Lietuvoje

2021.01.29 05:30

LRT.lt iš COVID-19 „reaktoriaus“ Klaipėdoje. Metus su sunkiausiais pacientais dirbanti medikė: pavasarį buvo tik vėjelis, vėliau – tikra audra

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.01.29 05:30

Nors COVID-19 sergamumo rodikliai Lietuvoje pamažu gerėja ir tai teikia vilčių, jog mirtis žeriančios ligos plitimas valdomas, Klaipėdos universitetinės ligoninės COVID-19 „reaktoriuje“ atokvėpio nejuntama. Sunkių pacientų čia vis dar yra daug ir, deja, ne visiems kova prieš COVID-19 baigiasi pergale. Didelis mirštamumas ir grėsmė, jog paciento būklė gali bet kada smarkiai pablogėti, – vienas didžiausių iššūkių medikams. Jau beveik metus dėl sunkiai sergančiųjų gyvybės kovojantys medikai atviri: pirmoji pandemijos banga ir antroji – nepalyginamos.

„Reaktoriuje“ dirbti pasisiūlė pats

Nors kalbant apie COVID-19 pandemiją netrūksta emocingų pasisakymų, įvairių nuomonių, chaoso ir įtampos, tačiau ten, už sandarių ligoninių COVID-19 skyrių durų, atmosfera visai kitokia, įėjęs čia pasijauti lyg patekęs į savotišką vakuumą, kurio įspūdį neabejotinai sustiprina iki praėjusių metų daugumai tik filmuose matyti ypač aukšto asmens apsaugos lygio kostiumai.

Palatose tylą pertraukia tik įvairiausių aparatų garsai, pavieniai sunkūs atodūsiai ir duslūs akivaizdžiai daugybės ligonių jėgų reikalaujantys atsakymai į medikų klausimus „ar nieko neskauda?“, „ar sunku kvėpuoti?“; koridoriuose – medikų kostiumų šiugždesys ar pravažiuojanti vadinamoji paciento transportavimo kapsulė.

Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje gydomi tie Klaipėdos miesto ir regiono COVID-19 sergantys pacientai, kurių būklė yra ypač sunki.

Daktaras Sigitas Stonkus, kuris yra KUL Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėjas ir anesteziologas-reanimatologas, į vadinamąjį reaktorių dirbti savanoriškai pasisiūlė dar per pirmąją bangą.

„Situacija buvo nestandartinė, reikėjo papildomų gydytojų šiam skyriui, nes buvo labai daug pacientų. Tai aš pasisiūliau. Buvau vienas tų. Ir mane sėkmingai atsiuntė čia per pirmą bangą, kuri buvo kovo–balandžio mėnesiais, ir dabar per antrąją bangą nuo lapkričio mėnesio“, – savo istorija dalijosi S. Stonkus.

Iššūkis – didelis mirštamumas, sunku prie to priprasti

Beveik metus COVID-19 liga sergančiųjų gyvybes gelbstinčių medikų diena, anot jų pačių, yra labai rutiniška: ryte medikai vieni kitiems perduoda informaciją apie pacientus, vėliau atliekama ligonių apžiūra, derinami veiksmai, gydymas, atliekamos procedūros, tyrimai. Šį ritmą pertraukia tik nenumatyti, skubūs darbai.

„Mes jau esame apsipratę, tačiau didžiausias iššūkis yra gana didelis mirštamumas. Sunku priprasti prie to, kad būklė gali labai greitai pablogėti ir tu mažai kuo gali padėti. Liga yra gana klastinga“, – neslėpė S. Stonkus.

Dauguma KUL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dėl savo gyvybės besigrumiančių pacientų yra itin sunkios būklės, jiems reikia papildomų kvėpavimo šaltinių. Tokio paciento priežiūra reikalauja ypatingos medikų priežiūros, tad ypač svarbios yra slaugytojos.

„Čia būna daug netikėtumų, kadangi viskas yra nauja“, – teigė daktaras.

Sunku priprasti prie to, kad būklė gali labai greitai pablogėti ir tu mažai kuo gali padėti.


Dirbtinė plaučių ventiliacija – paskutinė priemonė, bet ir tai padeda ne visiems

Šiuo metu KUL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje gydomų pacientų būklės yra ypač sunkios, didesnei daliai čia gulinčių pacientų yra taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, vargina kiti sveikatos sutrikimai, dalis dienas leidžia su specialiomis kaukėmis.

„Jos teikia didelį kiekį deguonies, todėl pacientas, galima sakyti, taip pat yra prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato“, – KUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Zita Vetrovienė.

Nors pastaruoju metu sergamumas Lietuvoje mažėja, tačiau KUL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje kol kas to nejuntama – pacientų nemažėja.

„Visą laiką, kai yra sergamumo pakilimas, sunkesnių pacientų sulaukiame sergamumo bangai pradėjus slūgti. Skyriuje šiuo metu turime 21 ypač sunkiai sergantį pacientą“, – dėstė Z. Vetrovienė.

Tarp sunkių ligonių yra ir jaunų žmonių. Šiuo metu jauniausias KUL pacientas, itin sunkiai sergantis COVID-19 liga, yra 39 metų amžiaus. Nemažos dalies pacientų amžius svyruoja tarp 50–60 metų.

„Sunkiai sergančių jaunų žmonių mes turėjome visą laiką“, – sakė skyriaus vedėja.

Daktaras S. Stonkus pasakojo, kad dirbtinės plaučių ventiliacijos prireikia maždaug dviem trečdaliams į šį skyrių patekusių pacientų. Tai yra paskutinė priemonė, kurią medikai pasitelkia, bandydami padėti pacientams. Prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų prijungti pacientai sveiksta sunkiai, liga traukiasi lėtai. Toks gydymas gali trukti ilgiau nei savaitę, ilgiausiai toks gydymas yra taikytas ligoniui apie 1,5 mėnesio.

„Būna, kad ir ta priemonė nepadeda. Tada žmogui, deja, padėti nesugebame“, – sakė S. Stonkus.

Dabar, lyginant su pirmąja banga, daugėja jaunesnio amžiaus pacientų.

Dvi pandemijos bangos – nepalyginamos

KUL ligoninės „reaktoriuje“ kalbinti medikai tvirtino, kad pavasarį buvusi pirmoji pandemijos banga ir rudenį visa jėga atsiritusi antroji – labai skirtingos.

„Aš tyliai sau pagalvojau, pirma banga buvo tris ar keturis kartus lengvesnė visomis prasmėmis, nei kad yra dabar“, – apibendrino S. Stonkus.

Beveik metus gyvenanti COVID-19 tornado epicentre KUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Z. Vetrovienė dvi pandemijos bangas apibūdino klaipėdietišku stiliumi.

„Jos iš esmės labai skiriasi, yra nepalyginamos. Galiu palyginti taip – pirmoji banga buvo kaip švelnus vėjo dvelktelėjimas prieš audrą, ir paskui atėjo ta antroji banga – tikroji audra. Bet per pirmąją bangą mes visko žymiai mažiau žinojome. Tai buvo susidūrimas su nežinomybe – ar tikrai mes gerai saugomės, ar viską padarome dėl pacientų ir elgiamės teisingai. Klaustukų buvo visur labai daug. Atėjus antrajai bangai mes esame daug ramesni, nes žinojome, su kokia liga susidursime“, – dėstė skyriaus vedėja.

Paklausta, ar per visą šį pandemijos laikotarpį buvo momentų, kai teko nubraukti ašarą, medikė neslėpė – tokių momentų buvo ir ne kartą.

Vis dėlto medikė džiaugiasi, kad šiuo nelengvu laikotarpiu nebuvo nė vieno darbuotojo, kuris būtų palikęs kolegas kautis iš išėjęs iš darbo, nes neatlaikė išbandymo darbu „reaktoriuje“.

„Darbas reanimacijoje yra kolektyvinis, tai nėra vieno žmogaus darbas. Iš tiesų žmonės pas mus dirba kaip vienas kumštis. Galbūt dėl to ir yra lengviau darbe“, – svarstė Z. Vetrovienė.

Medikai akcentuoja ir šioje situacijoje svarbų savanorių vaidmenį – gydant sunkius COVID-19 ligonius tenka atlikti ir nemažai fizinio darbo, tad visos papildomos rankos šioje kovoje yra be galo reikalingos.

Pastebima, kad ir reanimacijoje dirbantiems medikams per pandemiją teko daug ko išmokti – anksčiau netekdavo taip dažnai intubuoti pacientų, nebūdavo taip ilgai slopinamų žmonių, išryškėjo specialios slaugos, kurios anksčiau neprireikdavo, poreikis.

Kiekviena išsaugota gyvybė – pergalė, suteikianti jėgų dirbti toliau

Jau kone metus trunkanti įtampa ir nežinomybė dėl sparčiai plintančios klastingos ligos, smarkiai išaugęs darbo krūvis, nerimas, kad gali užsikrėsti ir užkrėsti artimuosius, – nemenkas psichologinis išbandymas ir patiems medikams.

Todėl kiekvieno sunkaus ligonio sėkmės istoriją, kiekvieną išgelbėtą gyvybę medikai vadina laimėjimu, tokie laimėjimai smarkiai prisideda bandant nepalūžti ir suteikia jėgų kasdien vėl praverti „reaktoriaus“ duris bei leistis į dinamišką kovą dėl gyvenimo ir mirties.

„Tai yra pergalė ir galbūt atsvara visam šiam sunkumui, nes mirčių yra daug ir tai yra didelis psichologinis krūvis. Išgelbėtos gyvybės suteikia optimizmo ir norą dirbti, padėti žmonėms“, – pripažino KUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Z. Vetrovienė.

Medikė veda į vieną iš šio skyriaus palatų, kur sveiksta Ramutė. Šiai moteriai kurį laiką kvėpuoti padeda specialus aparatas, tačiau netrukus pacientę ketinama atjungti nuo jo. Tokie momentai, anot Z. Vetrovienės, yra džiugūs.

Ji taip pat neslėpė, kad šiuo metu medikams labiausiai stinga poilsio. Visi laukia, kada, gerėjant epidemiologinei situacijai, pacientų mažėjimo tendencijos pasieks ligonines ir medikai galės kiek atsipūsti.

Kai kuriems medikams šiuo metu ypač padeda šeimos nariai, atliekantys atramos vaidmenį, suteikiantys palaikymą bei kad ir trumpas poilsio akimirkas po ilgų darbo valandų.

Medikai tvirtino, kad vakcina nuo COVID-19 buvo dar vienas momentas, įkvėpęs jau besibaigiančių jėgų.

„Sakyčiau, kad tai buvo pliūpsnis optimizmo, pasitikėjimo, džiaugsmo, kadangi tai yra vienintelis šiuo metu prieinamas ginklas prieš šitą virusinę infekciją“, – praėjusių metų pabaigoje prasidėjusią vakcinaciją apibendrino Z. Vetrovienė.

KUL Infekcinių ligų departamento vadovė Jolanta Česienė atkreipė dėmesį, kad per pirmąją bangą savotiška riba atrodė pora mėnesių – buvo manoma, kad tiek laiko truks kova su COVID-19 pandemija.

„Gyvenome ta viltimi ir tai labai palaikė. Atėjo ruduo, antra banga ir vėl yra nežinomybė, iki kada viskas bus. Norisi žinoti tą ribą, kad būtų lengviau ištverti. Deja, tokios informacijos neturime ir niekas nežino, kada baigsis. Turime tiesiog susitelkti ir dirbti, laukdami pavasario, saulės“, – dėstė J. Česienė.

Skaičiai mažesni, tačiau didelio džiugesio nėra

KUL Infekcinių ligų departamento vadovė J. Česienė neslėpė, kad beveik metai su COVID-19 praėjo labai greitai ir iki pandemijos, vargu, ar kas galėjo pagalvoti, kad teks gyventi tokiu tempu ir pakeliant tokį didelį emocinį krūvį.

„Nepaisant to, kad kiekvieną rytą, kai gydytojai referuoja apie praėjusią naktį, praėjusią parą, tie skaičiai yra mažesni, didelio džiugesio akyse nesimato, nes darbas toks pats intensyvus“, – teigė J. Česienė.

Virusui vos tik užklupus Lietuvą į ligoninę patekdavo visi užsikrėtusieji, o vėliau stacionarizuoti nuspręsta tik sunkiai sergančius ligonius.

„Per pirmą bangą pacientai buvo tarsi lengvesni ir ta eiga lyg ir buvo lengvesnė, dabar į mūsų ligoninę patenka išimtinai sunkūs pacientai, bet mes šiek tiek ir išmokome per pirmą bangą valdyti šitą ligą, daugiau padėti pacientams“, – prisiminė departamento vadovė.

Sunkiausias pandemijos periodas buvo gruodžio pabaigoje, tuomet, pasak medikų, atrodė, kad naujų susirgimų kreivės augti nė nesustos. Šiuo metu situacija kiek švelnesnė, tačiau pacientų sumažėjimas nėra labai ryškus. Dabar KUL iš viso gydomi 87 COVID-19 sergantys pacientai.

Tvyro nerimas dėl sergančių medikų, o skeptikus norisi pakviesti į reanimaciją

Neslepiama, kad kiekvienas užsikrėtimo atvejis tarp kolegų pasėja nerimo.

„Kiekvieną rytą būna šiokia tokia staigmena, jeigu suskamba telefonas. Galvoji, kas atsitiko, ar kažkas pacientui, ar koks gydytojas užsikrėtė ir neišeis į darbą, kaip greitai performuoti pamainas. Turbūt patys skaudžiausi dalykai – kai suserga kolegos. Tada yra sunku ne tik sudaryti grafiką ar reguliuoti pamainų darbą, bet tiesiog psichologiškai sunku kitiems kolegoms, kad vienas susirgo“, – pripažino departamento vadovė.

Medikų neaplenkia ir už ligoninės sienų vykstantys procesai, verdančios aistros. Kasdien pirmose kovos linijose su virusu besikaunantiems medikams skaudžiai į širdį sminga COVID-19 skeptikų įtarinėjimai ar aimanos dėl būtinybės dėvėti apsaugines veido kaukes, kai patys gydytojai ištisą dieną kamuojasi su minėtais kostiumais.

„Kai prasidėjo piktinimaisi, kodėl reikia būti su kaukėmis, kodėl lauke reikia būti su kaukėmis, tada viduje sukildavo pyktis ir norėdavosi labai grubiai kažką atšauti. Kartais norėdavosi sakyti: „Ateikite pas mus į reanimaciją ir mes parodysime, ką reiškia būti be kaukių.“ Bet, aišku, tai būdavo akimirka ir suprasdavai, kad žmonės taip kalba dėl neišmanymo. Dabar dirbame ir nekreipiame dėmesio“, – pasakojo J. Česienė.

Departamento vadovė neslėpė, kad per visą pandemijos laikotarpį į atmintį įsirėžia kai kurie pacientai ir jų istorijos, vėliau jos vis grįžta prisiminimais.

„Įsimena tada, kai pacientas netikėjo, kad egzistuoja tokia infekcija, nesisaugojo, ignoravo, vaikščiojo į svečius ir susirgo. Apima dvejopi jausmai, pradedi galvoti, kad na štai – nesiklausė, nesisaugojo. Kita vertus, imi galvoti, ir kiek žmonių jis galėjo užkrėsti būdamas besimptomis, ir kiek dabar yra darbo medikams. Bet dėl to niekas nesikeičia – dirbti taip pat ir gydai taip pat, kaip ir visus kitus pacientus“, – sakė medikė.

Kartais norėdavosi sakyti: „Ateikite pas mus į reanimaciją ir mes parodysime, ką reiškia būti be kaukių.“

Kartais medikams, nepaisant bendrai tvyrančios įtampos dėl ligonių ir pandemijos, dar tenka apsišarvuoti kantrybe bendraujant su pacientų artimaisiais, kurie kartais pašykšti supratingumo jų mylimus žmonės gydantiesiems.

„Kai kuriems atrodo, kad jie gali skambinti penkis kartus per dieną ir klausti, kokia yra situacija, arba priekaištauti, kad kažkas yra nepadaryta ar pacientas paguldytas į palatą su kitu pacientu, kad dviese negali gulėti. Tai tokie galbūt skaudinantys dalykai. Bet yra ir labai džiuginančių – kai pacientas sveiksta intensyviosios terapijos skyriuje, yra perkeliamas į skyrių ir iškeliauja į namus. Tai yra džiaugsmas visiems aplinkiniams“, – pasakojo J. Česienė.

Pašnekovė teigė, kad dabar medikai išmoko džiaugtis paprastais ir labai mažais dalykais, nors jų kasdienybė ir pasikeitusi neatpažįstamai. Dėl pandemijos neliko linksmų pasišnekučiavimų vos tik atvykus į darbą, galimybės su pacientais pabendrauti ne vien apie gydymą, o tiesiog žmogiškai ir pan.

„Diena prasideda visiškai kitaip, nei prasidėdavo iki pandemijos. Mes viską darome kitaip nuo pat įėjimo į korpusą, atvykimo į darbą. Anksčiau atvažiuodavome, pasistatydavome automobilį, sutikdavome kolegas, šnekučiuodamiesi įeidavome į korpusą, kartais lėčiau, kartais greičiau. Kol neprasideda darbas, esi atsipalaidavęs. Dabar mes atvykstame, bet tarpusavyje nebendraujame, esame su kaukėmis, atvykstame žymiai anksčiau, persirengiame ir einame dirbti. Buvome įpratę, kad pamatęs praviras duris užeini, pabendrauji su pacientu, nes gydydavo ne tik vaistai, bet ir pokalbiai. Dabar viso šito nėra. Ateini į palatą susikoncentravęs, tu tiksliai žinai, ką darysi, ko paklausi, ką pasižiūrėsi. Tai įspraudžia į rėmus. Ir psichologiškai yra sunku“, – pasakojo J. Česienė.

Darbą lėtina ir specialūs kostiumai. Pašnekovė pripažino nė negalinti pasakyti, kas per pandemiją išliko taip pat, kaip iki jos. Nebent tie patys žmonės, medicininė dokumentacija.

Populiariausi