captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl rinkėjai nori „nepolitinių“ politikų

„Nemanau, kad partinis bilietas apskritai ką nors reiškia šioje valstybėje“, – sako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Politikos ekspertai pažymi, kad ši partija nusitaikė į gan didelį rinkėjų segmentą Lietuvoje, kuriam artimi šūkiai „mes – prieš partijas“, „partijos yra purvinas politikavimas“. Kaip teigia viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus, Lietuvos rinkėjai apklausose ne kartą esą yra išreiškę didžiulį norą, kad juos valdytų nepartinių specialistų vyriausybė.
T. Vinicko (DELFI) nuotr.
T. Vinicko (DELFI) nuotr.

Praėjusią savaitę transliuotoje LRT TELEVIZIJOS laidoje „LRT forumas“ „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis aiškino, kad jo partijos sąraše bus nemažai žmonių, kurie nėra partijos nariai.

„Mes su Sauliumi Skverneliu esame bendraminčiai, mūsų tokios pačios vertybės. Aš nemanau, kad partinis bilietas apskritai ką nors reiškia šioje valstybėje, nes ką tik matėme, kaip [Druskininkuose] visas socialdemokratų skyrius išėjo. Nustokime šnekėti apie bilietų svarbą – pradėkime šnekėti apie vertybes, moralę“, – dėstė R. Karbauskis.

Savo ruožtu laidoje taip pat dalyvavęs Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis atkirto, jog „kai politikas yra pirmoje sąrašo pozicijoje ar eina dirbti į ministeriją ir sako, kad jis – ne politikas, tai arba jis nieko nesupranta politikoje, arba pažeidžia pagrindinį moralės principą nemeluoti“.

„Kai jūs einate užimti vienus aukščiausių politinių postų Lietuvoje ir sakote, kad esate ne politikai, jūs meluojate rinkėjams. Taip kad su politine morale pas jus ne viskas gerai“, – į atlapus R. Karbauskiui laidoje „LRT forumas“ kibo V. Mazuronis. 

Taiko į visuomeninių rinkimų komitetų rinkėjus

Dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris tokius R. Karbauskio pareiškimus supranta kaip integralią jo partijos rinkimų kampaniją, kurią esą šios partijos šauktiniai, įskaitant ir S. Skvernelį, vykdo.

„Pragmatiniu požiūriu žvelgiant, jis [R. Karbauskis] elgiasi protingai. Jie taikliai taiko į gan didelį rinkėjų segmentą Lietuvoje, kuriam artimi šūkiai „mes – prieš partijas“, „partijos yra purvinas politikavimas“.

Anot apžvalgininko, „valstiečiai“ savo pareiškimais ir veiksmais rodo, jog jie stengiasi apsimesti esantys „antipartinė partija“ ar politinė organizacija, o partija esą vadinama tik todėl, kad to reikalauja įstatymai.

„S. Skvernelis viešai sakė, kad kito būdo dalyvauti rinkimuose nėra – tik su partijomis, suponuodamas mintį, kad, jei būtų koks kitas būdas dalyvauti rinkimuose, dalyvautų ne su partija“, – tęsia V. Bruveris.

Kaip teigia politikos apžvalgininkas, panašu, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga taikosi į antipartinės politikos nišą, nes kol kas – šiems rinkimams – ji esanti neužimta.

„Kiekybiniu požiūriu žvelgiant, šis rinkėjų segmentas yra 150–200 tūkst. rinkėjų vienmandatėse apygardose. [...] Vadinamieji rinkimų komitetai yra ketvirta pagal svarbą, įtaką ir rinkimų rezultatus šalyje politinė jėga po socialdemokratų, konservatorių ir liberalų. Bet kuris politikas būtų kvailas, jei neišnaudotų šios galimybės. Ponas R. Karbauskis ir S. Skvernelis tai daro“, – tikina V. Bruveris.

Kaip teigia dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas, tai, kad su antipartinės politikos iškaba galima sėkmingai dalyvauti rinkimuose, rodo Naujosios sąjungos, Tautos prisikėlimo partijos, Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“, Drąsos kelio pavyzdžiai. „Netgi dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė tokiu pačiu metodu skinasi kelią į valdžią“, – lygina V. Bruveris.

Pagerinti žmonių gyvenimą gali tik profesionalai?

Kaip teigia viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus, Lietuvos rinkėjai apklausose ne kartą esą yra išreiškę didžiulį norą, kad juos valdytų nepartinių specialistų vyriausybė.

„Geriausi rinkimai žmonėms būtų tokie, kuriuose būtų galima rinkti tiesiogiai žmones į ministro postą. S. Skvernelį tikrai išrinktų į vidaus reikalų ministrus, Viliją Blinkevičiūtę su maža Irenos Degutienės konkurencija – į socialinės apsaugos ir darbo ministro postą“, – sako M. Katkus.

Anot politikos apžvalgininko V. Bruverio, didelė dalis rinkėjų galvoja, kad partijos, ideologijos, programos, vertybės ar rinkimų pažadai yra ydingas ir blogas dalykas, o atlikti realius darbus ir pagerinti žmonių gyvenimą esą gali tik profesionalai – savo sričių specialistai, kurie esą išmano „tikrą gyvenimą, o ne politikuoja ir užsiiminėja intrigomis“.

„Tai, kad mūsų pagrindinės politinės partijos iš tiesų yra visiškai susikompromitavusios ir politiškai bei idėjiškai kadrinio rezervo požiūriu bejėgės ir išsekusios – faktas. Tačiau šis faktas iš principo nepaneigia kitos akivaizdžios tiesos, kad politika tikrąja to žodžio prasme gali būti daroma tik per partijas su aiškiomis ideologijomis, programomis ir vertybėmis.

Apie nepartinių specialistų, technokratų mitą galima kalbėti prisimenant 1992-uosius. Su kokia vėliava į valdžią atėjo tuometė LDDP arba ką visą savo gyvenimą kartodavo prezidentas ir premjeras Algirdas Brazauskas? Pagrindinė jo politinės sėkmės paslaptis buvo ta, kad jis, nors ir būdamas partijos nariu, veidu ir vadovu, sugebėdavo sukurti įspūdį, kad yra ne politikas, o ūkininkas. Tokia mitologija, dirbtinės priešpriešos mūsų rinkėjų galvose yra įkaltos ir veši visus atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus“, – LRT.lt teigia V. Bruveris.

Kitas pavyzdys, pasak V. Bruverio, galėtų būti Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. „Kodėl jis išrinktas meru? V. Matijošaitis yra sėkmingas verslininkas. Jis tvirtai stovi ant žemės, užsidirbęs daug pinigų ir įdarbinęs daug žmonių, sukūręs didžiulį verslą. Žmonėms atrodo, kad jis geriausiai išmanys, kaip spręsti konkrečias problemas, susijusias su realiu žmonių gyvenimu, o ne užsiims politikavimu ir intrigomis“, – pridūrė V. Bruveris.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...