Lietuvoje

2021.02.15 13:59

Žalimas apie sprendimą dėl dėstytojų amžiaus ribos: prisipažinsiu, ieškoti konstitucinių vertybių balanso nebuvo lengva

Dainius Žalimas, Konstitucinio Teismo pirmininkas2021.02.15 13:59

Amžiaus riba darbui universitete, – kiekvienas iš mūsų šiuo klausimu turbūt turime savo nuomonę, kurią susidarome tiek iš asmeninės patirties, tiek iš bendravimo su universitetų dėstytojais ir studentais. Tačiau, kad ir kokios skirtingos nuomonės būtų, Konstitucinis Teismas turėjo nuspręsti, ar tokia amžiaus riba leistina pagal Konstituciją ir kokiomis sąlygomis universitete gali dirbti vyresni mokslininkai ir dėstytojai. Prisipažinsiu, ieškoti konstitucinių vertybių balanso šiuo žmogiškai ir socialiai itin jautriu klausimu nebuvo lengva.

LRT.lt primena, kad praėjusį penktadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT) pripažino, kad Vilniaus universiteto statuto nuostata, leidžianti vyresniems kaip 65 metų dėstytojams ir mokslo darbuotojams dirbti universitete Senato pritarimu, prieštarauja Konstitucijai.

Anot KT, nenustatant kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama dėl terminuotų darbo sutarčių su vyresniais kaip 65 metų amžiaus dėstytojais sudarymo, VU statuto nuostata pripažintina antikonstitucine.

Universitetas gali nustatyti amžiaus cenzą dėstytojams, tačiau išimtys leidžiant dirbti vyresniems dėstytojams turi būti aiškiai apibrėžtos.

Į KT dėl VU statute įrašyto ribojimo dirbti vyresniems nei 65 metų dėstytojams kreipėsi Vilniaus apygardos teismas.

LRT.lt publikuoja Konstitucinio Teismo pirmininko įžvalgas apie šį sprendimą.

Ką gi reiškia KT nutarimas? Pirma, KT vertino įstatymu patvirtinto Vilniaus universiteto Statuto nuostatą, pagal kurią mokslininkai ir dėstytojai šiame universitete gali paprastai dirbti iki 65 metų amžiaus ir tik Senatui pritarus išimties tvarka jų darbo santykiai gali būti pratęsti iki 6 metų trukmės laikotarpiui.

KT aiškiai susiejo šią taisyklę su Konstitucijos laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija: kiekviena aukštoji mokykla gali pasirinkti užimtumo politikos įgyvendinimo priemones, viena iš kurių gali būti maksimalios amžiaus ribos moksliniam ir pedagoginiam darbui aukštojoje mokykloje nustatymas, jeigu manoma, kad taip toje konkrečioje aukštojoje mokykloje laiduojama aukštojo mokslo kokybė kartu užtikrinant mokslinės ir pedagoginės veikos dinamizmą per nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kartų kaitą. Tokia užimtumo politika yra konkrečios aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės apsisprendimo reikalas (suprantama, jeigu tam pritaria ir aukštosios mokyklos statutą tvirtinantis Seimas).

Taigi pirmoji išvada yra ta, kad KT nutarimas nereiškia, jog kitos aukštosios mokyklos privalo sekti VU pavyzdžiu nusistatydamos amžiaus ribą moksliniam ir pedagoginiam darbui. Tai yra jų užimtumo politikos klausimas, spręstinas pagal jų situaciją ir poreikius.

Beje, KT pastebėjo tai, kad VU 65 metų amžiaus riba yra nustatyta nuo 1990 metų, kai buvo patvirtintas pirmasis VU Statutas atkūrus Nepriklausomybę. KT pastebėjo ir išskirtinį VU istorinį vaidmenį Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai Europos ir pasaulio kontekste, į kurį, kaip ir į ilgametes demokratijos principais grindžiamas šio universiteto savivaldos tradicijas, turėtų būti atsižvelgiama nustatant specialų teisinį reguliavimą tradiciškai įstatymu tvirtinamame VU Statute (žinoma, tai nereiškia išskirtinės valstybės paramos VU prezumpcijos).

Antra, 65 metų amžiaus ribos nustatymo galimybės konstitucinis pagrindimas neturėtų būti suabsoliutintas. Iš KT nutarimo matyti, kad tokios amžiaus ribos nustatymas buvo konstituciškai pateisintas dėl specifinio mokslinės ir pedagoginės veiklos pobūdžio. Iš tikrųjų turime pripažinti tai, kad mokslininkų ir dėstytojų vietų skaičius, kaip ir potencialus jų darbo krūvis, aukštosiose mokyklose (šiuo atveju – VU) nėra beribis. Todėl, norint užtikrinti jaunesnių, ne mažiau kvalifikuotų, mokslininkų ir dėstytojų pritraukimą į aukštąją mokyklą, maksimalios amžiaus ribos darbui joje nustatymas savaime nelaikytinas dėl amžiaus diskriminuojančia priemone ir yra konstituciškai pateisinamas, jeigu laikomasi dar kelių sąlygų, lemiančių tokios priemonės tinkamumą ir proporcingumą. Svarbiausia iš šių sąlygų yra, kad amžiaus riba būtų ne mažesnė, nei nustatytasis bendrasis senatvės pensijos amžius (VU atveju 65 metų amžiaus riba kol kas yra didesnė nei pensinis amžius, kuris šią ribą pasieks 2026 metais); kitaip priverstinis išėjimas iš darbo dar nesulaukus pensinio amžiaus prilygtų diskriminacijai. Kita aplinkybė, į kurią atsižvelgta, yra galimybė pensinio amžiaus mokslininkams ir dėstytojams palaikyti su universitetu mokslinius, pedagoginius ir kūrybinius ryšius (pvz., būti profesoriumi emeritu). Beje, visa tai vertindamas KT atsižvelgė į analogišką europinį standartą dėl mokslininkų ir dėstytojų darbo trukmės, suformuluotą ES Teisingumo Teismo.


Iš tikrųjų gali būti ir daugiau tokių, pakankamai siaurų, veiklos sričių, dėl kurių specifikos, be kita ko, dėl poreikio atnaujinti tam tikrą profesinį korpusą ar užtikrinti tam tikroms funkcijoms atlikti būtinas savybes, be kvalifikacinių reikalavimų gali būti nustatoma ir maksimali amžiaus riba. Pavyzdžiui, maksimali 65 metų amžiaus riba yra nustatyta teisėjams, kurių kadencijai tai yra vienintelis ribojimas (išskyrus KT teisėjus, kurių kadencija apribota 9 metų trukme), skirtingos maksimalios amžiaus ribos pagal laipsnį nustatytos kariams ir policininkams. Tačiau yra veiklos sričių, kurioms tokios amžiaus ribos apskritai negali būti nustatytos: pavyzdžiui, politikams (Respublikos Prezidentui, Seimo ar Vyriausybės nariams, savivaldybių tarybų nariams ir merams), dėl kurių tinkamumo eiti tam tikras pareigas sprendžia arba rinkėjai, arba juos į pareigas skiriančios politinės institucijos.


Taigi antroji išvada yra ta, kad KT nutarimas nereiškia, jog visose kitose veiklos srityse ar bendros visoms veiklos sritims maksimalios amžiaus ribos nustatymas būtų konstituciškai pateisintas. Tokios ribos nustatymo būtinumas ir proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios veiklos srities specifiką. Būtų, matyt, sunku pagrįsti, jog visose profesinės veiklos srityse maksimalios amžiaus ribos nustatymas yra būtinas siekiant užimtumo politikos tikslų (juolab, kad atsižvelgiant į šalies demografinę situaciją pageidautina, kad bendrai galintys dirbti pensinio amžiaus asmenys kuo ilgiau išliktų darbo rinkoje).

Todėl KT nutarimas neturėtų būti aiškinamas kaip suteikiantis pagrindą visose veiklos srityse priverstinai atleisti iš darbo pensinio amžiaus sulaukusius asmenis. Tokia praktika išties galėtų prilygti diskriminavimui dėl amžiaus.

Trečia, iš KT nutarimo matyti, kad konstituciškai pagrįstai nustačius maksimalią amžiaus ribą moksliniam ir pedagoginiam darbui, gali (bet neprivalo) būti numatyta galimybė išimties tvarka darbo santykius su vyresniais mokslininkais ir dėstytojais pratęsti. Tačiau mokslininkai ir dėstytojai turėtų iš anksto žinoti, kada jie gali tikėtis darbo santykių pratęsimo sulaukę nustatytojo maksimalaus amžiaus.

Taigi sprendžiant vyresnių, nei nustatytasis maksimalus, amžiaus asmenų darbo pratęsimo klausimus turi būti taikomi objektyvūs ir iš anksto žinomi kriterijai. Kitaip, jei tokių kriterijų nebūtų, sprendimas vien vadovaujantis subjektyvia nuomone sudarytų prielaidas diskriminuojančiai, o gal net korupcinei praktikai. Todėl VU Statuto nuostata, leidusi spręsti tokį klausimą vien Senato nuožiūra ir nesant iš anksto žinomų kriterijų, pripažinta antikonstitucine, ir VU Statutas turi būti atitinkamai pakoreguotas.

Tokia vakarykščio KT nutarimo esmė. Tam tikra prasme pasirodė teisios abi bylos šalys (tiek pareiškėjas teismas, tiek suinteresuotas asmuo Seimas), tam tikru mastu atsižvelgta ir į įvairias specialistų byloje nuomones.

Populiariausi

Greitoji pagalba

Lietuvoje

2021.04.22 17:13

Tragedija Vilniuje: šalia daugiabučio namo rastas mirusio mažamečio kūnas

pareigūnai kol kas neatmeta įvairių mirties versijų