Lietuvoje

2021.02.08 05:30

Naujoji generalinė prokurorė – apie atsakomybės vengiančius politikus, nužudytus kolegas ir ką išgirdo atėjusi į anksčiau „vyrišką“ skyrių

Gytis Pankūnas, LRT.lt2021.02.08 05:30

Jeigu būtų atsisakyta Seimo nario teisinio imuniteto, prokurorams dirbti būtų lengviau, nes parlamentarai neretai dangstosi neliečiamybe, vengdami atsakomybės, interviu LRT.lt teigia generalinė prokurorė Nida Grunskienė. Anot jos, politikai turėtų susilaikyti nuo komentarų apie vykstančius tyrimus, bylas, nes tokios kalbos, pavyzdžiui, priekaištai prokurorams dėl Sausio 13-osios bylos, net tik kenkia tyrimams, bet ir yra įžeidžiančios, darančios žalą prokuratūros prestižui.

N. Grunskienę į generalinio prokuroro pareigas penkerių metų kadencijai Seimas prezidento teikimu paskyrė praėjusių metų gruodį, vadovauti prokuratūrai N. Grunskienė oficialiai pradėjo nuo šių metų sausio vidurio.

Prokuratūra – vienintelė N. Grunskienės darbovietė. Beveik 30 metų darbo prokuratūroje patirtį turinti moteris karjerą pradėjo 1992 metais Kupiškio rajono apylinkės prokuratūroje.

Šešerius metus Kupiškyje dirbusi pareigūnė 1998 metais tapo Panevėžio apygardos prokuratūros prokurore. 1999–2013 metais N. Grunskienė dirbo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje. Nuo 2013 metų iki paskyrimo generaline prokurorore N. Grunskienė vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūrai.

Interviu LRT.lt N. Grunskienė teigė mananti, kad prokuratūrai turėtų vadovauti prokuroras, turintis pakankamai darbo patirties, karjeros laiptais kilęs nuo pačios žemiausios grandies.

„Kalbėsime daugiau patys“, – kartojo N. Grunskienė, aiškindama, kaip mėgins pakeisti prokuratūros įvaizdį ir apmalšinti politikų, kitų viešų asmenų norą komentuoti ikiteisminius tyrimus ar teismų sprendimus.

– Esate pirmoji Lietuvos istorijoje moteris, vadovaujanti visai prokuratūros sistemai. Kaip jaučiatės?

– Gerai jaučiuosi. Taip nutiko, kad buvau pirmoji moteris, kuri buvo paskirta į Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyrių. Tai buvo 1999 metai. Tąkart iš Generalinės prokuratūros išgirdau tokį pasakymą: „Pasaulio pabaiga, jei moteris ateina dirbti į tokį skyrių.“

Vėliau taip nutiko, kad buvau pirmoji moteris, paskirta vadovauti apygardos prokuratūrai. Dabar, kai tapau generaline prokurore, tai jaučiuosi gerai.

– Koks yra vyrų ir moterų prokuratūroje balansas? Ar tai yra sritis, kurioje reikia pokyčių?

– Nemanau, kad reikia pokyčių. Gruodžio 31 dienos duomenimis, prokuratūroje iš viso dirbo 644 prokurorai. Iš jų 51 procentas yra moterys. Tad manau, kad vyrų ir moterų skaičiaus santykis yra pakankamai geras. Turime viduriuką.

– Jūs generalinio prokuroro poste keičiate teisėją. Kas, Jūsų manymu, geriau gali vadovauti prokuratūrai – prokuroras ar teisėjas?

– Gerbiu teisėjus. Gal gerai, kad prokuratūrai ir teisėjas vadovavo, gal jis įnešė naujų idėjų, bet aš manyčiau, kad vis dėlto turėtų vadovauti prokuroras. Tas prokuroras, kuris žino prokuratūros problemas, kuris žino, kaip reikia jas spręsti, kuris žino, ką reikia patobulinti, jis turėtų turėti pakankamą darbo stažą, kad žinotų situaciją, būtų susipažinęs su tuo darbu.

Net manyčiau, kad vadovauti turi tas prokuroras, kuris lipo nuo žemiausio laiptelio, kuris paragavo visokio darbo – ir tyrėjo, ir prokuroro, palaikančio valstybinius kaltinimus, kontroliavusio tyrimus.

– Jums oficialiai pradėti darbą sutrukdė susirgimas koronavirusu. Gal žinote, kur, kokiomis aplinkybėmis užsikrėtėte? Kaip jaučiatės dabar?

– Dabar jaučiuosi puikiai, ačiū. O kaip susirgau, tikrai negaliu pasakyti. Ilgai galvojau, svarsčiau, kaip tai galėjo įvykti, kuriuo metu, bet nesuprantu. Lengvus simptomus pajutau per žiemos šventes. Kadangi buvo numatyta ceremonija prezidentūroje, aš ėmiausi saugumo priemonių, norėjau įsitikinti, ar nesergu.

Nenorėdama, kad karjera pasibaigtų neprasidėjusi, nutariau pasidaryti testą. Sulaukiau teigiamo atsakymo. Persirgau pakankamai lengvai. Džiaugiuosi, kad pasidariau testą, nes pasekmės galėjo būti kitokios, jei būčiau nepasidariusi testo, jei būčiau nuvykusi į prezidentūrą, bendravusi su žmonėmis.

– Ar yra tikimybė, kad prokurorai taps viena iš prioritetinių grupių vakcinuojamųjų žmonių eilėje?

– Nemanau. Prokurorai dabar turi sąlygas dirbti, dalyvauti posėdžiuose nuotoliniu būdu. Taigi išvengti kontaktų mums tikrai pavyksta, darbo vietos yra dezinfekuojamos, patalpos vėdinamos. Tikimybė užsikrėsti koronavirusu darbo vietoje yra tikrai labai maža.

O jei prokurorai būtų skiepijami dabar, manau, tai būtų nepadoru, nes tikrai yra žmonių, kuriems tas skiepas yra labiau reikalingas, kurie susiduria su didesnėmis rizikomis nei prokurorai. Aš manau, kad prokurorai turėtų būti skiepijami tada, kai bus numatyta, eilės tvarka.

– Ar fiksuojami koronaviruso susirgimų protrūkiai prokuratūroje?

– Ne, židinių mes neturime. Vienas ar kitas asmuo suserga, bet kadangi dauguma dirba nuotoliniu būdu, kontaktų nėra, tai tie susirgimai yra pavieniai, prokurorai, kiti darbuotojai vienas nuo kito neužsikrečia.

– Prisistatydama Seime Jūs akcentavote prokuratūros skaidrumą, atvirumą. Ar tai reiškia, kad visuomenė nuo šiol sužinos daugiau apie pradedamus ar baigiamus ikiteisminius tyrimus?

– Taip. Visuomenė, aišku, ir dabar yra apie tai informuojama. Aišku, tos informacijos niekada nebus per daug. Tikrai norėčiau, kad visuomenė būtų daugiau informuojama apie baigiamus ar vykstančius ikiteisminius tyrimus, noriu, kad apie tyrimus būtų informuojama ne tik tada, kai jie perduodami į teismą, bet ir tada, kai priimamas kažkoks sprendimas, pavyzdžiui, nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Manau, kad visuomenė turėtų būti informuojama ir apie tai, dėl kokių priežasčių tyrimas yra nutraukiamas. Jeigu asmenys teisme yra išteisinami, manau, visuomenė taip pat turi apie tai išgirsti, turi išgirsti prokuroro poziciją dėl išteisinimo, apie tai, kad prokuroras tikrai surinko įrodymus, tačiau juos teismas galbūt įvertino kitaip negu prokuroras. Taigi pažadėjau tai ir to pasieksiu.

– Prokuratūra neturi imuniteto skyriaus. Yra Prokurorų etikos komisija, žemesnio lygio prokurorų sprendimus gali panaikinti arba keisti aukštesnio lygio prokurorai. Bet ar to pakanka? Ar nereikėtų dar ir imuniteto skyriaus?

– Prokuratūroje yra Vidaus tyrimų skyrius. Atliekami tarnybiniai patikrinimai arba vidaus tyrimai ir nustatoma, ar prokuroro veiksmuose yra pažeidimų. Be etikos komisijos, taip pat yra Prokurorų atestacinė komisija. Jos sudėtyje yra ne tik prokurorų, bet ir trys visuomenininkai, tai yra vienas prezidentūros deleguotas asmuo, antras – deleguotas Vyriausybės ir trečias – deleguotas Seimo. Komisijoje gali būti vertinamas ne tik praėjusių metų prokuroro darbas, bet ir jo darbas per trumpesnį laikotarpį.

Aš manau, kad to pakanka. Aukštesnieji prokurorai vertina žemesnių prokurorų priimtų sprendimų kokybę, teisėtumą. Nesutinkant su aukštesnio prokuroro priimtu sprendimu, šis sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, o, nesutikus su ikiteisminio tyrimo teisėju, sprendimas dar gali būti skundžiamas apygardos teismo teisėjui. Manau, užtenka šių instancijų tam, kad įsitikintume, ar prokuroras priėmė teisėtą, ar neteisėtą sprendimą.

– Naujų padalinių kurti nereikia?

– Neplanuoju. Galbūt ateityje ir kils kažkokių minčių, bet šiuo metu tikrai neplanuoju.

– Seime, kreipdamasi į parlamentarus, sakėte norinti, kad prokurorai būtų politikų partneriais teisėkūros procese. Bet ar tai įmanoma, kai kai kurie Seimo nariai eina rengti protestų prie prokurorų namų, sako, kad prokurorai yra užvaldyti gaujų?

– Manau, kad įmanoma. Tokių politikų yra ir turi būti. Bet mes bendrausime su visais, matome, ką galime patobulinti, keisti. Aišku, galime prašyti, kad būtų keičiama, patys nepakeisime. Tokias galimybes matome, ir be Seimo to nepadarytume.

Dabar yra veikianti darbo grupė dėl Baudžiamojo proceso kodekso, dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimų. Turime minčių, idėjų, ką galime tobulinti, ši darbo grupė toliau dirbs. Teiksime Seimui siūlymus, bendradarbiausime su Teisingumo ministerija ir manau, kad rasime bendrą kalbą.

– Kalbant apie Seimo narius, ar sutiktumėte su tuo, kad parlamentarai kartais teisinę neliečiamybę išnaudoja kaip priedangą, vengdami atsakomybės? Ar teisinis imunitetas Seimo nariams tebėra reikalingas?

– Manau, kad dabartinės tvarkos turime laikytis. Jeigu bus nuspręsta, kad tokio imuniteto Seimo nariai neturės, tai mums dėl to dirbti bus tik lengviau.

– Bet ar pastebite atvejų, kai imunitetu yra dengiamasi, siekiant išvengti atsakomybės?

– Žinoma, pastebiu. Bet kadangi yra numatytas imunitetas, Seimo nariai turi tokią galimybę. Tokia yra teisė, tai mes turime paklusti tai tvarkai. Jeigu Seimas nesutinka panaikinti neliečiamybės, tai mes ir negalime patraukti to asmens baudžiamojon atsakomybėn.

– Politikai nesibodi komentuoti ikiteisminius tyrimus, nagrinėjamas bylas ir pačius teismų sprendimus. Noriu pateikti pavyzdį – Sausio 13-osios byla. Iki šiol prokurorai sulaukia priekaištų, kad buvęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas atsakomybėn nebuvo traukiamas esą dėl politinių sumetimų. Kaip Jūs tai vertinate? Ar tokie pareiškimai kenkia pačiai prokuratūrai, bylos nagrinėjimui?

– Kenkia ir ikiteisminiam tyrimui, ir prokuratūros prestižui. Viešas pradėtų ar tebevykstančių ikiteisminių tyrimų aptarimas ar procesų dalyvių vertinimas dar iki teismo sprendimų, ypač kai tai daro politikai, tikrai nepasitarnauja teisingumui. Tikrai ne internete, socialiniuose tinkluose, televizijos laidose reikia aptarinėti teismo procesus ar ikiteisminius tyrimus. Manau, kad politikai negali kviestis generalinio prokuroro, prašyti pasiaiškinti dėl vienos ar kitos bylos. Apie tai yra pasisakę ir Lietuvos teismai, akcentuodami, kad tokia praktika tikrai netoleruojama.

Kalbant apie Sausio 13-osios bylą, tai aš manau, kad buvo išnaudotos visos galimybės apklausti M. Gorbačiovą. Buvo ne vieną kartą kreiptasi į Rusijos teisėsaugos institucijas, kad šis asmuo būtų apklaustas, tačiau mūsų prašymai buvo atmesti. Tai tas pasisakymas, kad nieko nebuvo daryta, aš manau, yra neteisingas ir įžeidžiantis prokurorus. Jie tikrai įdėjo daug darbo, daug pastangų, kad būtų siekiama apklausti šį asmenį. Ne viskas priklauso nuo mūsų prokurorų.

Kaip žinote, Rusija persekioja tiek teisėjus, tiek prokurorus, kurie kontroliavo šį ikiteisminį tyrimą, atliko šį tyrimą. Tai vėlgi rodo, kad prokurorai tikrai tinkamai atliko savo pareigas, Generalinė prokuratūra didžiuojasi tokiais prokurorais ir tikrai jie yra mums pavyzdys.

– Bet ką daryti, kad politikai mažiau komentuotų teisėsaugos darbą? Ar kažkaip galima pakeisti situaciją?

– Nežinau, ar galima pakeisti situaciją, bet bandysime daugiau kalbėti patys: duosime daugiau informacijos visuomenei ir tada visuomenė atsirinks, kur yra tiesa – politikų, kitų komentuotojų lūpose ar prokurorų, kurie kalba faktais ir argumentais, pusėje.

– Jūs manote, kad Seimo nariams nederėtų kviesti į parlamentą generalinio prokuroro ir klausinėti apie konkrečias bylas arba tyrimus. Bet turbūt negalime ignoruoti ir parlamentinės kontrolės vaidmens.

– Taip, parlamentinė kontrolė turi išlikti, bet viešai prokuroras neturėtų būti klausinėjamas apie ikiteisminį tyrimą, kurį kontroliuoja visiškai kitas prokuroras. Baudžiamojo proceso kodekse yra numatyta, kad informaciją apie ikiteisminį tyrimą gali teikti tik tas prokuroras, kuris kontroliuoja tą ikiteisminį tyrimą. Tai kam klausinėti generalinį prokurorą apie ikiteisminį tyrimą, kurį kontroliuoja kitas prokuroras? Kad komentuotų apie tyrimą ir taip pažeistų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus?

– Dažnokai prokurorai kritikuojami dėl užsitęsusių ikiteisminių tyrimų. Tyrimų įspraudimas į terminus turbūt sutrumpintų tyrimų trukmę, tačiau greičiausiai dėl to gali nukentėti tyrimų kokybė, kiltų grėsmė nesurinkti pakankamai įrodymų tyrime. Kaip spręsti šią problemą?

– Ikiteisminių tyrimų trukmė sutrumpėjo. Vidutiniškai ikiteisminis tyrimas baigiamas per 3,7–4 mėnesius, tyrimai, kurie trunka ilgiau negu 9 mėnesius, sudaro 15 procentų visų tyrimų. Ilgesni tyrimai jau dabar trunka ne taip ilgai, sprendimai priimami per pačius trumpiausius terminus, tačiau, pavyzdžiui, ikiteisminiai tyrimai dėl ekonominių, finansinių nusikaltimų, dėl korupcinių nusikaltimų trunka ilgesnį laiką, bet ne dėl prokuroro kaltės. Prokuroras niekada nevilkins tyrimo. Jei bus surinkti visi duomenys, prokuroras nedelsiant priims vienokį ar kitokį sprendimą.

Kodėl užsitęsia tie ikiteisminiai tyrimai? Dėl ūkinių, finansinių užduočių atlikimo, specialistų išvadų gavimo, ekspertizių gavimo. Jei tyrimuose yra tarptautinis elementas, tai susiduriame su didele problema, nes siunčiame Europos arešto orderius, tarptautinės teisinės pagalbos prašymus užsienio valstybėms ir atsakymų laukiame gana ilgai. Kol laukiame, prokuroras negali priimti procesinio sprendimo. Tai tikrai prokurorų kaltės aš čia neįžvelgiu.

Kartais būna taip, kad, norint gauti vieno ar kito specialisto išvadą, tenka laukti eilėje. Tokiais atvejais gali tekti laukti ir metus. Kol specialistai tinkamai surašys savo išvadas, praeina dar daugiau laiko – sugaištame pusantrų metų.

Turime problemą ir dėl tyrimų, susijusių su nepilnamečiais, kai yra skiriamos psichiatrinės, psichologinės ekspertizės. Ekspertizės negalima paskirti tol, kol yra neapklausti asmenys, tarp jų – nepilnamečiai, mažamečiai. Tokiai apklausai reikia ir laiko, ir pastangų. Laikus reikia derinti ir su advokatais, ir su ikiteisminio tyrimo teisėjais, kurie atliks tą apklausą. Tada vėl reikia laukti eilėje, kad ekspertai vėl imtųsi tyrimo. Vėl rašoma išvada, sugaištamas dar mėnuo.

Taigi visi šie faktoriai susideda į vieną ir dėl to tie ikiteisminiai tyrimai užsitęsia, bet jie nėra vilkinami. Nepamirškime, kad ir patys įtariamieji intensyviai naudojasi savo teisėmis skųsti sprendimus. Jei jų netenkina atsakymas, jie gali skųstis teisėjui. Teisėjas turi teisę susipažinti su byla, priimti sprendimą. Jo sprendimą galima apskųsti apygardos teismui. Taigi yra požymių, kad procesus bando vilkinti įtariamieji.

– Teigiate, kad prokurorams ekspertizių reikia laukti labai ilgai. Gal problema slypi bendradarbiavime su konkrečiomis institucijomis, kurios rengia tas ekspertizes?

– Nemanau, kad problema slypi bendradarbiavime. Tikrai kalbamės, tariamės, ieškome sprendimo būdų. Problema yra ta, kad Lietuvoje yra specialistų trūkumas.

– Ne vienas patyręs prokuroras jau išėjo dirbti advokatu. Atrodo, kad vyksta protų nutekėjimas prokuratūroje. Ar prokuratūra pasipildo naujais profesionalais, kurie užima išėjusiųjų gretas? Kitaip tariant, ar prokuratūroje vyksta kartų kaita?

– Kad prokurorai išeina į advokatus, tai čia yra žmonių pasirinkimas. Galbūt pavargo nuo to darbo, gal nori kažko kito. Bet kartų kaita vyksta. Aišku, norėtųsi, kad daugiau jaunimo ateitų dirbti į prokuratūrą, norisi jaunimo, kuriam prokurorai galėtų perduoti savo patirtį.

Konkursai, atrankos į prokurorus vyksta, sudarytos komisijos, atrenkami prokurorai, jie pradeda darbą apylinkės prokuratūroje, vėliau šie prokurorai turi galimybę kilti aukštyn, dirbti su sudėtingesniais ikiteisminiais tyrimais, tai yra kandidatuoti į apygardos specializuotų skyrių prokurorus. Manau, kad kaitų karta vyksta. Nors, kaip sakiau, jaunimo norime daugiau. Dar turime prokurorų padėjėjų, juos mokome, ruošiame. Jie laiko egzaminus ir gali tapti prokurorais.

– Ar, Jūsų manymu, jaunam žmogui šiuo metu prokuroro ar prokuroro padėjėjo atlyginimas yra patrauklus?

– Manau, kad patrauklus yra tiek prokuroro, tiek ir padėjėjo atlyginimas.

– Jūsų biografijoje – ne vienas rezonansinis tyrimas. Turiu omeny prokuroro Gintauto Sereikos nužudymo, pareigūno Sergejaus Piskunovo ir prokurorės Vidos Kazlauskaitės sušaudymo ir kitas bylas. Dirbote su bylomis, kuriose buvo nuteisti „Tulpinių“ gaujos nariai. Ar buvo situacijų, kai Jūs pati pajutote, kad gresia pavojus Jūsų gyvybei?

– Į Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyrių buvau paskirta būtent po G. Sereikos nužudymo. Kai atėjau į tą skyrių dirbti, aš žinojau, kur aš einu, aš žinojau, su kokio pobūdžio bylomis aš turėsiu dirbti. Jūsų išvardintose bylose aš dirbau grupėje, kuriai vadovavo Generalinės prokuratūros prokurorai, tad konkrečių sprendimų aš nepriėmiau. Bet turėjau ir savo bylų, sudėtingų bylų. Prekybos žmonėmis bylos buvo mano specializacija paskutiniu metu ir tikrai turėjau ne vieną rezonansinį tyrimą.

O, prisiminus G. Sereikos, S. Piskunovo nužudymo bylas, tai aš žinojau, kur aš ateinu, kokį darbą aš dirbsiu, koks gresia pavojus, bet apie tai per daug negalvojau. Gyvenau taip, kaip gyvenau iki tol, – nesisaugojau, nevengiau būti viešumoje, nevengiau dalyvauti renginiuose. Žinojau, ką darau. Savo darbą atlikau sąžiningai, o, jei atlieki darbą sąžiningai, aš manau, nereikia nieko bijoti.

– Neišsigandote ir tą akimirką, kai sužinojote, kad sušaudyti S. Piskunovas ir V. Kazlauskaitė? Juk jie buvo Jūsų kolegos.

– Žinoma, kad buvo emocijų, buvo nežinomybė. Sunku nupasakoti tą jausmą. Visų pirma, mes negalėjome patikėti, kad kolegos nužudyti. Galvojome, kad kažkas negražiai pajuokavo. Buvo sunku, bet kažkaip susitelkėme, nes buvo didžiulis noras, kad tie nusikaltimai būtų išaiškinti. Tada mes negalvojome apie baimes. Kiek pamenu, nebuvo darbo valandų, nes dirbome tiek, kiek reikėjo, – ir savaitgaliais, ir po darbo. Norėjome, kad būtų nustatyti asmenys, padarę šiuos nusikaltimus.

– Keliose dokumentinėse apybraižose apie „Tulpinių“ nusikaltimus keli prokurorai yra užsiminę, kad kai kurie iš jų kolegų tuomet galėjo dirbti „kitoje pusėje“. Kaip Jūs galvojate, ar tie laikai, kai dalis kolegų galėjo dirbti „kitoje pusėje“, jau praėjo?

– Negaliu kategoriškai atsakyti. Aš tokių faktų, kad kažkas dirbo „kitoje pusėje“, neturiu. Nepatikrintais gandais tikėti taip pat negaliu. O dabar norėčiau tikėti ir tikiu, ir neabejoju, kad prokurorai yra sąžiningi, atlieka savo darbą principingai. Aš juos labai vertinu, jais pasitikiu.

Populiariausi