Lietuvoje

2021.02.14 20:36

Primabalerina Špokaitė: vaikai iš prasčiau gyvenančių šeimų dažniau stengiasi labiau, nes turi svajonę pakeisti gyvenimą

Ginta Gaivenytė, „Ugdymo meistrai“2021.02.14 20:36

Kai per šalčius oro temperatūra krisdavo iki 19 laipsnių, daugelis pradinukų neidavo į mokyklą. Tomis dienomis Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos klasėje sėdėdavo du mokiniai – Eglė ir Žilvinas. Primabalerina Eglė Špokaitė gerai prisimena tas vaikystės dienas, kai gyveno Viršuliškėse ir į senamiestį viena ilgai važiuodavo autobusu. Jos klasiokas Žilvinas gyveno dar toliau – Buivydiškėse. Mokytojai juokaudavo, kad susirinko du toliausiai gyvenantys vaikai. Tie, kurių namai buvo čia pat, likdavo namuose. 

Dabar Amerikoje, San Diege, vaikų baleto mokyklą įkūrusi Eglė Špokaitė pastebi tą patį – į pamokas visada ateina ne tie, kurių gyvenimo sąlygos geriausios, bet tie, kurie labiausiai trokšta mokytis. Dažnai būna netgi atvirkščiai – vaikai iš prasčiau gyvenančių šeimų kaip tik labiau stengiasi, nes turi svajonę pakeisti gyvenimą.

– Nuo pat ketverių su puse metų šokote baletą ir tam skirdavote daug laiko. Kaip jums sekėsi mokytis vidurinėje mokykloje?

– Iki penktos klasės mokiausi S. Nėries mokykloje. Ir dabar tai yra gera mokykla, tačiau 1979-aisiais tai buvo tokia mokykla, kuriai lygių Vilniuje nebuvo. Jau vien tai, kad nuo pirmosios klasės mokėmės anglų kalbos, buvo didžiulis išskirtinumas.

Klasėje buvo vaikų iš įvairių šeimų. Vieni buvo pasiturintys, kiti – kaip tik neturtingi. Visada buvau bendraujantis žmogus, todėl man buvo įdomu su visais susipažinti. Su klasioke esu šokinėjusi „gumytę“ jos tėvų miegamajame, namuose Gedimino prospekte. O kita klasiokė nusivedė ir į savo namus, esančius Užupio rūsyje. Prisimenu, kaip ji atitraukė užuolaidą, o už jos buvo mažytis kambarėlis.

Socialiniai skirtumai man padarė stiprų įspūdį. Galvojau, kodėl žmonės taip skirtingai gyvena. Ir jau tada sau pasidariau išvadą, kad visa tai priklauso nuo mokymosi. Jei man jau atiteko galimybė mokintis S. Nėries mokykloje, o ne pagal gyvenamąją vietą, tai gal tada ir gyvenimas bus ryškesnis, vykstantis ne daugiabučio kieme?

Tada ir išsikėliau sau tikslą kada nors gyventi senamiestyje. Svajonė išsipildė – turiu labai gražius namus Vilniaus senamiestyje, skersgatvyje šalia Pilies gatvės. Aišku, dabar suprantu, kad ne tai, kur gyveni, yra svarbiausia. Bet vaikystėje tai buvo paskata stengtis.

– Ir jau tada suvokėte, kad mokytis S. Nėries mokykloje yra reikšminga, ne visi ten gali patekti?

– Supratau, kad tai yra didelė dovana. Man ir tėvai sakydavo: „Negali rinktis, eiti ar neiti į mokyklą, jei tau atiteko laimė ten mokytis“.

Prisimenu, būdavo šalčiai. Prie minus dvidešimties į mokyklą eiti nereikėdavo. Gyvenau Viršuliškėse, taigi, reikėdavo ilgai važiuoti iki senamiesčio. Tačiau jei būdavo 19 laipsnių šalčio, tėvai neleisdavo neiti. Prirengdavo, ir autobusu važiuodavau į mokyklą. Prisimenu, kad klasėje sėdėdavome dviese – aš ir Žilvinas, kuris tuo metu gyveno Buivydiškėse. Mokytojai juokaudavo, kad susirinko du toliausiai gyvenantys vaikai. Visi kiti likdavo namuose.

Dabar gyvenu Amerikoje, visai kitokiomis sąlygomis. Tačiau taip pat pastebiu, kad, pavyzdžiui, į mokyklą galima eiti arba neiti, pasirenka ne tie, kurie turi geriausias sąlygas, bet tie, kurie labiausiai trokšta. Dažnai tai būna kaip tik vaikai iš sunkiau gyvenančių šeimų. Tačiau jų koncentracija, bandymas pakeisti gyvenimą, didesnis negu komfortiškai gyvenančių vaikų.

– Tėvai nenorėjo, kad būtumėte balerina. Kaip nutiko, kad jie leido jums stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą?

– Mano abu tėvai buvo inžinieriai, bet menas jiems buvo artimas. Tėtis gerai dainavo. Jis buvo vienas žinomiausių Lietuvoje kaip saviveiklinis tenoras. Mama buvo šokėja, šoko Kauno KPI ansamblyje „Nemunas“. Gastroliuodami mano tėvai apkeliavo visą pasaulį.

Todėl jie norėjo, kad ir mes, jų dukros, šoktume. Taip atsiradau vaikų baleto kolektyve „Liepsnelė“ Vilniaus Profsąjungų rūmuose. Tai buvo daugiau negu būrelis – kasmet dvi trys mergaitės pereidavo mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir jos visos vėliau tapo garsiomis balerinomis.

Konfliktas kilo tada, kai paaiškėjo, kad noriu siekti profesionalios karjeros. Mano tėvai buvo prieš, kad iš S. Nėries mokyklos penktoje klasėje pereičiau į M. K. Čiurlionio mokyklą. Man sekėsi mokytis gerai ir jie norėjo, kad pasirinkčiau profesiją, kuri būtų paremta mąstymu, o ne kojomis.

Daug apie tai kalbėjomės. Tikrai ne pati pasiekiau, kad vis dėlto tėvai leido pabandyti. Tai buvo ir žmonių iš meno srities įtaka, nes jie sakė, kad vaikas gabus ir reikėtų pabandyti. Galiausiai tėvai nusileido. Tačiau su sąlyga, kad per pora metų turiu parodyti geriausius rezultatus balete arba sugrįžti atgal į senąją mokyklą. Jie netgi susitarė su mokyklos vadovybe, kad jei per pora metų apsispręsiu, jog noriu grįžti, mane dar priims atgal.

– Kokia buvo tokio susitarimo baigtis? Kaip tėvai nusileido ir po trejų metų neįkalbinėjo grįžti?

– Mano nuostabai, šis klausimas nebeiškilo. Tėvai labai rūpinosi manimi kaip būsimąja balerina. Pamenu, kaip po metų viena traukiniu vykau į Maskvą konsultacijai pas mokytoją iš Didžiojo baleto akademijos. Gali būti, kad ši konsultacija ir lėmė apsisprendimą.

Tiesa, prieš pora metų, kai balerinos karjera buvo baigta, paklausiau mamos, ar jai vis dėlto atrodo, kad mano pasirinkimas eiti į M.K. Čiurlionio mokyklą buvo teisingas, ar ne. Ir mama atvirai pasakė, kad ne. Jos nuomone, galėjau dar daugiau pasiekti, jei būčiau ne balerina, o kažkas kitas. Nors pati manau, kad pasirinkimas buvo ne tik teisingas, bet ir neabejotinas!

– M. K. Čiurlionio mokykloje reikėjo ne tik šokti, bet mokytis ir kitų, visiems privalomų dalykų. Kaip sekėsi menus suderinti su kitais mokslais?

– Mūsų šeimoje profesiniai siekiai visada buvo svarbiausi. Nesimokyti valingai buvo gėda. Už tai būdavo baudžiama. Pavyzdžiui, bausmė galėjo būti papildoma mokymosi valanda mainais į pabėgiojimą kieme.

Labai nemėgau ruošti namų darbų. Atrodė neįdomu vėl daryti tą patį, kad parodyčiau mokytojams, kad išmokau. Todėl padarydavau atmestinai, ir, aišku, priveldavau žioplų klaidų. Tai buvo ne suvokimo, o nedėmesingumo klaidos.

Tėvai duodavo suprasti, kad privalau mokytis tik penketukais (tuo metu buvo penkiabalė vertinimo sistema). Prisimenu, kad ketvertai, kurių trimestruose turėjau gana daug, ir pačią erzino. Tiesa, baigiamieji balai buvo labai aukšti, net pačiai patiko.

Mano vyras Dainius vidurinę baigė kaip medalininkas, ir aš jo dažnai klausinėju, bandydama suprasti, kaip pasiekti tokių gerų rezultatų. Nors ir suprantu, kad pažymiai nėra svarbiausia, vis tiek labai smalsu!

Daug vėliau suvokiau, kad precizika balete yra tas pats, kas precizika gyvenime. Kitaip sakant, jei kruopščiai ir tvarkingai paruošiu namų darbus, tai ir mano judesiai bus „tvarkingi“. Juk balete irgi yra labai daug neįdomių dalykų, kuriuos reikia
„pradirbti“.

– Manote, kad ugdant vaikus reikia griežtumo?

– Dabar mes tiek daug kalbam apie tai, kad vaikams reikia suteikti komfortą. Ir aš vis galvoju, kodėl kaip geriausią mokytoją iš mokyklos laikų prisimenu tą, kuri man sukėlė daugiausia streso. Tai buvo mano fortepijono mokytoja Sofija Laukavičiūtė. Ji važinėdavo motociklu ir šiaip buvo ryški asmenybė.

M. K. Čiurlionio mokykloje buvo privalomos fortepijono pamokos ir jos vykdavo individualiai. Turiu prisipažinti, kad kiekvienąkart įeidama į klasę dešimt minučių turėdavau paprakaituoti, kad įeičiau. Tikrai. Niekada gyvenime nesu su ja kalbėjusi be šito paprakaitavimo. Stovėdavau už durų ir tikrai bijodavau, žiauriai bijodavau įeiti.

Mano pirštai būdavo suglebę. Ji sakydavo: „Taigi tu balerina, pirštai yra tas pats kas tavo kojos“. Ji versdavo mane vaikštinėti po mažytę mažytę klasę suglebusiomis kojomis. Ir dar sakydavo, kad per mažai suglebusios. Prisimenu, vaikštau ir žliumbiu, verkiu baisiausiai. Bet jai rūpėjo, kad suprasčiau, kuo kojos nuo rankų skiriasi ir kuo yra panašios. Dabar apie tokį elgesį sakytų, kad terorizavo vaiką...

Tačiau aš jaučiau, kad ji manimi rūpinasi. Prisimenu, kaip ji skambindavo mamai ir sakydavo, kad Eglės paakiai pajuodę, klausdavo, ar tikrai gerai valgo. Kartais iš rankinės išsitraukdavo sumuštinį ir liepdavo man valgyti.

Kartais netgi pajuokaudavo ar šį tą papasakodavo apie savo gyvenimą. Turėjo dukrą įsivaikinusi, šiek tiek pasakojo, kodėl įsivaikino. Bet tai buvo vos vos tarp tų visų baisumų...

Ir labai ji mane gerai išmokino. Buvau be priekaištų pati geriausia fortepijono mokinė.

– Kaip mokytis sekėsi paauglystėje, kai daugeliui ima rūpėti ne mokslai, o kiti dalykai?

– Paauglystėje nelengva buvo, nes gyvenau labai aktyvų užklasinį gyvenimą. Pamokų ruošai tiesiog nelikdavo laiko. Mano klasiokė buvo būsima Lietuvos garsi choreografė Anželika Cholina. Jau tada ji mums, klasiokams, kurdavo programas, kurias atlikdavome ir oficialiai mokykloje, ir neoficialiai kitur (šypsosi).

Buvo tokia slapta keturių merginų grupė, kurios eidavo šokti į populiarią Vilniuje diskoteką, vykstančią Lazdynuose. A. Cholina mums kūrė šokius. Viena iš tų šokėjų buvau ir aš. Eidavau ten slapta, įėjusi apsidairydavau, ar nėra žmonių, kurie mus pažįsta. Mano tėvams toks užsiėmimas nebūtų patikęs. Tačiau ten sutikau asmenybių, kurios vėliau reiškėsi Lietuvos gyvenime – D. Jurgelevičių, H. Grušnį. Ten gimė „Radiocentro“ ir M-1 radijo stočių įkūrėjų idėjos. O mes, moksleivės, buvome šių aktyvių jaunų žmonių komandos dalis. Tai buvo pamokos, suteikusios drąsos ir įdomumo gyventi.

Kita vertus, tada neįsivaizdavau, kas bus ateityje. Baleto trupės hierarchija atrodo taip: yra kordebaletas, pirmieji solistai, antrieji solistai ir vedantieji solistai. Mano tikslas buvo tapti antrąja ar, geriausiu atveju, pirmąja soliste, bet tikrai ne vedančiąja. Buvau aukšta ir man iškart buvo pasakyta, kad šokti kaip vedančioji negalėsiu. Nors kartais mokytoja man pasakydavo, kad mano siekiai per žemi, turėčiau siekti aukščiausių, nekreipiau į tai dėmesio.

Tačiau kai mokyklos baigiamajame koncerte man suteikė galimybę pašokti šį tą sudėtingesnio, pastebėjau, kad trūksta technikos. Net tada pagalvojau, kad būtų lengviau, jei būčiau ne savarankiškai diskotekose šokusi. O tada po studijų atėjau į teatrą ir netikėtai tapau pirma soliste, o greitai ir pagrindine vedančiąja balerina. Tada jau tikrai save graužiau, kodėl aš tuos tris paskutiniuosius metus mokykloje nedariau to, ką turėjau daryti, o rinkausi tai, kas smagu.

Dabar, mokydama vaikus, visada pabrėžiu, kad gyvenime būna siurprizų. Sakau, kad gyvenimas gali pasiūlyti geriau negu jūs galvojate.

– Kada jūs pajutote tikrą norą mokytis, siekti žinių?

– Taip, mokytis buvo įdomu nuo mažens. Vis dėlto didžiausias požiūrio į mokymąsi pasikeitimas įvyko, kai ėmiau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Su mama buvome sutarusios, kad galiu siekti baleto karjeros tik su ta sąlyga, jei pažadu gyvenime įgyti kokią nors kitą profesiją. Tai turi būti aukštasis mokslas, aš turiu turėti diplomą.

Esu žodžio žmogus. Netgi simboliniai sutarimai yra man labai svarbūs. Ir kai man buvo trisdešimt penkeri, su džiaugsmu įgyvendinau šį susitarimą.

Iš tikrųjų norėjau mokytis meno vadybos, bet tuo metu staiga buvo paskutinieji penkeri šokio karjeros metai… Tai buvo tiesiog sužydėjimas, pakilimas visoje karjeroje. Dirbau su nuostabiu baletmeisteriu Kirilu Simonovu. Atsirado naujas partneris Martynas Rimeikis, kuris dabar yra baleto trupės vadovas. Su juo mes be kalbų vienas kitą suprasdavom.

Supratau, kad jei studijuočiau, tektų atsisakyti darbo. Tačiau tada sužinojau apie programą, kurioje baleto artistams buvo lengva gauti diplomą. Ten su dėstytojais buvo galima lengvai sutarti, kad jie pasirašys be paskaitų lankymo ir atsiskaitymų.

Taigi, mokytis nereikėjo. Ir – toks atvirkštinis momentas būna ir vaikams – aš užsinorėjau mokytis. Dėstomi dalykai buvo tokie įdomūs. Dėstytojai irgi buvo labai įdomūs, tačiau kartais jie turėjo nuostatą, kad mūsų mokyti nėra verta. Nebuvo bent minimalaus tikėjimo, kad mes įgysime žinių. Tačiau kaip tik tokiomis aplinkybėmis man atsirado noras „traukti“ žinias. Be to, gavau ir diplomą, kur nurodyta neegzistuojanti šokio – vaidybos profesija. Tačiau iš tiesų mus mokė baleto pedagogikos.

– Gal ten ir kilo mintis kurti savo baleto mokyklą?

– Mokyklos įkūrimo idėja kilo netikėtai man pačiai. Tuo metu atlikau praktiką M. K. Čiurlionio mokykloje ir dirbau su nuostabiomis penkiolikmetėmis merginomis. Ši idėja tapo didžiausiu mano gyvenimo siurprizu. Už tai dėkoju tuometiniam baleto mokyklos vadovui Petrui Skirmantui už drąsų žingsnį pakviesti mane, kad laikinai pavaduočiau vieną mokytoją.

– Dabar, kai jau nešokate scenoje, turbūt pedagogės kelias yra pats svarbiausias?

– Viskas priklauso nuo sąlygų. Jeigu atsirastų galimybė dirbti su baleto trupe statant įdomų darbą, turbūt iškeisčiau pamokas į kūrybą. Tačiau šiuo metu gyvenu San Diege ir tokios galimybės tiesiog nėra. To ilgiuosi.

Užtat gyvenu saulėje. Ir savęs kartais klausiu: „O tai ko nori? Sniego?“ Mes bet kada galim važiuoti į Lietuvą, mano vyras sutinka. Tačiau kol kas esame ten, kur esame. Bandome gyventi čia įdomų gyvenimą. Turiu tikslą mokytis dalykų, kurie sunkiai einasi, mokytis to, ko nemoku ir tobulėti kaip asmenybė. Gyvenime yra ne vien tik džiaugsmas daryti tai, ką trokšti. Nors aistros veikloje man tikrai pakanka.

– Netrūksta ir ambicijų. Juk baleto mokyklą kurti pradėjote žinodama, kad Amerikoje kultūra tikrai nėra svarbiausias dalykas.

– Daug kas man sakė, kad tai yra naivi svajonė. Kurdama mokyklą Lietuvoje buvau tikra, kad vaikai ateis, nes tėvams rūpi, kad vaikas siektų kultūrinio išsilavinimo. Tuo tarpu amerikiečiai net nežino sąvokos „kultūrinis išsilavinimas“. Jei pradedi apie tai kalbėti, tai daugelis tėvų ima skeptiškai šypsotis ir sako: „Tai per daug komplikuota. Viso gero. Mes tik norėjom vaikui džiaugsmo (angl. „To give fun“).

Atidaryti baleto mokyklą San Diege nusprendžiau jau truputį pagyvenusi ir suvokusi, kokiose sąlygose bandysiu tai daryti. Viena iš mažų ambicijų buvo vis tik pamėginti sukurti tokį verslą, nes man visada mokykloje patiko matematika. Be to, mano vyras yra mokslininkas, taip pat prie matematikos, jis taip pat galėjo suteikti finansinį pagrindą.

Antras dalykas – mes abu esame ambicingi žmonės mene. Todėl tikrasis mokyklos tikslas yra pakelti meninį suvokimą San Diege ir Kalifornijoje. Galbūt mano mokyklos dėka lygis šiek tiek pakils.

Paradoksas – verslas sekasi, o apie tai, kaip pasiekti antrojo tikslo, kasdien ieškau atsakymų. Galbūt daugelis čia nusišypsos ir sakys, kad tai išvis nerealu. Tačiau jei neturėsiu ambicijų, jei kelsiu niekingai mažus tikslus, tai kas tada? Kokia man bus prasmė?

– Kaip pavyksta įtikinti mokinius ir tėvus, kad vis dėlto šokti baletą gali būti ne tik pramoga, bet net gyvenimo pasirinkimas?

– Būna, kad ateina talentingi vaikai. Tada labai gaila, jei auklėjimas šeimoje nenukreiptas į profesionalius siekius. Tėvai šneka: „Kaip yra, taip yra“, „Laikas parodys, ar verta stengtis“, „Jeigu bus sėkmė, ji ateis savaime“.

Tačiau jei „laikas parodys“, kad penkiolikmetė nori šokti baletą, tai bus per vėlu mokytis... Reikės tiesiog konstatuoti faktą, kad, deja, viso gero, tai yra nesėkmė. O kas baisiausia, kad visa tai paaiškinau šeimai, sakau, kad tokiu atveju turėsite konstatuoti nesėkmę, tačiau tiems tėvams tai net neatrodo neigiamas dalykas. Nesėkmė tai nesėkmė, nieko, bus kitų sėkmių. O man tai atrodo baisu, nes juk nuo to priklauso, kokį gyvenimą – įdomų ar neįdomų žmogus nugyvens.

– O patys vaikai Lietuvoje ir Amerikoje skirtingi?

– Lietuvoje sąmoningas bendravimas su vaikais buvo labai sėkmingas – net su šešiamečiais. Tačiau Amerikoje supratau, kad jokio apeliavimo į sąmoningumą negali būti, kitaip prarasime visus amerikiečių vaikus. Klasėje bus tik vaikai iš Azijos, nes būtent ten vaikai mokinami klausytis tėvų ir mokytojų. Todėl jie įpratę atidžiai stebėti mokytoją, išgirsti užduotį ir stengtis ją pakartot. Visi kiti to nedaro.

Amerikoje vaikai darželyje žaidžia ant kilimo, o paskui toliau ant kilimo mokosi ir mokykloje. Jie nesėdi suoluose, neprivalo pakelti ranką ir tik tada atsakyti į klausimą. Iki aštuonerių – devynerių jie tiesiog toliau žaidžia. Jei guli ant žemės, pasitempti juk nereikia. Ko stebėtis, kad į baleto mokyklą jie ateina su tais pačiais įgūdžiais?

Balete ko nors pasiekti tik sąmoningai atliekant užduotį. Tai reiškia, kad vertimas daugelį kartų kartoti judesį niekada nepagelbės. Bus tik blogiau, nes nekokybiškai kartojant judesį kūnas tai įsimena, įsitvirtina smegenyse ir neįmanoma to pakeisti. Čia kyla dilema, kaip įdiegti sąmoningumą, jei net paprasčiausiai įsiminti užduotį daugeliui yra neįveikiamas sunkumas! Daugelis vaikų praranda susidomėjimą taip ir nepasimokę įsiminti mažiausių dalykų.

Nelengva visa tai išaiškinti tėvams, nes jie tiesiog neturi laiko gilintis. Mąstymas toks: jei vaikui neįdomus baletas, eisime į banglenčių užsiėmimus. Vaikų užklasinės veiklos pasiūlymų tikrai daug. Bet ar daug tokių, kur rimtai mokomasi?

– Kai pasakojate, situacija atrodo kebli. Kaip pavyko atrasti būdą vaikus mokyti?

– Tenka įjungti fantaziją. Pirmiausia mokinamės ne šokti, o klausytis. Vaikai prisideda rankas prie ausų ir štai taip klausosi mokytojos. Ir jiems smagu, nes jaučiasi esą zuikučiai. Atrodo kvailokai, bet šis būdas veikia. Arba jeigu vienas vaikas daro kokią nors užduotį, kiti turi jam skaičiuoti ir ploti. Jei jie to nedarys, jie iškart praras ryšį su tuo, kas vyksta pamokoje.

Tačiau pastebėjau, kad vaikai nuo dvylikos metų jau mokosi gerai. Bet tada iškyla nauja dilema – ar įmanoma intensyviai mokytis baleto derinant mokslus su bendrojo lavinimo mokykla? Daugelis ryškių baleto mokyklų siūlo programas tik tiems mokiniams, kurie pereis į vadinamąją „home school“ ir skirs didžiąją dalį laiko ne mokslams, o baletui.

Aš vis dėlto tikiu, kad bent iki penkiolikos metų rimtą mokymosi mokykloje įmanoma derinti su rimtais baleto mokslais. Bet išlaikyti šią idėją yra labai sunku.

– Kaip gebėjimas atrasti naujus mokymo būdus padeda dabartiniu metu? Pavyzdžiui, neseniai teko skaityti, kad per karantiną iškart susiorientavote, kad baleto pamokas galima vesti ir per „Zoom“ platformą.

– Mes bandėme iš visų jėgų laikytis ir dirbti gyvai. Tačiau kai teko uždaryti mokyklą dėl karantino, aš pagalvojau: „Dabar tai jau bus man atostogos“. Tačiau pamačiau, kaip kolegos per „Zoom“ dirba. Paprašiau Dainiaus padėti ir greitai viską išsiaiškinom. Jau tą pačią dieną visa mokykla automatiškai pradėjo dirbti per nuotolį.

Mokykloje mes turėjome tris sales, kuriose vykdavo užsiėmimai. Tėvams tą patį rytą išsiuntėme „Zoom“ nuorodas ir visos trys salės ėmė dirbti internetinėje erdvėje. Tėvai dėkojo, dėkojo, dėkojo... Mokyklos struktūra tokia, kad didžioji dalis vaikų mokykloje praleidžia po dvi – tris valandas. Taigi, kai pamokos ėmė vykti namuose, tėvai gavo tas valandas laisvės savo darbams. Jei prisimenate, per pirmąjį karantiną buvo didžiulė problema, kaip užimti vaikus, kai jie nuolat yra namuose. Netgi tie tėvai, kurie anksčiau rinkosi vietoj ne dvylika, o šešias valandas per savaitę užsiėmimų, jie iškart padidino valandų skaičių.

Tiesa, buvo ir tokių, kurie sakė, kad vaikas jau ir taip per daug žiūri į ekraną. Jiems davėme įvairių technologinių pasiūlymų. Pavyzdžiui, ekraną padaryti didesnį ir atsitraukti tolyn. Arba netgi mėginome mokytis baleto, kai ekranas išjungtas ir girdisi tik mokytojo balsas. Žinoma, šokio pamoka neturi būti sėdėjimas prie kompiuterio. Tai yra visai kas kita negu sėdėti matematikos pamokoje. Iš tiesų daug dirbome aiškindami, jog labai svarbu nuotolinei pamokai pasiruošti – labai svarbu įsirengti atramas, šokti ant tinkamos grindų dangos.

Ir štai – pavyko kuo puikiausiai. Netgi pradėjome rytais rengti pamokas kartu su Lietuva. Prisijungdavo vaikų ir iš kitų Europos šalių, taip pat ir iš Japonijos. Vaikams tai buvo labai smagu bendrauti tarptautinėje kompanijoje, vieni kitų klausinėdavo, kiek jų šalyje valandų. Labai įdomu, kai vienur yra rytas, o kitur – vakaras.

Atradome dalykų, kuriuos mokytis nuotoliniu būdu galima netgi sėkmingiau negu gyvai. Tai – ne tik baleto istorija, bet ir tam tikri fiziniai pratimai, kuriuos atlikti reikia susikoncentravus, nežiūrint į aplinkinius. Su stipriausiais ir aktyviausiais vaikais paruošėme visai naujas programas, kurios gal net įdomesnės, labiau išjaustos ar detaliau aptartos negu anksčiau buvusios. Juokais jas vadiname „garažų ir kambarių variacijomis“.

Kai dabar dalyvaujame konkursuose. Kolegos stebisi, kaip sugebėjome tai padaryti. Tačiau aš vis sugrįžtu prie minties, jog galvojant, stengiantis ir prisitaikant prie aplinkybių viskas yra įmanoma. Netgi jei dirbi su grupe mažų vaikų.

– Kokie buvo mokymo per nuotolį iššūkiai?

– Geras mokinys dažniausiai turi labai gerą ryšį su mokytoju – jis mokytoją girdi, mokytoją supranta, vykdo mokytojo užduotis. Blogas mokinys negirdi mokytojo užduočių, nemato jo ir nedaro užduočių.

Atėję į grupinį užsiėmimą, tiek balete, tiek matematikos pamokoje daugelis tokių vaikų „liūliuoja“ kartu su mase. Mokymasis per „Zoom“ šią situaciją labai išryškino. Tokie vaikai staiga pasijuto esantys vieni. Ekrane – tik mokytojas. Nėra šalia esančių klasiokų, su kuriais gali „liūliuoti“ kartu.

Daugelis mokytojų Amerikoje sakė, kad vaikai patiria didžiulį stresą, nes turi kontaktuoti su mokytoju tiesiogiai. Daugelis mokinių pradėjo slėptis, bėgti nuo mokytojų, nes per didelis stresas yra matyti mokytoją, o dar jei reikia su juo kalbėtis.

– O šokant baletą juk net ekrano neužsitamsinsi...

– Jie išjunginėjo ekranus. Galiu papasakoti apie vieną mergaitę, kuri vis išsijungdavo ekraną. Atseit problemos dėl technologijų, bet aš juk supratau, kad tai yra tiesiog bėgimas. Pradėjau su jos mama kalbėti. Ji – labai užsiėmusi gydytoja, gali sumokėti už viską, kad tik jos vaikas mokintųsi. Tai musulmonų šeima iš Irano, o būtent tokios šeimos nori vaikams suteikti augimo galimybę. Aš jai atvirai pasakiau, kad turime dirbti kartu, nes nieko negaliu padaryti, jei vaikas išsijungia ekraną. Mama paprašė manęs bent kartą per savaitę susitikti su mokine gyvai. Tada Amerikoje privačios pamokos jau buvo leidžiamos.

Susitikinėjome gyvai tam, kad duočiau užduotis, kurias ji turi atlikti, kai išsijungs ekraną. Toks žaidimas. Juokais paklausinėdavau, ar ji tas užduotis darė, kaip jai sekėsi išsijungus ekraną. Ir kas atsitiko? Staiga ta mergaitė vieną dieną ėmė taip gerai dirbti. Taip gerai, taip stipriai – tiesiog stebuklas. Paklausiau: „Anita, kas su tavim atsitiko?“. Vienuolikmetė atsakė: „Aš nežinau. Kažkaip vieną dieną galvojau apie visą šitą „zūmą“, virusą, mokymus... Ir aš staiga nusprendžiau, kad noriu mokytis“.

Dabar ji jau gali ir gyvai, ir per nuotolį mokysis. Aš žinau, kad ji bet kada mokysis. Išvis galiu jai duoti užduočių, kurias atliks namuose, ir ji mokysis puikiai. Nes ji priėmė sprendimą.

– Egle, ar čia ir yra esmė apsispręsti, pasakyti sau: „Aš pasirenku mokytis?“

– Manau, kad taip. Tačiau priimti sąmoningą sprendimą vaikui turi padėti suaugusieji. Vaikas turi pats padaryti sprendimą ir tada suaugę gali tik pagelbėti – vienaip, kitaip, trečiaip. Tada atsiranda tai, ką amerikiečiai vadina „fun“, o mes, lietuviai, mokymosi džiaugsmu. Tada jie pradeda jausti džiaugsmą ir ateina rezultatas. Bet priimti sąmoningą sprendimą mokytis turi padėti tėvai ir mokytojai. O čia ir prasideda įdomumas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.