Lietuvoje

2021.01.30 07:00

Dulkys: esu nešęs milijoną dolerių Gedimino prospektu

Rytis Zemkauskas, LRT TELEVIZIJOS laida „Pasivaikščiojimai“, LRT.lt2021.01.30 07:00

Didesnioji dalis Arūno Dulkio karjeros prabėgo Gedimino prospekte, kuriuo teko nešti ir milijoną dolerių grynaisiais, kai nepriklausomybės pradžioje dirbo Lietuvos banke, ir fiziškai lengvesnes, tačiau ne mažiau dideles atsakomybes bedirbant Valstybės kontrolėje.

LRT TELEVIZIJOS laidos „Pasivaikščiojimai“ svečiu A. Dulkys tapo praėjusių metų rugsėjį, kai dar nebuvo tapęs sveikatos apsaugos ministru. Iki tol A. Dulkio biografijoje – Valstybės kontrolė, darbas universitete, Seimo pirmininko sekretoriate, o karjeros pradžia – Lietuvos banke.

„Tai buvo 1992 metai, aš buvau studentas antrame kurse, kai vienas iš dėstytojų, profesorius, pasiūlė. Sako: mano mokinys čia dirba, atvežė litų monetas, centus ir banknotus, – tai buvo 1992-ieji, visi laukė lito. – Ten moteriškas kolektyvas, o tu studentas, iš rajono, gal nori užsidirbti?“, – laidoje kalbėjo A. Dulkys.

Pasivaikščiojimai. Dulkys: Lietuvos laukia graži ateitis, kai verslas daugiau sutars su visuomene, o ne su politikais

Čia dirbo komercinių bankų kasos operacijų padalinių kasininko, viršininko padėjėjo, vedėjo, viršininko pareigas, 1996 m. tapo Kasos departamento direktoriumi. Iš arti bankininkystės Lietuvoje užuomazgas stebėjęs A. Dulkys kai kuriuos epizodus prisimena kaip šiandien atrodančius keistai, pavyzdžiui, Gedimino prospektu be jokios apsaugos pernešamas dideles pinigų sumas – tiesiog užantyje ar dideliame brezentiniame maiše.

„Nuo banko durų maždaug iki čia rankose man yra tekę nešti milijoną dolerių. Tai buvo Lietuvos bankininkystės pradžia, toks buvo supratimas. (...) Iš šių dienų žiūrint, atrodo žiauriai keistai. Bet lygiai taip pat priekyje, dabar nebėra, buvo Centrinis gastronomas, aš ten valiutų keitykloje dirbau kasininku. Iš ten irgi kiekvieną vakarą į Lietuvos banką, užsikišęs už pilvo, neši visos dienos vadinamąją „kasą“. Ir kursuoji taip pirmyn ir atgal“, – pasakojo pašnekovas.

Tiesa, kas galėtų atrodyti tik dėžių nešiojimas ar pinigų perskaičiavimas, anuomet kėlė pasididžiavimą, prisiminė jis.

„Šviesios atminties Šliogeris, tarp kitko šitam pat pastate, man yra į galvą įdėjęs: „Šileris, žinok, yra pasakęs – gražūs daiktai auklėja“. O tuo metu Lietuvą auklėjo litai, visi laukė litų, gražių, skambių. Tada buvo aiškus supratimas, kad valstybė – tai herbas, vėliava ir savi pinigai. Ir čia dirbantis žmonės gyveno labai pakylėtai, patriotiškai, ir tai, kas dabar atrodo kaip dėžės nešimas, buvo neišpasakytas jausmas“, – sakė A. Dulkys.

Darbas kasininku, kuriuo jaunystėje teko dirbti, – pedantiška, kruopštumo reikalaujanti, bendravimu su žmonėmis pasižyminti profesija, sako jis. Tame pat Lietuvos banke A. Dulkiui galiausiai teko dalyvauti ir tvirtinant konkrečius piešinius ant tuometinių litų. Viena iš tų laikų įsiminusi tiesa – apie pinigus ir ne tik juos: „Visose šalyse ant pinigų, kaip taisyklė, pakliūna tie, kurie gyvenime pinigų neturėjo. Tai reiškia, jeigu šiame gyvenime pinigų turite, ant banknotų tikrai nepakliūsite“.

Kopimas karjeroje tęsėsi, vietomis, kaip pats prisimena, keistai. O darbas Lietuvos banke nutrūko kiek netikėtai.

„Vienas mano bičiulis tuo metu Seimo pirmininko sekretoriate dirbo patarėju. Lietuva tuo metu planavo, tai buvo tas pirmasis kartas, įsivesti eurą. Vieno susitikimo metu bičiulis pasakė: mes neturim patarėjo ekonomikai ir kiekvienam iš patarėjų davė užduotį atvesti po vieną kandidatą, gal galėtum nuo manęs sudalyvauti?“, – pasiūlymą dirbti Seimo pirmininko sekretoriate prisiminė A. Dulkys.

„Gali atsakyti, ką nori, kad nežinai, nenori – paleis tave“, – toks buvo paslaugos paprašiusio bičiulio patarimas, kuriuo A. Dulkys teigia ir vadovavęsis.

„Tai, matyt, vienintelė gyvenime įstaiga – sakau be jokio negatyvo, tiesiog tokia situacija gavosi, – kurioje nuėjus į darbo pokalbį, kuriame į visus klausimus atsakiau „nežinau“, „ne“, „tikrai nemoku“, finale vadovė pasižiūrėjo į mano bičiulį, tik po daug metų pradėjau įtarinėti, ar jie nebuvo susitarė, pasakė: labai gerai, mums kaip tik tokio ir reikia“, – pasakojo pašnekovas.

Netrukus sekė skambutis iš Seimo tiesioginiam A. Dulkio vadovui į Lietuvos banką ir dveji metai – 2006–2007 m. – darbo parlamente.

„Pasivaikščiojimų“ pašnekovas sako po to manęs grįžti į Lietuvos banką, tačiau atsidūrė Valstybės kontrolėje, kurios vadovu ilgainiui, 2015 m., tapo. Sugrąžinti žodį „auditas“ – tokį vieną savo tikslų prisimena kėlęs.

„Tai yra esminis dalykas. Būtent rytų kraštuose, aplink carinę Rusiją, to tipo organizacijose dominuoja žodis „kontrolė“, einantis iš carinės vadybos – „gosudarstvenaja kontrol“. Jeigu žiūrėsime į Vidurio Europą, Skandinavijos šalis, ten matysime žodį „auditas“. Nes ten, pavyzdžiui, Olandijoje – merkantilizmas, verslininkystė, apskaita, buhalterija buvo garbingi verslai, o čia šito nereikėjo“, – kalbėjo A. Dulkys.

Kartais atrodo, jog šiai funkcijai brandos valstybėje tebetrūksta, priduria jis, institucinė tarpusavio priežiūra ir konstruktyvus bendradarbiavimas stringa.

„Koks nors politikas sako: „susitarkime visi ir nesiginčykime“. Bet tai ir yra demokratinės valstybės logika – Vyriausybė turi dirbti tai, kas priklauso Vyriausybei ir nėra reikalo per daug bičiuliautis, pavyzdžiui, su teismų valdžia, kuri yra atskiras ir nepriklausomas blokas, todėl teismų vadas neturėtų vaikščioti pas premjerą ir prašyti pinigų teismo remontui, Konstitucinis Teismas – savo ruožtu, parlamentas – savo ruožtu. (...)

Kelias į pragarą – gerais norais grįstais. Jeigu bet kokiu klausimu sakysime, kad susodinkime teisėją, auditorių, ministrą, parlamentarus, visi tuo klausimu susitarkim ir mums daugiau nereikės niekada dėl jo ginčytis. Kai kam tai gali pasirodyti faina, puiki idėja. Ne, demokratijai tai netinka, visos šios dalys turi dirbti savarankiškai ir viena kitai daryti spaudimą – pozityvų, mandagų, aštresnį ar mažiau aštrų, bet tarp jų turi būti nuolatinis spaudimas, jeigu norime tobulėti. Jeigu visi dėl kažko tik šiaip sau susitarsime, kad būtume komforto zonoje ir būtų ramiau sėdėti, nieko gero nebus“, – kalbėjo A. Dulkys.

Nepasitikėjimas, išreiškiamas principu „visi vagys“, viešojo sektoriaus nuvertinimas yra viena iš taisytinų problemų, dalis jos – tiesiog požiūryje.

„Mums turtas yra pastatas, metalas, garsiosios plytelės. Bet pas mus turtas nėra žmogaus laikas, tarnautojo darbas, teisės aktas, dokumentas, sugalvota idėja, tvarka, vadinamasis know-how. Štai todėl mums atrodo, kad viešieji pirkimai mums nieko nekainuoja, nes niekas nenori įsigilinti, kiek laiko žmonės organizacijose sugaišta rengdami tuos dokumentus, renkasi komisijos, galybės popierių, protokolų“, – kalbėjo A. Dulkys.

Valstybės tarnautojų, dažniau pavadinamų valdininkais ar biurokratais, svarba yra nepagrįstai nuvertinama, įsitikinęs pašnekovas. Klaidingai manoma, kad tai – savo esme tik valstybės išlaikomas, tačiau nieko reikšmingo jai ir visuomenei neduodantis sluoksnis, o būtent toks požiūris tampa viena priežasčių, kodėl į jį sunku pritraukti aukštos kvalifikacijos asmenis.

„Turime susitarti – ar viešasis sektorius kuria pridėtinę vertę ekonomikai ar ne? Jeigu žmogus mano, kad nekuria, jis nenorės finansuoti tokio viešojo sektoriaus, jis aplipdys tą viešąjį sektorių vidutinybėmis, o tos vidutinybės pasirašinės popierius tokius, kokių reikia verslui. Jeigu nematome, kad valstybėje turėtų veikti vienodai gerbiami ir viešasis, ir privatus sektorius, nieko nebus.

Aš manau, kad verslas su visuomene surastų daugiau sutarimo ir visuomenė būtų mažiau supriešinta su verslu, jeigu jis daugiau parodytų visuomenei savo prasmę, o ne stengtųsi draugauti su politikais. Tada atsirastų spaudimas, kad reikia turėti labai kokybišką viešąjį sektorių, o kokybiškas viešasis sektorius padėtų tam pačiam verslui. Mes turime didžiulį neišnaudotą potencialą, Lietuvos laukia labai graži ateitis, kai mes pasieksime tai“, – kalbėjo A. Dulkys.

Visas pokalbis su Arūnu Dulkiu – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Pasivaikščiojimai“.

Populiariausi

Greitoji pagalba

Lietuvoje

2021.04.22 17:13

Tragedija Vilniuje: šalia daugiabučio namo rastas mirusio mažamečio kūnas

pareigūnai kol kas neatmeta įvairių mirties versijų