Lietuvoje

2021.02.11 20:41

Kokią Lietuvą sukūrėme: tampame demokratijos tvirtove, bet esame sutrikę, pasigendame teisingumo

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.02.11 20:41

Nors tampame demokratijos tvirtove ir galime džiaugtis laisve šalyje, vis dėlto pandemija skatina vyriausybes elgtis ne visai demokratiškai, neturime ir į ateitį žvelgiančios politikos. Staiga peršokę iš planinės ekonomikos tarsi ir likome prie jos griuvėsių – einame nuo biudžeto iki biudžeto ir nuo vieno plano iki kito, esame pasimetę, kokia mes visuomenė.

Apie tai, kokią Lietuvos Respubliką per tris dešimtmečius susikūrėme ir kokios būklės demokratiją turime kalbėta Seimo Ateities komiteto diskusijoje „Intelektualinis Lietuvos savarankiškumas“.

Kritikavo skubotus parlamento sprendimus

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Inga Vinogradnaitė diskusijos metu svarstė, kad laisvė – taip pat ir mūsų politinė laisvė, visiems lygiai lemti valstybės kryptį ir įstatymų turinį.

„Demokratija yra metodas respublikai, nes ji pasiūlo, kaip galime įtraukti ir užtikrinti lygią visų piliečių laisvę. (...) Demokratijos esmė – daugumos principai. Kad būtų priimti sprendimai, mums reikia sutarti, kad sprendimus priims dauguma.

Tačiau tai gali kelti grėsmę laisvei, nes įmanomos tokios situacijos, kai tam tikri žmonės sistemingai atsiduria mažumoje – jei kartais laimiu, o kartais pralaimiu, tai viskas tvarkoje, bet jei sistemingai atsiduriu mažumoje, atsiranda problemų“, – sakė I. Vinogradnaitė.

Pasak jos, yra visa eilė institucijų, kurios padeda sumažinti tokią lipnios daugumos problemą. Vienas tokių būdų – neleisti dėl kai kurių klausimų spręsti daugumos principu ar bent jau paprastos daugumos principu.

TSPMI docentė pridūrė, kad tinkamai veikiantis parlamentas taip pat yra ta institucija, palaikanti respubliką. Tačiau šiuo metu parlamentams kyla grėsmė iš demokratijos, kalbėjo I. Vinogradnaitė. Tai reiškia, sakė ji, kad daugumos principas nepalieka erdvės svarstymui ir refleksijoms.

Dėl to reikėtų siekti sulėtinti sprendimų priėmimo procesą ir „atvėsinti daugumos emociją“, kuri dažnai ir stumia prie skubotų sprendimų, tvirtino TSPMI docentė. Jos teigimu, būtent tai neretai matome ir Seime, kai kažkokia problema, įgavusi rezonansą viešojoje erdvėje, tampa įvairių procesų ir iniciatyvų motyvu.

Tai sustabdyti gali stiprūs parlamentai, kurie turi paskatų svarstyti įstatymų sprendimus, o ne pasiduoti minios sprendimui. Tačiau tam reikia ir stiprių partijų – ne tik pagal tai, kokią paramą jos turi visuomenėje, bet ir pagal tai, kiek jos intelektualiai pajėgios ir pasirengusios valdyti, diskusijos metu pabrėžė I. Vinogradnaitė.

„Ar būtume laisvi, jei turėtume rinktis iš politikų, kurie siūlo tik lozungų rinkinius, kai net nežinome, ką jie darys ir kaip, ar pajėgs ką nors įgyvendinti?“ – kėlė klausimus TSPMI docentė.

Peršokę iš planinės ekonomikos, likome prie jos griuvėsių

Kaip diskusijos metu sakė filosofas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas, kalbėdami apie demokratijos būklę, turime kalbėti apie jos situaciją ES, taip pat Rytų partnerystės klausimą.

Anot jo, Lietuvoje dažnai apie demokratiją kalbame kaip apie eksportuojamą dalyką, kurį svarstome perkelti į kitas visuomenes. Aktualiausias pavyzdys – Baltarusija, kai galbūt šiek tiek aklai bandome stiprinti demokratiją joje, patys nesvarstydami, kokia jos būklė mūsų visuomenėje, svarstė P. Gritėnas.

Apžvalgininko teigimu, galime pasidžiaugti, kad esame sukūrę neblogą struktūrinį pagrindą – Lietuva, kaip demokratija, technine prasme, funkcionuoja neblogai. Vis dėlto, pridūrė jis, žiūrint į galios struktūrą, užkliūva keli demokratijos etapai, kurie Lietuvoje nėra visiškai išpildyti, kuriuose galima atrasti probleminių klausimų.

„Visų pirma, žodžio teisė. Viena vertus, įsivaizduojame, kad tai pakankamai aiškiai užtvirtina – visi turi teisę pasisakyti, bet aš kelčiau klausimą, ar visų pasisakymai yra tos pačios vertės, kokią vertę jiems suteikiame, kaip mes traktuojame jos valstybingumo naudą, ar žodžio teisė veikia kaip respublikos užtikrinimo principas?“ – kalbėjo P. Gritėnas.

Kita probleminė sritis – politinių sprendimų kontrolė, kai Lietuvoje, kuri yra parlamentinė respublika, Seimu pasitiki labai mažas skaičius žmonių, išskyrė apžvalgininkas. Pliuralizmas – dar vienas klausimas.

„Lietuvoje egzistuoja įvairūs alternatyvūs informacijos šaltiniai, kita vertus, klausčiau ne tiek ar mūsų visuomenė pliuralistinė, bet kiek joje pakantumo pliuralizmui ir matymo, kad pliuralizmas yra tam tikra pirminė sąlyga. Pliuralizmas, gali daugiau mažiau konstatuoti, egzistuoja, bet tas pakantumas nėra toks garantuotas. (...) Pliuralizmas dažnai suvokiamas ne kaip sąlyga, o kaip problema“, – kalbėjo P. Gritėnas.

Anot apžvalgininko, taip pat nesukurtas savivaldos instinktas. Pagrindinis respublikos bruožas turėtų būti piliečių lygiateisiškumas, tačiau aktyvaus dalyvavimo ir respublikos kūrimo principai po ilgo laiko totalitarinėje sistemoje nebuvo nei tikslingai skatinami, nei užtikrinami, teigė P. Gritėnas.

„Tai atskleidžia ir iš naujo iškylantys istoriniai klausimai, geopolitinės dilemos, santykiai su tautinėmis mažumomis, mūsų pačių santykis su istorija ir su savo visuomenės atskiromis dalimis, dviejų Lietuvų siūlomas nuolatinis projektas. (...) Bet kokiu atveju, ilgalaikės diskusijos dėl šių klausimų ir platformos joms niekada nebuvo sukurtos ir užtikrintos“, – akcentavo jis.

Nesukurta ir į ateitį žvelgianti politika. Staiga peršokę iš planinės ekonomikos tarsi ir likome prie planinės ekonomikos griuvėsių – einame nuo biudžeto iki biudžeto, nuo vieno plano iki kito, bet strategijos niekada nebuvo sukurtos, apgailestavo apžvalgininkas. Jis priduria – politikoje nebuvo žiūrima į ilgus, dešimtmečių reikalaujančius procesus, o jie buvo palikti savieigai.

P. Gritėnas pasigedo ir intelektualinio savarankiškumo pagrindų mūsų visuomenėje: „Man atrodo, nesukurta pakankamai atvira erdvė, kad tas intelektualinis savarankiškumas plėtotųsi. Atviros visuomenės projektas įsibėgėjo, bet niekada taip ir neįvyko – esame tarp didelio pasimetimo, kokia mes visuomenė, į ką orientuota, koks mūsų santykis su globaliomis ir lokaliomis problemomis“, – aiškino jis.

Teisingumo jausmas nekinta

Kalbėdamas apie Lietuvos padėtį, VU Teisės fakulteto docentas, advokatas Gintautas Bartkus atkreipė dėmesį, kad, didėjant įstatymų skaičiui, požiūris ar teisingumo jausmas nekinta. Pažvelgus į gyventojų tyrimus, atrastume, kad kaip esminis trūkumas neretai įvardijamas teisingumo trūkumas, sakė jis.

„Paradoksas, kad, didėjant įstatymų skaičiui, teisingumo jausmo neatsiranda. Panašu, kad didėjant įstatymų skaičiui mes nuosekliai tampame vis labiau pažeidėjais, nes bet ką atlikti atrodo be galo sudėtinga ir negalima to padaryti ko nors nepažeidus ar kam nors nenusižengus“, – kalbėjo G. Bartkus.

Anot Teisės fakulteto docento, toks teisės ribotumas labai gerai atsispindi ir dabartinėse aktualijose bei karantino ribojimuose. Klausimas, kiek laiko galime taikyti vieną ar kitą apribojimą, kiek laiko jis gali išbūti efektyvus, svarstė G. Bartkus.

Supriešinimas ir nesusikalbėjimas

Sociologė, Vilniaus universiteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė išskyrė tai, kad daugiau nei pusė piliečių neateina balsuoti. Anot jos, iki šiol nenorime pripažinti aplinkybių, kodėl taip yra.

„Visada kaltė permetama tiems, kurie neateina. Kalbėdami apie ateitį, kalbame apie institucinius mechanizmus, apie tai, kas yra pirmiausia aktualu siauram elito sluoksniui, kurie kalbasi tarpusavyje, susikalba ir vieni kitus pažįsta. Bet tų 50 proc. žmonių nelabai yra mūsų kalbėjime“, – apgailestavo sociologė.

Ji akcentavo, kad kalbant apie Lietuvos ateitį, norisi pamatyti ir žmogų. R. Žiliukaitė kritikavo ir kuriamą susipriešinimą.

„Žiūrint karantino situacijoje, ji sudėtinga, aišku, kad politikai, kurie priima sprendimus, yra labai sudėtingoje būklėje, bet pažiūrėkite, kaip smarkiai kuriamas susipriešinimas. Vėl kalbama, kad kažkas kaltas, kas ko nepadarė, nesuprato, kokie kvaili, kokie neatsakingi, kokie lietuviai ne estai, ne švedai ar vokiečiai...

Aišku, kad lietuviai ne estai ir ne vokiečiai, ne švedai – esame lietuviai, turime tam tikrų socialinės apsaugos iššūkių, turime iššūkių švietimo srityje... Tai nėra tik instituciniai mechanizmai, tai yra labai konkrečios politikos priemonės, kai reikia padėti žmonėms tiesiog atsistoti“, – kalbėjo R. Žiliukaitė.

Tampame demokratijos tvirtove

Tačiau neturėtume būti tokie pesimistiški, įsitikinusi politologė, TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė. Ne tik dabartiniame vidurio rytų Europos, bet ir platesniame kontekste mūsų demokratijos situacija atrodo „labai neblogai“, sakė A. Ramonaitė.

„Tampame demokratijos tvirtove, kai šalia matome Lenkiją, Vengriją, tai, kas dėjosi JAV... Jei galvotume apie mūsų demokratijos būklės raidą, sakyčiau, pozityvūs poslinkiai“, – optimistiškai žvelgė TSPMI profesorė.

Anot jos, kalbant apie mūsų demokratiją prieš 15 metų, būtų galima išskirti dvi pagrindines problemas. Nors jos ir dabar iki galo nėra išspręstos, situacija jau geresnė, sakė A. Ramonaitė. Pirmoji politologės išskirta problema – tai, kad patys piliečiai nejautė, jog gyvena demokratijoje.

„Toks paradoksas, nes demokratija yra žmonių valdžia, bet, jei žmonės negalvoja, kad valdžia yra jų, klausimas, ko verta demokratija. Gilus nepasitikėjimas demokratinėmis institucijomis ir dabar yra išlikęs, bet vis dėlto situacija jau daug geresnė“, – pabrėžė A. Ramonaitė.

Vis dėlto, pridūrė ji, nepasitikėjimas parlamentu ir dabar gąsdinantis. Kita problema – išsikeroję galios tinklai, sąsajos tarp politikos, ekonominių subjektų ir žiniasklaidos.

„Jei pažiūrėsime, kaip prieš 15–20 metų atrodė žiniasklaida, kaip dabar ji atrodo, tai, man atrodo, mes esame visai kitame, daug geresniame lygmenyje nei buvome. Laisvas žodis Lietuvoje daugiau mažiau užtikrinamas“, – kalbėjo TSPMI profesorė.

Ji svarstė, kad kiek neramina kai kurie užsienio pavyzdžiai, kai visuomenės pradeda tiek susiskaldyti, kad nebesusikalba. Jei atsiranda socialinių grupių, kurios demonizuoja viena kitą, tada demokratija atsiduria pavojuje, pabrėžė A. Ramonaitė.

Pandemija skatina vyriausybes elgtis ne visai demokratiškai

Filosofė, VU TSPMI dėstytoja dr. Nerija Putinaitė išskyrė, kad galime pasidžiaugti dėl šalies laisvės. Tai, ką pasiekėme per 30 metų, pasiekėme dėl laisvės – kai žmogus laisvas, jis ir sukuria tą tikrovę, kalbėjo N. Putinaitė.

„Laisvė yra viena didžiausių mūsų vertybių, kurias turime“, – pabrėžė ji.

Vis dėlto TSPMI dėstytoją neramina atskirtis – tiek socialinė atskirtis, tiek švietimo problemos, menkas raštingumas, kuris tęsiasi jau kelias kartas. Kaip neigiamą pusę N. Putinaitė išskyrė ir iš sovietinės visuomenės atėjusį paternalizmo lūkestį – anot jos, žmonės iš valdžios ir valstybės nori paternalistinio santykio, o laisvė yra dar gana trapi.

„Kadangi gyvename demokratijoje, bet kuri atskirtis yra grėsmė demokratijai, o aš matau didelę grėsmę demokratijai. Mano didžiausias nerimas, kad mes iš to džiaugsmo nenuriedėtume į pusiau autoritarinę tvarką.

Karantinas, jei jis dar ilgiau užsitęs, pandemija skatina vyriausybes elgtis ne visai demokratiškai. Jei priprasime prie tos ne visiškos demokratijos, ne visiškai aiškių kriterijų, kaip priimami sprendimai“, – kalbėjo N. Putinaitė.

Populiariausi