Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės padalinys Šančiuose planavo likti švarus, t. y. toliau teikti įprastas paslaugas pacientams. Tačiau planus pakoregavo pandemija. Atsiradę viruso židiniai privertė ligoninę skilti į dvi dalis – vadinamąją švarią ir nešvarią. Pastato vidus pasikeitė neatpažįstamai: nauji koridoriai, atsiradusios sienos, įprastai atidaros durys dabar užrakintos ir aplipintos įspėjamaisiais plakatais. Tačiau medikai, paklausti, kaip sekasi prisitaikyti prie pakitusių darbo sąlygų, neturi ką atsakyti – pokyčių būna kasdien, todėl tai, kas vyko lapkritį, jau tapę tolimu prisiminimu.
Diena ligoninėje prasideda aštuntą valandą ryto. Tuo metu keičiasi gydytojų ir slaugytojų pamainos. Baigiantieji darbą informuoja apie situaciją po nakties: kiek ir kokių ligonių esama, kiek atvežta naujų ir kiek, deja, mirė. Vėliau vyksta vadinamoji penkiaminutė – skyrių vadovai ir administracija sprendžia kilusias problemas, tariasi dėl situacijos. Jos metu ligoninės direktorė medicinai prof. dr. Diana Žaliaduonytė pristato ir mane. Skyrių vadovai informuojami, kad ateinančiomis dienoms lankysiuosi jų skyriuose, kalbinsiu dirbančius ir besigydančius žmones.
„Ar galima padaryti, kad nedusintų?“
Kauno ligoninės Hipodromo gatvėje padalinyje veikia du COVID-19 skyriai: intensyviosios terapijos ir reanimacijos bei psichosomatikos. Izoliaciniame diagnostiniame skyriuje tiriami į ligoninę gydytis atvykę pacientai. Jiems atliekami COVID-19 testai ir laukiama atsakymų.
Pakilus į ketvirtą pastato aukštą, pasitinka įspėjamieji užrašai. Čia raudonoji COVID-19 reanimacijos zona. Gydytojų darbo kambaryje tądien budi anesteziologas reanimatologas Mantas Kazlauskas.
Jaunas gydytojas šiemet baigė rezidentūros studijas ir į darbą įsitraukė vasaros pabaigoje, prieš pat antrąją pandemijos bangą. Paros budėjimai anesteziologams yra įprastas režimas. Tačiau, pasak M. Kazlausko, para įprastoje reanimacijoje ir COVID-19 reanimacijoje – du skirtingi dalykai. Pirmiausia dėl paties ėjimo pas ligonį ir dėvimų viską dengiančių apsaugos priemonių. Dėvėti kostiumą rekomenduojama ne ilgiau nei keturias valandas, tačiau ne visada taip išeina.
„Su apsauginiu kostiumu būname tiek, kiek reikia. Kartais pakanka su naujai atvežtu ligoniu susipažinti, suplanuoti jam gydymą ir tyrimus. O būna, kad užeini ir šešioms, ir septynioms valandoms be išėjimo. Gerai, jei turėtume vieną sunkų ligonį, bet kartais tokių yra šeši, septyni ar dar daugiau“, – apie fizinius sunkumus dėvint penktojo apsaugos lygio kombinezoną ir kitas apsaugos priemones pasakoja gydytojas.
Pašnekovo teigimu, dažniausias girdimas klausimas iš COVID-19 sergančių pacientų – ar galima ką nors padaryti, kad nedusintų?
„Sveikam žmogui suvokti, kas yra dusulys, įmanoma, tarkim, bėgant į penktą aukštą mums užima kvapą. Šie pacientai tokį dusulį jaučia dvidešimt keturias valandas per parą. O kai tai trunka ne vieną parą, o dvi, tris, keturias… darosi neramu. Jaučiant nuolatinį dusulį sunku ir miegoti. Apima nerimas, baimė. Tuomet svarbu su pacientu pabendrauti, nuraminti jį. Prisideda ir tai, kad dirbantis personalas nėra su šypsenomis, nes jų paprasčiausiai nesimato per veidą dengiančias kaukes.
Žmogiškas bendravimas yra nepaprastai reikalingas. Pokalbis telefonu su artimuoju labai padeda. Juk yra pacientų, kurie guli ilgiau nei dvi savaites. Matome, koks stiprus tiek pacientų, tiek jų artimųjų ilgesys“, – apie daugialypio požiūrio į pacientą svarbą dėsto M. Kazlauskas.
Su apsauginiu kostiumu būname tiek, kiek reikia. Kartais pakanka su naujai atvežtu ligoniu susipažinti, suplanuoti jam gydymą ir tyrimus. O būna, kad užeini ir šešioms, ir septynioms valandoms be išėjimo.
Gydytojas prisimena patį pandemijos įkarštį, kai kiekvieną budėjimą tekdavo išrašyti bent vieną mirties liudijimą: „Tikrai sudedi visas pastangas, tačiau efekto nėra. Mes, gydytojai, negalime pasveikti už ligonį. Mes galime panaudoti visas priemones, sudėti visas savo žinias, skirti reikiamą gydymą, bet ligonis turi turėti savy jėgų sveikti. To kartais tiesiog nėra. Nėra kažko, dėl ko jis pradėtų sveikti. Padarai viską, tikiesi, bet... tiesiog įvyksta mirtis. Tai yra mūsų darbo dalis, sunkioji darbo dalis.
Mirtis visus paveikia. Su kolektyvu tokiais atvejais stengiamės pabūti drauge, pakalbėti, pasvarstyti, ar buvo galima padaryti ką nors kitaip. Save nuraminti. To kartais reikia. Būna, kad nuleidęs galvą išeini namo, ieškai, kaip tą liūdesį išleisti. Mirtis neišvengiamai susijusi su reanimacijos darbu, tačiau ji vis vien mus paveikia.“
Paprašau M. Kazlausko nupasakoti, kas šiuo metu vyksta už reanimacijos durų, prie kurių mes kalbamės.
„Šiuo momentu už šių durų yra keturi ligoniai. Vienam kvėpuoti padeda dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas. Dviem pacientams reikia didelės tėkmės deguonies terapijos. Jie yra sąmoningi, patys kvėpuoja, tačiau balansuoja ant ribos – bet kuriuo momentu gali arba pagerėti, arba turėsiu bėgti pas juos ir kitaip pagerinti būklę. O viena pacientė yra ganėtinai greitai sveikstanti, galbūt ryt bus perkelta į kitą skyrių“, – situaciją apibūdina gydytojas.
Padarai viską, tikiesi, bet... tiesiog įvyksta mirtis. Tai yra mūsų darbo dalis, sunkioji darbo dalis.
Šeimos ilgesys
Minima sveikstanti pacientė – kaunietė pedagogė Vida. Į reanimaciją ji pateko savo gimtadienio dieną sausio pradžioje.
„Susirgau, buvo aukšta temperatūra. Pradėjau gydytis namuose. Temperatūra vis kyla, ją numušu vaistais, tačiau ir vėl pakyla. Pradėjo reikštis dusulys – supratau, kad neišeis pačiai išsigydyti. Išsikviečiau greitąją pagalbą. Pasirodo, galėjau ir neišgyventi, gerai, kad reagavau laiku.
Džiaugiuosi, kad atėjote, nes labai norėčiau padėkoti mane gydantiems medikams, slaugytojams. Čia pamačiau labai labai daug atsidavusių žmonių. Stebiuosi jų darbu ir rūpestingumu. Tik nujaučiu, kaip jiems sunku dirbti su šiais kombinezonais. Nepaisant to, sulaukiu daug žmogiško supratimo, palaikymo. Kartą net sniego atnešė iš lauko paliesti“, – pasakoja reanimacijoje gulinti moteris, kuriai tai pirmas susidūrimas su gydymo įstaiga. Labiausia, kaip teigia, yra pasiilgusi šeimos.
Moteris nuo pat pandemijos pradžios saugojosi, tačiau, kaip mano, kad lemtingas buvo vienas apsipirkimas parduotuvėje.
Po kelių dienų Vidą sutinku jau kitame ligoninės padalinyje sėkmingai sveikstančią.
Čia pamačiau labai labai daug atsidavusių žmonių. Stebiuosi jų darbu ir rūpestingumu. Tik nujaučiu, kaip jiems sunku dirbti su šiais kombinezonais. Nepaisant to, sulaukiu daug žmogiško supratimo, palaikymo. Kartą net sniego atnešė iš lauko paliesti.
Kai dezinfekcinis skystis pakeičia šanelį
„Per visą laikotarpį čia gulėjo pačių įvairiausių žmonių. Statuso dalykai čia nieko nereiškia, juos tenka pamiršti. Svarbu tik tavo sveikatos būklė“, – aprodydama izoliacinį diagnostikos skyrių pasakoja čia dirbanti vyresnioji slaugytoja Živilė Stančiauskaitė.
Kadangi jau vėlyva popietė, skyriuje likę tik keletas pacientų. Dar ryte jis buvo pilnas. Čia patenka ligoniai su įvairiausiomis diagnozėmis, kuriems reikalingas skirtingas gydymas, operacijos. Prieš keliaujant į reikiamus skyrius čia, vienvietėse palatose, jie laukia, kol bus atliktas COVID-19 testas ir gautas rezultatas. Priklausomai nuo atsakymo vėliau jie perkeliami į reikiamą saugų skyrių arba gydomi COVID zonoje.
Čia dirbantis personalas taip pat saugosi: dėvi respiratorius, viršutinę vienkartinę aprangą su kiek mažesniu apsaugos lygiu nei COVID-19 patvirtintuose skyriuose. Šį skyrių, įkurtą perkėlus į kitas patalpas Terapijos klinikos Kardiologijos skyrių, Ž. Stančiauskaitė įvardija kaip „palaukimo palatą“.
„Pastarieji metai buvo labai keisti. Niekada nebuvau susidūrusi su tiek permainų, nuolatinio chaoso. Pradėjau dirbti suprasdama, kaip viskas turi funkcionuoti, o tada prasidėjo nuolatinės permainos, susijusios su pandemija. Tai gyvenimiška. Žmogus linkęs prisitaikyti prie ekstremalumų.
Kokie tie ekstremalumai? Skubiai reikėjo kurti naują skyrių, išmokti, kaip rengtis, kaip dirbti su visa apsauga, kūnas turėjo prisitaikyti prie aprangos, karščio, ypač dirbant karštą vasarą. Kai įsikūrėme, dažnai apimdavo baimė – skyriuje buvome įpratę dirbti su reikiamu skaičiumi personalo, visuomet konsultavomės tarpusavyje, dalijomės darbais, sulaukdavome pagalbos. O kai per pandemiją iškilo didelė personalo trūkumo problema, likdavome viena ar dvi slaugytojos skyriuje – nebūdavo ko klausti, reikėdavo greitus sprendimus priimti pačiam“, – apie pandemijos iššūkius pasakoja slaugytoja.
„Gyvename keistu metu, kai „Haz Tab“ tapo mūsų šaneliu“, – medicinos įstaigose vyraujantį dezinfekcinio skysčio „Haz Tab“ kvapą su prancūziška parfumerijos klasika palygina pašnekovė.
Ji pabrėžia empatijos svarbą šiame darbe, ypač tokiu neįprastu metu, kada daug sutrikusių ir nerimaujančių pacientų: „Kokiose situacijose reikia empatijos? Atvažiuoja pacientai įsiskaudinę, nusivylę, sutrikę. Jie dažnai pyksta dėl vienokių ar kitokių neteisingų veiksmų. Labai svarbu save pastatyti į jų vietą. Stabteli ir pagalvoji, kad jei man taip nutiktų, aš pats lygiai to paties prašyčiau ar norėčiau.“
Gyvename keistu metu, kai „Haz Tab“ tapo mūsų šaneliu.
„Sutinkame daugybę vienišų žmonių“
Mums kalbant į skyrių atvežami du nauji pacientai. Iš kitos palatos toliau gydyti kitur perkeliamas vienas vyresnio amžiaus vyras, kuriam nustatytas neigiamas COVID-19.
Ž. Stančiauskaitė apklausinėja naują pacientą, surašo jo duomenis, išsiaiškina turimas gretutines ligas, pastarųjų dienų sveikatos būklę ir kita. Dėvint respiratorių su pacientu kalbėti tenka daug garsiau, ypač jei žmogus, kaip šiuo atveju, neprigirdi. Pasak slaugytojos, darbe tapo svarbi ir kita asmeninė savybė – stiprus balsas.
Jai skyriuje darbuotis padeda slaugytojo padėjėja Rasa Jančauskienė. Moteris čia dirba jau aštuonerius metus. Prieš palydint mane į kitą skyrių, R. Jančauskienė pataria, kaip pakeisti apsauginius drabužius, dezinfekuoti rankas. Užsimezgęs pokalbis užtrunka. Slaugytojos padėjėja pasidalija sava istorija.
„Sutinku labai daug vienišų žmonių. Jaučiasi, kad mūsų visuomenė sensta. Daug atvyksta senjorų, kurie pasisako, kad gyvena vieni, arba apgailestauja, kad vaikai nelanko, galbūt yra užsienyje. Pinigus siunčia, bet kai kurie nepajėgia jų išleisti – yra savarankiškai nepajėgūs nukakti iki parduotuvės, vaistinės, tačiau apie tai prasitarti vaikams vengia. Kalbėdami apie vienišumą žmonės graudinasi, o mes stengiamės nuraminti, paguosti.
Mūsų korpuse žmonės izoliuojami palatose po vieną. Nuosava palata vieniems yra didelis pliusas. O vyresnio amžiaus žmonės dažnai prašo perkelti į palatą, kur būtų daugiau žmonių, kur jie galėtų pabendrauti. Jie nori pasišnekėti, susidraugauti. Pamenu, kai viena senolė aptvarkydavo kitas palatos drauges, pamaitindavo jas. Čia dažnai užsimezga tikros draugystės. Pradeda į tyrimus kartu vaikščioti. Pasikeičia telefono numeriais.
Ypatingas laikas. Skyriuje dirbu nuo pat pradžios. Visko čia patyrėme. Buvo ir daug beprasmybės jausmo, slėgė žmonių mirtys. Buvo liūdno laiko. Mačiau daug išeinančių žmonių“, – pasakoja R. Jančauskienė.
Slaugytojo padėjėja priduria, kad dažnai žmonėms sunku pranešti apie teigiamą COVID-19 testo rezultatą. Čia pacientai atvyksta su kitomis diagnozėmis, ligomis. Prieš stacionarizuojant jie tiriami ir dažnai dar nustatoma COVID-19 liga.
Jaučiasi, kad mūsų visuomenė sensta. Daug atvyksta senjorų, kurie pasisako, kad gyvena vieni, arba apgailestauja, kad vaikai nelanko, galbūt yra užsienyje. Pinigus siunčia, bet kai kurie nepajėgia jų išleisti.
„Jie klausia: „Kodėl man? Aš juk saugojausi, niekur nebuvau.“ Būna, žmonės verkia. Pervežame juos į kovidinius skyrius su tuo apsauginiu gaubtu ir apima dvilypis jausmas. Veži žmogų į nebūtį, į nežinomybę. Būna ir taip, kad atveža žmogų ir matai, kad jis greičiausiai nebeišgyvens. Prie mirties neišeina priprasti. Kiekvienas atvejis yra labai skirtingas. Pirmosios tokios patirtys buvo labai sunkios. Tada, pamenu, vedėja apkabino ir pasakė: „Vaikeli, jei tu taip išgyvensi, tu negalėsi dirbti.“ Mūsų tokia priedermė – mes ateiname ir išeiname. Negaliu sakyti, kad tai kasdienybė. Persilaužiau, nors man vis dar sunku.
Turiu sūnų su onkologine liga. Rizikavau čia dirbdama. Bet tuo metu labai reikėjo slaugos ir pagalbinio personalo, daug kas negalėjo ar nesutiko. Pasiryžau aš. Persirgau“, – asmeniniais išgyvenimais dalijasi slaugytojo padėjėja.
Klausiu R. Jančauskienės, kokių žmonių sutinka savo palatose, kokią Lietuvą regi savo darbe: „Čia matau įvairių žmonių: ir nusivylusių, ir viskuo patenkintų. Yra ir piktų. Lietuva labai dvejopa, bet tikrai labai vieniša. Daug vienišų žmonių. Jie labai nori bendrauti, trūksta paprastų pašnekesių. Kartais, būna, nenori paleisti. Pasakoja savo gyvenimus.
Seni žmonės dažnai prisimena karo sunkumus, pokarį, netektis. Dalijasi jaunystės akimirkomis, prisimena šokius, dainas. Dažnai ir kokią dainą nori padainuoti. Kadangi esu linksma dzūkė, kartais užtraukiu posmelį kartu. Tada išvis būna daug laimės.
Aš nebeturiu savo tėvų, neturiu brolių, sesės. Todėl natūralu, kad jautriai reaguoju į žmones, kurie yra mano tėvų amžiaus. Susipažindama su pacientu kartais galvoju: „Va, mano mamai dabar tiek būtų.“
Penkto apsaugos lygio šventinis kostiumas
Lankantis vadinamajame švariame Terapijos klinikos Vidaus ligų skyriuje, kaip tik išvežami du pacientai, kuriems čia diagnozuotas COVID-19. Visi ligoninėje gulintys pacientai reguliariai tikrinami dėl COVID-19. Kartais rezultatai būna teigiami. Taip nutinka, jei į izoliacinį skyrių patekęs pacientas turi dar neevoliucionavusį virusą, kurio atliekamas testas nenustato. Arba virusu užsikrėtė pačioje ligoninėje.
Tokie pacientai, apgaubti specialia konstrukcija, vežami į COVID-19 infekcinį padalinį. Juos perveža apsauginiais kostiumais dėvintis personalas. Vyresnio amžiaus vyras įkeliamas į ligoninės darbuotojų sukonstruotą karkasą, dengtą paprasčiausiu polietilenu. Pasak personalo, dėl specialios įrangos trūkumo dažnai fantaziją ir įgūdžius tenka pasitelkti patiems.
Ligonį perveža slaugytoja Dalė Ščajavienė su kolege. Šiandien jos gimtadienis. Laukiant, kol pacientą bus leista vežti, moteris savo telefone parodo gimtadienio nuotrauką, darytą prieš metus. Joje – jubiliatė su drauge, pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis.
„Taip, šiais metais aprangos kodas kitoks“, – nusijuokia apsauginiu kombinezonu, akiniais ir respiratoriumi dėvinti slaugytoja.
„Požiūris į pacientą pasikeitė iš esmės“
LSMU Kauno ligoninei, turinčiai Psichiatrijos kliniką, priklauso šešiolika psichiatrijos skyrių. Hipodromo gatvės padalinyje veikia Psichosomatinis skyrius. Šiuo metu jame gydomi COVID-19 liga sergantys ir psichikos sutrikimų turintys žmonės.
Vyresnioji skyriaus slaugytoja ir administratorė Laima Stanionienė pamena, kad pradžioje planuota, jog šis skyrius pandemijos metu tęs įprastą veiklą. Tačiau įsiliepsnojus viruso židiniams Psichiatrijos klinikoje Aleksoto ir Marių sektoriuose ir pradėjus pacientus vežti čia, į Aukštuosius Šančius, nebeliko kitos išeities, tik pritaikyti skyrių COVID-19 pacientams.
Anot slaugytojos, dažniausiai pasitaikantys psichosomatiniai sutrikimai tarp pacientų yra įvairios šizofrenijos formos, visos demencijos (nuo senatvinės iki Alzheimerio ligos), depresija po gimdymo, suicidiniai potraukiai. Raudonojoje skyriaus zonoje yra trys palatos. Vienoje guli vyrai, kitoje moterys, taip pat yra speciali palata su langu, kurioje guldomi pacientai, kuriuos būtina nuolat stebėti.
„Serialą „Černobylis“ buvau mačiusi jau anksčiau, jam tik pasirodžius. Tačiau dabar žiūriu antrą kartą per LRT jau visai kitomis akimis. Pandemija pakeitė mano jauseną. Kai trečioje serijoje tie žmonės yra laidojami, reaguoju daug jautriau“, – apie pandemijos įtaką kalba vyresnioji slaugytoja ir administratorė.
„Pamenu, kai pačioje pradžioje, kada buvo nustatoma apie trisdešimt atvejų per dieną, buvome žiniasklaidos, televizijos tikrai prigąsdinti. Daugeliui, kurie nuolat sekė viruso plitimo naujienas, tie 34, 35 ar 40 atvejų per dieną kėlė paniką, atrodė, tarsi pabaiga artėja. Tada skyriuose atsirado ir pirmosios izoliacinės palatos. Taip, baimės buvo ir tarp darbuotojų – juk tada apie virusą žinojome nedaug. Buvo nerimo einant pas COVID-19 sergančius pacientus. Dabar mūsų požiūris į užsikrėtusį pacientą pasikeitęs iš esmės.
Lapkritis buvo labai sunkus. Kai įsiliepsnojo viruso židinys, skyriuje visas darbas laikėsi ant dviejų ar trijų likusių slaugytojų. Didžiausias iššūkis skyriui buvo personalo trūkumas, vienu metu iškrito daugiau nei pusė personalo. Nerimavome dėl vyresnių savo darbuotojų, kurie patenka į rizikos grupę, kurie yra persirgę onkologinėmis ligomis. O dabar kova su virusu yra nieko nebestebinanti kasdienybė“, – mintimis dalijasi L. Stanionenė. Pasak jos, šio karantino vienatvės pasekmes mes dar pajusime per visuomenės psichologines traumas, alkoholio vartojimą, išaugusius savižudybių, depresijos atvejų skaičius.
Psichosomatinio skyriaus vyresnioji slaugytoja ir administratorė atkreipia dėmesį ir į kitą opų pacientų teisių klausimą, kurį privalu išnagrinėti visuotinio skiepijimo kontekste, – kaip paskiepyti globos namuose esančius žmones, turinčius psichikos sutrikimų?
Lapkritis buvo labai sunkus. Kai įsiliepsnojo viruso židinys, skyriuje visas darbas laikėsi ant dviejų ar trijų likusių slaugytojų.
Pandemijos banga ir žymiai padidėję pacientų srautai išryškino ir tam tikras sistemines problemas: „Vieniši žmonės ar esantieji slaugos namuose kartais turi laukti net mėnesį, kol pateks į ligoninę. Tai, manau, yra viena problema. Kita – daug žmonių vengia kreiptis pagalbos į gydymo įstaigą, nes mano, kad ten užsikrės šiuo virusu. Jie nesikreipia pagalbos, psichologinės – taip pat. Tai didelė problema, su kurios pasekmėmis susidursime greitu metu. O vyresniems žmonėms, kurie neturi nei kompiuterių, nei išmaniųjų telefonų, neįmanoma misija tampa registruotis, tarkime, į banką ar pas gydytoją.“
