Lietuvoje

2021.02.15 05:30

Mindaugas Sinkevičius: neturime „brazauskiško stoto“ vadovo, tad reikės koncentruotis į komandinę lyderystę

Gytis Pankūnas, LRT.lt2021.02.15 05:30

Dabar mes neturime „brazauskiško stoto“ lyderio, kuris ateitų ir kaip garvežys viską patrauktų, tad greičiausiai artimiausias kelias kadencijas reikės fokusuotis į komandinę lyderystę, apie socdemų ateitį interviu LRT.lt kalbėjo laikinasis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Mindaugas Sinkevičius. Anot jo, Juozas Olekas nėra „brazauskiško stoto“ lyderis, tačiau jo kova, pavyzdžiui, su Vilija Blinkevičiūte, partijos pirmininko rinkimuose būtų labai įdomi.

Gintautui Paluckui atsistatydinus iš LSDP pirmininko pareigų, laikinai partijos vadžias – kol bus išrinktas naujas pirmininkas – perėmė Jonavos rajono savivaldybės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, LSDP vicepirmininkas M. Sinkevičius.

Politikas atvirauja – jam pretenduoti į partijos lyderius siūlė tiek ir nuo LSDP atskilę bei savo partiją įkūrę „socialdarbiečiai“, tiek ir dabartiniai kolegos socdemų gretose. Tačiau M. Sinkevičius teigia turintis rimtų priežasčių, kodėl į lyderius nesiverš bent kol kas.

Pasak socialdemokrato, tai dar nereiškia, kad jam nerūpi LSDP likimas. M. Sinkevičius tiki, kad socdemai gali atsitiesti po fiasko 2020 m. Seimo rinkimuose, tačiau tam reikia pokyčių, iš kurių vienas svarbiausių – nustoti kalbėti apie įvykusias skyrybas partijoje ir galvoti apie organizacijos ateitį.

– LSDP laikinai vadovausite, kol partija išsirinks naują lyderį. Kokia Jūsų misija bus šiuo pereinamuoju laikotarpiu?

– Reikia vertinti pagal tai, kiek to laiko iki rinkimų liko. Laikinojo partijos pirmininko pareigas eisiu iki gegužės mėnesio, tai yra trys su puse mėnesio. Kaži ko čia nenuveiksi, tą pasakiau ir partiečiams. Reformuoti, reorganizuoti, patobulinti kažko nepavyks, bet norėtųsi bent nepabloginti situacijos, o tam, kad pablogintum situaciją, daug laiko juk nereikia, ar ne?

Ką aš turiu omeny? Tai, jog sieksiu, kad partija suvažiavimą pasitiktų vieninga, kad nesusipyktume, kad neišsiskirtų labai nuomonės, kad neatsirastų kategoriškumų, kad ta status quo situacija, kol sulauksime naujo lyderio ar lyderės, nepasikeistų į blogesnę pusę.

Ką dėl to darysiu? Yra įvairių pokalbių formatų, tad juos naudosiu – kalbėsiu su skyrių vadovais, su frakcija. [...] Mano tikslas – kad mes nenubyrėję, nesusipykę pasiektume partijos rinkimų tiesiąją, kad turėtume garbingą, gražią, švarią kovą tarp konkurentų. Vėliau pasistengsiu padėti, patarti naujam lyderiui ar lyderei, nepriklausomai nuo to, būsiu jos ar jo komandoje ar nebūsiu. Juk po dvejų metų bus savivaldos rinkimai, o patirties savivaldoje esu sukaupęs.

Mano nuostata – tai deklaravau ir kolegoms – kad būtų labai gražu, jei pereinamuoju laikotarpiu partijai laikinai vadovautų tas žmogus, kuris nesieks tapti nuolatiniu partijos pirmininku. Kodėl? Laikinai partijos pirmininko pareigas einantis žmogus įgautų pranašumą prieš kitus kandidatus, nes, kai vadovauji, tai jau įsivažiuoji, pažįsti sekretoriatą, žinai partijos kasdienybę, žinai, kas planuojama, valdai informaciją. Taigi, kaip ir sakiau, būdamas laikinuoju vadovu ir nekandidatuodamas rinkimuose galiu užtikrinti, kad nebus jokių preferencijų man.

– Bet turbūt tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl Jūs nekandidatuojate į pirmininkus, taip?

– Taip.

– Kodėl vis dėlto nenorite kandidatuoti į pirmininkus?

– Yra iš skyrių raginimų imtis atsakomybės, pasakymų „kada, jei ne dabar?“, „kodėl kažkas kitas, o ne tu?“. Vieni svarsto, kas būtų su partija, jei jai vadovautų vienas ar kitas kolega, kai kas labai niūriai piešia partijos ateitį, kai kas mato galimybę sustiprėti.

Turiu keletą priežasčių, kodėl sakau „ne“. Viena jų – pagausėjo mano šeima, sausį susilaukėme dukros, tad turime jau du vaikus. Man draugai, turintys vaikų, kai turėjau tik sūnų, sakydavo: „Kol neturi dviejų vaikų, nežinai, ką reiškia turėtų vaikų.“ Man šeima visada gyvenime buvo svarbiausias prioritetas.

Antras argumentas, kodėl nekandidatuoju į pirmininkus, yra tai, kad gavau pasitikėjimą iš savivaldybių kolegų, tapdamas LSA prezidentu. Tai yra įsipareigojimas, man patinka šis darbas, komanda. Suprantu, kad tai būtų visiškai nesuderinama su partijos vadovo veikla.

Partijos pirmininko darbas atsilieptų ir mano dabartinėms pareigoms, tai yra Jonavos mero pareigoms. Juk turėčiau skirti laiko Vilniaus reikalams, peripetijoms parlamente. Buvimas Jonavoje nėra buvimas kažkur už Atlanto, bet vis dėlto tai yra atstumas, o, neverdant Vilniaus sultyse, nebūnant parlamente, būtų sudėtinga apčiuopti politines realijas, jas operatyviai komentuoti.

Be to, matau, kad laukia nemažai darbo. Tas, kas įgis partijos narių pasitikėjimą, tikrai turės pasiplėšyti, siekdamas pokyčių organizacijoje, [...] spręsdamas klausimus, kurie buvo užleisti.

Taip kad visa tai įvertinęs pagalvojau, kad nežinau, ar ne per siauri pečiai, kad galėčiau imtis atsakomybės. Dėl to ir priėmiau tokį sprendimą. Tai nereiškia, kad aš neturiu ambicijų.

Žiūrėkite, man dar nėra 40 metų, aš manau, kad partijos veikloje norėčiau dar bent 20 metų dalyvauti. Tai po 20 metų gal dar bus progų? Ar jau čia vienintelė proga, dėl kurios turėčiau aukotis šeimos, asociacijos sąskaita, skirti mažiau laiko Jonavai? Juo labiau, kad ir esu vieną kartą nudegęs, kai po 2016 metų parlamento rinkimų pradėjau dirbti ūkio ministru, drąsiai palikęs savivaldybę. Neprireikė nė metų ir teko grįžti, o grįžau į niekur ir reikėjo vėl iš naujo viską statyti.

Kartais atrodo, kad padarai šuolį, o paaiškėja, kad čia ne šuolis, o du žingsniai atgal. Taigi turiu pamokų iš ankstesnio entuziazmo, kuris išvirto į nebūtinai malonias pasekmes.

– 2017 m. antrame partijos pirmininko rinkimų ture pralaimėjote G. Paluckui, 2019 m. partijos pirmininko rinkimuose dalyvauti atsisakėte, nors skyriai kėlė Jūsų kandidatūrą. Susidaro įspūdis, kad nuo 2019 m. iš viso nutolote nuo nacionalinės politikos, Jūsų balso, komentarų beveik iš viso negirdėti. Ar toks atsitraukimas yra irgi susijęs su pasikeitusiomis aplinkybėmis šeimoje, su naujų veiklų atsiradimu?

– Žiūrėdamas į pasą ir į veidrodį, galvoju, kad dar turėsiu laiko. Manau, kad mano laikas ateis. Aišku, nesu tikras, kada. Aišku, kai kas sako, kad niekada nebus tinkamas laikas, nes visada bus darbų, tad reikia iniciatyvos imtis dabar. Kai kurie kolegos negatyviai nušviečia mūsų partijos ateitį ir dėl to man siūlo nenusišalinti, jie sako: „Jeigu tu dabar nesiimsi atsakomybės, gali būti, kad po dvejų metų nebereiks jos imtis, nes organizacija bus ant iširimo slenksčio.“

Aš taip niūriai negalvoju, socdemai nėra vieno lyderio partija. Dabar mes neturime „brazauskiško“ stoto“ lyderio, kuris ateitų ir kaip garvežys viską patrauktų, tad greičiausiai artimiausias kelias kadencijas reikės fokusuotis į komandinę lyderystę. Tam reikia susitelkimo, komandinės dvasios, darbų pasiskirstymo. Visą laiką mes fokusavomės į asmeninę lyderystę. Paskutinio partijos lyderio istorija parodė, kad tai sunkiai veikia.

Aš iš principo nesakau „ne“. Tam žmogui, kuris gaus partijos pasitikėjimą, visokeriopai padėsiu, man partijos ateitis rūpi, tad nebūsiu stebėtoju. Aš prisidėsiu, bet būsiu ne pirmame plane, o antrame plane. [...]

Kodėl 2019 metais atsitraukiau? Manau, kad partijos lyderis turėtų būti renkamas ketveriems, o ne dvejiems metams, tai yra parlamentiniam ciklui – nuo rinkimų iki rinkimų. Įsivaizduokite, dabar išsirenkame vadovą, 2023 metais vėl renkame naują pirmininką arba paliekame tą patį. Kas bus to naujo vadovo darbų atskaitos taškas? Savivaldos rinkimų rezultatai?

Nacionalinis lyderis turi mažai įtakos vietos rinkimų rezultatui. [...] Veiklos rezultatas yra parlamentiniai rinkimai, jie geriausiai atspindi, ar mes randame kelią į rinkėjų širdis, ar prašauname pro šalį. Tad manau, kad ketveri metai yra tinkamos trukmės pirmininko kadencija. Jei parlamento rinkimai nesusiklosto, tada lyderis traukiasi, jei rinkimai pasiseka, tada sprendžiame, ar pratęsiame pirmininko vadovavimą dar vienai kadencijai.

Visą laiką mes fokusavomės į asmeninę lyderystę. Paskutinio partijos lyderio istorija parodė, kad tai sunkiai veikia.

– Kalbėdami apie praėjusį laikotarpį, prisiminkime 2017 m. situaciją, kai socdemai nusprendė išeiti iš valdančios koalicijos, bet dalis jų liko su „valstiečiais“ ir galiausiai įkūrė naują politinę jėgą – Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (LSDDP). Kurioje pusėje Jūs tuo metu buvote?

– Manau, kad pasielgiau politiškai tvarkingai. Aš, būdamas ministru, savo noru atsistatydinau, nes partija nusprendė, kad išeina iš koalicijos. Kiti socdemų deleguoti ministrai neatsistatydino. Tikiu, kad įrodžiau, jog net ir man nepriimtinas partijos sprendimas yra galiojantis.

Buvau tarpinėje pozicijoje – tarp tų, kurie sakė, kad reikia išeiti iš koalicijos, nes koalicija su „valstiečiais“ yra totalus blogis, ir tų, kurie vėliau įkūrė savo partiją, kurie sakė, kad nereikia išeiti, nes į valdžią ateis konservatoriai. Siūliau trečią kelią, siūliau abiem pusėms susidėlioti kitokį scenarijų – mes, kaip mažesnis „valstiečių“ partneris, turime iškelti 3–5 svarbius socialdemokratams klausimus kaip sąlygas koalicijoje.

Galėjome pasakyti: „Tai yra 5 darbai, kuriuos mes norime padaryti su šia Vyriausybe, su šiuo parlamentu, o jei jūs nepritariate, tai tada mes skiriamės.“ Mes tada būtume labai aiškiai visuomenei pasakę, kad iš koalicijos išeiname ne dėl to, kad išsiderėjome ne tuos postus, arba dėl to, kad tuos postus užėmė ne tie asmenys, bet dėl to, kad kolegos atsisako mus išgirsti ir padėti įgyvendinti mūsų rinkiminius pažadus. [...] Tąkart išėjimas iš koalicijos buvo motyvuojamas tuo, kad mūsų programa yra negirdima, bet manau priešingai – socdemų programą puikiai perėmė „valstiečiai“ ir daugelis tų darbų, kuriuos jie darė per visą kadenciją, buvo mūsų pažadai.

– Taip jau nutiko, kad Jūsų tėvas Rimantas Sinkevičius buvo vienas iš tų, kuris, prieštaraudamas LSDP sprendimui išeiti iš koalicijos, pasiliko su „valstiečiais“, išėjo iš partijos ir kartu su kitais buvusiais socdemais įkūrė LSDDP. Ar apie tai su tėvu pasikalbate?

– Mes su tėčiu čia turime skirtingas nuomones. Jis ir jo kolegos žingsnį pasilikti su „valstiečiais“ vertina kaip sprendimą neleisti griūti 17-ajai Sauliaus Skvernelio Vyriausybei, neleisti konservatoriams perimti valdžios. Jie galvoja, kad jie padarė paslaugą šaliai.

Aš visada sakau tėvui: „Nesu tikras, ar visuomenė taip suprato Jūsų sprendimus, veikiausiai viskas suprantama taip, kad vyresnės kartos politikai nesugeba nebūti valdžioje, jiems reikia žūtbūt joje būti ir tokiu atveju partinė priklausomybė nieko nereiškia.“ Mes likome prie skirtingų nuomonių iki šiandien. Tėtis galvoja, kad jų sprendimas buvo teisingas, aš manau, kad nebuvo teisingas. Mes dėl to nei pykstamės, nei ką, bet liekame prie savo nuomonių.

Visos tos istorijos fone, aišku, yra ir tarpasmeninių konfliktų, asmeniškumų. Atsirado priešpriešų tarp buvusių partijos pirmininkų Gedimino Kirkilo, Algirdo Butkevičiaus, G. Palucko. Vieni nenorėjo nusileisti kitiems, nė viena pusė nenorėjo eiti į kompromisus. Man tas procesas visiškai nepatiko. Man sakė: „Jei būtum tu vadovavęs partijai, būtų kitaip.“

Nebūtinai manau, kad būtų buvę kitaip. Bet ko pasigedau tame procese, kai dalis partijos narių atsiskyrė? Aš nemačiau abipusio noro rasti trečią kelią, rasti sprendimą, kuris neprivestų prie išsiskaidymo. Toks vaizdas buvo, kad abi pusės buvo taip įtikėjusios savo tiesa, kad nepademonstravo jokio noro ieškoti kompromiso. [...] Dabar mes po ketverių metų vis dar bandome su tuo gyventi, ir viena, ir kita pusė bando pateisinti savo veiksmus, kai galėjome dėti pastangas, kad taip neįvyktų.

– Jūsų tėvas ar kiti „socialdarbiečiai“ Jus viliojo į savo pusę?

– Mane kvietė, buvo nemažai pokalbių ir prieš steigiant tą organizaciją. Mane kvietė imtis atsakomybės formuoti tą partiją ir būti jos lyderiu. Atsimenu pokalbius su buvusiais ilgamečiais partijos atstovais G. Kirkilu, Juozu Bernatoniu, Irena Šiauliene, kitais. [...] Tuo metu juos atkalbinėjau, siūliau paklusti partijos valiai ir išeiti iš koalicijos, vėliau partijos viduje diskutuoti, ar toks sprendimas buvo tinkamas.

Jau tuomet abejojau, ar naujai politinei organizacijai pasiseks rasti kelią į rinkėjų širdis dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia – maži administraciniai resursai, finansavimo iš valstybės nėra, nors jis vėliau atsirado parlamentiniu keliu. Sakiau, kad neverta tuo užsiimti ir atsisakiau siūlymų prisijungti.

Nebuvau išgirstas... Sudėtinga diskutuoti su buvusiais premjerais, partijos lyderiais, kai mano patirtis yra gal kiek kuklesnė. Galbūt buvome nelygiaverčiai pašnekovai.

– Atsistatydinus G. Paluckui, iš karto prabilta apie galimybę „socialdarbiečiams“ sugrįžti į LSDP. Ką Jūs apie tai galvojate?

– Rezervuotai į tai žiūriu. Man visa šita istorija, šitos skyrybos yra skaudžios. Juk dažniausiai visos skyrybos neapsieina be neigiamų emocijų, pykčio ir durų trankymo. Tas procesas, manau, nebuvo malonus ir išeinantiems, ir tiems, kurie pasiliko. Gyventi tame skausme, tuose prisiminimuose, svarstyti, kas nebuvo padaryta, neverta. Laikas judėti į priekį, nesižvalgyti atgal.

Reikia galvoti, kaip pritraukti naujų narių į savo organizaciją, o kad kažkas norėtų grįžti, tai gal pavienių tokių atvejų ir gali būti, bet aš į tai dėmesio nefokusuočiau. Ir man, ir, tikiu, kitiems partiečiams ši skyrybų istorija yra atsibodusi. Toks vaizdas, kad nė viena pusė negalime kurti savo politinio gyvenimo, nes vis grįžtame į tai, kas buvo prieš ketverius metus. Nenorėčiau tęsti tos „santabarbaros“. Skyrybos įvyko ir viskas, nebenorėčiau grįžti, nagrinėti galimo susitaikymo ar kažkokio bendravimo, bendradarbiavimo. Tai neįmanoma. Tikiu, kad dauguma partijos narių taip galvoja.

– Pakalbėkime apie dabartį. G. Paluckas, pasitraukdamas iš pirmininko pareigų, užsiminė apie vykstančius vidinius karus partijoje. Ar pastebite tuos karus?

– Manau, kad vidinių karų tikrai nėra, o yra asmenybių konkurencija. Turiu omeny, kad yra partijoje kolegų, kurie yra mažesnio ir didesnio kalibro lyderiai, ir jų nuomonės nesutampa. Bet tikrai nevyksta kritiniai procesai, kurie turės didesnių neigiamų pasekmių politinei organizacijai.

Taip, yra pasišpilkavimo, nuomonių nesutapimo, bet jų visą laiką pas mus būdavo, mes niekada nebūdavome vieno lyderio ar vienos nuomonės partija. Prisiminkite, kai A. Butkevičius vadovavo Vyriausybei, tai ne kartą buvo, kad premjeras pasako viena, o Algirdas Sysas jam prieštarauja. Aišku, viešojoje erdvėje sugebėdavome pasirodyti nebūtinai sau į naudą, bet buvo akivaizdu, kad pas mus organizacijoje yra skirtingų nuomonių.

Ir dabar nuomonių skirtumai niekur nedingo. Vieni mano, kad praradome savo tradicinį rinkėją, bandydami išplėsti elektoratą ir užgriebti jaunus, jaunesnius žmones. Kai kas bando sakyti, kad gal nereikia orientuotis į tą jaunesnį rinkėją, nes vis tiek mums nepavyks konkuruoti su Laisvės partija. Taigi vyksta diskusijos.

Manau, kad visiems per laiką ateina suvokimas, kad esame nemalonioje situacijoje. Esame dumble ir jame esame visi. Reikia galvoti, kaip suvienyti pastangas, kad pakiltume iš to dumblo, nusipraustume ir pasiūlytume tai, kas tiktų rinkėjui. Tas supratimas atsiranda. Neklysiu manydamas, kad jei mes, suprasdami, jog neturime „brazauskiško“ lyderio, nesusitelksime komandinei lyderystei, o būsime kiekvienas sau, tai tada tikrai nekokia ateitis mūsų laukia.

– Kaip vertinate G. Palucko vadovavimo partijai (2017–2021 m.) laikotarpį? Kuriose situacijose Jūs, būdamas G. Palucko vietoje, priimtumėte kitus sprendimus?

– Bendrai jo darbą ir pastangas vertinu teigiamai. Mačiau jo nuoširdų norą, kad vyktų pokyčiai, nuoširdų tikėjimą partijos ateitimi, atsidavimą. Bet kas nepavyko, ko pasigedau? Pasigedau komandinės veiklos. Aišku, Gintautas moka kalbėti, moka argumentuoti, moka pristatyti partijos programą, bet trūko komandinio darbo. Jis ir pats yra sakęs, kad jautėsi kaip dirigentas be orkestro. Taigi trūko veiklos pasidalijimo, kartais atrodė, kad Gintautas pats ant savo pečių deda per daug.

Jei pamenate, filme „Šuriko nuotykiai“ buvo scena, kur buvo klausiama, kas nori dirbti, ir vienas veikėjas norėjo nudirbti visus darbus. Tai tokių sprendimų buvo ir pas mus, pavyzdžiui, G. Paluckas buvo ne tik partijos pirmininkas, bet ir rinkimų štabo vadovas. Jeigu bandai kelis darbus atlikti vienu metu, tai dažniausiai tų darbų rezultatas būna nelabai koks. Manau, kad G. Paluckas norėjo jaunatviškai maksimaliai viską užgriebti, bet ta darbų gausa neleido susikoncentruoti.

Prisiminkite, kai A. Butkevičius vadovavo Vyriausybei, tai ne kartą buvo, kad premjeras pasako viena, o Algirdas Sysas jam prieštarauja. Aišku, viešojoje erdvėje sugebėdavome pasirodyti nebūtinai sau į naudą, bet buvo akivaizdu, kad pas mus organizacijoje yra skirtingų nuomonių.

Nemažai laiko skirta programai, kairuoliškumo formavimui ir tai pavyko. Tai yra ne tik G. Palucko, bet ir Liutauro Gudžinsko, kitų kolegų nuopelnas. Bet, deja, užleistos vadybine prasme liko mūsų partinės struktūros, veiklos – valdymas, administravimas. Turiu omeny, kad neužtenka politinės organizacijos lyderiui veikti tik išorėje, nemažai darbo, kuris nematomas visuomenei, turi būti padaryta ir partijos viduje.

Pasigedau esminių reformų didžiuosiuose miestuose. Manau, kad kai kuriuose didžiuosiuose miestuose reikia fundamentalių sprendimų, galbūt kuriant skyrius iš naujo, nes visiškai prapuolėme iš politinio žemėlapio Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Apie tai buvo tik kalbama, o ne dirbama.

– Kada Jūs G. Palucko vietoje būtumėte atsistatydinęs iš partijos pirmininko posto?

– Aš būčiau atsistatydinęs Seimo rinkimų antro turo naktį, aiškiai matydamas rinkimų rezultatus. Juk buvo jau tada akivaizdu, kad rezultatai buvo blogi ir labai blogi. Aišku, Gintautas pasielgė kitaip, dėl to jo nesmerkiu, nekritikuoju. Jis norėjo sulaukti partijos vertinimo ir tada apsisprendė.

– Kalbant apie socdemų ideologinį išsigryninimą, Jūs G. Palucko komandai dėl to priekaištų neturite? Eita tinkamu keliu?

– Taip, eita geru keliu ir manau, kad tas darbas neliks nepastebėtas. Šis pokyčių kelias yra teisingas. Aišku, visuomenei tai nėra svarbu, tie programiniai dokumentai gali atrodyti nykūs, nuobodūs, bet mūsų tematika išsiplėtė. Anksčiau mes koncentravomės į socialines sferas, kalbėjome apie skurdo mažinimą, progresinius mokesčius, o dabar atsirado ir žmogaus teisės. Taigi ideologinis atsinaujinimas yra įvykęs.

Bet ko man trūko? Ideologinis atsinaujinimas įvyko, bet norėtųsi, kad būtų atsinaujinimas ir personalijų požiūriu, norisi, kad socdemų gretose atsirastų daugiau naujų žmonių. Dabar kartais atrodo, kad publika yra ta pati, bet repertuaras – kitas, o norisi, kad ir publika pasikeistų. Nekalbu apie amžiaus grupes, tai yra nesakau, jog mums reikia, kad partiją būtent jaunimas užplūstų. Tiesiog pasigedau supratimo, jog socdemai yra pasikeitę, ir noro tai parodyti.

– Kalbate apie ideologinį atsinaujinimą, išsigryninimą, bet tai turbūt turėtų atsispindėti ir darbuose. Jūs užsiminėte apie žmogaus teisių temos atsiradimą socdemų akiratyje, tad noriu paklausti, kaip, Jūsų manymu, socdemai turėtų balsuoti, pavyzdžiui, dėl siūlymo įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę?

– Europos socialistams, kurių nariai mes esame, nekiltų jokių klausimų, kaip reiktų balsuoti, – už partnerystę, žmogaus teises, žmogaus apsisprendimą, nediskriminavimą dėl seksualinės orientacijos. Vakarietiškam, europietiškam socialdemokratui net nekiltų klausimų.

Aišku, yra Lietuvos kontekstas, yra visuomeniniai pokyčiai ir požiūriai, tematikos jautrumas, kuris atsiskleidžia ir per tai, kad net aukščiausi šalies vadovai nepasisako konkrečiai, kokia yra jų nuomonė šiuo klausimu. [...] Taigi atsiranda vietinis, nacionalinis kontekstas, dėl kurio nežinau, kaip elgtųsi socdemų frakcijos nariai – ar jie elgtųsi vakarietiškai, ar jie bandytų įvertinti tą lietuvišką kontekstą, visuomenės pasiruošimą.

Bet šiaip neturėtų tų klausimų kilti ir manau, kad mes, kaip socialdemokratai, esame provakarietiški ir čia kažkaip savęs riboti, kvestionuoti žmogaus pasirinkimų, teisių, seksualinės orientacijos neturėtume, neturėtume būti ta dogmatine partija, kuri lenda į žmogaus gyvenimą, norėdama pasakyti, kurie jo pasirinkimai yra teisingi ir kurie yra klaidingi. Tik klausimas, ar esame iki to užaugę, ar ne.

– Susidaro įspūdis, kad nėra iki galo aiškus LSDP požiūris į nacionalinį saugumą. Pavyzdys – finansavimo krašto gynybai didinimas ir energijos nepirkimas iš Astravo atominės elektrinės. G. Paluckas nepritaria, kad krašto gynybai būtų skiriama daugiau negu 2 proc. BVP, o Astravo branduolinės jėgainės energijos, anot jo, Lietuva neturėtų atsisakyti. Pritariate šioms pozicijoms?

– Mano nuomonė yra šiek tiek kitokia nei Gintauto. Manau, kad deramas gynybos finansavimas, buvimas NATO aljanse turi būti vykdomi. Gintauto pozicija buvo ne tai, kad nereikėtų skirti mūsų kariuomenei deramo ar augančio finansavimo. Jis sakė, kad yra ir kitų socialinių sričių, kurioms irgi reikia finansavimo, jis ant svarstyklių dėjo kariuomenę ir visuomenę, kalbėjo apie skurdą šalyje.

Bet aš nenorėčiau skurdo, socialinių problemų priešinti su karinio, nacionalinio saugumo reikalais. Nacionalinis saugumas yra nekvestionuojamas prioritetas. Juo labiau kad matome, kas vyksta Rytuose, gyvename neramiame pasaulyje. Turime jaustis saugūs, turime deramai finansuoti kariuomenę ir aš nepriešinčiau šios srities su kitomis, kurioms irgi reikia finansavimo.

Kalbant apie elektros pirkimą iš Astravo, tai galbūt Gintauto komunikacija nebuvo iki galo suprasta. Taip, kaip valstybė konstatavome – ir socialdemokratai to niekaip nebando nuneigti, – kad Astravo statyba ir veikimas kėlė, kelia ir kels mūsų šaliai nacionalinės grėsmės klausimų. Ne veltui dabar dalijamos jodo tabletės. Tai darome ne iš perdėtos panikos, o vertindami realias grėsmes, tad manyti, kad tas objektas nekelia mums grėsmių, yra klaidinga.

Palaikyti to objekto veikimą, galimą plėtrą, perkant elektrą? Man tai yra visiškai nepriimtina. Bet kartu reikia kelti ir kitą klausimą. Gatvėje traktorių „Belarus“ atskirtume, ar ne? O elektra yra tokia prekė, kurios neatpažinsime, nenudažysime juk elektronų baltarusiškomis spalvomis. Elektra gali susimaišyti ir gali būti neaišku, kokią elektrą perki.

Tai socialdemokratai kelia ir kels klausimus dėl techninių sprendimų, kaip galėtume atskirti elektrą, užtikrinti, kad nepirksime energijos iš Astravo atominės elektrinės. Neseniai atsirado informacijos, kad vis tik perkame elektrą iš Astravo, tai žinote, taip išeina, kad pasakai, jog neperki, bet vėliau paaiškėja, kad perki. Neapgaudinėkime visuomenės. Man šitame nepirkimo diskurse rūpėjo ne pats nepirkimo faktas, o klausimas apie tai, kaip tai užtikrinti technologiškai.

– Seimo opozicija svarsto kreiptis į Konstitucinį Teismą, kelti klausimą, ar Vyriausybės numatyti karantino ribojimai nediskriminuoja verslo. Ką apie tai manote?

– Nekvestionuojame to, ar reikėjo imtis veiksmų, bet kyla teisinių ir procedūrinių klausimų, ar viskas, kas buvo daroma, buvo daroma teisėtai ir teisingai. Suprantu, kad, kai dega namas, nepuoli galvoti, kokias lėkštes pirksi, o gesini gaisrą. Buvo skubama suvaldyti situaciją, bet, kita vertus, turbūt gyvename teisinėje šalyje ir, jeigu sprendimai buvo ne visai suderinami su Konstitucija, tai norėtume tai žinoti, kad ateityje iš to pasimokytumėme ir padarytume išvadas.

– Ar Jūs pats, kaip LSA prezidentas, turite esminių pastabų Vyriausybei dėl taikomų ribojimų?

– Esminių sprendimų ar pasiūlymų nepateiksiu. Manau, kad Vyriausybė veikia apgalvotai, atsižvelgdama į ekspertų pasiūlymus. Kita vertus, aišku, kad kyla klausimų, svarstymų, spaudimo iš visuomenės dėl greitesnio karantino atlaisvinimo ir mes visi to norėtume, bet žinote, aš sau užduodu klausimą, ar verta.

Pamenu socialinį eksperimentą, kuriame vaikui siūloma pasirinkti – arba suvalgyti zefyrą dabar, arba jo nevalgyti iš karto, palaukti ir tada gauti iš karto antrą zefyrą. Tai čia panašiai ir su visuomenės požiūriu į karantiną. Dabar galime startuoti, atsiverti, pradėti laisviau gyventi, bet paskui sugrįžtume, nuleidę galvas, į trečią koronaviruso bangą.

Tai, mano vertinimu, jei pasiektume B ar A scenarijų, tai galėtume grįžti, iškankinti apribojimų, į laisvę vėliau, bet užtikrintai ir taip, kad nereikėtų dar kartą stabdyti smarkiai viešojo gyvenimo, ekonomikos. Geriau toks variantas nei trumpalaikė laisvė ir liūdesys, vėl sugrįžtant į namus.

Gatvėje traktorių „Belarus“ atskirtume, ar ne? O elektra yra tokia prekė, kurios neatpažinsime, nenudažysime juk elektronų baltarusiškomis spalvomis.

– Sugrįžkime prie partijos pirmininko rinkimų. Naują partijos lyderį turėsite gegužę. Dabar jau žinoma, kad rinkimuose dalyvaus J. Olekas. Ar, Jūsų žiniomis, yra ir daugiau kandidatų?

– Kol kas kitų kandidatų nėra. Manau, kad kai kurie dar svarsto. Yra prasidėjęs kandidatų kėlimas skyriuose, tai 5 ar 6 skyriai jau iškėlė – dominuoja J. Oleko pavardė. Bet aš manau, kad bus ir kitų kandidatūrų.

Manau, kad bus iškelta ir Vilijos Blinkevičiūtės kandidatūra, ir Seimo frakcijos narių kandidatūros. Norėčiau pamatyti rinkimus ne iš vieno žmogaus, norisi pamatyti realią konkurenciją.

– Ar J. Olekas turi „brazauskiško stoto“ lyderio savybių?

– J. Olekas būtų komandinis lyderis, jis tikrai nebūtų tas, kuris imtų ir pakeltų, patrauktų viską vienas. Manau, kad jis kliautųsi komanda, o tą komandą, kiek man yra žinoma, formuotų iš savivaldybių žmonių, kitaip tariant, iš mūsų kolegų regionuose, mūsų merų. Tai man leidžia įtarti, kad jis būtų labiau komandinis žaidėjas, o ne legionierius, kuris viską pats darytų.

– O galbūt V. Blinkevičiūtė būtų tinkamesnė lyderė socdemams?

– V. Blinkevičiūtės kandidatūra irgi yra labai stipri. Kova tarp Vilijos ir Juozo, jei ji įvyktų, būtų labai įdomi. V. Blinkevičiūtė turi asmeninio šarmo, patrauklumo, charizmos. Dažniausiai V. Blinkevičiūtė patenka į TOP 10-uką politikų, kuriuos visuomenė vertina pozityviausiai, tad aš manau, kad jos aura transformuotųsi ir padėtų partijai pakilti.

Tik kiltų klausimas, kiek ji pati turėtų laiko ir ambicijų užsiimti vidine partijos vadyba, nes nemažai spręstinų klausimų yra būtent partijos viduje. Bet aš V. Blinkevičiūtės kandidatūrą vertintu labai pozityviai.

Populiariausi