūkstančių svarų. Ir tai – tik klimato kaitos kontekste. Tikrasis klausimas, kurį jūs užduodate, kokia šių medžių bendra vertė? Šie skaičiai būtų žymiai didesni. Tai gali būti šimtai tūkstančių svarų“, – komentuoja jis.

Anot M. Kinverio, žmonės Londone vis geriau supranta, kad medžiai verti daugybės pinigų. Centriniame Londone yra Barclayaus aikštė, kurią supa senieji Londono medžiai. Vienas toks medis kainuoja šimtus tūkstančių svarų. Tai pakelia aplinkui esančio nekilnojamojo turto kainas, o nukirtus šiuos medžius vertė būtų prarasta, priduria jis.

Didžiojoje Britanijoje vertingiausias gatvės medis, augantis Mayfairo rajono širdyje, klevalapis platanas, buvo įvertintas 750 tūkst. svarų suma. Miesto rajonuose, tokiuose kaip Kensingtonas, Chelsea ir Westminsteris, yra dešimtys medžių, kurių vertė – didesnė nei 500 tūkst. svarų. Ne tokiuose „madinguose“ miesto rajonuose, pavyzdžiui, Southgate rajone, ąžuolas buvo įvertintas 267 tūkst. svarų suma, 200 tūkst. svarų vertės klevalapis platanas auga Eppingo gatvėje.

Nors Lietuvoje, kitaip nei kitose užsienio šalyse, brandaus medžio vertė pagal jo lapijos tūrį bei ekologinę vertę nėra skaičiuojama, apskaičiuoti tokią vertę įmanoma ir pagal medžių ekonominę naudą. Medis mieste veikia kaip vandenį sugeriantis ir temperatūrą reguliuojantis mechanizmas, o jei brandaus medžio nebus, vietoje jo šias oro valymo, temperatūros reguliavimo ir potvynių mažinimo funkcijas turės atlikti žmogaus kurti mechanizmai, kurie kainuos.

„Miestuose yra toks reiškinys kaip karščio salos. Kai betonas sugeria šilumą iš saulės, jis pagamina dar daugiau karščio. Todėl miestuose yra žymiai karščiau nei aplink esančiuose rajonuose. Medžiai suteikia šešėlį nuo saulės ir taip jie gali sumažinti karštį miestuose net iki dvidešimties laipsnių. Tai yra žymus skirtumas, jie gali apsaugoti nuo labai didelės kaitros, kurią žmogui sunku ištverti. Jeigu medžiai suteikia pavėsį ir sugeria lietų, jie turi ekonominę naudą. Jeigu neišspręsi šių problemų, turėsi sukurti kažką, kas tai išspręstų vietoje jų. Dabar tai išsprendžia gamta: mes sutaupome pinigų ir mums nereikia investuoti į kažką kita. Galiausiai medžiai sutaupo pinigų tiek vystytojams, tiek politikams“, – dėsto M. Kinveris.

Vienoje iš įrašo feisbuke dalių Vilniaus meras bando pateisinti mažų medelių prioritetą: nusprendus sodinti brandesnius medžius tektų atsisakyti šimtų mažų medelių. Tačiau tuo nejučia pripažįstama, kad brandūs medžiai yra šimtus kartų brangesni. Taigi ar ši vertė neturėtų atsispindėti ir inventorizuojant esamus miesto medžius?

„Sprendžia miestų savivaldybės. Tai nėra savaime blogi sprendimai. Kai keičiama miškų paskirtis, medžių vertė įvertinama, bet mieste tai nėra automatiškai taikoma taisyklė, kad nukirstas medis – tai kokia nors žala. Gal sprendimas yra toks, kad nukirsto medžio vietoje atsiras penki medžiai. To principo negalima taikyti miestui. Man atrodo, miestų savivaldybės yra gana racionalios ir nori kurti geras vietas miestiečiams“, – sako dar vienas laidos pašnekovas, aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Vilniaus mero atstovo spaudai paklausus, kokia mero pozicija dėl brandžių medžių įvertinimo, inventorizavimo ir kainos nustatymo, jis atsakė, kad Vilnius vykdo programą „Išsaugokime senuosius medžius“: „Galite mieste matyti paramstytų medžių. Yra medžių, kurie jau išgyveno savo laiką ir veikiausiai jau gali būti pavojingi, bet jie yra paremiami, o ne pjaustomi.“

Aplinkosaugininko Liutauro Stoškaus požiūriu, norėdama X savivaldybė be didesnių pastangų galėtų išsaugoti didelę dalį medžių, bet į tai žiūri taip: jeigu niekas nesipriešina, tai nesaugo, jeigu pasipriešina, išsaugo.

„Savivaldybė žiūri ne kaip institucija, kuri atsakinga už mūsų miesto žalią rūbą, negalvoja apie tai, kad medžiui, kad jis galėtų atlikti savo funkcijas, reikia mažiausiai 20–30 metų. Dažnas žmogus nukirtus didesnį medį jau nesulauks, kol jo vietoje užaugs kitas. Tai reiškia, kad žmonės, kurie gyvena toje aplinkoje, praranda savo piliečio, miestiečio teisę į aplinką – į švarią, į žalią aplinką. Dėl to liūdna ir nesmagu“, – mintimis dalijasi L. Stoškus.

Manau, kad nereikia užsikrėsti pesimizmu, skepticizmu, kad kiekvienas nukirstas medis yra praradimas. Jis gali atgimti naujos geros kokybės ir kažkuo unikalesnis.

Taip pat verta paminėti, kad rūpinimasis brandžiais medžiais yra daugiau nei jų šakų parėmimas. Tai nuolatinė arboristų priežiūra bei atitinkama požeminė infrastruktūra šaknims.

„Esmė nėra vien medžio pasodinimas. Negali įkišti į žemę medžio, atsitraukti ir tikėtis, kad jis užaugs didelis ir gražus. Mes turime padėti medžiams klestėti, užuot vien juos sodinę. Jie gali gyventi labai labai ilgą laiką, todėl mes sakome, kad oficialūs medžių prižiūrėtojai [pareigybė, esanti Didžiojoje Britanijoje] yra jų saugotojai.

Kai gyvenau Londone, prižiūrėjau medžius Viktorijos krantinėje. Tie medžiai buvo pasodinti prieš šimtą dvidešimt metų, juos prižiūrėjo daugybė skirtingų žmonių. Aš juos prižiūrėjau kelerius metus ir tada išvykau, o tie medžiai dar gyvens daugybę metų. Mes medžius prižiūrime tik trumpą jų gyvenimo laiką. Mes turime kitaip suvokti laiką. Žmonės nelabai orientuojasi medžio gyvenimo trukmėje, tai labai skiriasi nuo to, kiek mes gyvensime, bet turime bandyti tai suprasti“, – kalba J. Parkeris.

Be to, M. Kinveris tikina, kad tik tada, kai medžiai pasiekia brandą, jie visiškai sugeria anglies dioksidą. Kol jie maži, jie negali to padaryti, nes neturi tiek žalumos. „Medžiai, kuriuos dabar pasodins valdžia, sugers tik penkis procentus anglies dioksido, kurį sukurs žmogus. Mes kalbame apie penkis procentus sugėrimo po keturiasdešimties metų – net nekalbame apie penkis procentus tada, kai to labiausiai reikia, t. y. dabar“, – pabrėžia jis.

Vis dėlto S. Gentvilas, aplinkos ministras, nemano, kad reikia galvoti, jog kiekvienas nukirstas medis yra praradimas.

„Manau, kad nereikia užsikrėsti pesimizmu, skepticizmu, kad kiekvienas nukirstas medis yra praradimas. Jis gali atgimti naujos geros kokybės ir kažkuo unikalesnis. Man atrodo, reikia tikėti, kad ir šiandienė karta gali sukurti kažką gražaus ir nebūti visiškai prisirišusi prie praeities.

<...> Viskas, kas mieste auga, yra sukonstruota žmogaus. Nereikia turėti iliuzijos, kad tai savaime užaugę augalai. Kažkada buvo sumąstyta sodinti su intencija, kokie konkretūs medžiai turi būti pasodinti. Dabar yra pergalvojama, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė, kokia turėtų būti jos funkcija. Aš tikiu, kad tai buvo įvertinta profesionalų. Aš nesu profesionalas, kad vertinčiau, kaip turėtų būti.

<...> Jeigu kažkas elgiasi ne pagal taisykles, yra numatyta atsakomybė, bet visuotinis medžio sudievinimas, kad kiekvienas medis mieste turi būti apsaugotas, negali būti pakeistas nauju medžiu... Turime nubrėžti sveikas ribas, kad kraštovaizdis mieste gali pagerėti, negalima į tai žiūrėti tik taip, kad tik bloginama būklė. Žmonės dažnai skeptiški pokyčiams, bet dažniausiai pokyčiai būna į gera“, – pasakoja jis.

„Bet kokią teisinę normą gali privesti iki absurdo. Mes turime daug labai gerų teisės aktų ir reguliavimų, bet jie iš esmės neveikia, susidūrę su mūsų gyvenimu jie arba išsikreipia, arba iš viso nefunkcionuoja. Kitas dalykas, Jūratė Markevičienė, žymi Lietuvos paveldosaugininkė, tą reiškinį vadina erdvės aleksija. Aleksija yra toks dalykas, kai žmogus atskirus žodžius supranta, bet nesugeba sujungti sakinio; kai žodžiai sujungti į sakinį, jis jo nebesupranta. Ji tai vadina erdvės aleksija. Tai reiškia, kad mes atskirus komponentus kažkaip dar sugebame suvokti, bet kaip jie veikia, funkcionuoja erdviškai, jau nepavyksta.

Daug kas turi ir gamtos aleksiją, ypač valstybinės institucijos, kurios ateina į teritoriją, kaip į plyną lauką, kuriame nieko nėra, ir sukuria projektą. O paskui pagal tą projektą bando sustumdyti penkiasdešimt, šešiasdešimt, o kartais net ir šimtą metų turinčius medžius. Tu gali stumdyti plyteles, betono stulpelius, suoliukus, bet negali pastumti augalo, kuris išaugęs, kuriam reikėjo daug pastangų, kad pasiektų tokį dydį. Gamtinė aleksija, kuria dar iki šiol serga dauguma planuotojų ir projektuotojų, iš esmės ir lemia tokį rezultatą“, – sako aplinkosaugininkas L. Stoškus.

Plačiau – vasario 24 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. Gentvilas apie medžių kirtimą: mieste automatiškai netaikoma taisyklė, kad nukirstas medis – žala

Populiariausi

Į Kauną atskraidintos apsaugos priemonės.
9

Lietuvoje

2021.04.22 10:06

SAM kreipiasi į prokurorus – Lietuvos medikų nepasiekė maždaug 20 vagonų apsaugos priemonių

žala – daugiau nei 900 tūkst. eurų; atnaujinta 13.24
9
Jaroslavas Narkevičius

Lietuvoje

2021.04.22 13:47

Narkevičius nenumano, kur įtariamai galėjo dingti apsaugos priemonių siunta, buvęs viceministras spėja klaidas dokumentuose

„Hoptrans logistics“: prekių trūkumai nebuvo nustatyti; atnaujinta 15.05