Lietuvoje

2021.02.02 05:30

Olekas – apie tai, ką socdemai per rinkimus padarė ne taip, į skiepijimo skandalą įsivėlusią dukrą ir ar dar mokėtų operuoti

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.02.02 05:30

Europarlamentaras Juozas Olekas tapo pirmuoju socialdemokratu, pareiškusiu, kad sieks vadovauti partijai po to, kai iš lyderio pozicijos pasitraukė Gintautas Paluckas. Interviu portalui LRT.lt J. Olekas teigė, kad partijai būtina susitelkti, o artima draugystė su „valstiečiais“ nebūtų geriausias sprendimas.

– Kai prieš ketverius metus G. Paluckas tapo socialdemokratų pirmininku, jis nešė partijos atsinaujinimo vėliavą. Kaip Jums atrodo, ar pavyko partijai atsinaujinti?

– Mes padarėme labai stiprią pažangą. Atėjo daug jaunų žmonių, iškėlėme daug bendrų socialdemokratinių idėjų, ypač tokių globalių kaip žmogaus teisės. Manau, buvo padarytas geras žingsnis, vėl pradėjome daugiau kalbėti apie socialdemokratų vertybes. Man atrodo, yra visai neblogų atsinaujinimo ženklų.

– Interviu, kurį su Jumis turėjome prieš dvejus metus, kai G. Paluckas buvo neseniai perrinktas pirmininku, sakėte, kad pasitikite juo, kad balsavote už jį. Jūsų nuomonė dabar vis dar tokia pati ar pasikeitė?

– Aš ne tik prieš dvejus metus, bet ir rinkimuose Utenos vienmandatėje, Žirmūnų vienmandatėje palaikiau, važinėjau daug po Lietuvą padėdamas ir kitų skyrių bičiuliams, kad žengtume pirmyn. Deja, galutinis rezultatas buvo toks, kad nepasiekėme užsibrėžtų tikslų, ir partijos taryba prieš savaitę, įvertino, kad rezultatai yra blogi, mūsų netenkina.

Papeikimų gavo ir centrinis rinkimų štabas, kaip nepateisinusi lūkesčių buvo įvertinta ir pirmininko veikla. Dažnai būna, kad kai laimi, tai laimi visi, o kai pralaimi, tada prisiima atsakomybę lyderis – ar tai būtų politinių partijų veikla, ar sporto varžybos.

Manau, mums reikia didesnio telkimosi aplink savo idealus, aplink savo vertybes ir bičiuliško gyvo bendravimo.

Man pačiam 2014 metais teko pasitraukti iš Vilniaus skyriaus pirmininko pareigų dėl to, kad nekaip pasirodėme Europos Parlamento rinkimuose. Tiesiog tokios yra politinio žaidimo taisyklės.

– Neseniai sakėte, kad per pastaruosius ketverius metus nepavyko partijoje pasiekti susitelkimo. Kodėl?

– Galbūt buvo per daug jaunatviškos energijos, galbūt per daug buvo pasitikima jaunais žmonėmis ir galbūt truputį to telkiančio veiksnio nepakako. Manau, buvo toks įsivaizdavimas, toks tikėjimas kai kuriomis naujomis technologijomis, kad jos pakeis žmogišką bendravimą, bet taip neatsitiko.

Todėl, manau, mums reikia didesnio telkimosi aplink savo idealus, aplink savo vertybes ir bičiuliško gyvo bendravimo.

– O Jūs tą telkimą įsivaizduojate būtent kaip gyvą bendravimą? Jei taptumėte partijos pirmininku, kaip pats siektumėte telkti?

– Turiu gyvenimišką patirtį, ką visą gyvenimą dariau tiek partijos veikloje, tiek kituose kolektyvuose. Manau, labai svarbu paryškinti, kad laimi ne lyderis. Lyderis yra tik vienas iš komandos elementų. Laimi komanda, jei kartu ir darniai dirba, yra susitelkusi aplink savo tikslus, vertybes ir jausdami vienas kito petį eina į priekį.

– Kai G. Paluckas paskelbė, kad traukiasi iš pirmininko pozicijos, Jūs patvirtinote, kad dalyvausite pirmininko rinkimuose. Jau esate užsitikrinęs skyrių palaikymą?

– Aš daviau skyriams sutikimą (kelti kandidatūrą – LRT.lt), aš ne pats save iškėliau, nors partijoje yra galimybė ir pačiam išsikelti. Iš tikrųjų mane stipriai kalbino daugybės skyrių bičiuliai matydami dabartinę situaciją ir turbūt vertindami mano patirtį, žinias, bendravimą.

Tikrai nesu garantuotas, kiek ir kas kels, bet keletas Vilniaus grupių jau yra iškėlusios, pasiūliusios skyriaus tarybai. Žinau, kad jau ir rajonuose vyksta skyrių susirinkimai, iš ten ateina žinių, kad kelia mane, klausia mano sutikimo. Manau, tokių keliančių bus tikrai ne vienas.

– O numatote, kas galėtų tapti Jūsų konkurentais?

– Manau, kad visi 12 pavaduotojų. Turime šaunią komandą žmonių, kurie užaugo, kurių vieni turi didesnę politinę patirtį, kiti daugiau jaunatviškos energijos. Tikrai yra nemažai galinčių būti pasiūlytais, norinčių pabandyti tokias bičiuliškas varžytuves ir save realizuoti.

– Prieš dvejus metus duotame interviu taip pat prognozavote, kad pagrindiniai konkurentai Seimo rinkimuose būsite jūs, socialdemokratai, ir konservatoriai. Dabar matome, kad taip neįvyko. Ko pritrūko Jūsų partijai?

– Mes tai analizavome partijos taryboje, dabar partijos skyriuose analizuoja bičiuliai, kokios to priežastys. Tik viena iš priežasčių buvo nepakankamai telkianti lyderystė. Buvo ir objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, užklupusi pandemija, kuri staiga vėl kilstelėjo „valstiečius“. Taip pat mūsų rinkimų strategija, kurią ne iki galo gerai apsvarstėme.

Pradžioje buvome vieni pagrindinių ir teisingi „valstiečių“ veiksmų kritikai. Mes ir valdančiąją daugumą palikome dėl to, kad „valstiečiai“ nesilaikė susitarimų, kuriuos sudarėme eidami į koaliciją. Prisimenate, kada jie patys bėgo pas konservatorius prašyti paramos, nes nesusitarė su mumis.

Vėliau, prieš pat rinkimus, staiga tapome labai glaudūs „valstiečių“ partneriai ir tie žmonės, kurie matė „valstiečių“ klaidas, turbūt suabejojo, kodėl turėtų už mus balsuoti. Tas blaškymasis su „valstiečiais“, man atrodo, buvo viena iš priežasčių.

Nepakako koordinuotų veiksmų, todėl rezultatas toks ir buvo.

Vėl ištirpti „valstiečių“ glėbyje būtų nedovanotina klaida.

– Kaip Jūs dabar matote socialdemokratų vaidmenį opozicijoje – ar jiems reikia glaudžiau bendrauti su „valstiečiais“, ar, priešingai, siekti atskirties?

– Mes turėtume parodyti savo veidą. Mūsų surašyta programa yra atitinkanti daugelio Lietuvos gyventojų lūkesčius. Reikėtų paruošti konkrečius įstatymų projektus, juos teikti ir bandyti galbūt opozicijos balsais, o galbūt, jei palaikytų ir valdančioji dauguma, jos balsais juos priimti. Darbai turėtų būti skirti pirmiausia savivaldai stiprinti, socialinei gerovei gerinti, viešosioms paslaugoms stiprinti.

Mes girdime, kad valdančioji dauguma yra pasiruošusi privatizuoti kai kurias gydymo, švietimo įstaigas. Manau, tai nėra tas kelias, kuris tinkamas Lietuvai, mūsų žmonėms. Todėl turėtume pabrėžti savo poziciją, nes stuburo turėjimas yra labai svarbus, turėtume demonstruoti savo socialdemokratinę poziciją.

Vėl ištirpti „valstiečių“ glėbyje būtų nedovanotina klaida.

– O ar turėtų frakcija Seime dabar kovoti dėl opozicijos lyderio pozicijos? Tai Jums atrodo svarbu?

– Reikėtų svarstyti, mes šio klausimo dar nesame svarstę. Bet, kaip minėjau, man atrodo, kad šiuo metu mums svarbiau paryškinti savo pozicijas, o ne nusileisti ir laikinai, galbūt rotacijos principu gauti opozicijos lyderio poziciją. Reikėtų svarstyti su visais argumentais, išklausant mūsų bičiulius Seime, kokie yra pliusai ir minusai.

Pirminė mano išvada ta, kad, ko gero, suklydome pasidavę bendrai opozicijos koalicijai, kai pasirašėme sutartį su konservatoriais ir liberalais praėjusioje kadencijoje.

Mes taip tapome pažeidžiami.

– Kodėl?

– Todėl, kad mes taip tapome pažeidžiami. Kaip prisimenate, mes gal dvejus metus nebuvome susitarę, buvome atskiros frakcijos ir visai neblogai atrodėme, turėjome savo pasiūlymų. Bet buvome labai smarkiai kritikuojami valdančiosios daugumos ir žiniasklaidos, kad opozicija nesusitaria.

Tačiau, kai mes susitarėme ir padarėme vieningą opoziciją, visi pradėjo kritikuoti, kad socialdemokratai sulipo su konservatoriais. Tai buvo naudojama ir tų pačių rinkimų metu, sakoma, kad „žiūrėkite, jie buvo opozicijos koalicijoje su konservatoriais“. Manau, geriau yra demonstruoti savo poziciją.

– Dabartinis Seimas dirba kiek daugiau nei tris mėnesius. Kokį įspūdį Jums kol kas padarė nauja valdančioji dauguma?

– Na, tai yra dešiniųjų valdžia. Kai kurie sprendimai ar pasiūlymai, kurie prasprūsta, man atrodo netinkami. Tikrai pasisakau, kad viešosios paslaugos būtų išsaugotos ir teikiamos valstybės, savivaldybių, kad privatusis sektorius turi žaisti pagal tas pačias taisykles. Negali būti tokių pelno siekiančių švietimo įstaigų, kaip yra dabar, kur po kelis milijonus eurų siekia pelnas, bet dar ir valstybė sumoka. Tai nėra ateitis.

Taip pat matau lyderystės stoką kovojant su pandemija. Prieš rinkimus kalbėta, kad ją prisiims ministrė pirmininkė, dabar palikta sveikatos apsaugos ministrui. Vis girdime skirtingų vertinimų: prezidentas siūlo skiepyti daugiau, ministras sako, kad negalima to padaryti, prezidentas siūlo daryti centralizuotą skiepijimą, iš ministerijos girdime, kad to negalima daryti. Matome skiepijimo sustojimus, kai praėjusį savaitgalį vos keli žmonės buvo paskiepyti...

Tikro, skaidraus plano, kaip bus naudojamos atsigavimo lėšos, kurias Europos Sąjunga skiria, kol kas nėra. Pažiūrėsime. Dar nepraėjo 100 dienų, kaip įprasta sulaukti. Matysime, kas bus toliau, bet, manau, turėsime tipinę dešiniųjų valdžią, kur daug kas bus palikta spręsti stipresniųjų pusei.

– Pastaruosius kelerius metus vis pasikartoja klausimas dėl socialdemokratus palikusių kolegų grįžimo į partiją. Kai G. Paluckas pranešė, kad traukiasi iš pirmininko pozicijos, Gediminas Kirkilas iškart pareiškė, kad jei Jūs taptumėte pirmininku, būtų galima kalbėti apie kairiųjų politinių jėgų susijungimą, kaip buvo prieš 20 metų. Kaip Jums toks scenarijus, įsivaizduojate tokią galimybę?

– Ne. Partijų jungimasis būtų klaida. Tai duoda labai trumpalaikį efektą ir, jei kas išlošia, tai trumpuoju laiku. Tai, kas yra dabar ir kas buvo prieš 20 metų, yra labai skirtingi dalykai. „Socialdarbiečių“ partijoje aš matau kokių trijų partijų atstovus – „Tvarkos ir teisingumo“, Darbo partijos dalis yra. Jie socialdemokratais niekada nebuvo ir vargu ar norėtų būti.

Jei kalbėtume apie susijungimą, tai būtų partinis biurokratinis darinys, kuris galbūt garantuotų kai kurių organizacijų lyderiams išsaugotą poziciją. Žmonės, kurie mąsto socialdemokratiškai, visada gali ateiti, įsilieti į mūsų partiją ir dalyvauti veikloje, visi yra pageidaujami.

Manau, dirbtinai jungti partijas nėra tinkamas kelias. Žmonės turi pasirinkti, kurioje partijoje nori būti, ir tada dirbti su rinkėjais, kad rinkėjai patikėtų partijos idėjomis.

– Portalo LRT.lt žiniomis, dar nė vienas partiją palikęs politikas formaliai nesiprašė grąžinamas. Ar Jūs pritartumėte jų grįžimui, jei kreiptųsi, tarkime, G. Kirkilas, Juozas Bernatonis, Algirdas Butkevičius, Irena Šiaulienė?

– Stojimas į partiją nėra atėjimas į pirmininko kabinetą. Tai atėjimas į skyrių, iš kurio išėjai, ir paprašymas kolegų, kad svarstytų tavo kandidatūrą.

Kažkada nuo socialdemokratų buvo atskilę „Socialdemokratija 2000“. Yra bičiulių, kurie tuomet išėjo, bet grįžo ir normaliai, aktyviai dalyvauja veikloje. Tad kelias nėra uždarytas.

Mūsų statute yra pasakyta, kad žmogus, kuris išėjo iš partijos, į ją gali grįžti ne anksčiau nei po dvejų metų, o jei buvo pašalintas iš partijos, gali pretenduoti grįžti po trejų metų. Statute nėra pasakyta, kad į partiją priima partijos pirmininkas. Priima skyriai ir jie turėtų apsispręsti.

– O Jūs pats bendraujate su atskilusiais kolegomis? Palaikote asmeninį ryšį?

– Jei sutinku gatvėje – pasisveikiname, su G. Kirkilu kartais žaidžiame tenisą. Nėra jokių asmeniškumų tarp mūsų. Aš su Andriumi Kubiliumi gražiai bendrauju, nors ir dirbame skirtingose frakcijose Europos Parlamente.

– Sausio pradžioje buvo kilęs triukšmas dėl dėstytojų, kurie Žalgirio klinikoje buvo paskiepyti nuo COVID-19, nors tuo metu ten nedirbo. Tarp paskiepytų žmonių buvo ir Jūsų dukra su vyru. Kaip manote, ar sąžininga buvo tuo metu jiems pasiskiepyti?

– Reikės sulaukti, koks bus tyrimas. Mano tėtis turbūt būtų mane gerai paauklėjęs, jei aš būčiau taip neatsiklausęs. Bet, žinote, ir dukrai, ir žentui jau daugiau nei 40 metų, jie paprastai tėvelio ar mamytės neatsiklausia, kaip daryti.

Aš pats toje ligoninėje esu dirbęs. Tai yra universitetinė ligoninė ir visą laiką tokiose ligoninėse dirba ligoninės personalas ir universiteto personalas. Esu tai ligoninei kažkada vadovavęs, bet po to aš aštuonerius metus dirbau, operavau, konsultavau, gydžiau būdamas universiteto docentas. Bet ten yra vienas kolektyvas.

Visus labai raginu skiepytis ir pats norėčiau pasiskiepyti kuo greičiau. Tačiau dabar, po šito įvykio, nežinau, ką daryti.

Mano žiniomis, jie visus skiepijimus atliko pagal tuo metu galiojusią tvarką. Dabar aiškinasi ir universitetas, ir ministerija, gaila, kad tas aiškinimasis užtrunka ilgai. Jie buvo paskiepyti kaip visi. Kadangi buvo užsakyti skiepai ir juos reikėjo panaudoti, o dalis žmonių per laiką susirgo ir taip įgijo imunitetą, liko skiepų ir universiteto dėstytojai buvo paskiepyti. Matysime, kaip tai galiausiai bus įvertinta.

Man, kaip politikui, visada taikomas didinamasis stiklas, todėl būtų paprasčiau, jei jie nebūtų pasiskiepiję. Be to, pagal kitą tvarką jie jau dabar būtų pasiskiepiję kaip dirbantys gydytojai.

– O Jūs pats ketinate skiepytis ar jau pasiskiepijote?

– Visus labai raginu skiepytis ir pats norėčiau pasiskiepyti kuo greičiau. Tačiau dabar, po šito įvykio, nežinau, ką daryti. Galbūt nesiskiepysiu Lietuvoje, bandysiu sulaukti skiepų Belgijoje, o savo lietuvišką skiepą paliksiu žmonėms, kurie čia dirba ir gyvena, nors pagal tvarką jau esu kviečiamas registruotis. Jei ne šitas epizodas, jau būčiau užsiregistravęs ir laukčiau, kada pakvies.

Juos taip pat pakvietė, jie ne patys nuėjo. Įstaiga bandė sudaryti sąlygas, kad visi darbuotojai būtų paskiepyti. Tai aš dabar laukiu.

– Portalas LRT.lt paklausė skaitytojų, kokį klausimą jie norėtų Jums užduoti, ir vienas iš siūlytų klausimų skamba taip: pagal išsilavinimą esate gydytojas mikrochirurgas. Jei reikėtų dabar atlikti operaciją, ar dar žinotumėte kaip?

– Nors kažkiek užsimiršo, vis tiek tai yra kaip plaukti ar važiuoti dviračiu. Pagal formalią tvarką man reikėtų pusę metų pastudijuoti, kad įgyčiau licenciją, bet suteikti pagalbą nelaimės atveju tenka. Mano labai judrūs anūkai, yra prasiskėlę ką nors, susilaužę, tai aš ir įtvarą uždedu, galvą suklijuoju.

Didesniems darbams reikėtų šiek tiek šalia kolegų padirbėti, kad įgūdžiai atsinaujintų, ir galėčiau. Jei būtų karo lauko sąlygos ar nelaimė, visada pagalbą teikiau ir teikčiau, nes gydytojo pareiga išlieka.