Lietuvoje

2021.02.10 20:20

Keliautojas Valujavičius vyks į Čilę: iššūkyje – vienam įkopti į 13 aktyviausių ugnikalnių, o ant kai kurių liks Lietuvos vėliavos

Valdemaras Šukšta, LRT.lt2021.02.10 20:20

Kaunietis keliautojas Aurimas Valujavičius jau pasiruošęs naujam iššūkiui – netrukus jis išskris į Čilę, ten praleis tris mėnesius ir kops į 13 šios šalies ugnikalnių. Interviu portalui LRT.lt keliautojas papasakojo apie pasiruošimą kelionei, kaip atsirinko vulkanus ir ką dar norėtų pamatyti, kol bus Pietų Amerikoje. Jis taip pat užsiminė, kodėl su savimi pasiims keturias Lietuvos trispalves, ant kurių bus užrašyti žmonių vardai.

Pernai rudenį sugrįžęs iš kelionės Dunojumi, 26 metų A. Valujavičius iškart ėmėsi planuoti savo kitą kelionę. Kiek anksčiau LRT.lt keliautojas minėjo, kad planavo kopti į ugnikalnius Indonezijoje, tačiau ten pandemijos situacija buvo prasta, tad teko ieškotis naujos krypties, tad žvilgsnį pasuko į Čilę.

„Mane apskritai ugnikalniai žavėjo dėl to, kad tai yra nevaldoma gamtos jėga, jai žmogus visiškai nedaro įtakos. Tokia nesuvaldoma galybė traukia. Į kažkokius kalnus ar užgesusius ugnikalnius man jau nėra taip įdomu kopti, bet aktyvus ugnikalnis, kuris nuolat rūksta... Supranti, kad jis gyvas ir daug kas nuo tavęs net nepriklauso“, – taip sausį A. Valujavičius pasakojo, kodėl nusprendė kopti į ugnikalnius.

83 dienas Čilėje praleisiantis vyras minėjo, kad kops į 13 ugnikalnių, tarp jų – ir į aukščiausią pasaulio vulkaną Ojos del Salado. Tačiau bekeliaudamas jis taip pat žada išvysti ir šios šalies pietuose nusidriekusius ledynus.

„Tai ugnies ir ledo kelionė, galima taip įvardyti, nes Čilė garsėja savo ugnikalniais ir savo ledynais. Man tai yra arčiausiai širdies. Nors užvadinau kelionės projektą „Ugnikalnių takais“, bet „ugnis“ ir „ledas“ – į šituos du žodžius tilptų kelionė“, – sakė A. Valujavičius.

Jis iš Lietuvos iškeliaus vasario 16 d.

– Liko paskutinės paros iki kelionės į Čilę, kur praleisite tris mėnesius. Kokios jūsų nuotaikos, kaip jaučiatės?

– Gal truputį ramiau, jau kaip ir viską susiruošęs. Bilietai, draudimas – beveik visi dokumentai ant stalo. Beliko susikrauti kuprines, pasidaryti COVID-19 testą ir tikėtis geriausio.

– Visgi per pandemiją skrendate į kitą pasaulio galą. Kaip koronaviruso pakoreguotomis sąlygomis atrodys jūsų skrydis iki Čilės sostinės Santjago?

– Skrydis truputį užtruks. Skrisiu per Frankfurtą, tada iš ten į San Paulą Brazilijoje, o iš ten – į Santjagą. Lėktuve praleisiu apie 18 valandų. Bet su visais persėdimais bus beveik para laiko. Persėdimai nebus labai ilgi. Rinkausi tokį skrydį, kad nereikėtų ilgai laukti, nes bent jau Čilė reikalauja, kad COVID-19 testas būtų atliktas iki pagrindinio skrydžio. O toks skrydis, kaip suprantu, yra tarp Brazilijos ir Čilės.

Tai ugnies ir ledo kelionė, galima taip įvardyti, nes Čilė garsėja savo ugnikalniais ir savo ledynais.

Man reikėtų maksimaliai sutaupyti valandas, todėl rinkausi tokį skrydį, kur persėdimai trumpi, o tarp jų neturėtų būti kažkokių papildomų testų. Svarbiausia dabar, kad neatšauktų bilietų, skrydžių ir pavyktų saugiai atsidurti Čilėje.

– Kiek laiko ir kaip reikės laikytis karantino atvykus?

– 14 dienų turėsiu siųsti į elektroninį paštą patvirtinimą apie savo sveikatą, o po septynių parų yra leidžiama išvykti iš namų pasidaryti COVID-19 testo. Ir jeigu jis neigiamas – tada galima bus keliauti. Jeigu nevyksiu tikrintis – tada reikės karantinuotis 10 dienų.

Kadangi Čilė dalijama į penkias zonų kategorijas, pirma – pati pavojingiausia. Norint pakliūti iš antros, trečios, ketvirtos į kitą reikia turėti ne vėliau nei prieš penkias dienas atliktą COVID-19 testą. Manau, kad pačioje kelionėje reikės nemažai darytis testų vien tam, kad galėčiau tarp regionų keliauti ir nesusidurčiau paskui su biurokratiniais sunkumais.

– Iš viso ketinate įkopti į 13 ugnikalnių: kaip juos pasirinkote ir kuris bus pirmasis?

– Skaičiuojama, kad Čilėje yra maždaug tarp 60 ir 100 aktyvių ugnikalnių, aš atsirinkau 13 aktyviausių. Labai sunku atsirinkti, kuris aktyvesnis, kuris ne toks aktyvus. Teko nemažai puslapių perskaityti, naršyti internete, kol atsirinkau aktyviausių sąrašus, kurie ugnikalniai šviežiausiai išsiveržę buvo. Teko nemažą analizę dėl to padaryti. O į kurį kopsiu pirmiausia – dar neuždaviau sau šito klausimo. Aš nusprendžiau, kad, būdamas septynias dienas karantine Čilėje, susidarysiu kur kas aiškesnį planą, nuo ko pradėsiu, koks bus kelionės eiliškumas. Natūraliai plauksiu palei srovę ir žiūrėsiu pagal situaciją.

– Kokia yra tikimybė, kad, bekopiant į kurį nors iš vulkanų, jis ims ir prabus?

– Yra keletas nuolat rūkstančių ugnikalnių, kurie vis išsiveržia ir laikomi vienais aktyviausių. Ypač, pavyzdžiui, Vilarika, jis, kiek žinau, Čilėje laikomas aktyviausiu, nors nėra aukščiausias, – galima per dieną suvaikščioti, jis yra beveik 3 km aukščio. Į jį kopti nėra didelių problemų, tai, jei bus entuziazmo ir noro, gal net du kartus į kai kuriuos ugnikalnius įkopsiu. Ypač, jei matysiu, kad įdomu, yra šansų pamatyti besiveržiantį arba tiesiog pajusti tą nevaldomą gamtos galią.

Skaičiuojama, kad Čilėje yra maždaug tarp 60 ir 100 aktyvių ugnikalnių.

– Į kuriuos ugnikalnius įkopti bus didžiausias iššūkis? Ar reikės samdytis gidą?

– Man didžiausių abejonių kelia Ojos de Salado – pats aukščiausias ugnikalnis planetoje, jis yra ant Čilės ir Argentinos sienos. Jo aukštis yra 6893 metrai virš jūros lygio. Vieni kopia su organizacijomis, kiti kopia su draugais, kompanijomis. Kopimo trukmė yra tarp 10 ir 13 dienų – netrumpas maršrutas. Gan aukštai, viršuje yra atšiaurios oro sąlygos, tad reikės pasikaustyti, pasirūpinti. Nors tai kiek prigesęs ugnikalnis, bet man yra iššūkis įkopti vienam. Mėginsiu kopti vienas, pasirinkti tinkamas oro sąlygas. Gal pavyks. Jeigu matysiu, kad tikrai be šansų ir ne mano sugebėjimams, tada mėginsiu kopti su kokia nors organizacija. Ypač dabar, per pandemiją, yra jų pasiūla: turizmas apmažėjęs, o jiems reikia išgyventi, tai jie tikrai vertina kiekvieną turistą, kuris nori kopti. Bet pirminis tikslas yra padaryti tai vienam.

– Ką dar, be ugnikalnių, ketinate nuveikti, pamatyti šioje Pietų Amerikos šalyje?

– Antras dalykas po ugnikalnių, kuris mane labiausiai domina, – ledynai. Čilė daug jų turi. Turi nemažai ir laukinės gyvūnijos, Ramiojo vandenyno pakrantę – norisi šiuos dalykus pamatyti, aplankyti. Taip pat planuoju nuskristi į Velykų salą, nes jeigu ne dabar, tai nežinau, ar kada nors gyvenime turėsiu tokį šansą. Norisi visą kraštą ištyrinėti, pamatyti kultūrą, žmones, bet prioritetas yra ugnikalniai.

– Gal susitiksite su lietuvių bendruomene Čilėje?

– Man teko su jais bendrauti ir vis pabendrauju. Dėliojuosi dėl kelionės, bet dėl pačio susitikimo – nežinau. Dėl tokių dalykų nederinome, nešnekėjome. Gal ir pavyks, būtų visai smagu.

– Savo „Youtube“ kanale keliuose vaizdo įrašuose rodėte, kaip pakuojate bagažą. Priminkite, kiek ir kokios įrangos vežatės į Čilę?

– Įrangą sudaro elektronika, apranga, turistinė įranga ir kita, pavyzdžiui, medicininiai reikmenys ir kitokie niuansai. Iš tiesų, apranga ir turistinė įranga sudaro nemažą svorį. Elektronika irgi, nes vežuosi daug visko, kad nereikėtų pačioje Čilėje papildomai kažko pirkti. Norisi viską sutalpinti į krepšius, tai kol kas viskas gerai. Neturėtų kilti kažkokių problemų dėl kilogramų ar matmenų. Tikėkimės, nepritrūksiu kelionėje kažko.

– Ar, kaip ir ankstesnėse kelionėse, kasdien kelsite vaizdo įrašus su įspūdžiais?

– Planas yra kasdien daryti vaizdo įrašus, tik nežinau, kaip seksis su internetu, ar man pavyks kiekvieną dieną įkelti videoįrašą į „Youtube“. Bet kokiu atveju – filmuosiu kiekvieną dieną. Jeigu dėl interneto trikdžių nepavyktų įkelti vaizdo įrašo, tai kelčiau kitą dieną ar dar vėliau. Vis tiek aš keliausiu 83 dienas, tai ir padarysiu 83 įrašus, tik negaliu garantuoti, ar jie atsiras internete kiekvieną dieną. Situaciją nulems Čilės kalnai, nes ten prastesnis ryšys.

– O kiek svers jūsų kuprinė, kai kopsite viršun? Kas joje bus?

– Yra labai platus spektras ugnikalnių: į vienus galima įkopti per vieną dieną ir be jokių problemų, į kitus – per dvi ar tris dienas, į dar kitus, kaip sakiau, – per savaitę ir daugiau. Tai kur bus vienadieniai kopimai, tai tikrai nereikia apsikrauti: truputį vandens, batonėlių, kažką užkąsti, fotoaparatas, baterijos – ir viskas, galima kopti. Katės, antbačiai, jeigu viršūnėje būtų sniego – šiuos dalykus prieš kopimą reiktų nusimatyti. Tikrai nekopsiu su didele kuprine.

O kopiant į ugnikalnius, kur jau reikės kelių dienų, tai dar prireiks ir palapinės, miegmaišio, kilimėlio, virtuvės įrangos ir daugiau maisto, vandens. Tarsi keliaučiau dviračiu ar baidare, tiesiog viskas kompaktiškiau ir ant nugaros.

– Papasakokite, kaip atrodė jūsų pasiruošimas į tokią kelionę. Kiek laiko užtrukote? Ir nuo ko pradėjote?

– Šita kelionė, sakyčiau, rekordiškai greitai buvo suplanuota. Grįžau iš Dunojaus spalio gale–lapkričio pradžioje. Tai lapkritis, gruodis ir sausis – trys intensyvūs mėnesiai planavimo, biudžeto dėliojimo. Kaip tai atrodo? Iš tiesų – labai daug darbo prie kompiuterio. Padeda ir iš ankstesnių kelionių sukaupta planavimo patirtis, galiu nusimatyti, kas laukia. Bet iš dalies ir nežinau, kas laukia, nes visgi su visureigiu šįkart keliausiu, tai tenka konsultuotis su tais, kas yra panašiai keliavę. Daug bendravimo, skambučių, skaitymo.

– Kaip fiziškai ruošėtės? Gal kasdien treniravotės, mankštinotės, pratinotės prie krūvių?

– Tiesą sakant – nelabai. Dėl intensyvaus planavimo ir kasdienių vaizdo įrašų sportą teko truputį apleisti, tiesiog daugiau dirbti su laikysena, nes iš senesnių kelionių tokios pasekmės. Bet nežinau, kažkaip nesusikoncentravau į sportą. Aš save pažįstu, žinau, kaip mano organizmas adaptuojasi, tai tiesiog kai jis pradeda gauti krūvį kelionėse, jis prie to pripranta ir žino, kuo maitinsiu jį kiekvieną dieną. Pasikliauju savimi, kad kopdamas, keliaudamas Čilėje priprasiu prie krūvių, mano kojos pripras prie to žygiavimo ir viskas bus gerai. Svarbiausia psichologija.

Trys intensyvūs mėnesiai planavimo, biudžeto dėliojimo. Kaip tai atrodo? Iš tiesų – labai daug darbo prie kompiuterio.

– Anksčiau minėjote, kad pati kelionė atsieis 9–10 tūkst. eurų. O kiek kainavo pasiruošimas jai?

– Bendradarbiauju su keliais rėmėjais, tai man parūpino nemažą dalį įrangos, elektronikos. O šiaip teko atsinaujinti, nes iš savo perspektyvos filmuoju, montuoju videomedžiagą, man reikia daugiau elektronikos, ji brangi. Teko ir kompiuterį, ir kamerą pirkti. 2–3 tūkst. eurų išėjo elektronikai. Dėl pačios turistinės įrangos, aprangos – viską susiderinau su rėmėjais. Šie dalykai man asmeniškai nekainavo, aš juos reklamuosiu kelionės metu. O daugiau – draudimai, skrydžių bilietai, automobilių nuoma. Manau į tuos 9 tūkst. eurų pavyks tilpti.

– Kaip sekėsi pritraukti rėmėjų? Gal po dviejų kelionių jų padaugėjo?

– Taip, tikrai atsiranda, kurie nori prisidėti ir iš senesnių rėmėjų, ir iš naujų kompanijų parašo. Aš manau, gal tiesiog juos domina tai, kad, visų pirma, kaip sakėte, kitas pasaulio kraštas. Pats kelionės principas įdomus, kad į ugnikalnius kopsiu. Gal kompanijos irgi nori išnaudoti karantino laikotarpį, kol žmonės daug sėdi namuose, daug naršo socialiniuose tinkluose, yra puiki galimybė reklamuotis. Dabar su laiku sekėjų skaičius auga, nebereikia įdėti tiek daug pastangų, kad susirastum kažkokių rėmėjų, dabar jau viskas kur kas paprasčiau. Bet iki tol reikėjo pereiti kryžiaus kelius, kad kažkokią įmonę sudomintum su nedideliu kiekiu sekėjų.

– O kiek pritraukėte rėmėjų šiai kelionei?

– Bus keturi pagrindiniai rėmėjai, o trys – kelionės partneriai. Iš viso septyni. Buvo dar ne viena įmonė, kuri tikrai domėjosi, norėjo prisidėti arba kiek mažiau finansiškai, arba kitokiais būdais. Pačiam kažkaip nesinori, kad mano visa apranga ar automobilis mirgėtų begaliniais logotipais. Visada yra siekiamybė susirasti keletą stiprių rėmėjų ir jų lūkesčius patenkinti, o man patinka jų filosofija, darbas. Toks yra principas.

Dabar net kartais tenka keletą variantų atmesti, nes pačios bendrovės veikla nelabai yra sutampanti su mano veikla. Arba būna įmonės didesni norai, juos ne visada galiu patenkinti kelionėje.

– Jūs dviračiu mynėte per Skandinaviją, baidare perplaukėte Dunojų, tuoj kopsite į Čilės ugnikalnius. Visos šios kelionės – labai skirtingos, tačiau gal yra ir panašumų? Kas šįkart bus tas pats, kaip ir anksčiau?

– Turbūt galima išskirti patį gyvenimo būdą: aš ir šitoje kelionėje daugiausia gyvensiu palapinėje, nors ir keliausiu su džipu per visą šalį. Naktys daugiausia bus palapinėje. Ta pati buitis, virtuvė, mityba, filmavimas – šie principai išlieka. Pats keliavimo būdas, pati veikla bus kitokia. Ne mynimas, ne plaukimas, o kopimas. Daugiau bus žygiavimo per patį kraštą. Man tai gan nauja, aš esu ne kartą kopęs, bet nėra taip buvę, kad visą kelionę kopčiau, atiduočiau žygiui. Bus man ir pačiam įdomus iššūkis.

– Ar vykdysite kokią socialinę akciją per šią kelionę?

– Taip. Šįkart bus akcija. Pernai rinkau lėšas ir 50 proc. paaukojau „SOS vaikų kaimui“. Šįkart vėl rinksiu lėšas – žmonių, kurie prisidės, vardus rašysiu ant Lietuvos vėliavų, jas aš turiu keturias. Ir jas įsmeigsiu į keturis ugnikalnius kaip padėką už prisidėjimą.

Planuoju, kad dalį surinktų per kelionę pinigų grįžęs į Lietuvą atsidėsiu savo poreikiams, kiek man pačiam reikės biudžeto kitai kelionei. O likusią dalį skirsiu gyvūnų globos namams. Ne tai, kad persiųsiu pinigus, bet sukontaktuosiu su kuo daugiau globos namų ir išsiaiškinsiu, ko jiems konkrečiai reikia: ar maisto, ar kraiko, na, bet ko, ko reikia gyvūnų priežiūrai. Sutarsiu, kad aš viską supirksiu ir suvežiosiu po Lietuvos įstaigas. Toks yra planas po kelionės.

– Gal nusprendėte, į kuriuos ugnikalnius įsmeigsite stiebus su trispalvėmis?

– Na, į Vilariką ir Ojos del Salado būtų tikrai smagu įsmeigti, o dėl kitų dviejų – turbūt nuspręsiu per kelionę. Norėčiau keturias vėliavas išdalinti proporcingai per tris mėnesius, o ne kartą per savaitę. Kol kas kitų dviejų ugnikalnių negaliu pasakyti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Vilnius
COVID-19 TRUMPAI