Lietuvoje

2021.02.24 10:13

Lietuvai 30. Nuo mirties bausmės ir kalėjimo už įžeidimą iki siekio ne bausti, o perauklėti

Gytis Pankūnas, LRT.lt2021.02.24 10:13

Mykolo Romerio universiteto teisės mokslų daktaras, advokatas Raimundas Jurka pripažįsta – bausmių politika Lietuvoje nuolat kito, tad jos istorija gali atrodyti kiek chaotiška. Anot teisininko, nereikėtų pamiršti, kad politikai dažnai pasiduoda pagundoms griežtinti bausmes, tačiau jaudintis dėl to nėra pagrindo, nes, R. Jurkos manymu, visuomene ima suprasti, jog svarbiausia yra ne pasodinti žmogų į kalėjimą, bet perauklėti jį arba atgrasyti nuo nusikaltimo.

Kaip (ne)pasikeitė Lietuva per 30 nepriklausomybės metų? Mykolo Romerio universitetas buvo įkurtas, augo ir kartu žengia tolyn su atkūrusia nepriklausomybę Lietuva. Šiais metais švenčiame 30 metų jubiliejų. Norime papasakoti, kokį kelią visi drauge nuėjome. LRT.lt ir MRU inicijuotame straipsnių cikle „Lietuvai 30“ atskleidžiame aktualius universiteto mokslininkų atliktus tyrimus, įžvalgas ir pasiūlymus valstybės ateičiai.

– Lietuva Baudžiamąjį kodeksą (BK) paveldėjo iš LTSR laikų, kuris buvo priimtas 1961 m. Kaip galėtumėte apibūdinti tą dokumentą? Kokį dokumentą, kaip startinę poziciją, Lietuva turėjo, atkūrusi nepriklausomybę?

– Atkūrus nepriklausomybę, deja, bet kitokio pasirinkimo ir nebuvo, nes tuo metu galiojo būtent tas vadinamasis tarybinis kodeksas. Reikėjo laiko, kad priimtume naują BK, turėjome apsispręsti, turėjome išmokti tam tikras pamokas, tad kurį laiką Seimas ėmė adaptuoti, keisti tuometinį BK, sulietuvinti jį. Bet iš principo jo griaučiai, kamienas buvo to 1961 m. priimto kodekso nuostatos. Paveldėjome daug tos senovinės santvarkos, tačiau kodeksas buvo palaipsniui gerokai apkarpytas, papildytas, pakeistas. Pokyčiai susiję ir su bausmių sistema, ir su nusikaltimų traktavimu.

Kada Lietuva išsilaisvino iš tarybinių pančių, natūralu, kad pirmuosius žingsnius pradėjo žengti laisva ekonomika, laisva rinka. Kas buvo pastebima? Įstatymų leidėjas pradėjo kurti naujas baudžiamojo įstatymo nuotatas, kurios buvo susijusios su ekonomikos apsaugojimu, nes išėjus į laisvę, atsirado pakankamai daug verslo idėjų, kurios kenkia Lietuvai, kenkia ekonomikai. Dėl to reikėjo reglamentuoti verslo veiklą, įvesti tam tikrus saugiklius. Tai truko keletą metų.

– Kaip toliau buvo adaptuojamas ir keičiamas BK? Ar mirties bausmės panaikinimas Lietuvoje 1998 metais tapo vienu iš atskaitos tašku, jei kalbėtume apie baudžiamosios teisės pokyčius?

– Tikrai taip. Kalbant apie bausmių politiką, verta paminėti, kad 1995 metais Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautinėje arenoje, tapo įvairių tarptautinių sutarčių dalyvė, įskaitant ir tuometinę Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Buvo kreiptąsi į Konstitucinį Teismą (KT) su klausimu, ar iš tiesų toks BK straipsnis, kuris numatė mirties bausmę, neprieštarauja Konstitucijai. Ir, be abejo, KT pasakė, kad šis straipsnis prieštarauja Konstitucijai, nekalbant apie tai, kad šis straipsnis prieštarauja ir tarptautiniams įsipareigojimams. Seimas pradėjo diskusijas ir tą mirties bausmę panaikino. Tai tikrai yra grandiozinis pakeitimas, kalbant apie bausmių politiką, apie bausmes tuometiniame BK.

– Ar iš tikrųjų BK tobulinimas visada buvo sklandus?

– Pavyzdžių, kai būta chaoso, tobulinant BK, tikrai yra. Tokių atvejų surastume, kalbėdami apie nusikaltimus nuosavybei, verslo tvarkai, eismo saugumui. Visko buvo, bet, mano supratimu, tie nuostatų kaitaliojimai buvo neišvengiami, nes tiesiog buvo ieškoma, į ką atsiremti, buvo ieškoma geriausio reguliavimo.

Tobulinant BK, žinoma, buvo remiamasi Vakarų valstybių patirtimi, buvo bandoma pritaikyti kai kurias Vakarų šalyse taikomas teisines nuostatas. Ta teisinių normų kaita gali atrodyti keista, bet kartu ji yra ir pateisinama, nes tiesiog buvo daug ieškojimų. Tie ieškojimai atsirėmė į 2000 metus, kai buvo priimtas naujas BK.

– Ar galime drąsiai teigti, kad su dabartine bausmių politika, su dabartiniu BK jau esame Vakarų valstybių kelyje, kur svarbiausia ne bausti, o perauklėti žmogų?

– Nuomonių šiuo klausimu yra daug ir labai įvairių. Mano asmenine nuomone, jau mes pradėjome eiti link to, kad bausmių politika turėtų remtis ne represijomis, o pataisymo kryptimi. Manau, kad bausmių politika liberalėja, nes atsiranda vis daugiau alternatyvų realiai laisvės atėmimo bausmei, tarkime, skiriamos baudos, bausmės vykdymo atidėjimas, daliniai bausmės vykdymo atidėjimai. Alternatyvių bausmių daugėja, kalbant ir apie nusikaltimus padariusius nepilnamečius.

Aišku, tai yra įstatymo leidėjo, mokslininkų valia, o bausmes skiria teismai. Ėjimas nauju keliu praktikoje yra lėtesnis, nes žmonėms reikia persiorientuoti, jiems paliekama daugiau laisvės pasirinkti, skiriant bausmes. Bet, mano supratimu, šiuo metu skiriamos bausmės yra įvairiapusiškesnės.

Kita vertus, prisiminkite tą atvejį, kai 2015 m. buvo įteisinta tam tikrų palengvinimų BK, kalbant apie bausmes už sunkius nusikaltimus. Nustatyta, kad asmuo gali išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, atidedant bausmės vykdymą. Bet vėliau Seimas persigalvojo ir tą pakeitimą panaikino. Galiausiai 2019 m. BK vėl atsirado mano minėta nuostata, bet šiek tiek lankstenė, liberalesnė, numatant, kad galima tam tikrai atvejais taikyti švelnesnes bausmes.

Vienaip ar kitaip, svarbiausia yra ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas. Dar daugiau – Lietuvoje plačiau pradėta kalbėti ne apie nusikaltusių asmenų „sodinimą“, o apie mechanizmą, kuris priverstų nusikalsti linkusius žmones suprasti, jog padaryti nusikaltimą neapsimokės. Kalbu apie didžiules finansines baudas, apie išplėstinį turto konfiskavimą.

Baudžiamosios politikos tyrimai rodo, kad padarius nusikaltimą, ypač korupcinio pobūdžio, iš esmės veiksmingiausia priemonė, veiksmingiausia bausmė yra padaryti taip, kad asmuo patirtų ekonominius nuostolius ir suprastų, jog nusikalsti neapsimoka. Tyrimai kartu rodė, kad asmuo, susikrovęs turtus iš nusikalstamos veiklos, gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, bet tas jo sukauptas „gėris“, ekonominė nauda lieka, ja sėkmingai asmuo toliau naudojasi. Taigi baudžiamąją politiką reikėjo pakreipti į ekonominio nenaudingumo kelią, užuot skyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Nors visuomenės požiūris į tai yra dažniausiai kitoks, nes piktinamasi, kad „nusikaltėlio vėl nepasodino, nenubaudė, antstoliai nerado turto“. Tų pastvarstymų yra daug, bet kalbant apie pačias bausmių politikos tendencijas, einama ta linkme, kad bausmė būtų neišvengiama, o nusikaltimas nebeapsimokėtų.

– Kalbame apie bausmių politikos liberalėjimą, bet ar praktikoje tai visada pasiteisina? Prisiminkime „karo keliuose“ laikotarpį, kai Lietuvos keliuose avarijose žūdavo itin daug žmonių. Tąkart žūčių keliuose, eismo statistika ėmė gerėti tada, kai buvo smarkiai sugriežtintos baudos už kelių eismo pažeidimus.

– Pamenu tą laikotarpį. Politikoje tuo metu mėginta panaudoti Latvijos, Estijos pavyzdžius, raginant griežtinti bausmes. Kažkurį laiką galbūt tie sugriežtinimai veikė, bet vis dėlto, žiūrint į statistiką, ilgainiui tie sugriežtinimai nepasiekė rezultatų. Nesakau, kad bausmių griežtinimai yra blogybė, bet, mano nuomone, atsakomybės sugriežtinimas ne visai atitiko Europos Sąjungos imperatyvus.

Turime sutikti, kad nors mes pamažu bausmių politikoje žengiame link liberalėjimo, tačiau kartas nuo karto tie žingsniai buvo daromi ir atgal. Politinių debatų kontekste dabar vėl girdime raginimus, kad reikėtų sugriežtinti atsakomybę už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai, už korupcines nusikalstamas veikas. Bet galiausiai susilaikoma.

Sugrįžtant prie „karo keliuose“, tai vis dėlto manau, kad bausmių sugriežtinimas nedavė to efekto, kurio buvo tikėtąsi. Bet atsirado kiti dalykai, tarkime, kilo didžiulė diskusija dėl nuostatos, kad vairuotojui, kuriam nustatomas 1,5 promilės alkoholio apsvaigimas, taikomas transporto priemonės konfiskavimas. Tai suveikė.

Vėliau buvo griežtinama atsakomybė už narkotinių medžiagų laikymą ir disponavimą. Būna tam tikrų situacijų, kai asmuo, turėdamas labai mažą kanapių kiekį, duoda kažkam parūkyti ir už tai jam skiriama griežta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų gretose kilo diskusija, ką daryti. Nusikaltimas yra pavojingas, tačiau asmenys, kurie tai daro, dažnai būna tie, kurie taip pasielgia dėl jaunatiško nepatyrimo.

Natūralu, kad teismai pradėjo taikyti kitas baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurios numato išimtiniais atvejais taikyti švelnesnę bausmę, negu numatyta minimali bausmė. Nepavadinčia tai spraga. Teismai, būdami išmintingi, suprasdami, kad skirti jaunuoliui bausmę, kuri jo nepataisys, būtų per daug brutualu. Klausimas, ar asmuo, atsidūręs pataisos įstaigoje, neišeis iš jos blogesnis. Taigi kalbame apie kitą bausmių vykdymo filosofiją.

Pavyzdžių, kai norima griežtint bausmes, tikrai yra ir jų padaugėja, kai keičiasi valdžia, kai kas ketverius metu renkame naują Seimą. Kriminologijoje sakoma, kad visuomenė yra alkana ir dėl to politikai siekia griežtinti bausmes, bet nusikalstamumo kreivė tokiu atveju tik trumpam pakeičia kryptį, bet galiausiai grįžta į tą pačią sitauciją, nes mentalitetas žmonių nepasikeičia. Mentaliteto keitimui reikia daug daugiau laiko.

– Gal pamenate kokią anksčiau galiojusią BK nuostatą, kuri šiuo metu, dabartinės teisės kontekste galėtų atrodyti keistai?

– Anksčiau BK buvo numatyta bausmė už įžeidimą. Griežčiausia grėsusi bausmė už įžeidimą – laisvės netekimas iki vienerių metų. 2015 m. ši veika buvo panaikinti, o tiksliau – dekriminalizuota. BK liko tik šmeižimas, nors dėl jo irgi diskutuojama, svarstoma, ar už tai turi grėsti baudžiamoji atsakomybė.

Tuo metu buvo svarstoma, kad įžeidimas yra neteisėtas elgesys, įžeistas žmogus patiria neturtinę žalą, bet, jeigu žmogus ginasi civiline tvarka, tai baudžiamasis procesas čia neturėtų būti taikomas, nes tai nėra tiek pavojingi veiksmai, kad būtų taikomos kraštutinės priemonės.

Populiariausi

Karantinas Trakuose
5

Lietuvoje

2021.04.21 09:35

Lietuvoje – dar 1113 COVID-19 atvejų, mirė 14 žmonių, per parą skiepų sulaukė daugiau nei 14 tūkst. asmenų

vienas miręs asmuo – 30-39 metų amžiaus grupės; atnaujinta 09.57
5