Išskirtinis interviu
Laurynas Kasčiūnas

Lietuvoje

2021.02.21 14:58

Kasčiūnas – apie galimus nesutarimus koalicijoje, partijos pirmininko rinkimus ir politinės karjeros dėmes

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.02.21 14:58

„Yra tai, ko norėtum – galimybė laimėti absoliučią daugumą, bet yra ir tai, kas yra realybėje“, – sako parlamentaras Laurynas Kasčiūnas. Interviu portalui LRT.lt politikas kalbėjo ir apie tai, dėl ko koalicijoje gali kilti nesutarimų, ir apie tai, kodėl Lietuva neturėtų net galvoti apie „Sputnik V“ vakcinos pirkimą.

Šiuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) vadovaujantis L. Kasčiūnas vidiniame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) reitingavime, vykusiame prieš Seimo rinkimus, buvo iškeltas į aukščiausią galimą poziciją. Tiesa, ar toks palaikymas reiškia, kad jis sieks vadovauti partijai, politikas kol kas neatskleidžia – sako nesąs apsisprendęs.

Žmogiški santykiai visada buvo normalūs, dalykiški, gal net kartais ir linksmi.

– Norėčiau pirmiausia grįžti prie Seimo rinkimų. Apie tai, kad TS-LKD sudarys koaliciją su abiem liberaliomis partijomis, kalbėta buvo dar gerokai prieš rinkimus. Turint omenyje Jūsų politines pažiūras, ar tokia koalicijos sudėtis Jums asmeniškai tinkama?

– Yra tai, ko norėtum – galimybė laimėti absoliučią daugumą, bet yra ir tai, kas yra realybėje. Tradiciškai liberalai yra ta politinė jėga, kuri yra su TS-LKD galimoje koalicijoje nuolat, įvairiuose scenarijuose. Taip buvo ir kai dirbome opozicijoje.

Reikia matyti bendrus dalykus. Tiek su Liberalų sąjūdžiu, tiek su Laisvės partija žmogiškąja prasme palaikome labai gerus santykius. Pirmiausia, mus vienija vertybinė orientacija į Vakarus, į Amerikos vaidmenį mūsų saugumo politikoje, mūsų nacionalinio saugumo vizija, mūsų požiūris į Rytų despotijas, į autoritarinius režimus.

Atsirado vienas veiksnys, kuris labai jungia, sakyčiau, konservatyvią TS-LKD dalį su liberalais, gal net labiau su Laisvės partija, tai yra požiūris į Kiniją. Tai yra fundamentalūs mūsų saugumo dalykai ir jie visada vienija.

Žmogiški santykiai visada buvo normalūs, dalykiški, gal net kartais ir linksmi.

Kai buvo formuojama Vyriausybė, politikos užkulisiuose buvo kalbama, kad Jūs esate galimas kandidatas vadovauti Krašto apsaugos ministerijai. Buvo su Jumis kalbama apie tai, kad galėtumėte būti ministru?

– Pasvarstymų visokių buvo, bet tikrai nebuvau pasirinkimas. Pasirinkimas yra Arvydas Anušauskas, o aš esu tikrai, manau, savo vietoje būdamas NSGK pirmininku. Tikrai galiu daug ką nuveikti šioje srityje, tai ir bandau padaryti parlamentinės kontrolės, įstatymų leidybos srityse. Neturiu niekam jokių priekaištų.

Taip pat skaitykite

– Prasidėjus šiai kadencijai Jūs komiteto vairą perėmėte iš Dainiaus Gaižausko. Buvo sunku perimti darbus?

– Atėjau su darbotvarke. Pirmas žingsnis, kurį jau padarėme, tai nacionalinio saugumo strategijos peržiūra. Mano požiūriu, negerai buvo iki šiol tai, kad šitas dokumentas buvo parašomas, parengiamas, išverčiamas į užsienio kalbas ir padedamas į stalčių. Jis turi tapti strateginių dokumentų hierarchijos viršūnėje esančiu dokumentu, kuris skatintų ir kitas institucijas įgyvendinti tam tikrą nacionalinio saugumo darbotvarkę.

Mes ir Vyriausybės programoje kalbame apie visa apimantį saugumo konceptą. Tai reiškia, kad tiek Švietimo, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neturi galvoti, kad saugumas yra tik Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų reikalas. Kai jie supras, kad tam tikrose srityse ir jie yra tos politikos dalis, tada galėsime kalbėti apie visa apimančią saugumo sampratą, kokią turi Suomija ir kitos valstybės.

Taip pat skaitykite

Ta samprata atspindi mūsų dabartinę geopolitinę padėtį ir tą koncepciją, pagal kurią turime judėti. Esu įsitikinęs. Mes sutelkėme analitikus, ekspertus, išgirdome jų idėjas, jas sukonspektavome, pasiūlėme savo matymą ir atidavėme tai Vyriausybei, Krašto apsaugos ministerijai, kad būtų darbo grupė.

Turime labai daug idėjų ir didelį iššūkį kaip valstybė, tai yra integrali nacionalinė krizių valdymo sistema. Iki šiol mūsų valstybėje buvo kelios krizių valdymo sistemos, tą parodė ir Alytaus gaisras, kai vieni nežinojo, ką daro kiti ir t.t. Taip neturėtų būti. Mes turime šalia ministrės pirmininkės turėti krizių valdymo centrą, labai stiprų atstovavimą. Tas atstovavimas reiškia, kad visos ministerijos turėtų būti integruotos į tą krizių valdymo sistemą.

Yra dar daug idėjų, bet mes turime labai aiškiai pasakyti, kad transatlantiniai europiniai kriterijai yra esminiai, pasirenkant investuotojus į mūsų strateginius objektus – tiek įmones, tiek sektorius.

Tai ypač svarbu, nes krizės šiais laikais tampa sudėtingesnės – ar tai būtų ekologinės, ar tai būtų Astravas, ar visa hibridika, kai trinasi riba tarp karo ir taikos. Turime turėti labai aiškiai centralizuotą ir koordinuotą krizių valdymo sistemą. NSGK čia turi vieną iš centrinių vaidmenų.

Dar vienas dalykas, kuris yra vienas iš NSGK veiklos prioritetų, tai Lietuva, nepriklausoma nuo nepatikimų technologijų tiekėjų. Kitaip tariant, mes turime aiškiai pasakyti pirmiausia sau, kad Lietuva nepriklausys Kinijos kontroliuojamai technosferai. Priminsiu paprastą dalyką – pagal 2017 metų Kinijos žvalgybos įstatymą, net ir privačios jų kompanijos turėtų, esant Vyriausybės reikalavimui, surinktus duomenis perduoti jai panaudoti. NSGK lyderystė čia bus stipri, nuolatinė ir mes tikrai judėsime šita linkme.

Taip pat skaitykite

Yra dar daug idėjų, bet mes turime labai aiškiai pasakyti, kad transatlantiniai europiniai kriterijai yra esminiai, pasirenkant investuotojus į mūsų strateginius objektus – tiek įmones, tiek sektorius. Dėl to reikia padaryti dar daug namų darbų ir reikia NSGK lyderystės.

– Kalbant apie koaliciją, vienas didžiausių pabrėžiamų skirtumų tarp dalies konservatorių ir liberalių partijų yra partnerystės klausimas. Nors liberalios partijos apie tai kalbėjo savo programose, koalicijos programoje sutarta nesutarti. Jei rytoj vyktų balsavimas dėl partnerystės įteisinimo, kaip Jūs balsuotumėte?

– Neslėpsiu, turbūt balsuočiau prieš. Aišku, norėčiau pamatyti projektą. Labai svarbu, kas yra jo turinyje. Mes pasakome „partnerystė“, bet nežinome turinio. Aš esu bendro gyvenimo koncepcijos šalininkas, praeitą kadenciją su kitais kolegomis buvau pasirašęs koncepciją, kuri remiantis Civilinio kodekso pataisomis leidžia išspręsti praktinius dalykus žmonėms, gyvenantiems kartu, – paveldėjimo klausimai ir visi kiti praktiniai dalykai. Aš esu šito požiūrio šalininkas.

Girdžiu, kad partnerystės įstatymas yra kažkur jau duotas peržiūrėti, analizuoti, bet iki manęs neatėjo. <...> Aš nežinau, koks yra turinys. Esu girdėjęs daug dalykų, kad į partnerystę norima sudėti santuokos elementus. Tam tikrai niekada nepritarsiu, iškart galiu tai pasakyti. Nematant projekto sunku komentuoti, bet turbūt bus sunku pasiekti, kad Kasčiūnas balsuotų už partnerystės įstatymą.

– Opozicija ir politikos apžvalgininkai neretai kalba apie koalicijos trapumą, nes bent popieriuje balsų nėra tiek daug, kiek būtų galima norėti. Kaip Jūs šiuo metu matote koalicijos darbą? Ar neiškils kliūčių ateityje, ypač turint omenyje, kad didžioji dalis ministrų yra ir Seimo nariai, o dėl darbo ministerijose jiems gali tekti praleisti plenarinių posėdžių?

– Kol kas viskas yra gerai. Manau, kad pandemija, kova už žmonių sveikatą ir gyvybes užgožia bet kokius kitus galimus vertybinius ar kultūrinius nesutarimus. Strateginis tikslas yra išeiti iš šito uždaro rato, aišku, tai ir vakcinacijos procesas. Bet žinoma, kad tai yra labai sudėtinga turint omenyje pasirodančias naujas atmainas, nes vakcinos gali nesuveikti.

Manau, kad pandemija yra kol kas didžiausias mūsų visų priešas. Kai suvaldysime ją, galėsime kalbėti, kad esame kažkokiame kitame etape, daryti struktūrines reformas ir t. t. Tai labai sudėtinga ir viskas pajungta šios problemos sprendimui.

Aišku, neslėpsiu, tikėtina, kad pavasario sesijoje bus tokių pasiūlymų, kaip partnerystė, neapykantos kalbos kontrolės įstatymas, tautinių bendrijų įstatymo naujas projektas, kurie gali koalicijos atskirų politinių grupių viduje kelti daugiau diskusijų. Bet tam ir yra tas sutarimas, dėl ko nesutarti. Todėl aš, turėdamas savo pasaulėžiūrą, o ją turėti ir ginti šiais laikais yra gerai, gali būti, kad negalėsiu pritarti vienam ar kitam pasiūlymui.

Gal ir mūsų kai kuriems pasiūlymams koalicijos partneriai negalės pritarti. Tikrai planuojame pavasario sesijoje kalbėti apie Lietuvos viešųjų erdvių dekomunizacijos projekto tęstinumą, apie Georgijaus juostelės kriminalizavimą ir draudimą Lietuvoje. Natūralu, kad čia gali atsirasti vertybinių, ideologinių nesutarimų koalicijos viduje.

Tačiau principas, kad sutarėme nesutarti, reiškia, kad paramos vienam ar kitam projektui reikės ieškoti Seime. Neišvengiamai, turbūt, Laisvės partija kalbėsis su socialdemokratais, kažkuo kitu iš opozicijos, o mes, galbūt, ieškosime paramos kitais formatais. Tai bus procesas. Kuo jis pasibaigs, sunku pasakyti. Kiekvienu atveju bus skirtingai.

Bet galima, turbūt, bus panirti į kultūrinius karus, nes tai yra Vakarų pasaulio realybė, kuri ateina ir į Lietuvą. Natūralu, kad šia prasme ideologinių, vertybinių susikirtimų gali būti daugiau. Ar tai išvirs į kažkokią politinę krizę? Nemanau.

Taip pat skaitykite

– Kalbant apie pandemiją, premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad Lietuva „Sputnik V“ vakcinos nepirks ir kad tai yra Rusijos hibridinio karo įrankis. Tačiau buvęs eurokomisaras Vytenis Andriukaitis teigia, kad vakcinos ir politikos painioti nereikėtų. Reikia ieškoti kompromiso šituo klausimu, ar Lietuva ir toliau turi sakyti griežtą „ne“ šiai vakcinai?

– Ponas V. Andriukaitis dar pandemijos pradžioje yra sakęs, kad gripo poveikis yra panašus į koronaviruso. Kol kas jo žodžių nevertinčiau kaip autoriteto. Net atvirkščiai.

Tai yra bandymas suskaldyti Europos vienybę. Mes turime savo europinį mechanizmą, turime vakarietiškas kompanijas, kurios gamina vakcinas. Norėtųsi, kad Europos Sąjunga būtų efektyvesnė, suprantame, kad turime rimtų problemų, bet reikia judėti ta kryptimi. Turime preliminarias šešias ar septynias sutartis su vakarietiškomis kompanijomis. Po truputį judame, tikiu, kad mes išjudėsime, įgausime pagreitį.

Natūralu, kad šia prasme ideologinių, vertybinių susikirtimų gali būti daugiau. Ar tai išvirs į kažkokią politinę krizę? Nemanau.

Manau, kad yra tam tikrų klaustukų, kodėl Europa tokia neefektyvi, galime giliai analizuoti, kodėl Izraelis efektyvus ar JAV yra kelis kartus efektyvesnė. Bet jei būtume pirkimuose dalyvavę atskirai, situacija būtų dar prastesnė.

Vakcinos nacionalizmas yra viena iš sudėtinių šiuolaikinių tarptautinių santykių dalių. Negalima nematyti politizavimo. Ne mes politizuojame vakciną, o kaimynai Rytuose. Todėl labai pritariu I. Šimonytės pozicijai. <...> Manau, kad tai yra išmesta idėja (V. Andriukaičio – LRT.lt), kuri skaldo. Tai reikia turėti omenyje.

– Kitaip tariant, net jei Europos vaistų agentūra patvirtins šitą vakciną, Lietuva jos turi nepirkti?

– Neturėtų.

– Grįžtant prie partijos reikalų. Šiemet vyks partijos pirmininko rinkimai. Dalyvausite?

– Balsuosiu turbūt (juokiasi).

– O ar kandidatu būsite?

– Sunku pasakyti. Dar neapsisprendžiau. Galvosiu. Matysime, kaip kelia skyriai, tada viską vertinsime. Bet pirmiausia daug darbų noriu nuveikti nacionalinio saugumo ir gynybos srityje, turiu daug idėjų. Tai mano prioritetas.

– Neseniai kilo pasipiktinimo banga dėl Jūsų frakcijos kolegos, NSGK nario Valdo Rakučio komentaro apie Holokaustą. Dėl to jis pasitraukė iš Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Kaip Jūs matote tą situaciją?

– Manau, kad, pirmiausia, jis buvo nesuprastas. Jis tikrai, jokiu būdu, neturi jokių antisemitinių pasaulėžiūrinių principų. Tai reikia atmesti. Jis yra puikus istorikas, profesorius. Be abejo, kai kurie dalykai, kuriuos nori iškelti, turi būti iškeliami akademinėse diskusijose, kai analizuoji autoritetingų istorikų tekstus. Tai nedaroma politikų, užimančių tam tikras pozicijas. Sakyčiau, kad jis pirmiausia kluptelėjo čia, bet kartu buvo ir nesuprastas.

Šito žmogaus jokiu būdu negalima marginalizuoti, jis Lietuvai yra reikalingas ir jis tikras valstybininkas. Jam reikia ieškoti vietos, jis pats turi jos ieškoti ir manau, kad jis ras ją. Neabejoju. Man tikrai skaudi ši situacija. Suprantu ir įsiskaudinusius žmones, viskas suprantama.

Bet jis tikrai nenorėjo to ir net negalvojo apie tai, kas jam dabar yra priskiriama. Tai yra tokia šiuolaikinio pasaulio, kai viskas yra labai greitai pasmerkiama, didelė problema. Bet manau, kad jis (V. Rakutis – LRT.lt) mums yra labai reikalingas.

– Apskritai istorijos politika bei istorinės atminties klausimai Lietuvoje neretai tampa konfliktų objektu. Konfliktas, kurį matome dabar, yra kilęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Seimo valdyba priėmė sprendimą, kad ne tik Žmogaus teisių komitetas, bet ir NSGK kuruotų šitą centrą. Kaip istorinė atmintis, istoriniai tyrimai yra susiję su nacionaliniu saugumu?

– Tiesiogiai. Ypač turint omenyje mūsų geopolitinę situaciją, mūsų Rytų kaimynų nuolatinius bandymus perrašyti mūsų istoriją. Istorija yra pirmasis taikinys. Visuomenė yra lengvai kontroliuojama tada, kai ji neturi valios priešintis, kai ji nežino, kas ji yra, kokie jos idealai, kas visus vienija. Istorinė atmintis yra vienas iš svarbiausių ramsčių formuojant tapatybę. Dėl to tai ir yra pirmasis taikinys. Mums tai yra ypač susiję su nacionaliniu saugumu.

Taip pat skaitykite

Kai kalbame apie centrą, įstatyme aiškiai įrašyta, kad jis susijęs su istorinės politikos formavimu. Todėl čia prasideda tokie akademiniai, bet kartu, sakyčiau, ir ideologiniai debatai apie tai, ar Lietuva turi turėti istorinės atminties politiką, ar ne. Aš sakau, kad turėtų turėti.

Turėtume susitarti dėl tam tikro istorinio pasakojimo, bet nereiškia, kad kažkas kažkam primetinės, ką tirti galima, o ko ne. Ne apie tai kalba. Valstybė turi turėti tam tikrą savo istorinės atminties politiką ir centras dėl to yra ypač svarbus, nes per savo tyrimus gali duoti atsakymus į kartais labai jautrius mūsų istorijos klausimus, kuriais kai kas iš priešų naudojasi.

Kai girdžiu šiuo metu centrui išsakomą kritiką, dažnai girdžiu, kad jis neturi kariauti istorinės atminties karų. Norėtųsi nekariauti, bet tie karai vyksta ir valstybė turi turėti, kaip atsakyti į tai. Jei tu nekariausi, tai nereiškia, kad tavęs nenukariaus. Kažkam Rytuose takoskyrų stiprinimas yra prioritetas, dėl to centras yra ypač reikalingas. Jis turi duoti kompetentingus, moksliškai pagrįstus atsakymus į jautriausius mūsų klausimus.

Bet girdžiu kritiką, kad gal Lietuvai šitos politikos iš viso nereikia. Aš sakau, kad reikia. Nenoriu, kad ši situacija, kuri tampa vadovo klausimu, taptų konceptualiu klausimu dėl to, ar mums reikia istorinės atminties politikos. Tai yra ir ideologiniai debatai. Visada dešinieji pasakys, kad reikia. Kairė, liberali kairė sakys, kad reikia palikti atminčių pliuralizmą ir sugyventi.

Visuomenė yra lengvai kontroliuojama tada, kai ji neturi valios priešintis, kai ji nežino, kas ji yra, kokie jos idealai, kas visus vienija.

Tačiau propaganda iš Rytų sako, kad tai tėra nuomonė, kad jie tenori pristatyti kitokią nuomonę, o mes turime imti ir rinktis. Ir štai, mes patenkame į tokius spąstus, kai liberali demokratija atveria galimybes trečiosioms šalims efektyviau daryti mums poveikį. Dėl to mes turime saugoti savo demokratinę sistemą. Sutinku, kad vidurio kelią rasti sunku, bet mes turime jį turėti.

– Tačiau dalis centro darbuotojų kreipėsi į Seimą ir jau kurį laiką jie sako, kad centro veiklą siekiama politizuoti, kad tyrimus siekiama pakreipti į vieną politinę liniją ir kad tai prasidėjo dar per praėjusią Seimo kadenciją, kai į pareigas atėjo naujas vadovas. Jis, žinoma, sako, kad tai nėra tiesa. Kurioje pusėje, Jūsų nuomone, yra ta tiesa?

– Kad ir kaip biurokratiškai beskambėtų, laukiu darbo grupės rezultatų. Įdomu pažiūrėti, kas ten vyksta. Aišku, vadovui reikia įsiklausyti į kitos pusės argumentus, pasisodinti juos prie stalo, pasišnekėti, vienam kito nestigmatizuoti, pažiūrėti, gal yra kelias į susitarimą ir bendrą darbą. Galvočiau dabar apie tai.

Suprantu, kad darbo grupė, kuri dabar yra įkurta, skirta labiau administraciniam konfliktui spręsti ir išsiaiškinti, kas yra kaip, bet ne centro vizijai ir misijai. Kažkas nori pakreipti į tą pusę debatus, jie gali būti, gal ir natūraliai atsiras, nereikia to atmesti, bet aš kol kas suprantu, kad tai yra centro vidaus sprendinių paieškos mechanizmas.

– Per praėjusią kadenciją buvo du atvejai, kuomet dėl galimų ryšių su Rusijos pareigūnais buvo sprendžiama dėl apkaltų Seimo nariams. Mindaugo Basčio apkalta baigėsi fiasko, o Irinos Rozovos apkaltos procesas baigėsi niekuo. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kodėl taip susiklostė ir ar galima tai laikyti Seimo pralaimėjimu?

– Paprastas atsakymas – tuometinė dauguma apsaugojo savo koalicijos partnerius. Viskas buvo labai paprastai, tiesiog apskaičiuota, kad apkaltai neužteks balsų, tada panirome į vidinius NSGK konfliktus ir visa esmė nuėjo pro šalį, kas tyrimo metu galėjo paaiškėti. <...> Bet visgi manau, kad tų problemų viešumas visuomenės atsparumą sustiprino. <...> Silpnybių yra, bet, jas spręsdami viduje, mažiname Rusijos įtaką.

Taip pat skaitykite

– O matote indikacijų kaip NSGK pirmininkas, kad tokios situacijos gali pasikartoti šioje kadencijoje?

– Ne, neturiu tokių indikacijų.

– Kalbant apie Jūsų paties politinę karjerą, žinoma, kad 2003 metais Jūs buvote įstojęs į nacionaldemokratų partiją, buvote pirmininko pavaduotoju, nepritarėte stojimui į Europos Sąjungą. Kaip nutiko, kad stojote į tą partiją? Ir kaip nuo to laiko pasikeitė Jūsų pažiūros?

– Dabar, kai manęs paprašo pakomentuoti jaunų žmonių sprendimus, visą laiką sakau, kad reikia duoti nemažą tolerancijos kreditą, nes jaunimas ieško, gal klaidingai, bet ieško tam tikrų formų tapatybės ir pan. Kalbame apie metus, kai man buvo 19–20, o gal ir mokyklos laikai. Tai yra paieškos kelias. Dėl to, žinodamas savo patirtį, esu tolerantiškas ir dėl šiandieninio jaunimo galimybių suklysti, jų nesmerkiu ir nesmerkčiau niekada.

Taip pat skaitykite

Tačiau kai ką reikia patikslinti. Pirma, aš buvau Lietuvos nacionaldemokratų partijos, kuri buvo įkurta Rimanto Smetonos, narys. Ji įkurta tuo metu, kai buvau 17-metis. 2000-aisiais ji dalyvavo Seimo rinkimuose, ėjo su Tautininkų sąjunga ir Laisvės lyga viename bloke, ji pralaimėjo, o R. Smetona pasitraukė iš aktyvios politikos. Tada jis perdavė politinę jėgą Kazimierui Uokai, jis tapo pirmininku, o aš tapau pavaduotoju.

Tuomet Kazimieras pradėjo ieškoti įvairių sąlyčio taškų su įvairiomis grupėmis ir taip į mūsų politinę jėgą įstojo dalis Mindaugo Murzos žmonių. Jie lyg susitarė, kad vienus metus bus vienas pirmininkas, kitus – kitas. Ir taip išėjo, kad M. Murza tapo pirmininku, o aš gal dar pusmetį buvau pavaduotoju. Tad dabar turiu šitą dalyką savo dosjė.

Bet esmė, kad aš atėjau iš R. Smetonos partijos, kuri buvo už NATO, bet prieš ES. Visokių dalykų buvo dėl ES, dėl Europos federalizacijos dalykų ir t. t. Jie ir tuo metu skambėjo stipriai, buvo euroskeptikų judėjimas Britanijoje, kuris, kaip pasirodė dabar, turi įtakos. Buvo kalbama apie tapatybę, tam tikrus migracijos politikos iššūkius. Pasirodė mano prieš 20 metų rašyti tekstai apie galimus migracijos politikos pokyčius Europoje ir galiu pasakyti, kad jie yra teisingi.

Jaunam entuziastingam žmogui visa tai susivedė į „ne“, į „prieš“. O dabar aš save laikau tautiniu konservatoriumi, kuriam artimos krikščioniškos demokratijos vertybės. Bet jeigu man reikėtų dabar balsuoti dėl narystės ES, aš neabejodamas balsuočiau už. Tačiau debatuočiau, ką ir dabar darau, dėl to, kokios ES šiuo metu Lietuvai reikia, – ar mes pasirinksime federacinėse struktūrose, ar mes kalbėsime apie tai, kad ES yra galimybė įgyvendinti mūsų nacionalinius interesus, kad Lietuva, kaip valstybė narė, galėtų ieškoti galimybių veikti, formuoti vidines koalicijas ir pan.

Geras pavyzdys – jei mes dabar suteiktume vieną balsą ir integruotą užsienio politiką sukurtume su ponu Borreliu. Ar tai būtų gerai? Turbūt, kad čia mes pasaugotume nacionalinį suverenumą. Galiu pasakyti, kad jokiu būdu nesu euroskeptiškas, aš esu labai aiškus europietis su labai didele transatlantinės Europos vizija.

Bet jeigu man reikėtų dabar balsuoti dėl narystės ES, aš neabejodamas balsuočiau už.

Kitas dalykas, kuris iškyla Jūsų politinėje biografijoje, yra Jūsų narystės TS-LKD sustabdymas dėl galimų ryšių su koncernu „MG Baltic“. Kaip matote dabar šią situaciją – buvo prasmės sustabdyti Jūsų narystę?

Pasakysiu paprastai – kas neužmuša, padaro stipresnį. Tai buvo rimta patirtis, pamoka. Manau, kad ją gerai išmokau. Tie suspenduoti metai mane užgrūdino, parodė, ką reiškia darbas. Tikrai nesu tik formalus Seimo narys ar tik formalus komiteto pirmininkas. Aš darysiu viską, kad man suteiktas pasitikėjimas virstų mano iniciatyvomis, darbais, kurie sustiprintų Lietuvos nacionalinį saugumą.

Manau, kad dėl to atsistojau ant kojų, prisiėmiau dalį kaltės ir grįžau. Dėl vidinio partijos reitingavimo esu labai dėkingas žmonėms, kad pasitikėjo. Tai mane labai įkvepia. Tikiuosi, grįžau ne trumpam.

– Viktoras Pranckietis, baigdamas eiti Seimo pirmininko pareigas, priėmė sprendimą, kad ne visi komitetų ir komisijų pirmininkai turi turėti leidimą dirbti su slapta informacija. Tačiau būtent tokie leidimai leido sužinoti apie tokius atvejus, kaip jau minėtos M. Basčio ir I. Rozovos istorijos. Kaip Jūs manote, ar tai teisingas sprendimas?

– Turiu pasakyti, kad šis klausimas vis dar yra atviras, nes NSGK gavo Seimo pirmininkės prašymą pateikti rekomendaciją šiuo klausimu. <...> Yra du niuansai, kurie verčia vertinti skirtingai išplėtimą ar sumažinimą skaičiaus tų, kas gali dirbti su įslaptinta informacija.

Pirma, žmogumi pasitiki visuomenė, jis gauna mandatą – yra išrenkamas. Negali kažkas dėl to, kad išduodamas ar neišduodamas leidimas, apriboti jo galimybes atlikti funkcijas. Tai demokratijos svarba. Bet antra – yra komitetų, kurie kelerius metus nėra gavę įslaptintos informacijos. Tai kam to reikia? Nekalbu apie NSGK, nes Statute įrašyta, kad tai vienintelis komitetas, kuris privalo turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Be to, būna, kad komiteto pirmininkas turi leidimą, o jo pavaduotojas ar kiti komiteto nariai neturi. O komitetas yra kolektyvinis – ką gauna pirmininkas, turi gauti ir kiti nariai. Tada kyla narių nelygiavertiškumo klausimas.

Taip pat skaitykite

Bet yra atvejų, kaip ir sakėte, kad mes tik dėl to, kad vienam ar kitam politikui reikėjo leidimo, daug sužinojome apie jo ryšius. Jei ne tie leidimai, būtume to nesužinoję, o tuomet dėl to žmogaus ir balsavimas galėjo kitoks būti. Sversime abi puses.

Mums reikia galingo balso, o Karoblis būtų puikus, visiškai ne politinis variantas.

– Nemažai triukšmo paskutiniu metu kilo dėl to, kad prezidentas neskyrė Lino Linkevičiaus ir Raimundo Karoblio ambasadoriais, motyvuodamas, kad reikia politinio atšalimo. Jūs matote pagrindo šių buvusių ministrų neskirti ambasadoriais?

– Nesuprantu šitos logikos. Nematau L. Linkevičiaus ir R. Karoblio vienose gretose. L. Linkevičius vedė partijos sąrašą rinkimuose, priklausė politinei partijai. Tai yra viena. Tačiau R. Karoblis yra diplomatas iš prigimties, neturi jokio ryšio su jokiomis politinėmis jėgomis. Nors buvau opozicijoje, noriu jam atiduoti duoklę kaip ministrui.

Jis tikrai suprato, kas yra parlamentas, kas yra NSGK. Jis demonstravo išmanymą, kaip vykdančiosios valdžios atstovas turi dirbti su Seimu. Nors kritikos ir buvo, bet jos nebuvo daug. Jo socialinis kapitalas, ministro statusas – tik privalumas. Ypač kai jis dėjo parašus ant „Black Hawk“ kontraktų, kai su amerikiečiais buvo daug dirbama, vien jo kelionė į Vašingtoną. Tai būtų didžiulis privalumas Lietuvos interesams. <...> Mums reikia galingo balso, o R. Karoblis būtų puikus, visiškai ne politinis variantas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt