captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš gongo maudynių Norvegijoje nepragyvena: tenka darbuotis ir naftos platformose

Kęstutis Kaupas ir Kristina Vincaitė, visai neseniai susituokusi pora, gyvena Norvegijoje, viename gražiausių šalies miestų – Bergene. To, ką jiedu čia šiuo metu daro, „Emigrantams“ nerodė nė vieni lietuviai. Nei Niujorke Amerikoje, nei Singapūre Azijoje.
Reportažo stop kadras.
Reportažo stop kadras.

Gongo maudynės – tokį neįprastą užsiėmimą pristato pora ir aiškina, kad visa tai veikia atpalaiduojančiai: išvalo mintis, atstoja privatų psichologo seansą, masažą ir padeda atrasti vidinę ramybę.

Kęstutis ir Kristina, į pagalbą pasikvietę vietinį norvegą, dideliam būriui ant čiužinių sugulusių klientų groja įvairiais, mums gana neįprastais instrumentais, purškia visokius rytietiškus kvapus, laido laukinius žvėris primenančius garsus.

„Garsai skleidžiami egzotiniais instrumentais, žmogaus protas ima į juos koncentruotis ir taip atsiranda vidinė tyla. Ji šiais laikais yra labai reikalinga. Žmonės lanko daug visokių kursų, kaip susitvarkyti su stresu, nes dėl jo atsiranda daug ligų. [...] Kai žmogus randa būdą nusiraminti, tada tie dalykai susitvarko, jis pradeda matyti, kas vyksta su jo gyvenimu, ką jis nori daryti. Tokios garso sesijos yra viena iš meditacijos formų, kaip ir malda“, – sako Kęstutis.

Norvegai domisi labiau nei lietuviai

Šis procesas, kurį išskirtinėmis teisėmis „Emigrantams“ buvo leista nufilmuoti, trunka apie pusantros valandos. Po jo, sako organizatoriai, kiekvienas jaučiasi tarsi naujai gimęs, pamiršta viską, dėl ko skaudėjo galvą ir dėl ko jaudinosi.

Dešimtys norvegų ir keli lietuviai Kęstučiu ir Kristina šimtu procentų pasitiki ir vykdo kiekvieną nurodymą. Kai liepia įkvėpti – įkvepia, kai liepia maudytis gongo garsuose – puola maudytis.

Kęstučio ir Kristinos klientais tampa žmonės, kuriems kasdienybė pasirodo per sunki, tie, kuriems reikia iš naujo save pažinti.

Ir nors daugeliui, kas viso to anksčiau nėra matęs, procesas atrodo gana keistas, Kęstutis sako, kad jis nepavojingas ir absoliučiai normalus. Tik reikia nepatingėti į šią „gongų sistemą“ įsigilinti.

„Tai ekologiškiausias, saugiausias, paprasčiausias variantas, nes niekaip neįmanoma nukentėti. Ir paprastas, nes kiekvienas gali tai daryti. Galbūt sunkiausia žmones įtikinti, kad kiekvienas gali tapti tokiu muzikantu“, – pasakoja Kęstutis.

Kristina apgailestauja, kad jos ir vyro organizuojami užsiėmimai daugiau populiarumo sulaukia tarp norvegų, o didžiulė čia įsikūrusių mūsų tautiečių bendruomenė nėra tuo susidomėjusi. Sunkiai dirbantys emigrantai pas šiuos gongo specialistus didelėmis kompanijomis dar netraukia.

„Norvegai pozityvesni. Būdavo organizuoji kažką ir didžiausio pasipriešinimo sulauki iš kai kurių tautiečių – ką čia sugalvojote, ką čia darote. Iš norvegų nesu tokio dalyko girdėjusi“, – teigia Kristina.

Reportažo stop kadras.

Kas gi tie žmonės, pasiūlę Norvegijai išsivalyti galvas, grojantys keistą muziką ir valdantys vis didesnę sekėjų grupę. Ar iš to, ką jiedu čia daro, galima pragyventi vienoje brangiausių Europos šalių?

Kęstutis sako – kol kas ne. Jo ir žmonos gongo maudynėms – dar tik pradžia. Kad nebadaudamas išgyventų vikingų šalyje, jis turi dirbti daug žemiškesnį darbą egzotiškesnėje vietoje – naftos platformose, esančiose Šiaurės jūroje.

„Dirbu pramoniniu alpinistu. Mes atliekame darbus kabėdami ant alpinistų virvių. Pavyzdžiui, reikia pažiūrėti, ar niekas neįtrūko kokioje konstrukcijoje. Tai norint nusiųsti normalius inspektorius, reikia visokius stelažus sumontuoti. O mes su virvėmis nusileidžiame kaip nindzės, apžiūrime viską“, – pasakoja emigrantas.

Norėjo patekti ten, kur niekas nepažinotų

Gongai – kol kas tik Kęstučio hobis, po truputį peraugantis į rimtesnį užsiėmimą. Jiedu su žmona tikisi, kad kuo toliau, tuo vis daugiau žmonių pritrauks.

Anot Kęstučio, dabar daug kas gyvenime yra sutrikęs, nežino, ko nori, nežino, ką daro. Jiems reikia pagalbos, reikia vidinės ramybės. Pasak vyriškio, prieš šešiolika metų, kai tik atvyko į Norvegiją, jis ir pats buvo visai kitas žmogus.

„Oi, čia labai sudėtingas klausimas, kas aš buvau. Dabar sakyčiau, kad buvau tuščia vieta – tiesiog ieškantis daug visokių skirtingų dalykų, bet tuo pačiu galintis dirbti viską. Kai žmonės važiuoja į Norvegiją, jie sako, kad gali dirbti viską. Bet jeigu sakai – tai tu gali dirbti ir chirurgu? Jie sako – ne. O tai ir mechaniku? Ne. O autobusą vairuoti gali? Ne. [...] Toks ir aš tada buvau, man buvo 20 metų. [...] Buvau pankas. Ir visa su tuo susijusi istorija... Žinai, galima sakyti, kad bėgau nuo to tamsaus debesio, kuris kartais sukasi aplink pankų gyvenimą, ir štai – sugebėjau pabėgti“, – prisimena Kęstutis. Jis priduria praeityje pridaręs daug klaidų, kurias gyvenimas Norvegijoje padėjo pamiršti. Tačiau kalbėti apie tas klaidas viešai Kęstutis dar nėra pasirengęs.

Filosofiją pamėgęs vyras Lietuvoje neturėjo nieko, dėl ko buvo verta ten pasilikti. Jam norėjosi patekti į tokią aplinką, kurioje niekas jo nepažinotų, nebūtų jokios išankstinės nuomonės.

„Man reikėjo pasislėpti nuo savęs, nuo savo aplinkos, žmonių, rutinų, į kurias buvau įklimpęs. Kelionės yra dalykas, kuris „suvalgo“ labai daug laiko, ypač kai kuprinėje yra tik C. Castanedos knyga, dvi poros kojinių, žemėlapis, 100 dolerių. Netgi miegmaišio nėra. „Tranzavau“ iki Talino, tada keltu į Helsinkį, paskui „tranzavau“ aplink visą Baltijos jūrą. Paleido mane prie žiedinės sankryžos – visos kryptys vienodos, nieko nesako. Atsistoji užsimerkęs, sukiesi ratu ir sustoji [ties kažkuria kryptimi] – ten ir važiuoji. Taip ir gavosi, kad atsidūriau Norvegijoje“, – „Emigrantams“ pasakoja Kęstutis.

Dabar gongo maudynėms vadovaujantis vyras karjerą Norvegijoje pradėjo nuo pačios žemiausios grandies. Jis įsidarbino ten, kur ir daugelis kitų lietuvių pradeda savo karjerą – statybose. Bet, pasak Kęstučio, jis jau tada žinojęs, kad tai laikina, kad reikia tik sulaukti geresnio pasiūlymo: „Pirmas mano darbas buvo žali stogai – velėniniai. Padėjau žmogui juos kloti. Važinėdavome po visokiausius kalnus, po vasarnamius ir dengdavome stogus.“

Reportažo stop kadras.

Naftos platformos, kuriose Kęstutis atsidūrė visiškai netyčia, jį pakeitė iš pagrindų. Lietuvis sako pradėjęs kitaip mąstyti, kitaip gyventi ir elgtis.

„Dvi savaites dirbi, o paskui 3–4 savaites esi laisvas – darai, ką iš tikrųjų nori“, – darbo grafiku džiaugiasi Kęstutis. 

Dvi savaites Kęstutis būna atskirtas nuo kasdienio gyvenimo, nuo žmonos, nuo savo gongo maudynių ir visų naminių problemų. Naftos platformoje vidury Šiaurės jūros lietuvis yra atsakingas už konstrukcijos saugumą, kartu su kitais pramoniniais alpinistais jie nuolat stebi platformos būklę jūroje.

Apie dvasinius dalykus daug mieliau nei apie žemiškus ir buitinius kalbantis vyras pyksta ant tų, kurie jo darbą vadina kenksmingu gamtai. Kęstutis net turi susikūręs savo filosofiją.

„Aš laikau save linkstančiu link „Greenpeace“, bet kai žmonės iš „Greenpeace“ man sako, kad aš esu visiškai ne „Greenpeace“ žmogus, nes dirbu naftos platformose, aš sakau – jūs tiktai vaikštote su plakatais, o aš realiai žiūriu, kad neįvyktų nutekėjimas, kad viskas vyktų saugiai. Manau, kad aš labiau rūpinuosi gamta, nei „Greenpeace“. Juk jie irgi vaikšto su guminiais batais, su plastikiniais lietsargiais, irgi iš naftos pagamintais. Tai čia tik požiūrio reikalas“, –  tvirtina Kęstutis.

Į naftos platformą telefono pasiimti negali  

Anot Kęstučio, bet kas šitokio darbo tikrai nepadirbtų, reikia didelio psichologinio pasirengimo, reikia sugebėti gyventi vidury vandenyno.

„Keisčiausia gal buvo pačioje pradžioje – tas jausmas, kad negali pasakyti „noriu namo“ ir eiti namo. Tu žinai, kad atskridai čia ir tas savaites būsi čia. Kas man labiausiai patinka – tai audros. Kuo didesnė audra, tuo labiau supranti, kad evakuacija neįmanoma. Tada viduje jauti tokią ramybę, nes niekas nuo tavęs nepriklauso. [...] O vidinė isterija [per audras] nekyla. Ji kyla tuomet, kai dvi savaites atidirbi ir tau sako – būk žmogus, pabūk dar savaitę, mes tau mokėsime dvigubai. Va, tuomet kyla isterija, nes pinigai geri, bet tu jau suplanavęs, ką nori daryti“, – neslepia Kęstutis.

Naftos platformų darbininkai ypač gerų gyvenimo sąlygų negauna, tad išlepę žmonės ten iškentėtų neilgai. Miegas ir darbo valandos yra griežtai reglamentuoti pagal vidines taisykles ir valdžios sudarytus grafikus.

„Kiekvienas turi savo atskirą kambarį, atskirą dušą. Bet kartais būna „hot bed“ – kol tu dirbi dieninėje pamainoje, kažkas miega [tavo kambaryje] dieną, o vakare keičiamės. Bet tai yra kompensuojama – gauni pinigų. [...] Yra muzikos kambarys, gali groti po darbo, yra sporto kambarys, sauna. Maistą gamina virėjai“, – pasakoja Kęstutis.

Pramogas mėgstantys darbininkai randa laiko ir joms. Kai kas drąsesnis rengia kokius nors savo užsiėmimus kolegoms. Tiesa, savo ypatingų gongo maudynių Kęstutis darbo draugams dar nepasiūlė.

Kęstutis pasakoja, kad bet ko į platformą neatsiveši, kiekvienas daiktas nuodugniai patikrinamas, kas atrodo pavojingai – lieka ant kranto.

„Negalima pasiimti telefono. Kiekvienas elektrinis daiktas, esantis platformose, turi būti patvirtintas EX ženkliuku, kuris reiškia, kad daiktą galima naudoti dujų pilnoje erdvėje. Kad, jei būtų koks nors dujų nuotėkis, neatsirastų jokia kibirkštis ir nesukeltų sprogimo“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.

Jau daugiau nei penkerius metus naftos platformose dirbantis vyras tikina, kad šeimos santykių toks gyvenimas negriauna. Atvirkščiai – jam ir Kristinai tos kelios savaitės, kai jis būna jūroje, išeina tik į naudą. Kai Kęstutis grįžta, jie būna vienas kito labai pasiilgę.

„Kai išvykstu, mano žmona turi laiko sau, ji gali vaikščioti po parduotuves, o man tai labai sudėtingas dalykas, jaučiu net fizinį diskomfortą, kai turiu eiti į parduotuvę ir laukti, kol ji kažką išsirinks. Žmona mėgsta šokti salsą, zumbą, čia čia čia, tai ji turi laiko eiti šokti, nes aš šoku kitokius dalykus“, – pasakoja Kęstutis. 

Jis sako, kad, jeigu ne Kristina, turbūt gongo maudynėmis nebūtų užsiėmęs. Būtent Kristina, į Norvegiją atvykusi dėl jo, pasiūlė šį naują atsipalaidavimo būdą.

„Priežastis, dėl ko čia atsidūriau, – meilė. Jeigu finansiškai vertinčiau buvimą čia ir ten, tai Lietuvoje sekėsi geriau. [...] Jei ne mano antroji pusė, tai gal ir būtų sunkoka Norvegijoje išgyventi su tokia veikla“, – neslepia Kristina. 

Lietuvoje fotografe dirbusi moteris su Kęstučiu susipažino prieš penkmetį, kai jis buvo grįžęs į Lietuvą. Jiedu taip vienas kitą patraukė, kad nusprendė daugiau niekada nesiskirti.

Artimiausiuose planuose – grįžimas į Lietuvą

Paskui mylimąjį atvykusi Kristina dirbti kambarine ar padavėja, kaip daro daugelis lietuvių emigrančių, nenorėjo. Daug veiklų turinti moteris sugalvojo, kad šiame Skandinavijos krašte darys masažus. Bet ne įprastus, kuriuos žino visi, o ypatingus – ma-uri.

„Tai yra šokio masažas. Šokis yra ta priežastis, dėl ko aš juo susidomėjau ir jį pasirinkau. Pati mėgstu šokti, man pačiai šokis buvo kaip terapija. Masažu irgi užsiėmiau, bet, aišku, mėgėjiškai. Tiesiog man patikdavo daryti masažą, bet darant jį tradiciniu būdu kūnas gauna tam tikrą apkrovą – dirbdamas valandą pradedi jausti kažkokius skausmus. Darydama ma-uri masažą aš turiu judėti ir dėl to judėjimo nėra tokios didelės apkrovos. Tai daugiau kaip fizinė treniruotė“, – aiškina Kristina.

Prieš atvykdama į Norvegiją Kristina nebuvo profesionali masažuotoja, tad tai buvo iššūkis pačiai sau.

„Aš Lietuvoje lankiau tik kursus. Kai baigiau antrą lygį (o yra keli lygiai), atsikraustėme į Norvegiją. Tai Lietuvoje to praktikuoti nebuvo galimybės, o čia tą darau. Mano klientai dažniausiai yra norvegai, bet, aišku, kartais būna ir lietuvių. Lietuviai dažniau mėgsta dovanoti [masažus kitiems], o norvegai perka sau“, – pasakoja emigrantė.

Vis dėlto ma-uri masažai nėra tiek populiarūs, kad būtų galima daug užsidirbti. Tad moteris mylimajam pasiūlė pradėti organizuoti gongo maudynių seansus. Taip viskas ir prasidėjo. Šiuo metu pora gali pasiūlyti ir tą, ir tą.

„Su gongo maudynėmis pirmą kartą susidūriau tuose pačiuose ma-uri kursuose, kurso draugės kalbėdavo apie gongo maudynes Vilniuje, bet vis neprisiruošdavau ten nueiti. Taigi mano pirmos maudynės buvo tuomet, kai mes atsivežėme instruktorius čia, į Bergeną, ir padarėme pirmąsias gongo maudynes. [...] Taip pradėjome užsiiminėti ta veikla“, – sako Kristina.

Reportažo stop kadras.

Iš pradžių tikėjusis, kad šios naujos paslaugos sudomins Norvegijos lietuvius, labai greitai Kristina įsitikino, kad mūsų emigrantai gana konservatyvūs ir negirdėtų atsipalaidavimo būdų šiek tiek bijo.

Kad ir kaip mylėtų savo užsiėmimus, gongo maudynės tokio pasisekimo, kokio tikėjosi Kristina ir Kęstutis, neatnešė. Klientų taip sparčiai nedaugėja. Tad artimiausiuose Kristinos ir Kęstučio planuose – grįžimas į Lietuvą.

„Mano veikla neauga taip greitai, kaip norėčiau, o aš turiu vaikų, dukra tampa paaugle – čia viena iš priežasčių, dėl ko nusprendžiau grįžti ir atiduoti motinystės duoklę. Dukra gyvena Lietuvoje, aš labai dažnai skraidau į Lietuvą. Toks gyvenimo būdas truputėlį vargina“, – neslepia Kristina. 

Moteris Norvegijoje gyveno tik penkerius metus, o štai Kęstutis – visus šešiolika. Jam šios permainos bus daug reikšmingesnės. Bet nors namų Bergene ir nebeturės, darbo Šiaurės jūroje esančiose naftos platformose jis neatsisakys.

„Aš toliau dirbsiu naftos platformose. Koks skirtumas, [iš kur skristi]. [...] Vienąkart skridau iš Vilnius, nes tuo metu ten buvau. Paskambino darbdavys ir sako – reikia į darbą, ar gali. Sakau – galiu po 3 dienų, sako – tinka, o kur esi? Vilniuj. Gerai, nuperka bilietus iš Vilniaus, ir viskas. Bilietai iš Vilniaus į Šiaurės Norvegiją kainavo pigiau negu iš Bergeno“, – teigia Kęstutis.

Gongo maudynėms vadovaujanti Kristina šio užsiėmimo žada neatsisakyti. Muzikos garsuose ir egzotiškuose kvapuose klientus ji maudys Lietuvoje, nors jeigu kas kvies – žada kartais užsukti ir į Norvegiją.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...