Lietuvoje

2021.03.06 07:00

1931 metų potvynis Vilniuje: spinta plaukiojantys vilniečiai ir netikėti radiniai Katedros požemiuose

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.03.06 07:00

Venecija Vilniuje – taip būtų galima apibūdinti vaizdus 1931-ųjų balandį, kai Vilniuje kilo didžiausias žinomas potvynis miesto istorijoje. Užlieta Katedros aikštė, Vilniaus gatvėse valtimis plaukiojantys gyventojai ir netikėtai atrasta karališkoji kripta Arkikatedros požemiuose – tai lėmė net iki 8 metrų 25 centimetrų pakilęs vanduo.

1931 metų balandžio pabaigoje spauda pranešė, kad Neris ir Vilnelė išsiliejo iš krantų, po kelių dienų dėl pakilusio vandens miestas neteko šviesos, sugriuvo dalis namų. Potvynis laikėsi maždaug dvi savaites.

Anot Bažnytinio paveldo muziejaus istorikės, Vilniaus katedros varpinės ir požemių administratorių vadovės Alinos Pavasarytės, potvynių Vilniuje būdavo nuolat. Tarp to priežasčių – žemai įsikūręs senamiestis ir požeminiai upeliai. Tai rodo, kad gruntinis vanduo yra labai aukštai, aiškina A. Pavasarytė.

„Vanduo nuolat kildamas ir leisdamasis eižėja viską, kas yra konstrukcinė pastatų dalis. Turint omenyje, kad tuo metu pamatų poliai būdavo mediniai, potvyniai ir polaidžiai sukeldavo padarinių. Dabar to net nepastebėtume, tai niekaip nepakeičia miesto veido, o tuo metu nutikdavo tragedija – po kiekvieno potvynio reikėdavo spręsti, ką daryti“, – portalui LRT.lt pasakoja muziejaus istorikė.

Tuo metu Vilniuje valtis turėjo tikriausiai visi. Eismas tiek Nerimi, tiek Vilnele vyko nuolat, tad nebuvo taip, kad, prasidėjus potvyniui, žmonėms tekdavo sukti galvą, iš kur gauti valtį.

„Kiek spaudoje bandėme ieškoti, nėra taip, kad tai nušviesta kaip tragedija, Dievo bausmė. Man atrodo, tuo metu buvo gana įprasta, kad kartais gali reikėti išsitraukti valtelę ir nusiirti iki Katedros ar krautuvės. (...)

O tų nuotraukų yra nuostabių – kai kur baldai išnešti į lauką, kad nesušlaptų, kita nuostabi nuotrauka vaizduoja, kaip du vyrukai net ne valtimi, o spinta plaukia – kas kaip moka“, – šypsosi A. Pavasarytė.

Leido atrasti požemių paslapčių

Istorikai į didįjį potvynį žiūri ne kaip į nuostolį ar tragediją, o kaip į džiaugsmingą įvykį. Būtent šis potvynis lėmė „didžiuosius tarpukario archeologinius atradimus“.

Muziejaus istorikė pasakoja, kad Katedros požemiuose buvo laidojama dar nuo jos pastatymo 14 amžiuje, tačiau laidojimo vietos nebuvo lankomos. Požemiuose buvo daug pavienių kriptų, bet jos nebuvo atidaromos – kai miršta kitas giminės atstovas, grindys atkeliamos, įleidžiamas karstas ir grindys vėl užmūrijamos. O ir tradicijos eiti į rūsius, melstis ir lankyti artimuosius nebuvo.

Vėliau situacija dar labiau pasikeitė: „19 amžiuje rūsiai užmūrijami ir ten niekas nebesilanko, nebent kapinių plėšikai, bet šiaip veiksmas nebevyksta. Nuo 19 amžiaus iki potvynio yra likę 130 metų. Per tuos metus jokio veiksmo nėra, išskyrus kapinių puvimą, palaikų maišymąsi dėl vandens ir panašiai – makabriškai turėtume įsivaizduoti vaizdą požemiuose“, – portalui LRT.lt sako A. Pavasarytė.

Kas pasikeičia 1931-aisiais? Išoriškai Katedra atrodė taip pat, kaip atrodo dabar, tačiau skyrėsi jos konstrukcijos. Pasak muziejaus istorikės, tuo metu Katedros sienos nebuvo sukabintos jokiomis moderniomis gelžbetoninėmis perdangomis ar kabliais – mūras laikėsi pats.

Dėl šios priežasties kilus potvyniui sutrūkinėjo Katedros fasadas. O ir įtrūkiai jau ne kosmetiniai – kilo grėsmė, kad Katedra gali sugriūti, tvirtina A. Pavasarytė. Tuoj pat buvo sudarytas bazilikos gelbėjimo komitetas ir specialistai suprato, kad pirmiausia Katedrą reikia gelbėti nuo pamatų.

„Specialistai kasasi po Katedros grindimis įsitikinti, ar dar yra išlikusių medinių polių, ar viskas jau supuvę ir reikia tvarkyti iš naujo. Kasasi tikrai ne aklai – egzistuoja Katedros planai, bet jie netikslūs. Vienoje vietoje darbuotojai bando atsimušti į trijų metrų storio mūrą, bet besikasdami jo neranda – vietoj mūro randa patalpą.

Atsakingi asmenys – darbų vadovai – visus pagalbinius darbininkus išvaro, kad nesklistų žinia ir paskalos, kad išsiaiškintų, kas ten įvyko. Realiai sulaužydami visus protokolus jie įžengė į tą vietą pažiūrėti, kur prisikasė. Tai metas, kai atrandami karalius Aleksandras Jogailaitis, karalienė Barbora Radvilaitė ir karalienė Elžbieta Habsburgaitė. Aišku, tai tampa didžiule sensacija“, – kalba A. Pavasarytė.

Iš kur darbuotojai žinojo, kad atrasta karališkoji kripta? Pasak muziejaus istorikės, tai buvo visiškai akivaizdu – ant Barboros galvos dar buvo karūna, šalia Aleksandro ir Elžbietos taip pat buvo karūnos, įkapėse – ir juvelyrika, epitafinės plokštelės.

„Buvo žinoma, kad jie (Aleksandras Jogailaitis, Barbora Radvilaitė ir Elžbieta Habsburgaitė) turi būti po Katedra, bet niekas nežinojo, kurioje vietoje“, – priduria istorikė.

Ji taip pat pabrėžia, kad nors atrodė, jog to meto aplinkybės yra blogiausios, kokios gali būti – griūvanti Katedra, potvynis ir okupuotas Vilnius, jei ne potvynis ir ne okupacija, kažin ar lietuviai taip greitai būtų sutvarkę Katedrą, ar būtų turėję tiek lėšų ir inžinerinio išsilavinimo pajėgumų, svarsto A. Pavasarytė.

Atlikdami tolesnius tyrimus, archeologai padarė praėjimus tarp skirtingų kriptų, kadangi iš pradžių kiekviena kripta turėjo savų būdų į ją patekti, o tarpusavyje jos nesusisiedavo. Pačios Katedros mūrų viduje buvo įrengti didžiuliai gelžbetoniniai kabliai, iki šiol laikantys Katedros fasadą, sako muziejaus istorikė.

Pasak jos, aplink visą Katedros perimetrą taip pat buvo įleisti 269 gelžbetoniniai poliai, siekiantys 10–15 metrų.

Baimindamiesi potvynio išnešė karstus

1931-ųjų potvynis Vilniuje leido atrasti karališkąją kriptą ir sudarė prielaidas sustiprinti Katedrą, tačiau 1996 metų kovą vilniečiai vėl baiminosi potvynio. Tada iš Katedros rūsių buvo išnešti vyskupų karstai, muziejaus eksponatai.

Tai užfiksavo šiuo metu LRT dirbantis fotografas Paulius Lileikis.

„Šie metai – baugūs metai, bet tikimės, kad potvynis neužtvindys Arkikatedros požemių. Jeigu Neris išsilies, bažnyčią uždarysime, apkrausime smėlio maišais.

Potvyniui ruošiamės labai rimtai: bus atgabenti siurbliai, elektros stotys“, – tada dienraščiui „Lietuvos rytas“ sakė Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Nors potvyniui buvo ruošiamasi, tais metais pavasaris buvo saulėtas, sniegas didelių problemų nesukėlė.