Lietuvoje

2021.01.22 21:59

Atsistatydinantis Paluckas – apie partijos vidinį karą, „socdarbiečių“ grįžimą ir Blinkevičiūtės lyderystę

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.01.22 21:59

Likus kiek daugiau nei 3 mėn. iki partijos pirmininko rinkimų, didžiausia Lietuvos politinė jėga – socialdemokratai – lieka be lyderio. Gintautas Paluckas pranešė atsistatydinantis iš partijos pirmininko pareigų. „Manau, to karo partija gali ir neištverti, todėl priėmiau sprendimą, jog tai būtų geriausia partijai“, – apie nesutarimus, taip pat galimą atskilusių „socdarbiečių“ grįžimą kalbėjo politikas.

LRT laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su G. Palucku.

– Nesitraukėte po Seimo rinkimų, kai lūkesčiai nebuvo patenkinti, neatsistatydinot ir savaitės viduryje, kai Taryba svarstė rezultatus. Kas buvo paskutinis lašas?

– Pirmiausia iš karto po rinkimų visiems buvo labai sunku emociškai, psichologiškai, dėl šios priežasties nusprendžiau nesitraukti ir nepalikti komandos, nepalikti partijos procesų savieigai ar netgi savidestrukcijai. Štai dėl šios priežasties tikrai prisiėmiau visą atsakomybę ir psichologinį spaudimą, bičiulių priekaištus. Tačiau šiandien matau, jog artėjančių partijos pirmininko rinkimų fone kyla vidinis karas, ir mano lyderystė, buvimas pirmininku tampa pretekstu arba instrumentu organizuoti tą vidinį karą, skaldyti partiją į gerus ir blogus, palaikančius ir nepalaikančius. Manau, to karo partija gali ir neištverti, todėl priėmiau sprendimą, jog tai būtų geriausia partijai.

Dienos tema. Postą paliekantis Paluckas: partijoje kyla vidinis karas, mano pirmininkavimas – jo pretekstas (su vertimu į gestų k.)

– Ar jūs, sakydamas „karas“, turite omenyje senbuvio, europarlamentaro Juozo Oleko sprendimą, pasitarus su keliais partijų skyriais, mesti jums iššūkį būsimuose partijos pirmininko rinkimuose?

– Iššūkių tikrai nebijau. Tiesą pasakius, labiau bijau nepamatuotų, nepasvertų samprotavimų, galinčių sugadinti partijos reputaciją negrįžtamai. Kalbu apie neatsargius samprotavimus apie buvusių bičiulių grįžimą, apie kai kurių partijos veiklos principų keitimą. Apie tai galėtume kalbėti, jeigu turėtume bičiulių palaikymą viduje, išdiskutavę ir nusprendę grįžti. Tačiau tikrai nemanau, jog partija pritars tokiam grįžimui, nes jaučiu didžiulį partijos narių palaikymą, rašo žinutes. Tačiau partijai bus geriau, jeigu šiuo etapu pasitrauksiu iš partijos pirmininko pareigų, ir nauji rinkimai vyks laikinai einant pareigas vienam iš mano pavaduotojų.

– Pirmojo pavaduotojo, suprantu, nepaskyrėte, bent jau Algirdas Sysas ir Rasa Budbergytė tą sako. Partijos pirmininko rinkimai gegužės pradžioje, ar dalyvausite?

– Partijos pirmasis pavaduotojas, manau, pagal politinį svorį ar politinę reputaciją, aiškus – Vilija Blinkevičiūtė. Aš tikrai kviesiu ją perimti pirmininkavimą šiuo laikotarpiu. O kas bus kandidatai partijos pirmininko rinkimuose, pamatysim, nes retu atveju kandidatai keliasi patys, paprastai sulaukia, kol juos iškelia bičiuliai arba skyriai, kaip numatyta tvarkoje.

– Jūs sakote, kad turite didelį skyrių palaikymą, tai reiškia, kad yra tikimybė, jog dalyvausite?

– Tikrai turiu didžiulį partijos narių palaikymą, aš jį jaučiu, ir tuo net neabejoju. Bet ar turiu moralinę teisę juo pasinaudoti ir ar tikrai bus palaikymas tam, ką galėčiau pasiūlyti savo lyderystės pavidalu. Galbūt palaikymas kitam partijos lyderiui, o gal lyderei. Reikės dar padiskutuoti su bičiuliais ir surasti bendrą sutarimą, nes vidinis karas, dar kartą sakau, mūsų partijai gali būti pražūtingas.

– Pabrėžiate – lyderiai ir, tikėtina, laikiną lyderiavimą partijoje perims jūsų minėta europarlamentarė V. Blinkevičiūtė, viena populiariausių socialdemokračių, nuolatos esanti reitingų viršūnėse. Ar matytumėte ją kaip nuolatinę partijos pirmininkę, ar tai būtų lyderis, galintis patraukti į save daugiau simpatijų?

– Kol kas tikrai nepulsiu simpatijų ir antipatijų reikšti niekam. Tačiau taip jau susiklostė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, jog moterys valdo, o vyrai stengiasi ir dirba. Tai, manau, socialdemokratams taip pat tokį modelį išlyginti būtų ne pro šalį. Vilijos lyderystė, tikiu, sutelktų socialdemokratus bendrai veiklai, bent jau per ateinantį laikotarpį, kai visiems reikia nusiraminti.

– Paskutinės tendencijos politikoje rodo, kad kartais padeda ir ne pirmininko pakeitimas, o tiesiog sąrašo pirmas numeris. „Valstiečiams“, pavyzdžiui, labai padėjo per praėjusius rinkimus įrašytas Saulius Skvernelis, konservatoriams per šiuos rinkimus labai padėjo Ingrida Šimonytė. Ar matytumėte tokį variantą, kad būtų ieškomas žmogus iš šalies, kuris galėtų vesti partiją į Seimo rinkimus po 4 metų?

– Iki Seimo rinkimų dar labai daug laiko, todėl mūsų partija yra pajėgi atskleisti ir išauginti tiek esamus, tiek naujus lyderius. Esame didžiausia politinė jėga, ir jeigu nedarysime toliau tokių grubių klaidų su nepasvertais pareiškimais, nuoširdžiai tikiu, atsitiesime.

– Kalbate tikriausiai apie galimus grįžimus, vertybių pakeitimus. Prieš 6 m. dabar jūsų partijos nariu esantis ir progresyviu save vadinantis politologas Liutauras Gudžinskas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tinklaraštyje kėlė klausimą. Tuo metu socialdemokratai ruošiasi šventiškai minėti 25-ąsias XX Komunistų partijos suvažiavimo metines. Ar tie Komunistų partijos nariai, likę partijoje ir mėginantys įtvirtinti savo tapatybę, nenusveria ir apskritai nesidangsto socialdemokratinėmis vertybėmis? Kaip matote, kiek tokių žmonių, buvusių komunistais ir nenorinčių atsisakyti savo politinės tapatybės ir netgi bandančių įtvirtinti ją, šiandien yra likę?

– Vartočiau modernesnį terminą, tai yra „bebrizmą“ politikoje, nesvetimą ir kitoms politinėms organizacijoms, bet tai specifinis veikimo būdas, kai mėginama veikti po kilimu, intrigomis, kai politika tampa sočiu privilegijuotu egzistavimu ir gyvenimu. Ir tas „bebrizmas“ neturi nei amžiaus, nei pašto kodo, jis gyvuoja tiek didmiesčiuose, tiek regionuose. Tai štai tokio „bebrizmo“, kaip politinio veikimo būdo, atsisakymas, išstūmimas iš partijos buvo mano 4 metų kadencijos tikslas, ir aš dar nebaigiau.

– Tai „bebrizmo“ apraiškų partijoje yra likę, tas apsivalymas, „socialdarbiečių“ atskilimas nebuvo visiškas išsivalymas, kaip 2016 m. padarė konservatoriai?

– Atsinaujinimas, kaip koncepcija, yra ne pasirinkimas, o neišvengiamybė, tai diktuoja ir gamtos, ir politikos dėsniai. Pasikeitė pasaulis, politinė, konkurencinė aplinka, ir tie, kas įsivaizduoja, jog galima sulipdyti sudužusį puodą, labai klysta. Mano tikslas buvo nužiesti naują kokybišką puodą, kuriame išvirtume gerą, socialiai teisingą socialdemokratinę košę, kurią teisingai padalytume visiems. Kaip ir sakiau, ne viskas pavyko, ir pats asmeniškai, ir mano komanda padarė klaidų. Tačiau žingsnis į priekį yra tiesiog neišvengiamas, atgal grįžimas buvusių šlovės likučių nebesurankios, nes praeities, kuri kažkada buvo, nebėra, tiesiog ten dairytis nebeverta.

– Auksiniu socialdemokratų amžiumi greičiausiai būtų galima vadinti 2012 m., kai palaikymo sulaukėte iš pustrečio šimto tūkstančių rinkėjų. Paskui per 8 m. simpatikų mažėjo, ir per šiuos Seimo rinkimus jų buvo daugiau negu du kartus mažiau. Per tą laiką pasikeitė du lyderiai, prieš jus buvo Algirdas Butkevičius, bet, atrodytų, kad ir ką būtumėte darę, niekas rinkėjui netiko. Ar išvis manote, kad socialdemokratai dar yra ta politinė jėga, kurios nereikėtų nurašyti, o gal jos pagrindu reikėtų kurti naują?

– Ir po šių rinkimų pirmiausia turime atsakyti į pagrindinį klausimą: kam esame reikalingi? Ne strategijos ir taktikos, ne rinkėjų segmentai, bet koks žmogus pirmiausia kreipiasi pagalbos spręsti jų problemas į socialdemokratus. Tai štai šis politikos krypties suradimas iš naujo kritiškai svarbus mums, socialdemokratams. Rinkėjai šiuolaikiniame technologijų, informacijos amžiuje tiesiog nemato drungno politikos pasiūlymų formavimo. Tai pagrindinis, esminis iššūkis – būti reikalingiems, garsiai, drąsiai ir tvirtai atstovauti žmonėms, kuriems turi atstovauti socialdemokratai. Tai pagrindinis politinis uždavinys, visi turime pasižiūrėti į veidrodį ir pasakyti, ar per praėjusius 4 metus, veikdami Seime, Europos Komisijoje, ar dar kažkur, tikrai veikiame taip, kaip turi veikti socialdemokratai, ir žmonės mus matė, girdėjo ir jiems patiko tai, ką siūlome.

– Šaltinių teigimu, kai kurie partijos skyriai – ant subyrėjimo ribos. Bet šaltinių net nereikia, užtenka matyti viešąją erdvę, kur diskusijos ir, kaip jūs sakote, karai vyksta. Ar tai reiškia, kad dar vienas skilimas LSDP neišvengiamas, nes jūs pats sakote, kad tų apraiškų vis dar yra, ir visai neatmetama, kad dalis žmonių, kurių vertybės jums asmeniškai, kaip politikui, yra nepriimtinos, gali grįžti?

– Tikrai nuoširdžiai tikiuosi, jog mums pavyks išvengti karo ir tolimesnio skilinėjimo. Tačiau, kaip ir minėjau, pagrindinis uždavinys yra patiems atsakyti į klausimą, kodėl socialdemokratai turi būti ir yra reikalingi. Atsakius į šį klausimą spręsis daugybė kitų klausimų, nes kalbėti apie vadybą, skyrių veiklos organizavimą neturint politinio turinio – nėra prasmės. Žiūrėdami į socialdemokratus žmonės turi matyti politinę jėgą, kuri stovės už juos kaip mūras, kaip uola. Šiandien tokio tikėjimo tikrai nėra, mes aptingom, ištežom, ir tai turi pasikeisti.

Populiariausi