Lietuvoje

2021.02.19 21:27

Kaimuose grojanti muzikantė – apie per laidotuves atliekamus SEL kūrinius, grasinimus per vestuves ir karantino sąstingį provincijoje

Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „Už Vilniaus", LRT.lt2021.02.19 21:27

Joniškio rajone gyvenanti 33-ejų Jūratė Malinauskaitė, kultūros darbuotoja, muzikantė ir renginių vedėja, įvairiose šventėse kartu su amžinatilsį tėčiu groti pradėjo dar būdama vaikas. Aplink Joniškį esančiuose kaimuose ji per šventes šokdina, o per laidotuves graudina, tiesa, karantinui apribojus šventes, beliko tik pastarosios. Užtat istorijų per daugybę metų atmintyje liko daugybė.


Smuikas – geriausiai J. Malinauskaitės įvaldytas instrumentas, su kuriuo praleista daugybė metų. Fortepijonu, nors ir ne taip gerai, skambinti taip pat moka, o gitarą į rankas ima ne darbui, tik savo malonumui, pasilavinimui.

Būtent smuikas dažnai suskamba Joniškio rajone esančiuose Gasčiūnuose ir Gataučiuose, kai čia vyksta šventės ar laidotuvės. Dauguma muzikantę kviečiančių jau yra jos atliekamus kūrinius kur nors bendruomenėje girdėję, kartais vadovaujasi rekomendacija ir turi gana aiškius lūkesčius, taip pat ir laidotuvėms.

„Dažniausiai žmonės pasako, kad nenori pagrabinių melodijų“, – LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ sakė J. Malinauskaitė. Todėl ji nepabūgsta atlikti ir pop kūrinių, ne kiekvieno iškart atpažįstamų.

„Grojame ir Selą, ir Rondo, tiesiog tuos jų kūrinius, kurių žodžiai susiję su laidotuvėmis, galima pritaikyti. Mes grojame šiek tiek lėtesnę versiją, bet tuos kūrinius, kurie tikrai populiariai žinomi. Žmonės netgi klausia, iš kur tokių gražių giesmių gavome, kiti neatpažįsta tiesiog“, – pasakojo J. Malinauskaitė.

Laidotuvėse ji dirba ne viena, su kolege, ne tik groja, bet ir gieda. Pasak pašnekovės, lietuviškoje populiariojoje muzikoje esama daug kūrinių, kurie gali skambėti laidotuvėse, giliai ir jautriai.

„Ne visi atpažįsta, klausia, iš kur gauname tokias giesmes, bet kiti ateina ir sako: „ne, mums Selo negrokite“. Tada nutraukiame ir negrojame. Jauni žmonės atpažįsta, gi visas dainas žino. Bet šiaip, kiek grojame, visi patenkinti ir tos dainos labiau sugriebia už širdies, nes parašytos giliais tekstais“, – teigė J. Malinauskaitė.

Groti laidotuvėse kadaise būdavo sudėtinga – jų slogi nuotaika persmelkdavo ir kuriam laikui pasilikdavo ceremonijai pasibaigus. Tačiau per daugybę metų muzikantė sako įpratusi ir namo neigiamų išgyvenimų neparsinešanti.

„Nebent kolegė, būna, skaito labai gilius eilėraščius, ir kadangi pati esu tėvelį palaidojusi, kažkaip suveikia“, – sako joniškietė.

Nors išskirtiniais nutikimais dažniau pasižymi vestuvės arba gimtadieniai, tačiau incidentų yra buvę ir laidotuvėse, pavyzdžiui, kaip tąsyk, kai šipuliai teliko iš atlikėjos elektrinio smuiko.

„Atėjome dviese, dvi smuikininkės, kolegė nuėjo į priekį, gal pasimelsti, aš tuo metu derinau smuiką ir jį pasidėjau. Žinote, ta tyla, kai šarvojamas žmogus, gali girdėti kaip musė praskrenda. Ir smuikas mano akyse, girdžiu, „trakšt, trakšt“, ir sprogo“, – pasakojo J. Malinauskaitė.

Nors gimtadieniai ar vestuvės yra džiugios šventės, muzikanto darbas jose kartais apkarsta, nereikėtų įsivaizduoti, kad tai – vienas malonumas, sako laidos „Už Vilniaus“ pašnekovė. Pralinksminti santūriausius ir labiausiai susikausčiusius – dar menkas vargas. „Kažkaip išsijudiname, savo arkliuką turiu, kad ir kokį krieną, bet išjudinu“, – sako pašnekovė. Tikrų problemų kartais sukelia alkoholis.

„Buvo toks laikotarpis, kai patys jaunieji ar jubiliatai sakydavo, kad „tik be alkoholio, negirdykit“. Bet vis tiek lietuviai yra tokia tauta, kad nori gerti, nenuslėpsime nė vienas, visi mėgsta linksmą balių. Be šito neįmanoma. (...) Dabar gal nebėra iki žemės graibymo, bet neslėpkim tų laikų, kurie buvo prieš 15 metų – iki žemės graibymo, kol palapinė nuvirsta“, – sakė J. Malinauskaitė.

Dabar apie tai ji kalba juokdamasi, tačiau sykį vestuves sulaukusi grasinimo, anuomet nesidžiaugė. „Yra grasinę, kad mane užmuš, nes ne tą dainą uždėjome, bet viskas tvarkoje, išėjome visi sveiki, gyvi, gal žmogui buvo liūdna nuotaika“, – prisiminė muzikantė. Tokia yra sunkesnioji šio darbo pusė.

„Aišku, sunku, įsivaizduokite – visą vakarą atidirbi ir tau siūlo užvožti ant galo. Bet turi priimti, nes tai yra tavo darbas ir turi susitvarkyti su savo emocijomis. Aišku, man buvo graudu, susinervavau, bet kolega sako: „nusiramink, viskas tvarkoje“. Ir praėjo. Bet tas darbas irgi turi juodą pusę, kuri sunkiai suveikia. Kitą kartą pareini viską atidavęs, be sveikatos, „be kojų“ – vis dėlto atstovi tiek valandų, ir tave labai paveikia vienas sakinys. Taip būna kartais, bet tiek metų dirbame, susitaikome ir viskas“, – kalbėjo J. Malinauskaitė.

O kas skamba per vestuves? J. Malinauskaitė sako visuomet įsiklausanti ir pageidavimus ir stengiasi juos išpildyti, o prašymų būna ir netradicinių, pavyzdžiui, santuokos ceremonijoje pagroti 2017 m. grojaraščių viršūnėse atsidūrusį kūrinį „Despacito“.

„Iš pradžių mane sujuokino šitas dalykas, nes niekas negroja „Despacito“, bet ji sako: „aš jumis tikiu, aš labai noriu, tai mano svajonė“. Jai, matyt, asociacija su kažkuo buvo. Ir aš „Despacito“, kuri tuo metu buvo labai populiari daina, išmokau“, – istoriją apie lietuvės ir užsieniečio vedybas prisiminė pašnekovė.

Pokalbiui pakrypus apie asmeninį gyvenimą, jauna moteris sako besidžiaugianti, jog gyvena ir dirba provincijoje, ypač karantino metu, kai šalia kur kas daugiau gamtos negu mieste. Ji pastebi, kad lėtesnio gyvenimo ritmo kaimuose ar miesteliuose dairosi vis daugiau jaunų žmonių.

„Šiuo momentu viskas labai sustoję, bet tikrai yra kaimų, kuriuose daug jaunimo atsiranda, visi noriai eina gyventi į namus, man toks jausmas, kad bėga iš tų butų. Tikrai daug namų kad ir mano miestelyje Joniškyje, daug naujų pristatyta namų ir žmonių, toks jausmas, daugėja“, – kalbėjo J. Malinauskaitė.

Kaip ir kiti kultūros darbuotojai visoje Lietuvoje, J. Malinauskaitė laukia pandemijos atsitraukimo ir karantino atšaukimo, ir ne tik dėl to, kad vėl grįžtų sustoję darbai.

„(Žmonės) bijo vienas kitą pamatyti, išeiti, saugosi, kaimynui grūmoja ranka kaimynui, kad be kaukės už tvoros stovi, kad neužkrėstų. Tikrai yra nutolę žmonės, bet, manau, praeis tas laikotarpis ir žmonės bus labiau išsiilgę vienas kito ir labiau mylėsime vienas kitą. Gal to ir trūko“, – kalbėjo atlikėja.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.

Populiariausi