Lietuvoje

2021.02.10 09:01

Lietuvai 30. Ar vadinti Vytautą Landsbergį prezidentu, jūsų anūkai neturės abejonių

Jurga Bakaitė, LRT.lt2021.02.10 09:01

Mykolo Romerio universiteto profesorius, tarptautinės teisės ekspertas Justinas Žilinskas pasakoja apie tai, kas per Lietuvos nepriklausomybės metus greičiausiai pasikeitė tik į bloga, – Rusijos kaimynystė ir bandymai manipuliuoti istorijos bei teisės argumentais. Mums nelemta būti neutralia Šveicarija, sako profesorius ir pabrėžia, kaip svarbu neideologizuoti istorijos. Bandymų ne apmąstyti, o paaukoti istoriją politikai jis mato ne tik Kremliuje, bet ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skandale.

Kaip (ne)pasikeitė Lietuva per 30 nepriklausomybės metų? Mykolo Romerio universitetas buvo įkurtas, augo ir kartu žengia tolyn su nepriklausomybę atkūrusia Lietuva. Šiemet MRU švenčia 30 metų jubiliejų ir nori papasakoti, kokį kelią visi drauge nuėjome. LRT.lt ir MRU inicijuotame straipsnių cikle „Lietuvai 30“ atskleidžiami aktualūs universiteto mokslininkų atlikti tyrimai, įžvalgos ir pasiūlymai valstybės ateičiai.

– Rusijoje Vladimiras Putinas įsakė sukurti įstatymą, draudžiantį sulyginti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Šioje valstybėje karas niekaip nesibaigia, yra politikos įrankis. Gal fantastinis klausimas, bet ar įsivaizduojate, kokiomis aplinkybėmis Rusija to atsisakytų?

– Rusijai, kaip ir daugeliui postimperinių šalių, kurios kažkada išgyveno tikrą ar menamą didybę, yra labai sunku to atsisakyti. Antrasis pasaulinis karas, kaip Rusija vadina, Didysis Tėvynės karas, yra be galo svarbi mitologijos dalis, labai smarkiai sustiprinta per pastaruosius du dešimtmečius, per V. Putino valdymo metus.

Istorinį klausimą pirmiausia reikia apmąstyti. Kol karas yra paverstas ideologijos objektu, tol tokio apmąstymo nebus.

Lyg ir buvo laikas, kai karas buvo paliktas istorijai, bet dabar jis tapo visišku ideologijos subjektu. Problema turbūt ta, kad Rusija neapmąstė visų pasekmių ir viso dviprasmiškumo, kuris lydėjo Sovietų Sąjungą: pradedant nuo sąjungos su naciais, Lenkijos užkariavimo, sunaikinimo – ir visi kiti su tuo susiję klausimai. Kad Rusija to atsisakytų, ji turi labai smarkiai pasikeisti, suvokti, kad tai ne ideologinis, o istorinis klausimas. Istorinį klausimą pirmiausia reikia apmąstyti. Kol [karas] yra paverstas ideologijos objektu, tol tokio apmąstymo nebus.

Šis dalykas, kai per teisę bandoma įtvirtinti atminties politiką, nėra Rusijos išsigalvojimas. Valstybės daro tą vadinamąją istorinę politiką – galima pasižiūrėti į Lenkiją. Tik tai niekada nepriveda prie gero, tai nepadeda istoriniams tyrimams, tai sukelia papildomų problemų teisininkams: jei valstybė yra demokratinė, šie klausimai dažnai nueina iki tarptautinių teismų, dažniausiai tokios bylos pralaimimos.

Čia prasideda daug klausimų: žodžio laisvės, nuomonės laisvės, akademinės laisvės. Tai nėra geras kelias, kad ir kas juo eitų – ar Rusija, ar Lenkija, ar Lietuva.

Šiuo metu Lenkijoje vyksta procesas – vieni žymiausių Lenkijos Holokausto specialistų prof. Barbara Engelking ir prof. Janas Grabowskis yra paduoti į teismą už tai, kad savo knygoje „Naktis be pabaigos“ pacitavo liudijimą, kuriame teigiama, kad vieno kaimo seniūnas išnaudojo žydus, kurie ieškojo galimybių išgyventi, pabėgę iš getų. Dabar to seniūno giminaitė su vadinamąja „Antidefamacine lyga“, noriai veikiančia kartu su Lenkijos Vyriausybe, ne tik siekia, kad būtų „atsiprašyta“, bet ir kaltina istorikus šmeižiant Lenkiją ir lenkus.

Toks dabartinių Lenkijos valdančiųjų noras reguliuoti istoriją – ne pirmas. Lenkija turi labai gerą Antrojo pasaulinio karo muziejų Gdanske, bet Lenkijos valdančioji dauguma pradėjo kišti nagus, nes tas muziejus esą „per mažai lenkiškas“. Politikai tokių nesąmonių labai greiti prigalvoti. Ir pas mus tik ką kilusi diskusija dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro yra akivaizdus istorijos politizavimas.

Tačiau Rusijoje tai pakelta į gerokai aukštesnį lygį. Tai nacionalinė idėja, virtusi ekspansionizmo pateisinimu.

– Kokios priežastys lemia, kad istorija tampa politizuota? Gal tai neišgydytos traumos?

– Be jokios abejonės. Penkiasdešimt sovietmečio metų, kada visai nebuvo galima kalbėti, paskui [metas, kai] labai garsiai kalbėjome apie vienas traumas, stumdami į užmarštį kitas. Anksčiau ar vėliau, norom ar nenorom, bet ta diskusija mūsų ar kitų pastangomis atsinaujina.

Esu turėjęs ne vieną diskusiją su rusais dar ankstesniais laikais. Pagrindinis dalykas jiems – jei pripažinsime, kad buvo okupacija, mes būsime už ją atsakingi, reikės atlyginti nuostolius, jūs ateisite su savo reikalavimais.

Visą laiką sunkiausia susitaikyti su nusikaltimais, kurie palieka giliausius psichologinius ir psichosocialinius randus, nes traumas galima išstumti, bet norima net nesistengti jų apmąstyti. Čia neabejotinai yra ir Holokaustas, ir sovietinės represijos, ir asmenų, kurie prisidėjo, [vaidmuo], apskritai bendras visuomenės suvokimas to laiko skirtingas. <...>

– Kalbant apie Rusijos teisinius argumentus šiandien aiškinant mūsų istoriją, neva savanoriškai jungėmės prie Sovietų Sąjungos, kas labiausiai prasilenkia su tikrove? O gal dėl kai kurių istorijos įvykių tikrai yra abejonių? Kuo remiamasi sėjant tas abejones?

– Jokių abejonių nėra, ir Rusija tai gerai žino. Viskas, kuo Rusija remiasi, grubiai sakant, yra vienas 1907 metų Hagos konvencijos straipsnis, ir ji atmeta visą teisės raidą tarp 1907-ųjų ir 1940-ųjų, į viską žiūri labai savavališkai, ir tai yra ydinga.

Niekas – jokia valstybė, joks žmogus – nenori jaustis neteisus.

Esu turėjęs ne vieną diskusiją su rusais dar ankstesniais laikais. Pagrindinis dalykas jiems – jei pripažinsime, kad buvo okupacija, mes būsime už ją atsakingi, reikės atlyginti nuostolius, jūs ateisite su savo reikalavimais. Pirmiausia turi būti kalbama apie moralinius dalykus, bet net ir iki to dabar labai toli.

Niekas – jokia valstybė, joks žmogus – nenori jaustis neteisus.

Sugebėti išlipti, pamatyti, ką tavo valstybė padarė, yra labai sunkus išbandymas. Galime kalbėti, pavyzdžiui, apie Turkijos požiūrį į armėnų genocidą, arba Mianmare neseniai vėl įvyko perversmas, masiniai nusikaltimai, nukreipti į rohinjų mažumą. Didžiosios nuoskaudos visur yra gyvos. Tarp Japonijos ir Korėjos dar iš Antrojo pasaulinio karo laikų yra daug abipusio pykčio ir skausmo, kalbant apie vadinamąsias malonumo stovyklas, į kurias japonai siuntė korėjiečių moteris.

Taigi, šis dalykas yra gana universalus. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo, 20 amžiaus pabaigoje demokratinė Vakarų pasaulio pusė pradėjo permąstyti, suprasti, vertinti ne pagal principą „teisi ar neteisi, bet tai mano valstybė“. Šis posakis per pastaruosius 30 metų pamažu pasitraukė iš demokratinių valstybių žodyno.

Bet nedemokratinės valstybės arba valstybės, kurios pasuka atgal link valdomos demokratijos, autoritarizmo, tą posakį vėl puikiai prisimena.

– Vokietija juk prisiėmė kaltę už nusikaltimus, bet didžiausia našta jai buvo ne materialinė, ne reparacijos, bet moralinė?

– Taip, Vokietija sugebėjo prisiimti kaltę ir ją kompensuoti. Didelių reparacijų nebuvo, nes sąjungininkai nenorėjo kartoti Pirmojo pasaulinio karo klaidos, kai reparacijos galiausiai buvo išnaudotos kaip galimybė sukelti naują kovingumo bangą. Vokietija tikrai buvo vienas gerų pavyzdžių.

Galima paminėti Europos valstybių požiūrį į kolonijinę praeitį. Pavyzdžiui, Belgija ir nusikaltimai Konge – atsigręžti į praeitį kaip į tai, kas lemia daug dabartinių pasaulio problemų, yra svarbu.

– Kai Vakarų valstybės, JAV ir Europa užimtos savo kolonijine praeitimi, ar Lietuva su savo okupacijų istorija, ta amžiaus nuoskauda, turi šansų atkreipti dėmesį, gali reikalauti dėmesio ir teisingumo? O gal tai mūsų vienų reikalas?

– Mums pastaruoju metu dėmesio tikrai užtenka. Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno ir, žinoma, mums reikia apie tai kalbėti, tai priminti, akcentuoti, tiesą sakant, būti sąžiningiems su savimi ir kitais. Bet kad kas nors ateis, drauge su mumis padarys, ką nors išspręs, tikrai neverta tikėtis. Manau, mūsų pačių pastangos turi būti nemenkos.

– Ar Rusijos požiūris į Lietuvą yra toks pat kaip, pavyzdžiui, į Ukrainą, kitas valstybes, kur žlugus Sovietų Sąjungai ji kurstė konfliktus?

– Taip, Rusija teisina Sovietų Sąjungos politiką ir tai daro arba atvirai ir įžūliai, kaip su Molotovo–Ribbentropo paktu, arba bent jau užuominomis, kaip su Suomijos užpuolimu. Ukrainos užpuolimas taip pat yra Sovietų Sąjungos imperinės politikos tąsa, įsivaizduojant, kad vadinamoji titulinė nacija buvo rusai, ir iš to išvedant visą „rusų pasaulio“ koncepciją, ekspansionistinį potencialą.

Kai kurie šių konfliktų buvo labai aiškiai užprogramuoti Sovietų Sąjungos byrėjime, [tose zonose], kur Rusijai pavyko labiau pasilikti. Nuo 2008 metų atėjo momentas, kai Rusija imperinį mąstymą vis agresyviau ir ryškiau nori paversti faktu.

– Įšaldyti konfliktai Rytų partnerystės valstybėse – ką Lietuva galėtų padaryti, galbūt išnaudodama tarptautinės teisės įrankius, kad tie konfliktai nebūtų užmiršti? Kokios pažangos juose dar realu tikėtis?

– Sakyčiau, pirmiausia Lietuva turi padėti valstybėms, kurios kratosi Rusijos įtakos, nors mes tą ir taip darome. Darome gana energingai, nors, Baltarusijos žmonių požiūriu, gal ir per mažai, kai kviečiame baltarusių verslą čia įsikurti, bet sąlygos vis dar sudėtingos.

Sakoma, Dievo teisingumo girnos mala lėtai, bet užtikrintai, panašiai yra ir su tarptautine teise.

Lietuvos galimybes taip pat labai lengva pervertinti, mums pasijusti svarbiems. Svarbiausias yra veikimas per sąjungininkus, per Europos Sąjungą, NATO, kitas tarptautines organizacijas. Reikia tiesiog nuosekliai laikytis pozicijų. O kad taptume Šveicarija, kuri geba visuose konfliktuose išlaikyti neutralumą, – mums tai tiesiog nelemta. Mes geografiškai, politiškai esame ne toje vietoje – susieti su Vidurio Europa. To neišvengsi ir su tuo reikia gyventi.

– Tai kaip čia yra – tarptautinė teisė bejėgė prieš įžūlius veiksmus?

– Ne, tarptautinė teisė nėra bejėgė, ji tiesiog nėra stebuklinga lazdelė, kuria atėjęs mostelėjai ir išsisprendė. Tarptautinė teisė yra lėtų procesų teisė. Sakoma, Dievo teisingumo girnos mala lėtai, bet užtikrintai, panašiai yra ir su tarptautine teise.

Nemanau, kad Rusijai patinka, jog EŽTT priima sprendimus, kuriais konstatuoja, kad Rusija kontroliuoja Donbaso teritorijas, kas reiškia tų teritorijų okupaciją. Tai yra tarptautinio teismo žodis.

2008 metų karas Sakartvele, 2014 metų karas Ukrainoje – procesai vyksta labai lėtai, bet jie vyksta. Rusija dėl to nuolat turi problemų: yra sankcijos, procesai Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), tas pats Nyderlandų tribunolas dėl MH-17. Reikia būti realistais: tarptautinio policininko nėra, o jei jis atsirastų, ne visi būtų laimingi, vadinasi, reikia remtis priemonėmis, kurias turime.

Nemanau, kad Rusijai patinka, jog EŽTT priima sprendimus, kuriais konstatuoja, kad Rusija kontroliuoja Donbaso teritorijas, kas reiškia tų teritorijų okupaciją. Tai yra tarptautinio teismo žodis.

Tai yra ilgas procesas, tarptautinė teisė neskirta greitam sprendimui. Pasaulis toks, kad greitas sprendimas tokiu atveju dažnai yra tik vienas – karo priemonės, o imtis karo priemonių tikrai ne kiekvienas nori ir gali.

– Kokia jūsų nuomonė apie jėgos struktūrų darbuotojų išviešinimą Baltarusijoje ir Rusijoje prodemokratinių protestų metu, kai žmonės ėmėsi taip kovoti?

– Kovoti su jėgos struktūromis yra kiekvieno žmogaus teisė. Labai gerai, kad atsirado priemonių ir viešinama, gaila, kad tai nedavė tokio efekto, kokio tikėtasi. Mane tikrai žavi Baltarusijos žmonių užsispyrimas, pasiryžimas protestuoti taikiai. <...>

Galima sukaupti tuos duomenis ir, kai ateis valanda X, juos bus galima panaudoti teismuose. Tai be galo svarbu.

Išviešinimas yra naujųjų laikų atspindys, kada kariaujama ne tik įprastiniais ginklais, prievarta, bet ir gudrumu. Tas pats Sundzi dar 400 metų prieš mūsų erą kalbėjo, kad mūšiai dažnai laimimi dar nenukeliavus iki karo lauko.

Tas pasipriešinimo Baltarusijoje išradingumas yra labai žavingas. Ukrainoje tai turėjo visai kitą pusę, kai ukrainiečių savanoriai, volontiorų judėjimas tiek daug nuveikė, kad pavyko sustabdyti Rusijos agresiją. Visi šie dalykai be galo svarbūs ir rodo įdomias tendencijas.

Struktūros dėl išviešinimo nesubyrėjo, bet gerai, kad galima sukaupti tuos duomenis, ir, kai ateis valanda X, bus galima juos panaudoti teismuose. Tai be galo svarbu. Taip pat ir tarptautiniuose teismuose.

– Lietuvos politinėje vaizduotėje ir po 30 metų dominuoja okupacijos klausimas, jis mus ir apibrėžia. Ar įsivaizduojate, kad kada nors gali būti kitaip? Kokią įtaką tai daro mūsų politikai? Gal tai net ne visada sveika?

– Galbūt tai kiek keisis, kai išeis karta, kuri dar mena sovietinę okupaciją, bet tokių žmonių dar yra daug. Yra tokia istorija, negaliu garantuoti jos tikrumo, bet kažkurio žymaus mąstytojo buvo paklausta, ką mano apie Prancūzijos revoliuciją. Ir jis paklausė – kiek metų praėjo, trys šimtai? Dar ankstoka.

Daugelis įvykių suvokiama tik į juos pažvelgus iš tolimos perspektyvos. Kai jie vis dar asmenizuoti, objektyviai vertinti tiesiog neįmanoma. Manyti, kad okupacijos klausimas nunyks, – to jokiu būdu nenutiks. Tai klausimas, kuris formuoja visą mūsų identitetą, tai, kas sudaro valstybės stuburą.

Lietuva ir lietuviai nebuvo vienintelė auka.

Ir tai, kad 1990 metais nepriklausomybė buvo ne sukurta, o atkurta, yra be galo svarbu. Visais įmanomais požiūriais – nuo teritorinių iki filosofinių. Nuo istorijos faktų bėgti nereikia, reikia tiesiog stoti į sąžiningą akistatą su jais.

– Tačiau ar Lietuvos kaip aukos vaidmuo, tos, kuri, kaip sakote, niekada nebus Šveicarija, nėra pernelyg sudėtingas? Juk tada sunkiau priimti ir savo pačių nusikaltimų, kolaboravimo klausimus.

– Aukos vaidmuo visada sudėtingas, nes auka pirmiausia jaučiasi bėjėgė, tai yra pats nemaloniausias dalykas. Būti auka reiškia neturėti galios ir galimybių.

Vienas dalykas, kuris yra labai svarbus, – suprasti, kad Lietuva ir lietuviai nebuvo vieninteliai, jie nebuvo vienintelė auka.

Tuo metu labai smarkiai kentėjo visi ir, jei mes negebame pamatyti kitų kančios, jei susikoncentuojame tik į savo auką, tai yra blogai. Sąžiningas santykis su istorija – matyti viską, matyti plačiai ir kaip galima objektyviau. Tada galbūt ir tą aukos kompleksą, nors nežinau, ar tai teisinga vadinti kompleksu, aukos būseną, galima įvertinti taip pat įvairiapusiškai.

– Kaip per 30 metų pasikeitė mūsų istorijos supratimas, ypač 20 amžiaus?

– Pirmiausia žmonės labai daug sužinojo. Labai daug informacijos, žmogiškųjų patirčių tiesiog buvo neprieinamos, uždarytos tuose pačiuose aukos spąstuose.

Tarkime, aš apie tremtį galėjau sužinoti tik iš savo tėvų. Mano kartos žmonės, visas jų pasaulėvaizdis buvo formuojamas be šių baisių įvykių [pristatymo]. Tai, kas buvo sužinota, buvo žinoma tik iš artimųjų, tik iš giminių, garsiai kalbėti buvo negalima.

Vadovėliuose jis bus įrašytas, ir įrašytas didesnėmis raidėmis nei Algirdas Brazauskas ar kas nors kitas.

O paskui tas garsus kalbėjimas tapo vieninteliu gedėjimo ar susitaikymo būdu, mes labai susikoncentravome į savo patirtis, kurios tiek laiko buvo nutylėtos, ir nematėme aplinkinių patirčių – kalbu apie Holokaustą. Dabar vis dėlto matau, kad visuomenėje atsiranda daugiau kalbėjimo apie kompleksinį paveikslą, kas dėjosi šioje teritorijoje, pradedant Timothy Snyderio „Kruvinosiomis žemėmis“, veikalu, kuris sugebėjo taikliai aprėpti visus klausimus. Tai, kad atsivėrė archyvai, atsivėrė patirtys, visą laiką suteikia naujų įžvalgų, naujų permąstymų.

– Užsiminėte apie valstybingumo tęstinumo svarbą. Prezidento statuso suteikimas Vytautui Landsbergiui – ką manote apie šią diskusiją?

– Manau, tai visiškai tuščias ir kvailas ginčas. Net ir tie, kurie sako, kad V. Landsbergis nebuvo prezidentas, puikiai supranta, jog jis buvo pagrindinis asmuo, kuris tuo metu vedė valstybę.

Kad ir kaip vadinsi, to nepakeisi: vadovėliuose jis bus įrašytas, ir įrašytas didesnėmis raidėmis nei Algirdas Brazauskas ar kas nors kitas. Tiesiog istorija taip pasitvarkė, pavadinkime, V. Landsbergis atsirado tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir sulošė tam tikrą šachmatų partiją.

Ar jam gailėti to prezidento pavadinimo? Mano manymu, tai kvaila. Šiuo atveju žiūrėti grynai formaliai teisiškai yra persistengimas. Bet puikiai suprantu, kad šie ginčai nesibaigs, nes V. Landsbergis yra figūra, kuri smarkiai suskaldė Lietuvos žmonių požiūrį. Anksčiau ar vėliau, aš manau, istorija sudėlios taškus ir mūsų anūkams didelių klausimų nekils.

– Ar manote, kad po 30 metų pagaliau išspręsti visi klausimai Sausio 13-osios byloje?

– Nemanau. Visos bylos, kuriose asmenys teisiami už akių, yra sudėtingos. Lietuvai tą reikėjo padaryti gerokai anksčiau.

Kita vertus, suprantu ir mūsų teisėsaugą: kai yra kasdienės bylos, kasdienis darbas, labai sunku susikoncentruoti į tokius plačiai apimančius įvykius kaip Sausio 13-oji, kaip Sovietų Sąjungos žlugimo kontekstas. Manau, mes pavėlavome, įstatymus galbūt reikėjo anksčiau koreguoti. Kita vertus, žengtas principinis žingsnis, rodantis, kad mes to nepamiršome, kad tai labai svarbu.

– Ar Rusija dar gali imtis veiksmų?

– Nesiimsiu prognozuoti Rusijos, ji gali padaryti viską, kas ateis į galvą. Nemanau, kad Lietuva jai yra tiek svarbi, kad rimtai norėtų. Bet kartais iš noro pakiaulinti, jei norėtų sučiupti kokį Sausio 13-osios bylos teisėją, tikrai džiaugtųsi. Dabar mūsų valstybės pareiga yra užtikrinti tiems asmenims saugumą ir laukti, kol Rusijoje kas nors pasikeis.

– Esate karo tyrinėtojas. Lietuva ir pasaulis jau metus kovoja su pandemija, yra daug nepaprastosios padėties retorikos, imamasi neeilinių priemonių. Ar tokia padėtis, jūsų manymu, kelia grėsmę?

– Nuolatinė karo retorika man nepatinka, manau, tai yra per didelis situacijos aštrinimas. Man labai patinka, kad ši Vyriausybė karo retorikos, gąsdinimo pasitelkia mažiau, bando apeliuoti į žmonių protą, sąmoningumą.

Kai pasitelkiama per stipri retorika, ji tiesiog nuvertinama.

Labai svarbu, kad kiekviena priemonė turėtų galimybę būti patikrinama teisiniu būdu. Nematau problemos dėl to, kad žmonės kreipiasi į teismus, paduoda į teismą valstybę. Tai kaip tik yra sveikos, demokratinės valstybės požymis. Net ir protestai prieš virusą, kad ir kaip kvailai skambėtų, rodo tam tikrą visuomenės sveikumą: kad galima protestuoti, yra teisė protestuoti, yra teisinių priemonių, kaip protestavimą patikrinti.

Pandemijos, be abejo, negalima prilyginti karui, tai visiškai skirtingi reiškiniai.

– Bet retoriką pasitelkiame, net buvo kalbama apie tai, kad pandemiją valdyti turėtų kariškis.

– Pandemija yra natūrali kliūtis, problema, iškilusi krizė. Ji nėra susijusi su kitomis valstybėmis, jų interesais, jėgos naudojimu.

Kai pasitelkiama per stipri retorika, ji tiesiog nuvertinama. Iš karto prisimenu pasakojimą apie berniuką ir vilką: vieną kartą berniukas sako „vilkas“, antrą kartą sako „vilkas“, trečią kartą juo jau niekas netiki. Reikia sveiko proto ir tam tikro sumanumo. Dabar pakankamai gera situacija atlikti savo teisinės sistemos reviziją, pasižiūrėti, kiek ji atitiko šio laiko sukeltus iššūkius ir kiek ją reikia koreguoti.

Ribojimai daugeliu atvejų yra susiję su mūsų konstitucinėmis teisėmis, todėl labai svarbu, kad jie atitiktų teisėtumo, teisingumo kriterijus. Kai mes turime tokias sąvokas kaip „karo padėtis“, „nepaprastoji padėtis“, iki šiol mes tiesiog nebuvome susidūrę su šiais fenomenais, neturėjome galimybių išbandyti jų praktikoje. Dabar tai kaip ir automatiškai išbandyta. Sakyčiau, geras metas peržiūrėti šį reguliavimą, ar jis atitinka mūsų lūkesčius.