Lietuvoje

2021.03.01 05:30

45 minutės su buvusia mokine Šimonyte: mokiniai Lietuvoje ruošiami žinių patikrinimui ir daug mažiau gyvenimui

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.03.01 05:30

„Dėl švietimo didžiausia problema yra ta, kad reta Vyriausybė prisiima tokią kainą, kad rezultatų savo kadencijos metu praktiškai nepamatysi“, – apie kelis dešimtmečius vis ieškomą Lietuvos švietimo kelią sakė premjerė Ingrida Šimonytė. LRT.lt pasikalbėjo su I. Šimonyte apie tai, ar įmanoma politikams susitarti dėl būtinų permainų, kaip turėtų keistis žinių patikrinimo sistema baigiant mokyklą, kas yra mokytojų prestižas ir kokia mokinė ji buvo pati. 

Kadaise ji buvo tikra, kad taps mokytoja, tik sunkiai galėjo apsispręsti, kurio dalyko norėtų mokyti kitus. Kai Lietuva kovojo dėl Nepriklausomybės, tvirtai nutarė – suks ekonomikos keliu.

„Svarbiausia, mano akimis, suprasti, kad mokymasis yra darbas. Tai yra TAVO darbas“, – sakė ji.

– Kai jūs pati buvote dar mokinė, Lietuvoje prasidėjo švietimo reforma. Galima sakyti pertvarkos nesibaigia jau per trisdešimt metų. Daug įvairių permainų ar bandymų vyko ir jums einant įvairias pareigas valdžioje. Tai ilgaruožis bėgimas? Ko reikia, kad aiškiai padėtume tašką ir eitume derama kryptimi?

– Kai buvau mokinė, švietimo reforma prasidėjo natūraliai. Lietuva atgavo nepriklausomybę ir reikėjo iš sovietinės ideologizuotos, robotus gaminančios ugdymo sistemos pereiti prie naujos. Tuomet dėliojosi Meilės Lukšienės mokyklos vizija. Vėliau buvo įvairių politinių pabangavimų, kai į valdžią didžiąja dalimi grįžo nomenklatūra, daug permainų sustojo, regresavo. Vėliau vėl išjudėjo.

Dėl švietimo didžiausia problema yra ta, kad reta Vyriausybė prisiima tokią kainą, kad rezultatų savo kadencijos metu praktiškai nepamatysi. Rezultatus šioje srityje gali greitai pamatyti tik jei galvoji apie materiją, tarkime, kažką pastatydamas, kad ir laboratoriją, suremontuodamas stadioną, bet turinio prasme aiškaus rezultato nepamatysi. Tad dažnai atrodo, kad neapsimoka ko nors daryti, išskyrus pasiderėjimą su mokytojais dėl algų, o paskui jau tegul viskas važiuoja, kaip važiuoja.

Turime suprasti, kad egzaminų mūsų šaliai nereikia ne todėl, kad jie nepatinka, sunku, išbandymas, stresas, o todėl, kad galėtų būti tokia sistema, kurioje jų tiesiog nereikia.

Švietimo reikalai yra kompleksinis dalykas. Tai ir mokytojo vietos visuomenėje klausimas, ir ugdymo turinio. Mano supratimu, švietimo srityje mes padarėme tai, ką padarėme ir kitose srityse. Ilgą laiką mes, kaip valstybė, užsireguliavome, užsibiurokratizavome, padarėme daug lentelių, parengėme daug ataskaitų, tvarkų, kanonų. Ir labai mažai palikome erdvės savarankiškiems žmonių sprendimams. Tai justi ir pačioje mokykloje. Mokytojas turi schemą, pagal kurią dirba, o kas išeina iš tos schemos ribų, tarytum yra neteisinga.

Turiu pasakyti, kad tai vaikų kūrybingumą labiausiai ir žudo. Vaikai mokykloje ir ruošiasi, ir ruošiami žinių patikrinimui, kuris vyksta dvyliktoje klasėje, ir daug mažiau ruošiami ir ruošiasi gyvenimui.

– O reikiamus taškus pertvarkose sudėtų Nacionalinis partijų susitarimas?

– Manau, kad dėl visko partijos nesusitars, nes tai prieštarautų politikos prigimčiai. Politika vis tiek yra diskusija apie sprendimus tam tikrų nacionalinių klausimų, ir jei yra dešinė, kairė, konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, tai natūralu, kad prieiga prie tų pačių klausimų yra skirtinga. Bet yra tam tikrų dalykų, dėl kurių, mano nuomone, gali būti sutarta. Bet tokių klausimų, dėl kurių galima susitarti, būtų tiek, kiek galima suskaičiuoti vienos ar dviem rankų pirštais.

Tarkime, ar galime susitarti, kad nereikia brandos egzaminų? Turbūt, kad galime. Bet turime suprasti, kad egzaminų mūsų šaliai nereikia ne todėl, kad jie nepatinka, sunku, išbandymas, stresas, o todėl, kad galėtų būti tokia sistema, kurioje jų tiesiog nereikia, nes ugdymo sistema visoje valstybėje užtikrina daugmaž vienodus pasiekimus, ir tokiu atveju aukštosios mokyklos, atsirinkdamos studentus, galėtų taikyti savo atrankos sistemas, vertinti motyvaciją.

Bet iki šito mums dar labai toli. Pirmiausia turime eiti į pradinį tašką ir ieškoti, kaip galime padaryti, kad vaikų pasiekimai nesiskirtų.

Apsistojant ties tuo, kyla klausimas: jungtinės klasės yra gerai ar blogai? Kai kuriose šalyse tokios yra mažiukams vaikams, ir jos nėra didelė tragedija, kai reikia rinktis tarp mokyklos artumo ir jungtinių klasių buvimo ar nebuvimo, bet kažkuriame ugdymo etape tai tampa didele problema, ir už tai vaikas moka kainą visą gyvenimą.

Bėda iki šiol buvo tokia: kiek duoti pinigų švietimui? O ką su jais daryti? Mokinių pasiekimai labai išsiskyrė ir reikia daryti tuos dalykus, kurie suartintų kaimo ir miesto vaikų galimybes gyvenime pasiekti vienodų aukštumų.

– Jūs visuomet gerai mokėtės, buvote pirmūnė?

– Kaip ir pirmūnė. Turiu pagyrimo raštų. Esu turėjusi vieną kitą ketvertą penkiabalėje sistemoje, kuri tuomet, kai mokiausi mokyklose, egzistavo.

Paradoksas, bet mokyklą baigiau turėdama literatūros ketvertą. Tai buvo lyg pliaukštelėjimas per veidą. Laikiau egzaminą raštu, tai buvo eksperimentiniai metai, rašinį rašiau ne mokykloje, o universitete, ir vėliau tas pažymys buvo įskaitytas. Kažkuriam universiteto dėstytojų nepatiko mano mąstymo vingiai. Rašiau apie Juozapotą ar Severiutę, jau nebepamenu. Iki tol gyvenime už literatūrą nebuvau gavusi ketverto.

Prasčiausiai man sekėsi visokie buities darbai, labai nemėgau nerti, siuvinėti, siūti. Kai pradėjau naktinius siūti penktoje klasėje, taip jie iki šiol kažkur namie guli. Tiesa, vėliau buvo įvairių suknelių, lietpalčių, išleistuvių suknelė. O elektrotechnika man labai patiko, su ja susidūriau, kai mergaitės per darbų pamokas susikeisdavo su berniukais.

Sudėtingas buvo ir mano santykis su daile. Piešti nemokėjau ir maniau, kad to neįmanoma išmokti. Tiesa, vyresnėse klasėse pasisekė su mokytojais, jie tiesiog pamokė, tad pasidarė daug paprasčiau.

Tad nebuvau kiaura penketukininkė, bet „hardas“ – kalbos, tikslieji mokslai – man sekėsi labai gerai.

– Mano pernykštis pašnekovas penkiašimtukininkas Jokūbas Nenartavičius sakė, kad norint aukštų rezultatų reikia ne tik gerai mokytis. Anot jo, reikia įvairialypės veiklos. Jis skambina gitara bliuzą ir džiazą, karstosi ant skersinio, bėga maratonus, lankė fizikų mokyklą, stojo į aviaciją. O jūsų akimis, ko reikia?

– Šiaip galėčiau pasakyti, kad mokytis reikia visada. Mažai tikiu, kad pavyks visko pasiekti per paskutinius metus. Anksčiau buvo gajus stereotipas, kad vaikinams taip nutinka, kad prastai mokosi, o paskutinėse klasėse susigriebia ir, žiūrėk, mokyklą neblogai baigia. Esu mačiusi panašių dalykų, bet sakyčiau, kad tai labiau išimtys. Gal tai tiesiog gera atmintis, bendras išprusimas, knygų skaitymo įtaka. Bet jei dešimt metų mokslui neskiri dėmesio, o vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje nutari, kad pradėsi kalti ir iškalsi, manau, kad tai nepadės, tik padidins stresą ir įtampą.

Tais laikais išties daug ko apie tikrąją istoriją ir nežinojau, buvau vaikas, man daug ko šeimoje nepasakodavo, nes aš – labai plepi.

Tad patarimai paprasti: reikia ruošti namų darbus, skaityti, domėtis. Jei yra rekomenduojamos literatūros sąrašas, reikia stengtis kažkokią dalį tų knygų perskaityti. Be jokios abejonės, popamokinės veiklos lavina gebėjimą planuoti laiką, kas yra labai svarbu. Reikia susiplanuoti dienotvarkę taip, kad viskam pakaktų laiko – ir mokytis, ir su draugėmis pabendrauti. Man atrodo, esmė – mokytis visą laiką, ne kalti, ne eikvoti jėgas iki „nebegaliu“, bet tai tai daryti nuolat tiek, kiek reikia. Kad egzaminai neužgriūtų kaip sniegas ant galvos.

Egzaminai visuomet kelia stresą. Ir aš jį išgyvenau, kai gavau tą ketvertą už rašinį. Na, gal tai buvo ne visai stresas, man buvo tiesiog apmaudu, nemalonu. Bet visko gyvenime nutinka. Dažnai manoma, kad jei neišlaikiau egzamino, tai jau pasaulio pabaiga. Neįstojau – taip pat pasaulio pabaiga. Tai ne pabaiga, visuomet yra kitų kelių.

Svarbus ir mokytojo vaidmuo. Reikia, kad tai būtų žmonės, kurie sudomina, nes jei neįdomu, sunku pačiam rasti motyvaciją. Tam reikia būrelių, kitokių veiklų, kad padėtų iš kito taško pažiūrėti į tai, kas, atrodytų, yra neįdomu.

Bet svarbiausia, mano akimis, suprasti, kad mokymasis yra darbas. Tai yra TAVO darbas.

– Matematikos egzaminas pernai atvėrė didžiulę spragą. Jo neišlaikė trečdalis abiturientų. Matematikos mokytojų asociacijos vadovė sakė, kad priežastis paprasta: vaikai nemoka matematikos. Jūs buvote stipri matematikė mokykloje?

– Kadaise draugė paprašė paaiškinti uždavinį dukrai, pamėginau ir supratau, kad dabar vaikai mokosi jau kitaip. Supratau, kad vaikui tik sudrumsiu galvą aiškindama savaip, geriau tegul tai daro žmogus, kuris išmano programą. Jei turėčiau savo vaikų, nuolat matyčiau, kaip tai vyksta, tad žinočiau, kaip aiškinti. Pamenu, kad baigusi mokyklą dar jaučiau ritmą, nes turiu jaunesnę seserį, turėjau besimokančių kaimynų.

Kas mažina susidomėjimą matematika, man sunku pasakyti. Kai mokiausi mokykloje, buvo vaikų, kurie matematikos bijojo. O man ji labai patiko, mokiausi matematinėje klasėje. Visuomet seku diskusijas feisbuke apie matematiką, tarkime, profesoriaus Rimo Norvaišos paskyrą. Man matematika labai patinka, matau joje daug muzikos.

– Šiandien Pitagoro teoremą įrodytumėte?

– Manau, kad įrodyčiau. Na, bent jau uždavinį, kuriam reikia ją pritaikyti, išspręsčiau.

– Per vieną Vyriausybės posėdį paraginote kolegas pataisyti skaidrę, mat, kaip pasakėte, jus erzina klaidingai parašytas žodis „rėžimas“. Esate pedagogiškai nusiteikusi? Norėjote būti mokytoja?

– Esu pedagogiškai nusiteikusi. Norėjau būti mokytoja. Mano močiutė buvo mokytoja. Taip jau būna, kad pedagogų šeimų vaikams tai būna pirmas pasirinkimas.

Ilgą laiką ir maniau, kad būsiu mokytoja, bet buvo sunku pasirinkti dalyką, kurio norėčiau mokyti kitus. Ne vienas dalykas man buvo įdomus. Tarkime, istorija. Bet kadangi mokiausi tais laikais, kai istorija buvo labai ideologizuota, tris klases baigęs mano senelis pasakė, kad į istoriją niekada nestosiu, nebent per jo lavoną. Tais laikais išties daug ko apie tikrąją istoriją ir nežinojau, buvau vaikas, man daug ko šeimoje nepasakodavo, nes aš – labai plepi.

Blaškiausi tarp humanitarinių dalykų ir matematikos, mėčiausi tarp kraštutinumų. Kai atėjo Sąjūdis ir prasidėjo kalbos apie ekonominę transformaciją, supratau, kad tai yra tai, ko aš noriu. Tuomet ir tapo aišku, kad mokytoja netapsiu, bet vėliau kelerius metus dėsčiau universitete ir man tai patiko.

– Įvairios apklauso rodo, kad abiturientai stojimo išvakarėse nežino ką norėtų studijuoti. Galima neklystant pasirinkti, ką studijuoti, kai esi mokinys?

– Bėda ta, kad didelė dalis žmonių pradeda galvoti apie sprendimą tuomet, kai jį jau reikia priimti. To priežastys kelios. Viena svarbiausių – nėra normalios karjeros planavimo sistemos mokykloje. Vaikai nežino, kokie yra variantai. O kai nežinau, atrodo, kad yra tik du variantai: mokytis to, ką dirba tėvai, arba imtis to, kas yra visiškai priešingai, nes tėvų darbas atrodo labai sunkus.

Galvodamas apie būsimą profesiją kaip apie karjeros ar geresnio uždarbio galimybę, turi iš anksto apsvarstyti, ką ir kaip turi daryti to siekdamas. Negali dvyliktoje klasėje nutarti, kad studijuosi biochemiją, nes tai perspektyvu, nors prastai išmanai biologiją ir nežinai, iš ko susideda ląstelė.

Be to, pas mus gyva klišė, kad visiems reikia aukštojo mokslo. Viena vertus, galime didžiuotis, kad turime daug žmonių, kurie yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet geriau pažiūrėję pamatome, kad daug jų dirba darbą, kuriam diplomo nereikia.

Bet jei turi norą ir net jei tau visi sako, kad darai nesąmonę, tikėk, kad turi teisę tą nesąmonę padaryti.

Galiausiai galima pasinaudoti pertraukos galimybe, metus po mokyklos pasavanoriauti, padirbėti, o tada studijuoti. Bet pas mus tai nėra populiaru, mes – konservatoriai, mums turi būti viskas aišku: mokykla, universitetas, darbas, šeima, vaikai, pensija ir laidotuvės.

Kai aš užsikepiau dėl ekonomikos likus porai metų iki egzaminų, pasakiau visiems aiškiai, kur stoju. Man žmonės sukiojo pirštu ties smilkiniu: kokia dar ekonomika, nėra tokio mokslo, yra prekyba, kurią dar galima suprasti.

Mane tada atkalbinėjo visi, kas tik galėjo: mama, tėvas, mokytojai. Sakė: turi iš esmės aukso medalį atestate ir eini į kažkokią ekonomiką. Bet man buvo įdomu ir aš stojau. Manau, kad tai ir yra svarbu – turėti savo nuomonę, suprasti, kas tau įdomu. O jei atrodo, kad niekas neįdomu, galbūt šią akimirką nereikia daryti sprendimų? Gal reikia metus palaukti, suprasti, kur linksta širdis. Bet jei turi norą ir net jei tau visi sako, kad darai nesąmonę, tikėk, kad turi teisę tą nesąmonę padaryti.

Pamenu, įstojau, buvo sunku, nebuvo vadovėlių, nebuvo „Google“. Žmonės, kurie dabar mokosi, net negali įsivaizduoti, kaip tada buvo. Kita vertus, nežinau, kas blogiau: kai mums reikėdavo dėl kiekvieno sakinio Mažvydo bibliotekoje sėdėti dvi paras, kol sulauksi reikalingos knygos, ar dabar, kai turi galybę informacijos ir reikia atsirinkti.

Aš ir dabar svarstyčiau galimybę mokytis.

Kitas dalykas, kuris mane labai stebino dėstant universitete, buvo studentų, kurie įstojo, nes taip reikia, tėvai pasiūlė, mokėsi gerais pažymiais, bet matydavau, kad jiems neįdomu. Klausdavau: kodėl kankinatės? Nutraukite studijas ir stokite kitur. Man tie pirmakursiai atsakydavo: bet mes jau metus praradome. Iš dabartinio mano amžiaus pozicijos tai atrodo graudžiai juokinga. Aš ir dabar svarstyčiau galimybę mokytis.

O pirmame kurse, jei tik pajutote, kad tai ne jūsų, rinkitės ką nors kita, antraip gyvensite ne savo gyvenimą, dirbsite nemėgstamą darbą. Ar yra per vėlu, tarkime, eiti mokytis programuoti?

– Ką eitumėte studijuoti šiandien?

– Turiu dvi mintis. Prieš kelerius metus galvojau, gal reikėtų imtis fizikos studijų. O vėliau nutariau, kad galėčiau stoti į mediciną. To labai norėjo mano mama, kai buvau mokinė. Turbūt to nori visi ligoti žmonės. Kai sergi, turbūt atrodo, kad jei tavo vaikai bus daktarai, tave išgydys. Bet aš buvau bijoklė: kraujas baisu, žaizda – baisu. Dabar, kai esu nugyvenusi daug metų ir teko daug ką daryti, man niekas nebebaisu. Dabar man tai jau būtų įdomu, gal net tapčiau pusė velnio medike, bet šios studijos, deja, yra per ilgos, suprantu, kad laikas jau ne mano naudai.

Bendram išprusimui man būtų įdomios ir religijotyros magistro studijos.

– Mokyklos dabar dirba nuotoliniu ritmu, abiturientai baiminasi dėl egzaminų rezultatų, dalis jų sako, kad egzaminų nereikia, kiti stoja piestu, kad jie būtini. Kokios žalos patirsime dėl nuotolinio mokymo?

– Didžiausia bėda – dėl pradinukų, nes jie nemoka savarankiškai mokytis. Abiturientai moka, bet jų laukia egzaminai. Todėl kuo greičiau pradinukus ir abiturientus turime sugrąžinti į mokyklas. Manau, rasime reikiamą algoritmą, kaip tai padaryti. O dėl egzaminų būtinybės galiu pasakyti tiek, kad jų dabar atsisakydami sukurtume dar didesnę socialinę neteisybę vaikams, kurie rimtai galvoja apie studijas.

– Jūsų akimis, kas yra mokytojų prestižas? Kaip jį galima atkurti?

– Mokytojai visą laiką visuomenę nešė ant savo pečių į priekį. Tai yra labai didelės meilės profesija. Mokytojams mylėti vaikus yra labai svarbu, gal net svarbiau nei būti geru dalykininku. Nepakanka paprasto racionalaus požiūrio, kad profesija gerai vertinama visuomenėje ir atlyginimas yra aukštas. Vis dėlto pašaukimo elementas pedagogikoje yra.

Žinoma, bendras atlyginimų lygis Lietuvoje nėra aukštas. Pagerinti santykį tarp vidutinio atlyginimo ir pedagogų atlyginimo turbūt nėra neišsprendžiamas dalykas, bet yra kitas dalykas: mokyklų tinklas suponuoja tai, kad kai kuriems mokytojams reikia mokyti keturių dalykų, tada kyla klausimas, ar tai yra gerai, ar tai yra prestižiška, ar vaikai tokioje situacijoje gali gauti gerą turinį. Galbūt reikia eiti kitu keliu, kai turėtume mažesnį mokyklų tinklą, bet atitinkamai turėtume geresnius mokytojus, kurie gauna geresnius atlyginimus.

Ilgai virė diskusija, kaip pedagogai turėtų būti rengiami, per tą laiką iš esmės praradome Lietuvos edukologijos universitetą. Ir dabar sunku atkurti pasitikėjimą, kad jauni mokytojai svarstytų galimybę tapti mokytojais.

Žinoma, yra iniciatyvų, tarkime, „Renkuosi mokyti“, bet masto prasme tai yra mažai. Mane kadaise yra pritrenkusi Austėja Landsbergienė, ji pasakojo, kaip pedagogikos studentams pateikė klausimą, kas iš jų studijuoti pedagogiką pasirinko pirmuoju numeriu. Auditorijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris atsakytų teigiamai, daugumai tai buvo trečias ketvirtas pasirinkimas. Vadinasi, tai yra pasirinkimas iš bėdos.

Ilgai virė diskusija, kaip pedagogai turėtų būti rengiami, per tą laiką iš esmės praradome Lietuvos edukologijos universitetą. Ir dabar sunku atkurti pasitikėjimą, kad jauni mokytojai svarstytų galimybę tapti mokytojais.

Kaip galima būtų pasiekti, kad tai nebūtų pasirinkimas iš bėdos? Turime kalbėti apie motyvaciją. Be to, vis gyvas įsivaizdavimas, ir jis nėra nepagrįstas, kad mokytojo darbas yra normuotas, sudėtas į griežtas vėžes, kai turėsi laikytis labai griežtos programos, kur žingsnis į šoną reikš, kad dirbi ne taip, turėsi pildyti milijonus lentelių, kad įrodytum, kas viskas vyksta taip, kaip surašyta kokiuose nors kanonuose.

Reikia išlaisvinti mokytojų kūrybingumą, o rezultatus pamatysime, kai vaikai laikys egzaminus. O vėliau gal susigalvosime geresnį būdą, kaip išmatuoti žinias, juk yra kitokių žinių pamatavimo būdų.

Populiariausi

Karantinas Trakuose
5

Lietuvoje

2021.04.21 09:35

Lietuvoje – dar 1113 COVID-19 atvejų, mirė 14 žmonių, per parą skiepų sulaukė daugiau nei 14 tūkst. asmenų

vienas miręs asmuo – 30-39 metų amžiaus grupės; atnaujinta 09.57
5