Lietuvoje

2021.02.02 10:48

Genocido centro vadovas teigia institucijoje aptikęs neefektyvumą ir nepotizmą, čia dirbanti istorikė padėtį vadina mobingu

Mindaugas Jackevičius, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2021.02.02 10:48

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre nuo pirmadienio nebedirba Vidmantas Valiušaitis, sukėlęs dalies istorikų ir paties centro darbuotojų abejones dėl tinkamumo šioms pareigoms. Tačiau nepasitenkinimas reiškiamas ne tik juo, o ir bendra institucijos veiklos kryptimi. Centre dirbanti tyrėja sako, kad santykis su darbuotojais primena mobingą, tačiau įstaigos vadovas tvirtina, kad viešai reiškiamą nepasitenkinimą sukėlė noras centre tvarkytis efektyviau, o centre vadovybė esą pastebėjo ir nepotizmo, ir atsainaus darbo.


17-a centro darbuotojų istorikų praėjusią savaitę pasirašė viešą kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių bei Švietimo ir mokslo komitetus bei centro generalinį direktorių, kuriame nuogąstaujama dėl institucijos veiklos ideologizacijos ir politizacijos. Netrukus po to V. Valiušaitis nusprendė pats trauktis iš centro generalinio direktoriaus Ado Jakubausko patarėjo pareigų.

Centre dirba arti 150-ies darbuotojų, pasirašiusių minėtą laišką – keliolika, tai A. Jakubauskas pateikia kaip argumentą, jog viešumoje matomas nepasitenkinimas centro vadovybe iš tiesų yra mažesnis negu sukeltas atgarsis. O ir tarp 17-os pasirašiusiųjų ne visi yra vienos nuomonės, LRT RADIJO laidai „Aktualijų studija“ pirmadienį sakė jis.

„Taigi nepilnai 12 procentų žmonių, kurie pasirašė kreipimąsi. Ir penktadienį mes turėjome pasikalbėjimą su visu departamentu, kuris truko nuo 15 iki 18 valandos, taigi kalbėjomės tris valandas, ir paaiškėjo, kad iš tų 17-os pasirašiusiųjų kai kurie parėmė vieną ar kitą punktą. Taip supratau, kad iš tų pasirašiusiųjų yra keturi-penki žmonės, kurie visą šitą šaršalą ir užvirė“, – sakė A. Jakubauskas.

Praėjusių metų liepą centro vadovo pareigas perėmęs A. Jakubauskas tikina išsikėlęs tikslą įvertinti centro mokslininkų veiklos efektyvumą, skiriamų lėšų panaudojimą, tad „pažeista komforto zona“ esą ir galėjo sukelti nepasitenkinimą.

„Iš kur tos baimės akys? Gal todėl, kad mes pradėjome žiūrėti, koks istorikų darbo našumas, kiek tai kainuoja valstybei, pirmą kartą sudarėme strateginį veiklos planą, panagrinėjome ir nepotizmo tam tikras apraiškas. Gaila, kad čia nėra gerbiamos Monikos Kareniauskaitės, kurią jūs kvietėte į pokalbį. Aš galiu paminėti tokį pavyzdį, kad trys vienos šeimos nariai dirba centre įvairiose pareigose, yra istorikų, kurie dirba 0,25 etato arba puse etato. Taigi bandome žiūrėti į jų darbo rezultatus ir tai, be abejonės, iššaukia tam tikrą nepasitenkinimą, nes yra pažeista jų komforto zona. (...) Mes norime, kad žmonės, kurie priimti į centrą dirbti ir kuriems moka valstybė pinigus iš savo biudžeto, dirbtų efektyviai. Aš galiu pasakyti, kad yra darbuotojų, kurie sako, kad jie neturi kūrybinės nuotaikos ir metų metais jų darbo rezultatai yra labai stipriai svarstytini. Todėl mes norime reglamentuoti, esame išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų ir norime, kad valstybės biudžeto pinigai būtų eikvojami deramai, kad būtų mokama žmonėms iš tiesų už jų atliekamą darbą“ – aiškino A. Jakubauskas.

Pasak istorikės dr. Mingailės Jurkutės, vienos iš kreipimąsi pasirašiusių centro darbuotojų, iškeltos problemos nesusijusios su tuo, kad A. Jakubauskas ir šiuo metu jau buvęs jo pavaduotojas V. Valiušaitis nėra profesionalūs istorikai, be to, iki viešos kritikos vadovybei būta bandymų atkreipti dėmesį ir institucijos viduje, tačiau tai išgirsta esą nebuvo.

„Kai vis dėlto mūsų departamento vadovybė pradėjo rimtai ir tiesiai sakyti šiai naujai direkcijai, kad jų veiksmai, jų politika, kryptis, kuria einama, yra netinkama, kad tai smukdo įstaigos prestižą ir kad bus tikrai labai blogai ateityje, tai, kas prasidėjo po to, buvo jau mūsų vadovybės žmonių atsiribojimai nuo toliau vykstančių procesų. Pradedant jų toliau nebekviesti į susitikimus, nebeinformuoti, siūlant trauktis iš postų, priimti kažkokias alternatyvias darbo vietas – sakyčiau, kad visa tai, mano akimis, jau vertinama kaip tiesiausio, paprasčiausio mobingo elementai“, – „Aktualijų studijoje“ kalbėjo M. Jurkutė.

Vadovybė rengė vidinius susitikimus su Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentu, tačiau juose dėmesys nekrypo į problemas, kurias akcentavo darbuotojai, o esami nesklandumai įvardyti kaip „komunikacinės kultūros“ spragos, teigė M. Jurkutė.

„Kuo buvo užbaigtas tas tris valandas trukęs susitikimas, tai įspėjimu, kad ar mes nesuprantame, kiek mes, šis centras, išorėje turi priešų, nuo kurių mums reikia apsiginti ir pamokymų istorikams, kaip reikia atsargiai dirbti, kruopščiai tyrinėti pirminius šaltinius, kaip būti budriems dirbant su KGB palikta medžiaga. Aš pasakysiu tokį palyginimą, metaforą, galbūt padės geriau suprasti: įsivaizduokite, kad ligoninės vyriausiasis administratorius, išgirdęs iš savo aukštos kvalifikacijos medikų įspėjimus apie taikomas gydymo metodikas, medicinos technologijas, susikviečia visą ligoninės personalą nuo slaugo iki chirurgo ir užbaigia tokiu perspėjimu, kad svarbiausia vis dėlto, žinokite, prieš operaciją yra rankas nusiplauti“, – aiškino istorikė.

Dėl išreikštos nuomonės M. Jurkutė sulaukė ir tarnybinės nuobaudos – ši buvo skirta dėl, tai konstatavusios komisijos vertinimu, neetiškų V. Valiušaičio atžvilgiu išsakytų vertinimų. Lapkritį M. Jurkutė LRT RADIJUI pakomentavo V. Valiušaičiui suteiktą Laisvės kovų dalyvio statusą, kuris buvo skirtas po centro teikimo Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai. V. Valiušaitis prašymą dėl statuso svarstymo pateikė keletą mėnesių prieš tai, kai buvo paskirtas A. Jakubausko pavaduotoju. M. Jurkutė nekėlė abejonių dėl sprendimo teisėtumo, tačiau V. Valiušaičio nuopelnus įvardijo kaip gana nedidelius tokiam statusui gauti.

V. Valiušaitis sako, kad abejonės šiuo sprendimu sukeltos nepagrįstai.

„Ta komisija nėra pavaldi centrui, iš aštuonių žmonių tik du yra nuo centro, šeši kiti nėra, – „Aktualijų studijoje“ sakė V. Valiušaitis. Jie nagrinėja bylas, nagrinėja duomenis, tikrina, visa tai jų atsakomybė – nei gali juos paveikti, nei mano darbas turėjo kokį nors ryšį“.

Pasak jo, M. Jurkutė pasielgė „ne kaip mokslininkė, bet kaip prasto lygio žurnalistė“ ir išsakytu vertinimu nebuvo objektyvi.

„Ji (tarnybinė nuobauda – red. past.) buvo paskirta ne direktoriaus asmenine nuožiūra, bet sudarytos komisijos, kuri išnagrinėjo situaciją ir nurodė konkrečiai punktus, įstatymus ir vidaus taisyklių paragrafus, pasirašytus, beje, ne Ado Jakubausko, o Birutės Burauskaitės, ir tuo būdu buvo įvertintas šitas neprofesionalus ir daktaro laipsnio statusui netinkamas elgesys“, – sakė V. Valiušaitis.

M. Jurkutės teigimu, vidaus tvarkos taisyklių, reglamentuojančių centro istorikų komunikaciją su žiniasklaida, tuo metu nebuvo, todėl įspėjimas jai skirtas nepagrįstai, nenurodant konkrečių pažeidimų, o tik abstrakčius.

„Realiai buvo sudrausminta už tai, kad naudojausi savo konstitucine teise laisvai reikšti nuomonę, taip pat išplėtotą dar dviejuose įstatymuose – Visuomenės informavimo ir Mokslo ir studijų“, – sakė mokslininkė.

Pasak A. Jakubausko, centras vidaus taisyklėmis nevaržo savo darbuotojų pasisakymų žiniasklaidoje – jie įpareigoti vadovybei pranešti tik tuomet, kai „kalba įstaigos vardu“, tačiau ne atvejais, kai kalba kaip privatūs asmenys.

Valiušaitis: neturėjau nei karjeros sumetimų, nei finansinių paskatų

Praėjusios vasaros pabaigoje LGGRTC direktoriaus patarėju tapęs V. Valiušaitis ir tuomet kėlė klausimų kai kuriems istorikams bei Lietuvos žydų bendruomenei dėl pasisakymų jautriais 20 a. istorijos klausimais. Pats V. Valiušaitis beda į savo jau buvusių pareigų aprašą – jokios sprendimo galios, tik galimybę patarti vadovui, jis neturėjęs.

„Aš nežinau, jie traktuoja, kad ne istorikas, gal tai jų savigarbą užgauna, dar kažkas tokio. Aš to nesureikšminu, tai buvo mano antraeilės pareigos, aš nei karjeros sumetimų turėjau, atvykdamas dirbti į šią įstaigą, nei finansinių paskatų – kiek patyriau rūpesčių ir purvo upių. Jeigu istorikams problema yra mano asmuo, aš palaisvinu tą vietą, duok, Dieve, sveikatos direktoriui toliau konstruktyviai dirbti. Aš tikrai nesikabinau į tai ir jeigu tai padės spręsti ir stabilizuoti situaciją, o aš manau, kad padės, nes vis dėlto daromi žingsniai teisinga kryptimi, aš manau, ta įstaiga susitvarkys“, – „Aktualijų studijoje“ kalbėjo jis.

V. Valiušaitis apgailestavo, kad buvo imtasi jį kritikuoti oficialiai dar nė nepradėjus dirbti, o nenorą bendradarbiauti teigia pajautęs taip pat nuo pradžių.

„Pradėjus susipažinti su padėtimi, paaiškėjo, kad tarp dviejų departamentų nėra jokio ryšio, jokio bendradarbiavimo. Tai mes bandėme susodinti prie vieno stalo, kad Memorialinis departamentas ir Tyrimų departamentas pradėtų kalbėtis, šito nebuvo. Tada kažkodėl atsirado toks nusiteikimas ir, drįsčiau pasakyti, beveik sabotažas“, – sakė V. Valiušaitis.

Nikžentaitis ir Streikus palaiko sukilusius istorikus

Vilniaus universiteto istorikas prof. Arūnas Streikus buvo tarp skeptiškai vertinančių V. Valiušaičio paskyrimą vasarą, o dabar sako su nuostaba klausantis, kaip LGGRTC vadovybė arogantiškai ir menkinančiai atsiliepia apie institucijos tyrėjus.

„Tyrimų komponentas centre iš esmės ir buvo tie 17-a žmonių, kurie pasirašė tą kreipimąsi, o dabar vadovybė bando viešai sumenkinti juos, kalba apie kažkokias nepotizmo apraiškas, nors Monika Kareniauskaitė, kuri jau išėjo iš centro ir čia buvo paminėta, manau, buvo bene stipriausia šiame centre iki tol buvusi tyrinėtoja, su didele patirtimi, tikrai ne dėl to, kad kažkokie kiti jos giminaičiai centre dirbo“, – LRT RADIJUI sakė A. Streikus.

„Jau pats faktas, kad atsirado tas kreipimasis ir mes svarstome tas problemas viešai, „Aktualijų studijoje“, rodo įstaigos vadovo vis dėlto negebėjimą bendrauti su žmonėmis, su savo darbuotojais ir spręsti tuos konfliktus viduje“, – pridūrė istorikas.

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus dr. Alvydo Nikžentaičio teigimu, pirmieji signalai, kad „centre kažkas negerai“ rodėsi jau pirmaisiais naujos vadovybės darbo mėnesiais ir situacija nesitaisė.

„Aš visą laiką sakiau, kad duokime naujam direktoriui laiko, kad jis susiorientuotų situacijoje, bet kol kas aš nemačiau tų žingsnių, kad centras tampa rimta ekspertine institucija. Ir aš nežinau, ar užtektų reikalavimų, kurie įrašyti centro statute, įvykdymo ar reikėtų kokių nors rimtesnių pokyčių“, – svarstė pašnekovas.

A. Nikžentaičio aiškinimu, mokslinių tyrimų kokybė LGGRTC abejonių jam, kaip istorikui, taip pat kelia jau kurį laiką.

„Vienas dalykas, kuris mus neramina, tai pakankamai įsisenėjusi problema, siejama su Genocido centru, tai yra mokslinių tyrimų lygis“, – LRT RADIJO „Aktualijų studijoje“ sakė istorikas.

LRT.lt primena, kad pirmadienį taip pat paviešintas VU Istorijos fakulteto, Lietuvos istorijos instituto, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros atstotvų pasirašytas laiškas Seimo pirmininkei, kuriame rašoma apie nutraukiamą bendradarbiavimą su LGGRTC dėl čia susiklosčiusios padėties.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt